Julius Keleras Rašytojų klube 2008 sausio 24 d. pristato savo knygą „Sniegas, benamis, krentantis“       Šiais metais pasirodė net dvi poeto ir fotografo Juliaus Kelero knygos – viena jų – eilėraščių, atrinktų iš rinkinio „Baltas kalėdaitis“, knyga „Pažadink“, kita – pjesių „58 sapnai ir kitos vienaveiksmės pjesės“. Apie „tris balas“ – poeziją, fotografiją, pjeses – ir sukasi šis pašnekesys.

 

       Tavo kūryba – rašymas bei fotografavimas. Kas pačiam buvo pirma – eilėraščiai ar fotografija?

 

       Fotografija (daugiau ar mažiau sąmoningas vaizdų kūrimas) mano gyvenime atsirado visai neseniai prieš šešerius metus, sakykim, po tam tikro teorinio įvado – tyrinėjant per septynetą metų Niujorke (ir prieš tai trejus metus studijuojant Čikagoje UIC) sukauptą nemažą fotografijos leidinių biblioteką, tad šiek tiek susipažinus su tuo, kas daroma ar jau nuo 1839-ųjų padaryta fotografijos pasaulyje. Be abejo, vien knyginės patirties nepakanka – čia yra būtina aistra, kuri degintų. To man netrūko. Ilgainiui atsirado ir dar vienas būtinas dėmuo – kritiškai vertinanti aplinka – puikūs, ambicingi, garsūs fotografai, formuojantys Lietuvos fotografijos peizažą.

 

       Viliuosi, kad turiu tam tikro sveiko nerimo, būtino kuriančiam žmogui. Prieš kokius gerus ketverius metus bičiulis fotografas Gintautas Trimakas vakarėjant mums leidžiantis Bokšto gatve į Vilniaus dailės akademiją stabtelėjo ir netikėtai pasakė: „Tu turi nerimo. Aš irgi turiu, bet kitokio.“ Nei tuomet, nei vėliau nepaklausiau, kokį kitokį tą mano nerimą jis turėjo tada omenyje, tačiau manyčiau, jog būtent ši psichologinė ypatybė yra viena iš svarbiųjų dalų, iš kurių turi susidėti menininkas. Nerimastingas smalsumo degtukas kartais gali plykstelėjęs nušviesti tyrinėjamus horizontus. Kartais, tik kartais. Ir dar labai svarbu, kad tas nerimas būtų pozityvus, neleistų suanglėti, tapti nekritiškam (nejautriam ar pernelyg jautriam) sau pačiam. Tuomet ir tie paslėpti, ieškomi horizontai nebegali atsiverti. Jie tarsi užšaldomi geresniems laikams.

 

       Mano didžioji Mokytoja buvo Onė Baliukonytė, tikrindavusi mano eilėraščius nepaprastai reikliai. Galėčiau sakyti, jog tada jos bijojau, kopdamas į antrą „Moksleivio“ redakcijos aukštą. Tačiau kokia tai buvo mokykla! Kokie puikūs buvo metai, kai atradau. Marcelijų Martinaitį („Debesų lieptais“), Vytautą Bložę („Žemės gėlės“) Tomą Venclovą „(Kalbos ženklas“), A. A. Jonyną „Metai kaip strazdas“)! O Viktorijos Daujotytės knyga „Kas tu esi, eilėrašti?“ (1980), Marcelijaus Martinaičio „Poezija ir žodis“ (1977) – tai knygos be kurių neįsivaizduoju dabar (ir tuomet) savęs kuriančio ar galvojančio apie kūrybą. Pamenu sykį, atrodo, gavus „Moksleivio“ premiją, Onė paskambino mano mamai, o šioji ėmė guostis, kad juodraščius aš naikinu, degindamas juos klozete. Tuomet Onė atsakė – jog vėliau bus daug daugiau ir juodraščių, ir deginimo, ir kančių, bet vilčių yra, kad mano kelias bus prasmingas. Iki šiol esu jai dėkingas – už reiklumą, pagalbą, bendravimo džiaugsmą. Ir pasitikėjimą.

