J. W. Goethės portretas iš Lavaterio „Fizionominių fragmentų“ (1777)       Šių metų gegužės 8 d. „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintas Onos Kubiliūnienės straipsnis „Klajūnas Goethe“ pateikia kelis Goethės biografijos ir kūrybos faktus, kurie lietuvių skaitytojams iki tol galėjo būti ir nežinomi. Du vokiečių poeto to paties pavadinimo („Wandrers Nachtlied“ (1), 1776 ir 1780) eilėraščiai traktuojami kaip tarpusavyje susieti, o juos gretinant bandoma brėžti ir Goethės pasaulėžiūros raidos liniją: „Klajūno nakties dainoje“ (tokį naują eilėraščio pavadinimą siūlo autorė), kaip teigiama, „akivaizdus Goethės pasaulio suvokimo virsmas nuo Dievo prie Gamtos“. Taip pat vertintinos Kubiliūnienės pastangos išversti abu tekstus, atnaujinti ir lietuviškai jau turimos antrosios dainos (1780) vertimą, koreguojant Jono Juškaičio variantą (2). Rašinį paįvairina ir akiai patrauklų daro Goethės eilėraščio faksimilė bei medžiotojų namelio, ant kurio sienos poetas buvo užrašęs savo tekstą, piešinys.

 

       Tačiau Kubiliūnienės publikacijoje esama ir keleto netikslumų bei abejotinų teiginių, kuriuos derėtų išsiaiškinti. Mano straipsnio pagrindinis tikslas – bandymas patikslinti tas aplinkybes, kurios siejasi su dviejų garsių Goethės eilėraščių sukūrimo istorija, ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos jų prasmės ir formos niuansus. Galbūt vienas kitas pastebėjimas paskatins filologinių išbandymų nebijantį skaitytoją imtis aptariamų vokiečių klasiko eilių vertimo? Nes esami vertimai toli gražu neatitinka nei originalo dvasios, nei jo metrinės formos.

 

       Pagrindinis klausimas, kuris iškyla skaitant Kubiliūnienės straipsnį, skambėtų taip: ar iš tikrųjų abu lyrinius tekstus Goethe sąmoningai (už)rašė kaip vieną dviejų dalių eilėraštį?

 

       Pirmiausia reikėtų nuosekliai paaiškinti, kokiu būdu Johanno Wolfgango Goethės (1749–1832) kūryboje atsirado du to paties pavadinimo eiliuoti tekstai. Ar didžiajam poetui pritrūko fantazijos parinkti kitokį vėlesnio eilėraščio pavadinimą? Tiesa kur kas paprastesnė: antrasis eilėraštis yra savarankiškas tekstas, turintis atskirą – nors su pirmąja, „tikrąja“ „Naktine keleivio daina“ (3) susijusį – pavadinimą. Painiava atsirado dėl to, kad 1815 m. rengdamas spaudai savo „Raštus“ Goethe abu eilėraščius sudėjo kartu, knygoje jie eina vienas po kito. Pirmasis eilėraštis pavadintas „Wandrers Nachtlied“, o antrasis, lig tol nuorašų pavidalu „kursavęs“ be pavadinimo – „Ein Gleiches“ (t. y. „Dar viena / kita „Naktinė keleivio daina“) (4). Taigi, nors poetas nurodė abiejų eilėraščių panašumą, jų vidinį giminingumą, bent jau formaliai jie savo gyvenimą pradėjo kaip du skirtingi tekstai. Toks būtų atsakymas į prieš tai iškeltą klausimą. Atkreipkime dėmesį dar ir į aplinkybę, kad 1815 m. leidžiant šiuos eilėraščius nuo jų sukūrimo jau buvo praėję atitinkamai 39 ir 35 metai! Turint omeny ir iš dalies atsainų Goethės požiūrį į savo seniau sukurtus tekstus, vargu ar galima vienareikšmiškai tvirtinti, kokią „žinią“ didysis poetas, suglausdamas abu eilėraščius, norėjo pasiųsti skaitytojams.