 

       Ukmergiškiai giminės kažkada cituodavo mano, septynmečio, eilėraštį apie „Lietuvą, sėdinčią ant kranto ir skalbiančią juodą skarą...“ Deja, nei ano teksto, nei smulkesnių detalių ar aplinkybių nebeprisimenu. Tad: ir pranyko kaip sapnas. Galima sakyti – pradžia, galima – ir ne. Kitas, jau sąmoningesnis etapas prasidėjo sulaukus penkiolikos, nors tuomet rašyti eilėraščiai buvo daugiau eiliavimas ar rimų vėriniai, pratimai, kuriuos neišvengiamai kiekvienas pradedantysis turi išbandyti (ir nugalėti – kaip Černy etiudus valingai nugali pradžiokas pianistas). Tai visiškai normalu. Tačiau turbūt siaubingiausia, jeigu nepajėgi jų sutraukyti, perrašinėti, įveikti ir galop pažvelgti į tuos savo darinius iš šono kaip į svetimus (o jie juk tokie savi!). Jeigu eini toliau, tuomet tau reikalingas Mokytojas ir labai gera poezija. Visa kita gyvenime ir taip atsitiks. Kaip dar studijuojant pirmajame VU kurse mėgdavo, atrodo, V. Folknerį cituoti viena bičiulė, deja, dabar neberašanti puiki prozininkė Neringa Pranckevičiūtė: „Reikia skaityti ne geras, o tik labai geras knygas“, ir tai anuomet neskambėjo kaip koks PR logo ar šiuo metu įprasta reklama TV ar ant autobuso/troleibuso šono. Tuo metu iš tiesų gyvenome labai geromis knygomis. Tomis, kurios nešė iššūkio krūvį („Žaidžiame klases“, „Maras“, „100 metų vienatvės“, „Kelyje“ ir t.t.) Nedaug jų buvo, kur tik nutvėrę kopijuodavome išeivijoje išleistas knygas, straipsnius, skaitydavome retsykiais į rankas vienai nakčiai skolinamus rusiškus ar lietuviškus žurnalus ir, be abejo, rizikuodami patekti į specialiųjų okupacinių tarnybų akiratį. O aš dar turėjau retkarčiais iš Kalifornijos atvykstantį mamos dėdę, aktyviai bendradarbiaujantį su Katalikų Bažnyčios kronika... Bet tai jau preliudija kitai temai.

 

       Ar Tavo poezija daugiau fotografinė, o fotografija – poetinė? Kaip dera, gal praplečia, papildo vienas kitą šie kūrybiniai keliai?

 

       Poezija, neužmirštant emocijos, yra žodžio ir vaizdo jungtis, tad tam tikras fotografiškumas, vaizdinis jautrumas tikrovei yra neišvengiamas – kol esi čia, po šiuo skliautu, gyveni ir kvėpuoji. Vaizdas yra dalis poetinio kūno, tai tiesiog neišvengiama. Kita vertus, erzinuosi, kai esu vadinamas fotografuojančiu poetu. Suvokiu, kad tokia, vulgarizuojanti klasifikacija labai patogi, kadangi nereikia didelės sofistikos ir išmanymo. Be to, ji yra virtusi parankia kliše, kurią labai patogu naudoti ypač tuomet, kai ne per daug ką gali pasakyti.

 

       „Forma kiekvieną akimirką priklauso nuo sielos būsenos“ – taip savo esė „Poetas“ yra rašęs R. W. Emersonas. Tavo eilėraščiai dažnai yra itin iškristalizuotos formos, o knygoje „Sniegas, benamis, krentantis“ nuotraukos – visi tie šešėliai, brūkšniai, linijos – tarytum tų pačių eilėraščių tąsa. Ar poeto, kai jis rašo, ir fotografo, kai jis fotografuoja, sielos būsenos skiriasi ar jos tapačios?

 

       Žinai, ko gero, nefotografuoju sielos būsenų, gal tai, ką darau, greičiau bandymas disciplinuoti – ir ranką, ir sielą. Jeigu jau išsiruošei į kelionę ir naudojaisi tam tikrais orientyrais, privalai eiti tolyn. Antraip gresia bevardžio ir nebūtinai prasmingo pakelės akmens likimas. Tad ir einu. Bandyti fiksuoti kiekvieną savo sujudėjimą ir registruoti viešajai nuomonei tai kaip meno reiškinį man yra nepriimtina. Turiu padaryti sau skynimą, o tai atsitinka priimant gyvenimą kaip dienoraštį, o dienoraštį kaip gyvenimą. Nežinau, kaip sutampa tos būsenos – kai fotografuoji, rašai eiles ar pjesę. Mėgstu prisiminti V. Folknerio atsakymą į klausimą: „Kas tai yra įkvėpimas?“ Rašytojas paprasčiausiai mestelėjo – esą girdėjęs, kad toks daiktas egzistuojąs, bet niekad jo nebuvo sutikęs. Aišku, jis kvailino, galimas daiktas, jam įgrisusį žurnalistą, tačiau anaiptol neatmestina, jog tuos žodžius reikia suprasti be jokių daugiaprasmybių. Kita vertus, juk tai jis sakė – „99% talento... „99% disciplinos... „99% darbo. Rašytojas privalo nebūti patenkintas savo darbu.“

 

Fotografija

 

Šiandien neretai tenka matyti fotografų, darančių itin konceptualius darbus. Jų nebegali vertinti įprastomis estetinėmis kategorijomis, o nuėjus į kokią fotografijų parodą žiūrovas, žiūrėk, ir sutrinka, jau nebesupranta – nei kas čia, nei kodėl, nei kam... Kaip susigaudyti, kur tėra šarlataniškumas ar, švelniau tariant, apsimetinėjimas ką nors pristatant kaip meną, o kur kažkas daugiau?

 

       Jei fotografija yra menas, turintis savo dėsnius, raišką ir istoriją, tad valia būtų sakyti, kad viskas ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk niekas nesiskundžia, jog nesupranta aukštosios matematikos, o štai apie šiuolaikinę dailę tūlas beveik niekad nepraleidžia progos pasisakyti. Norint vertinti, reikia šį tą žinoti, o tas šis tas gali užimti daug laiko, kurio anas – greičiausiai masinių renginių mėgėjas – taip ir nesuras. Tačiau juodą seilę išspjauti – visad prašom. Netgi dvi.

 

       Žinoma, intuityviai suvokiam, kad šlamšto šiame bare nestokojama. Kaip sako mano bičiulis tapytojas ir fotografas Viktoras Binkis: „Aš niekad nesakau, kad vienas ar kitas meno kūrinys man nepatinka. Aš sakau – esu abejingas.“

 

       Esame užversti gausybės vaizdų. Beje, fotografija su naujausiomis technologijomis prie tos gausybės gan stipriai prisideda. Ko Tu pats ieškai kitų nuotraukose? Ką jose randi? Ar vaizdu šiandien dar galima ką nors nustebinti?

 

       Kiekvienas rimtesnis fotomenininkas kuria (o sėkmės atveju – ir sukuria) savo metakalbą, savo individualią estetiką, o jeigu jis ambicingai ir veržliai kopia į kalną, jis neabejotinai tampa įdomus. Tuomet gali stebėti jo kaitą, fantazijos ir meistriškumo sklaidą. Labai ryškiai ir spalvotai žvėrelius, gėlytes ir plikas panytes saldainių popierėliams ir dėžučių viršeliams fotografuojantys photoshopininkai taip ir lieka anapus stebuklo ribų, nes menas, tikiu, yra stebuklas.

 

       Koks Tau pačiam turi būti kadras, kad jo tiesiog neišmestum į šiukšliadėžę?

 

       Jeigu eini kryptingai, nesiblaškydamas kaip kompaso rodyklė kokioje magnetų pievoje, tai tas kadras turi reikšti vieną mažą žingsnį tavo norima kryptimi. Ir tuomet jau užtenka, kad jis liktų, tegul ir archyve, tegul ir ilgiems lietuviškiems metams kaip toji miegančioji gražuolė – kol jo pagaliau prireiks. Šitaip be jokių konkretesnių planų fotografuoju Vilnių ir Nidą. Sakau sau – kada nors, kada nors...

 

       Baigi rengti pirmąją savo fotografijų knygą. Gal gali papasakoti apie jos sumanymą ir įgyvendinimą?

 

       Prieš kokią penketą metų mane suviliojo nepaprastas senųjų, sakykime, brežnevinių šaligatvių vizualumas. Vilniaus šaligatviai – jie yra visų ir niekieno, kasdien jais žingsniuodami, stengiamės pralėkti iš taško A į visus mums reikiamus taškus. O ar pastebime kuo einame? Ar rūpi mums tai? Šaligatvis yra miesto tapatybės dalis, vienas esmingų jos dėmenų – jis vaizdingas, istoriškas, naratyvus.

 

       Mano fotografijų knyga „Vilniaus šaligatviai“ bus ne tik apie nepastebimą miesto apatinės plokštumos estetiką, bet ir apie tą tranzitinę erdvę, kuria praeina hic et nunc gyvenantys žmonės – apie tuos žingsnius, kurie dar ką tik buvo štai čia ir jų jau nebeliko. Šaligatvis – miesto ir laiko kūdikis – tarsi sustingęs puikaus filmo kadras, kuriame detaliausiai išryškėja miesto gyvenimo ritmas, patirtys, išgyvenimai.

 

Pjesės

 

       2007 metais Tavo pjesė „A-B“ Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo pripažinta viena geriausių. Ar tai dar vienas, naujas kūrybinės raiškos būdas? Kas patį paskatino imtis rašyti pjeses?