 

       Kaip susiklostė abiejų garsių lyrinių tekstų likimai? Plika akimi matyti, kad vėliau sukurtas eilėraštis savo vyresnįjį „dvynį“ („Der du von dem Himmel bist...“) sėkmingai nukonkuravo ir netgi pasisavino jo vardą, t. y. pavadinimą, ir skaitytojų sąmonėje bei kultūros apyvartoje įsitvirtino būtent kaip „Naktinė keleivio daina“. Kubiliūnienės nurodytuose 1910 ir 1914 m. šaltiniuose abu eilėraščiai, matyt, figūruoja kaip viena „dviejų dalių „Klajūno nakties daina“. Beje, keista, kad Kubiliūnienei nekilo mintis pavartyti daugiau knygų – tada autorė būtų galėjusi įsitikinti, jog „geležinės“ šių Goethės eilėraščių leidimo tradicijos paprasčiausiai nėra. Paimkime skirtingų metų vokiškus Goethės „Raštus“, kūrybos rinktines, populiarias vokiečių lyrikos antologijas. Vienur abu tekstai pavadinti vienodai, t. y. „Wandrers Nachtlied“, bet spausdinami ne vienas po kito, o neretai ir atskiruose „Raštų“ tomuose (5). Kituose leidiniuose laikomasi Goethės pasirinkto tekstų išdėstymo, t. y. eilėraščiai pateikiami kartu, bet skirtingais pavadinimais (6). Taigi, painiavos iš tiesų yra, bet ar teisinga iš viso to reikalo pūsti ideologinį burbuliuką, kaip tai daro publikacijos autorė? Kubiliūnienės išvada gerokai stebina – jos nuomone, pirmoji dainos „dalis“ dviejų totalitarinių režimų (suprask – nacionalsocializmo ir komunizmo) buvo cenzūruojama, nes joje kalbama apie Dievą. Tokia išvada yra akivaizdžiai neteisinga ir klaidina skaitytoją (kad šios cenzūros buvo barbariškos ir kultūrai padarė neatitaisomų nuostolių – jau kita tema). Autorės samprotavimai kyla iš nežinojimo ir yra padiktuoti atsitiktinumo – Kubiliūnienė prisipažįsta, kad jai iki tol buvo žinomas tik „chrestomatinis“ Goethės eilėraštis („Naktinė keleivio daina“ II) ir tik neseniai į rankas patekę praėjusio amžiaus pradžios šaltiniai jai esą atvėrė akis. Remiantis autorės logika, geležinės uždangos sąlygomis turėjo būti uždraustas ir „Faustas“. Žinoma, tenka apgailestauti, kad „Der du von dem Himmel bist...“ iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, šis faktas taip pat galėjo klaidinti straipsnio autorę.

 

       Praskleiskime abiejų eilėraščių sukūrimo istoriją. Jie parašyti ankstyvuoju Veimaro laikotarpiu. Į miestą prie Ilmo upės teisės studijas baigęs Goethe atvyko 1775 m. lapkričio 7 d. Saksonijos-Veimaro-Eizenacho hercogo Carlo Augusto (1757–1828) kvietimu. Jaunasis rašytojas, daugelio laikomas genijaus įsikūnijimu, tuo metu jau buvo žinomas ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų. Labiausiai jį išgarsino romanas „Jaunojo Verterio kančios“ („Die Leiden des jungen Werthers“, 1774) – jam pasirodžius šalyje kilo tikra „Verterio karštligė“.

 

       Veimaras ženklino reikšmingą Goethės gyvenimo ir kūrybos posūkį. „Audros ir veržimosi“ laikai (7) – jam jau beveik praeitis, jis drąsiai priima naujus egzistencinius iššūkius. Šią situaciją įprasminančiame eilėraštyje „Kelionė jūra“ („Seefahrt“, apie 1776) kalbama apie jūrininką, kuris palieka gimtinę ir leidžiasi į pavojų kupiną tolimą kelionę. Tačiau žvelgdamas į „įtūžusias gelmes“ jis nepraranda pasitikėjimo „savaisiais dievais“ (8). Nors eilėraščio dvasia dar „audrininkiška“, pagrindinis gestas yra naujos pradžios troškimas. Studijuojant Goethės biografiją nesunku pastebėti gana staigias jo gyvenimo ir kūrybos peripetijas. Neišsenkamus asmenybės energijos išteklius jis su genijaus lengvumu sugebėdavo kaskart nukreipti naujomis estetinėmis, filosofinėmis linkmėmis, formavusiomis visos XVIII–XIX a. vokiečių literatūros veidą.

 

       Ankstyvojo Veimaro laikotarpio pradžios lyrikoje įsigali nauji vaizdai ir naujos tonacijos, vietoj jaunatviškos aistros, maišto dvasios ir liepsningos retorikos – meditacinis pradas. Po 1775 m. parašytuose eilėraščiuose „Kelionė po Harcą“ („Harzreise im Winter“), „Dvasių daina virš vandens“ („Gesang der Geister über den Wassern“), „Žmonijos ribos“ („Grenzen der Menschheit“) susimąstoma apie žmogaus likimą, reflektuojamas žmogaus ir gamtos santykis. Žmogus turintis suvokti savosios būties ribas, paklusti gamtos dėsniams: „Pagal didingus / Amžinus dėsnius / Turime suktis / Savo būties / Nubrėžtam rate.“ (9)

 

       Goethe, lig tol gyvenęs palyginti nevaržomą asmeninį gyvenimą, Veimare susidūrė su visai naujomis problemomis. Jis tapo ne tik hercogo draugu ir patikėtiniu, bet ir oficialiu hercogystės asmeniu – slaptuoju patarėju, valstybės tarybos nariu, vadovavo daugybei administracinių tarnybų. Šiomis pareigomis Goethe jokiu būdu nesibodėjo – priešingai (bent jau pradžioje), buvo įsitikinęs, kad sugebės būti naudingas savo kraštui, padės įgyvendinti socialinę gerovę ir teisingumą, kad ekonominės ir politinės Vokietijos sėkmės prielaida yra sutelktos aristokratijos ir biurgerijos pastangos. Tiesa, aristokratiškoji Veimaro aplinka Goethę vertino dviprasmiškai. Nors jis buvo garbinamas kaip genialus poetas, dėl savo biurgerinės kilmės buvo laikomas žemesnio statuso asmeniu. Dauguma dvariškių manė, kad hercogas Goethei buvo suteikęs per daug privilegijų, o Goethe – dėl savo nenuspėjamo būdo, aristokratiškų konvencijų nesuvaržytos, laisvos, „laukinės“ genijaus prigimties – jam darąs blogą įtaką.

 

       Nors Goethe rūmų etiketui privalėjo atiduoti nemažą duoklę, jis neretai pavargdavo nuo diduomenės šurmulio ir linksmybių arba, kitaip tariant, jausdavo iškylant pavojų savajam kūrėjo tapatumui. Juk pirmutinė nesuvaržyto, genialaus kūrėjo egzistencijos sąlyga – ne tarnystė, o laisvė, ramybė, išdidi vienatvė. Rasti pusiausvyrą tarp šių kraštutinumų Goethei padėjo naujoji jo gyvenimo draugė – Veimaro aristokratė Charlotte von Stein (1742–1827). Išsilavinusi, išmintinga, aštraus proto ir subtilios dvasios moteris, septynių vaikų motina žavėjosi Goethės kūryba. Pažintis perėjo į aistringą jausmą. Abu jautė poreikį būti šalia vienas kito, dažnai susitikdavo arba bendraudavo laiškais. Poetas Charlottei parašė apie 1700 laiškų, vadino ją savo „saule“, reiškė nenumaldomą meilės ilgesį. Ar tie santykiai buvo platoniški, ar intymūs, biografų iki šiol vienareikšmiškai nėra atsakyta. Bet svarbiausia yra tai, kad Charlotte ne tik pažadino Goethės jausmus, bet ir padėjo jam atrasti naujus dvasios klodus, naują poetinę kalbą. Sublimuotas erosas išsiliejo tobulomis, palaimos, skausmo, dėkingumo kupinomis eilėmis. Eilėraščiuose „Nerimstanti meilė“ („Rastlose Liebe“), „Mėnuliui“ („An den Mond“, 1-as variantas 1778), „Lidai“ („An Lida“) poetas įtaigiai atskleidžia savo vidinį, galingo jausmo nutviekstą pasaulį, „širdies labirintus“. „Kodėl davei mums tuos gilius žvilgsnius [...]?“ – šiuo klausimu poetas to paties pavadinimo melancholiškame ir „užtamsintos prasmės“ eilėraštyje („Warum gabst du uns die tiefen Blicke...“) kreipiasi į likimą, bandydamas įspėti sielų giminystės, sielų persikūnijimo paslaptį. Galbūt kadaise, gilioje praeityje, mylimoji buvo jo sesuo ar jo žmona? Tai, kad mylimiesiems nelemta būti kartu, poetą pripildo skausmo ir kančios.

 

       Bendravimas su Charlotte padeda formuotis Goethės asmenybei, pakylėja jį į aukštesnę egzistencijos pakopą. Buvęs „audrininkas“ išmoksta apvaldyti savo aistras, jo žodyne atsiranda sąvokos „saikingumas“, „nuosaikumas“, „ramybė“. Naujomis akimis poetas pažvelgia ir į gamtą – svarbiausią savo emocijų, išgyvenimų, apmąstymų ir pažinimo šaltinį.

ai ir mintys apie mylimąją. Sukūrimo vieta – netoli Veimaro esančio Etersbergo atšlaitė. Dar tą pačią dieną Goethe eilėraštį išsiuntė Charlottei (10).