 

       Mano aplinkoje niekada nebuvo jokių teatro žmonių. Nesakyčiau, kad būta ir ypatingų šio meno gerbėjų. Tačiau žemaičiai (o esu pusė žemaičio) yra labai ekscentriški, taigi teatrališki ir konfliktiškų savybių nestokojantys žmonės. O juk tai jau kone prielaida, įžanga priartėti prie teatro. Tarkim, pas mano mamos tetą, kuri temperamentu prilygtų nedideliam (ir nebūtinai provincijos) dramos teatrui, lankydavosi Stepas Jukna. Vėliau, gerokai vėliau Baltijos kelyje stovėjome ties Širvintomis su mano bičiuliu ir jo tėvu legendiniu Henriku Kurausku. Pamenu, kaip mama nustėro, kai, atidarius buto duris, už jų pamatė H. Kurauską. Tokio kalibro aktoriaus Lietuvoje šiuo metu nėra.

 

       Devintoje klasėje buvau teatrologijos būrelio pirmininkas, jeigu gerai atsimenu šias pareigas. Pamenu, žiūrėjome Gyčio Padegimo režisuotą V. Tendriakovo „Naktis po išleistuvių“ Jaunimo teatre, po to gana kritiškai spektaklį aptarėme. Tačiau tuo metu teatras dar buvo mano gyvenimo paraštėse. 1974 m., būdamas trylikos, po vienos vasaros, praleistos su draugais Valakampiuose, nežmoniškai užsimaniau tapti „Ąžuoliuko“ choro nariu. Abu mano anos vasaros bičiuliai, kaip ir vienas mano vilniškis pusbrolis, ten dainavo nuo ankstyvos vaikystės. Šansų beveik nebuvo jokių. Tą aš puikiai suvokiau. Man – trylika, o ten priima tik nuo penkerių. Ir visgi – su dviem klasiokais nueiname į „Ąžuoliuką“ ir Hermanas Perelšteinas, visų mūsų džiaugsmui, mus priima į „Jaunąją pensiją“ (laikinai nedainuojančių berniukų, kuriems matuoja balsas, grupę). Mano klasės draugai atkrinta beveik iškart, o aš dainuoju chore trejus metus, o kartu priartėju prie rimtosios muzikos, lankau koncertus ir imu domėtis teatru.

 

       „Ąžuoliukas“ – H. Perelšteino vadovavimo laikotarpiu (jis 1979 m. emigravo į JAV) buvo vienas didžiausių mano gyvenimo įvykių; Perelšteinui išvažiavus, „Ąžuoliukas“ tapo konjunktūrai parankiu, kompromisų nevengiančiu pionieriškų dainelių choru, tiesa, kartais dar ir atliekančiu senojo repertuaro perliukų. Tad nuo tada – teatras, nuo tada – muzika. Ir nuo tada – nuojauta, kad kada nors norėsiu rašyti teatrui. Ir štai turėjo praeiti daug metų, kai išdrįsau. Tam reikėjo pasiruošti.

 

       Ar rašydamas pjeses galvoji ir apie jų režisūrą, ar pačiam tai daugiau tiesiog literatūrinis tekstas?

 

       Ne, jokiu būdu negalvoju. Režisūra yra atskira ir man nepažini teritorija. Esu įsitikinęs, jog kiekvienam verčiausia dirbti savo darbą: dramaturgui – rašyti, režisieriui – režisuoti, o aktoriui – vaidinti. Kaip neseniai skaitytame pokalbyje „Literatūroje ir mene“ apie režisuojančius aktorius sakė Vidas Bareikis – „būdamas sriubos puode, negali jo maišyti“. Aš jau ir taip braidau trijose balose.

 

       Tavo pjesėse itin ryški žmogaus tapatybės, jo akistatos su visuomene problematika. Sakyčiau, tai – socialinė dramaturgija. Tavo veikėjai kalba, bet tai dažniausiai tik jų monologai. Ar susikalbėjimas šiandien dar įmanomas? Ar yra kas girdi? Kas nuoširdžiai atsako?

 

       Taip, man tikrai yra svarbi atskiro žmogaus ir kontroliuojančių galios mechanizmų santykių tema, tačiau vienspalvė politinė dramaturgija – tegul ir pati tobuliausia – man nėra įdomi. O komunikacijos, susikalbėjimo problema visada buvo aktuali visose žmogiškose sferose, ir teatre ją galima sukoncentruoti į vieną mazgą, vieną žiūrovui leidžiant jį jei ne atrišti, tai bent kažkiek išlaisvinti.

 

       Susirašinėjo Gediminas Kajėnas

       Juliaus Kelero nuotrauka - Alio Balbieriaus; straipsnyje panaudotos Juliaus Kelero fotografijos

 

       Bernardinai.lt

       2009-09-19