 

       Kitą „Naktinę keleivio dainą“ (II) poetas sukūrė taip pat gamtos prieglobstyje. 1780 m. rugsėjo 6 d. keliaudamas po Tiuringijos Mišką vakare poetas atsidūrė ant 861 metro aukščio Kikelhano apžvalgos kalno, šalia medžiotojų trobelės (ten jis ir pernakvojo). Neaišku, ar jis tą eilėraštį jau anksčiau buvo sukūręs, ar tekstas jo mintyse staiga susiformavo – juk Goethe buvo nepralenkiamas improvizacijų meistras. Tačiau tai žinoti ne tiek ir svarbu. Skaitytojų ir vokiečių klasiko gerbėjų kvapą gniaužia itin romantiška eilėraščio užrašymo istorija, didžiąja dalimi nulėmusi milžinišką šio iš pirmo žvilgsnio paprasto, „neišvaizdaus“ 8 eilučių teksto populiarumą. Mat eilėraštį autorius užrašė ne popieriuje, o ant medinės trobelės sienos. Pieštuku užrašytos eilės dar gana ilgai buvo įskaitomos, nors lankytojai dažnai neatsispirdavo pagundai „paryškinti“ įrašą ar kitaip prailginti jo amžių ar, atvirkščiai, išpjovę sienos gabalą su šiuo kultiniu tekstu, pasisavinti jį kaip trofėjų. Su šiuo eilėraščiu susijusi dar viena jaudinanti aplinkybė: 1831 m. rugpjūčio 28 d., t. y. paskutinio gimtadienio išvakarėse, Goethe – kartu su anūkais Waltheriu ir Wolfgangu – dar kartą užkopė ant Kikelhano, atrado šį įrašą ir paskutines dvi eilutes („Palauk – tau irgi / Tuoj bus ramu“ – J. Juškaičio vertimas) perskaitė kaip artėjančios mirties pranašystę.

 

       Šio eilėraščio (be pavadinimo) nuorašus turėjo Johannas Gottfriedas Herderis, rūmų dama, aistringa Goethės kūrybos gerbėja Louise von Göchhausen, taip pat Charlotte. Porą kartų eilėraštis pasirodė periodinėje spaudoje (Anglijoje ir Vokietijoje), tačiau tai buvo neautorizuoti leidimai.

 

       Žinoma, sugretinus šiuos tekstus galima daryti kai kurias išvadas apie vokiečių poeto pasaulėžiūrinius kitimus – o tai, anot Kubiliūnienės, žvilgsnio nukreipimas „nuo Dievo prie dieviškumo paieškų gamtoje, panteizmo“. Tačiau kyla klausimas, ar iš tikrųjų per tuos ketverius metus, kurie skiria abu eilėraščius, galėjo įvykti toks virsmas, ar jis įvyko ir, jei įvyko, ar taip ir apibūdintinas? Ar ne per drąsu, pasitelkus du trumpučius eilėraščius, ryžtis tokiam apibendrinimui? Juolab kad gėtiškoji gamtos ir Dievo samprata itin sudėtinga. Pavyzdžiui, „Prometėjuje“ („Prometheus“) aukščiausiomis galiomis pripažįstama „visagalis laikas“ ir „amžinas likimas“. Ir ar iš tiesų pirmojoje „Naktinėje keleivio dainoje“ (1-oje eilutėje) kreipiamasi į Dievą, nors eilėraščio tonacija ir primena maldą? Juk kreipinio objektas paaiškėja pavėluotai, tik priešpaskutinėje, 7-oje, eilutėje ir tai yra „süßer Friede“ („saldi / maloni ramybė“). Tokį aiškinimą nesunku pagrįsti ir gramatiškai: vokiškas daiktavardis „der Friede(n)“ (taika, ramybė) yra vyriškosios giminės, taigi pirmieji eilėraščio žodžiai („Der du...“) nurodo „Friede“ (retorikos požiūriu čia turime analepsės atvejį). Be to, jei eilėraščio objektas būtų Dievas, asmeninis įvardis „du“ turėtų būti rašomas didžiąja raide.

 

       Taigi, anksčiau cituotas Kubiliūnienės teiginys yra gana trapus. Panteistinė pasaulėjauta visu ryškumu skleidžiasi jau „Audros ir veržimosi“ laikotarpio kūryboje. Dievo, gamtos ir žmogaus vienovę labai intensyviai išgyvena, pavyzdžiui, Verteris arba „Gegužės dainos“ („Mailied“) lyrinis subjektas. Panteizmą Goethe atrado ne 1780 m., o kur kas anksčiau.

 

       Aiškindama aptariamų eilėraščių sukūrimo aplinkybes, Kubiliūnienė per giliai nukrypsta į priešistorę, kuri šiame kontekste (juo labiau neilgos apimties rašinyje) nėra tokia svarbi. Skaitytojui primenamos ankstesnės poeto mylimosios (Charlotte Buff, Lili Schönemann), o ankstyvojo Veimaro laikotarpio mūzos Charlottės von Stein vardas net nepaminėtas. Savaime suprantama, kad neseniai patirti dramatiški išgyvenimai poeto sieloje neišvengiamai buvo palikę pėdsaką, tačiau skaitytojams nepriminti naujų, su aptariamais eilėraščiais tiesiogiai susijusių poeto biografijos momentų yra savavališka. Taip pat abejotina, ar tikslinga buvo apsistoti ir ties Susanna (o ne Susanne) von Klettenberg (1723–1774), kuri iš tiesų turėjo įtakos ankstyvojo Goethės dvasiniam formavimuisi, ypač tarp 1768 ir 1770 m. 1768 m. jaunasis Goethe dėl ligos nutraukia studijas Leipcigo universitete ir grįžta į Frankfurtą. Tėvų namuose jis ir susipažįsta su šia moterimi – išsilavinusia, pamaldžia, harmoninga asmenybe. Ji buvo uoli pietistė (ne vienuolė, kaip pažymi Kubiliūnienė), linko į misticizmą ir skatino jaunojo Goethės domėjimąsi hermetikų raštais, alcheminiais eksperimentais. Vėliau Klettenberg suartėjo su hernhutiečiais ir net įkalbėjo Goethę dalyvauti 1769 m. Marienborne vykusiame hernhutiečių sinode. 1774 m. Goethe tarpininkavo, supažindindamas ją su šveicarų rašytoju ir teologu Johannu Casparu Lavateriu (1741–1801). Romane „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehrjahre“, 1795 / 1796) rašytojas savo jaunystės dienų dvasinei globėjai sukūrė literatūrinį paminklą, pavaizduodamas ją kaip „gražiosios sielos“ alegoriją.

 

       Todėl Kubiliūnienės pateikta informacija, esą Goethe 1771 m. Štrasburge (tais laikais tai buvo vokiškas miestas, taigi ne Strasbūras) baigęs teisės studijas ir grįžęs į Frankfurtą patyrė Klettenberg įtaką, t. y. pradėjo domėtis religijos dalykais, neatitinka biografinės tiesos. Priešingai, 1771-ieji yra Goethės „audrininkiškojo“ laikotarpio pradžia. Ne tik Goethe, bet ir jo bendraminčiai amžininkai jaučiasi esą genijai ir pusdieviai. Aukštinamas individualizmas, beribė savikliova, maištas prieš socialines konvencijas, kova prieš tironiją. Tad „audrininkų“ programa vargu ar dera su pietizmo idėjomis, nebent tai iš dalies galima pasakyti apie sentimentaliąją šio literatūrinio judėjimo atšaką.

 

       Goethės tyrinėjimuose jau seniai nusistovėjusi jo biografijos ir kūrybos periodizacija, kurioje esmine cezūra laikomi būtent 1775-ieji. Tačiau Kubiliūnienė be jokio perėjimo, visiškai neatskleisdama Goethės ankstyvojo veimariškojo laikotarpio specifikos, sudaro vaizdą, kad būtent Klettenberg pamokos (t. y. „tikėjimo Apvaizda galia atgaivinti vidinių prieštaravimų [...] kamuojamą, besiblaškantį, nuliūdusį ir kenčiantį žmogų“) tiesiogiai atsispindi pirmojoje „Naktinėje keleivio dainoje“. Jau atkreipėme dėmesį į tai, kad Goethės eilėraščio „adresatas“ iš tikrųjų yra ne „Apvaizda“, o siektina sielos būsena, ramybė. Keleivis (šią figūrą galima suprasti perkeltine prasme, kaip gyvenimo keleivį) skundžiasi: „Ach, ich bin des Treibens müde!“, t. y. „Ak, pavargau nuo šurmulio!“ (11)

 

       Sąvoka „Treiben“ nereta to meto poeto laiškuose ir dienoraščiuose. Dažniausiai jis ja nusako būtent Veimare prasidėjusio naujo, nerimastingo gyvenimo ritmą. „Treiben“ turi nebūtinai neigiamą potekstę. Antai laiške (1777.I.8) jau minėtam Lavateriui Goethe kalba apie tai, kad „pasaulio margo šurmulio scena“ (nėra abejonės, kad jis kalba apie Veimaro rūmus) jam netgi teikia pasitenkinimą. Iš šio laiško matome, kad Goethės kasdienybė buvo kupina kontrastų – apmaudo, vilties, meilės, darbo, vargo, nuotykių, nuobodulio, neapykantos, banalybių, kvailybės, džiaugsmo, lūkesčių, netikėtumų. Visa tai dar paįvairina šventės, šokiai, varpelių skambėjimas, šilkas, blizgučiai (12). 28-erių metų Goethe mėgaujasi gyvenimu, tačiau nugrimzta ir į tokias akimirkas, kai visas šis blizgantis šurmulys staiga gali pasirodyti kaip tuštybė, kai netgi „malonumas“ („Lust“) tolygus skausmui, nes jis – netikras. Goethės poetinę savastį slopino sustingusios feodalinės visuomenės normos, mylima moteris taip pat priklausė šiai sferai, atrodė nepasiekiama. Todėl „Naktinė keleivio daina“ tikriausiai ir gimė iš troškimo patirti absoliučią dvasios ramybę, atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir pajusti mylimosios artumą. Kaip ir kituose to meto Goethės eilėraščiuose, meilės troškimas čia išsakomas labai subtiliai, sudvasintai. Ugningasis ankstesniojo laikotarpio Goethe (plg. eilėraštį „Susitikimas ir atsisveikinimas“ / „Willkommen und Abschied“) dabar tiesiog neatpažįstamas – tarsi nelaimingas viduramžių minezingeris jis apdainuoja meilę, kuriai nelemta išsipildyti, kuri mylinčiojo širdį pripildo begalinio liūdesio, tačiau kartu apvalo ir sutaurina jo sielą.

 

       Kita „Naktinė keleivio daina“ minimalistiniais vaizdais ir lakoniška kalba perteikia ramybės pajautą. Ramu virš kalnų viršūnių, beveik nejuntamas medžių šlamesys, miške nutilę ir paukščiai. Įsigali absoliuti ramybė, tačiau tai nėra palaimos būsena (kurios taip trokšta nelaimingasis pirmosios „Naktinės keleivio dainos“ lyrinis subjektas), o greičiau neaiškios grėsmės ir mirties nuojauta.

 

       Šis Goethės tekstas yra daugybę kartų nagrinėtas, interpretuotas ir „perinterpretuotas“, parodijuojamas (13). Kaip nurodo Karlas Otto Conrady, Vokietijoje surengtoje apklausoje „Naktinė keleivio daina“ (II) pelnė žinomiausio Goethės eilėraščio titulą (14). Tiesą pasakius, šis faktas gerokai stebina. Juk Goethe sukūrė daugybę kitų kerinčių, tobulų, poetinės minties gelme ir estetiniu poveikiu aptariamą aštuoneilį toli pranokstančių eilėraščių (šiuo atveju atranka būtų išties nelengva). Nejaugi kuklaus eilėraščio populiarumui įtakos turėjo romantiška jo „įtekstinimo“ istorija ar tas faktas, kad trumpą eilėraštį nesunku įsiminti ir atmintinai padeklamuoti? Juk pirmoji „Naktinė keleivio daina“ yra, mano nuomone, kur kas subtiliau niuansuota. Tačiau pagrįsti eilėraščio meniškumą, ištarmės gilumą daug argumentų nereikia – tai tobulas akustinis skambesys, išgryninta sintaksė, aiški minties slinktis, palaimingos ir kartu grėsmingos ramybės įtaiga, organiška konkretaus vaizdo ir meditacinio prado vienovė, pagaliau unikalus Goethės biografijos ženklas.

 

       Nors šį eilėraštį galima interpretuoti įvairiais rakursais, Kubiliūnienė neleistinai peržengia teksto ribas. Poeto trokštamą ramybę ji aiškina kaip „gyvą ir viltingą“ ir tarsi pratęsdama eilėraščio vyksmą rašo būsimuoju laiku: „Auštant pradės klegėti paukščiai. Vis garsiau skambės jų giesmės. [...] Juk daugumoje Goethės eilėraščių gamta yra dinamiška, judanti [...].“ Tokia dedukcinė prieiga (tekstas interpretuojamas pagal bendruosius poeto pasaulėjautos bruožus) ne tik trukdo įsigilinti į eilėraščio esmę, bet ir ją iškraipo.

 

       Išvada būtų tokia – tai, ką straipsnio autorė skelbia kaip kone sensacingą atradimą, iš tikrųjų nėra joks atradimas. Čia pravartu pasitelkti literatūrologo Terenzo J. Reedo nuomonę. Anot jo, Goethe, iš laiko nuotolio sugretindamas abu eilėraščius, vargu ar siekė pateikti juos kaip dialogą. Nors įžvelgti tokį dialogiškumą nesunku – pirmojoje dainoje lyrinis „aš“ maldauja taikos, ramybės, o antrojoje jis tą trokštamą ramybės būseną išgyvena tikrovėje. Tokia šių „sudvilypuotų“ eilėraščių interpretacija yra populiari tarp literatūros kritikų ir skaitytojų. Tačiau tai, Reedo nuomone, yra tik dirbtinis bandymas sukonstruoti tariamą pusiausvyrą. Ar iš tikrųjų pirmojoje dainoje kuriamą ramybės pajautą taip paprastai galima sutapatinti su ramybe, kuri persmelkia visą antrojo eilėraščio vyksmą? (15)

 

       Pabaigoje dar keletas žodžių apie vertimus. Priminsime, kad apie lietuvių (J. Mačio-Kėkšto, M. Dagilėlio, J. Šimkaus ir kt.) vargus verčiant „Naktinę keleivio dainą“ (II) rašė Vytautas Kubilius. Sunkiausia, ką vertėjui tenka perteikti, anot Kubiliaus, – tai tylos begalybė, potekstės erdvė, prasmės neapibrėžtumas (16). Šiandien bepigu kritikuoti prieš daugelį dešimtmečių atliktus vertimus, tačiau į akis krenta lietuvių polinkis į konkretumą („Poilsį ramesnį / mums suteiks kapai“), kasdieninės kalbos formas ar svetimybes, deminutyvus („Nebgirdis paukštyčių balsiuko, / Palauk tik biškiuką, / Atgulsi, keleivi, ir tu!“).

 

       Kubiliūnienės bandymas („Virš grandinės kalnų...“) skiriasi nuo minėto Juškaičio vertimo, nors iš tikrųjų pasiekta nedaug. Išvengta Juškaičio vartojamų (originale nesančių) „miegančių viršūnių“, „krūmų“, „sapnų“, tačiau atsiranda nauji pakaitalai („Tarpu eglių aukštų“), esamasis laikas keičiamas būtuoju („Paukšteliai miške nutilo“), pažeista rimavimo schema. Šiuo atveju pati intencija vertintina daugiau negu vertimo tekstas.

 

       Ir pačioje pabaigoje norėtųsi padiskutuoti dėl „klajūno Goethės“. Vokiškasis „Wanderer“ reiškia žygeivį, keliautoją, keleivį, kuris pasiekti savo tikslo išsiruošia pėsčiomis. Lietuviškasis „klajoti“ reiškia klaidžioti, bastytis, gyventi klajoklio gyvenimą. Daiktavardį „der Wanderer“ galima versti ir „klajūnas“, bet jo reikšmę diktuoja kultūrinis kontekstas. Pavyzdžiui, romantizmo literatūroje klajūno personažas yra gana dažnas, tačiau jis neturi neigiamo atspalvio – klajonės čia suprantamos kaip gyvenimo programa, kaip atsvara pragmatiškam miesčionių pasauliui. Klajonės romantiniam herojui reiškia Dievo malonę, laisvę, nuotykius, gamtos artumą (klajonių, kelionių motyvų itin turtinga, pavyzdžiui, vėlyvojo vokiečių romantiko Josepho von Eichendorffo kūryba). O, tarkim, realistų kūryboje klajūnas turėtų atrodyti jau įtartinai, kaip individas be socialinių šaknų, be namų ir šeimos. Kaip yra Goethės atveju? Daugiau negu akivaizdu, kad šios abi galimos daiktavardžio „klajūnas“ reikšmės čia absoliučiai ne vietoje. „Klajūnas“ nebuvo nei pats poetas, reprezentacinis Veimaro hercogystės asmuo, „klajūnais“ negalima pavadinti nei abiejų aptariamų eilėraščių subjektų. Priešingai, jiems svarbu suvokti savo vietą kosmose, žemiškajame gyvenime, apibrėžti santykį su universaliomis vertybėmis. Nėra abejonės, kad Goethės poetinės figūros yra keleiviai, o ne klajūnai.

 

       Nepaisant šių poleminių pastabų, norėtųsi padėkoti Kubiliūnienei už straipsnio idėją. Prisipažinsiu – jei ne ši publikacija, tikriausiai niekada nebūčiau prisivertusi narplioti painokos abiejų „Naktinės keleivio dainos“ tekstų sukūrimo ir leidimo istorijos. Faktų žinojimas neretai apsaugo nuo klaidingų teiginių ar miglotų interpretacijų.


_____________________________________

       1) Vokiškas pavadinimas skamba „Wandrers Nachtlied“, o ne „Wanderers Nachtlied“, kaip nurodo Kubiliūnienė.

       2) Plg.: Johanas Volfgangas Getė, Poezija, V.: Vaga, 1986, p. 49. Lietuviškas eilėraščio pavadinimas čia – „Naktinė keleivio daina“. Šio straipsnio autorė – ten, kur tiesiogiai necituojama Kubiliūnienė – laikosi nusistovėjusio pavadinimo „Naktinė keleivio daina“.

       3) Pirmą kartą eilėraštis (pavadinimu „Um Friede“, t. y. „Prašau ramybės“) – kartu su Philippo Christopho Kayserio muzikine interpretacija – buvo išspausdintas 1780 m. žurnale „Christliches Magazin“, o 1789 m., keletą vietų pataisius, įtrauktas į Goethės „Raštus“ („Schriften“).

       4) Vokiškas būdvardis „gleich“ reiškia „tas pats“, „toks pat“, „lygus“. Aptariamo Goethės eilėraščio pavadinimo ortografinė forma gali būti ir „Ein gleiches“.

       5) Plg.: Goethe, Werke in fünf Bänden, Erster Band, Leipzig: Bibliographisches Institut, 1959, p. 218; Zweiter Band, p. 241. Taip pat: J. W. Goethe, Gedichte, Berlin-Weimar: Aufbau, 1986, p. 78 ir 89. 1932 m. Leipcige (Insel-Verlag) išleista Goethės eilėraščių rinktinė („Goethes Gedichte. Auswahl in zeitlicher Folge“) paremta chronologiniu principu – abu tekstai pavadinti vienodai („Wandrers Nachtlied“), bet išspausdinti atskirai (p. 72 ir 92).

       6) Plg. Das deutsche Gedicht, hrsg. von E. Hederer, Frankfurt am Main: Fischer TB, 1980, p. 128. Taip pat: Deutsche Gedichte, hrsg. von B. von Wiese, Düsseldorf: August Bagel, 1956, p. 194.

       7) „Audros ir veržimosi“ („Sturm und Drang“) judėjimas vokiečių literatūroje susiformavo apie 1767 m. ir truko beveik du dešimtmečius. Jaunojo Goethės kūryba esmingai formavo šios krypties estetiką.

       8) J. W. Goethe, Gedichte, Berlin-Weimar: Aufbau, 1986, p. 76–77.

       9) Citata iš eilėraščio „Dieviškumas“ („Das Göttliche“, 1783). Johanas Volfgangas Getė, Poezija, V.: Vaga, 1986, p. 52. Vertė Simas Račiūnas.

       10) Pirminio varianto antroje eilutėje pavartotas daiktavardis „Freud“ („džiaugsmas“): „...malšini visus džiaugsmus ir skausmus“, vėlesnėse redakcijose „Freud“ keičia „Leid“ („kančia“).

       11) Kubiliūnienės vertimas: „Ak, ieškojimuos esu pavargęs!“

       12) Goethe, Werke in fünf Bänden, Erster Band, Leipzig: Bibliographisches Institut, 1959, p. 133.

       13) Žr. Wulf Segebrecht, J. W. Goethes Gedicht „Über allen Gipfeln ist Ruh“ und seine Folgen, München, 1978.

       14) Karl Otto Conrady, Goethe: Leben und Werk, München-Zürich: Artemis & Winkler, 1994, p. 381.

       15) Goethe-Handbuch, Bd. 1 (Gedichte), hrsg. von Bernd Witte und Regine Otto, Stuttgart-Weimar: J. B. Metzler, 1996, p. 194.

       16) Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 224–225.

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-08-28