Mirtis nesirenka, kokiais žodžiais apie ją kalbėsime. Kokiu vardu šauksime, kuo ją laikysime: drauge, kaimyne, palydove. Turbūt svarbiausia apie mirtį kalbėti taip, kad patys tų žodžių nesibaimintume, nuo jų nebėgtume. Kaip ir apie anapilin išėjusius žmones. Norisi apie juos kalbėti taip, tarsi jie būtų šalia visa savo esybe – siela, darbais, mintimis. Pasak V. Daujotytės-Pakerienės, „nepaisant liūdesio, kuris mus gaubia, mūsų noro, kad asmuo, apie kurį mes kalbame, būtų su mumis, man kalbėti apie Eleną Nijolę Bukelienę lengva ir laisva, lyg žmogus būtų padaręs, kas jam lemta, ne tik nugyvenęs gyvenimą, bet ir išgyvenęs jį iš vidaus.“
Mene, kaip ir gyvenime, sielą nuskaidrina gebėjimas kalbėti(s) apie šviesius, dvasingus žmones. Nesvarbu, ar jie čia, ar jų jau nėra. Apie tokius žmones rašomos knygos, leidžiamos jų biografijos. Tačiau E. N. Bukelienė buvo žodžio žmogus, todėl jos 75-osios metinės paminėtos dalijantis šviesiais prisiminimais, dėliojant regėtus vaizdus, girdėtus žodžius, rikiuojant spontaniškai kilusias mintis.
Literatūrologas, profesorius Petras Bražėnas vakarą pradėjo žodžiais: „Sunku susigaudyti painiose mintyse. Pagalvojau, kad E. N. Bukelienė šiandien galėjo būti kartu su mumis, bet yra taip, kad jos jau nebėra. Ji išėjo realizavusi daugelį savo kūrybinių sumanymų, bet kartu išsinešdama su savimi programą, kurios dar būtų užtekę daugeliui aktyvios kūrybinės veiklos metų.“ Paskutinėje literatūros kritikos knygoje „Tarp rašytojo ir skaitytojo“, E. N. Bukelienė, pasak P. Bražėno, testamentiškai įrašė: „Neturėtų būti užmirštas literatūros kritiko įsipareigojimas žvelgti į kūrinius ne tik specializuotu literatūrologiniu, bet ir dvasinių vertybių, būtiškos gelmės, gėrio, grožio, estetinio pasitenkinimo ieškančiu žvilgsniu. Svarbiausiu turėtų išlikti meniškumo matmuo, suponuojantis ir aktualumą, ir vaizdavimo darną, ir išliekamąją vertę.“ Nė vienas su literatūra susijęs žmogus, pasak P. Bražėno, neabejotų pasirašydamas po šia programa.
Tai nėra tik paprasti žodžiai, bet pagrindinės, visą gyvenimą puoselėtos E. N. Bukelienės nuostatos. Šviesi žmogiškumo aura gaubia šią asmenybę, – kalbėjo literatūrologas.
Jam antrino profesorė V. Daujotytė-Pakerienė, artimiausiai bendravusi su profesore E. N. Bukeliene, todėl neatsitiktinai prisiminė bendradarbiavimo pradžią, juodvi siejusią Žemaitiją, į Rašytojų sąjungą bei universitetą E. N. Bukelienės atneštą mokytojystės dvasią, motiniškumą, rūpestį, įsipareigojimą: „Labai didelė jos dalis mokytojiškai išsėta žmonėse. Jos buvo dosni prigimtis. Su ja bendrauti buvo lengva, miela. Ji buvo atlaidi“, – prisiminė profesorė V. Daujotytė-Pakerienė
Vakarą pratęsė skaitovė Irena Plaušinaitytė, buvusi profesorės E. N. Bukelienės studentė, ji nuoširdžiai dėkojo visoms aukštosioms jėgoms, leidusioms pažinti profesorę: „Dėkoju už tai, kad ji buvo mano dėstytoja, leidusi pažinti ją kaip šiltą, mielą žmogų.“ I. Plaušinaitytės padėką įamžino skaitoma ištrauka iš paskutinės E. N. Bukelienės literatūros kritikos knygos „Tarp rašytojo ir skaitytojo“.
Skaitytoja Elzė Kmitaitė taip pat neatsisakė rašyto žodžio, perskaitė ištrauką iš E. N. Bukelienės interviu su Birute Jonuškaite, tačiau, paskatinta V. Daujotytės-Pakerienės, pasidalijo spontaniškai kilusiomis mintimis: „Ji buvo be jokių neigiamų savybių. E. N. Bukelienė buvo man visų pirma draugė. Kitų tokių žmonių nėra.“
Rašytojas Vytautas Bubnys, dalydamasis prisiminimais apie profesorę E. N. Bukelienę, prisiminė anapilin išėjusią garsią mokslininkę Meilę Lukšienę. „Galvodamas apie ją, – teigė rašytojas, – aš pagalvojau, kad tai tikrai didi moteris, kurią būtų galima gretinti su Marija Gimbutiene. Šiandien, mąstydamas apie E. N. Bukelienę, aš nejučia sugretinau ją su anomis tikrai iškiliomis moterimis. Jas, visas tris, sieja patys gražiausi, tauriausi bruožai: ne tik mokslinė išmintis, užsispyręs veržimasis per mokslą, bet ir dora, tikrumas, nuoširdumas, atvirumas, mokėjimas bendrauti su visais, nenoras primesti savo įsitikinimų, o pastanga išklausyti kitą.“
Netikėtai ir nelauktai Vytauto V. Landsbergio atlikta liaudies daina bei Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas „Nueinančios vasaros teatrai“ apie literatūrologės E. N. Bukelienės namų teatrą, sujungė visų tą vakarą kalbėjusių žodžius.
Menas suvienijo visus, E. N. Bukelienei artimus žmones, menu ir mene visi, pažinoję E. N. Bukelienę, žvarbų spalio vakarą dalijosi prisiminimais apie šviesią, dvasingą ir turtingą asmenybę.
N. E. Bukelienė gimė 1934 metų rugpjūčio 14 dieną Kungiuose, Telšių rajone. 1958-aisiais baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo, o 1964 metais grįžo į universitetą. Iki 1997-ųjų dirbo jame Lietuvių literatūros katedros dėstytoja, docente, profesore. Nuo 1975 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
E. N. Bukelienės tyrinėjimo objektas – lietuvių proza. Ji parašė monografijas apie Joną Avyžių, Juozą Paukštelį, Juozą Kralikauską. Parengė daugybę mokymo priemonių, tarp jų drauge su V. Daujotyte – „Lietuvių literatūra: XX a. antroji pusė (1956–1988)“, „Lietuvių literatūra (1940–1988)", „Lietuvių literatūra (1940–1955)", „Lietuvių literatūra: XX a. vidurys ir antroji pusė (1940–1995)", „Lietuvių literatūra: XX a. vidurys ir antroji pusė (1940-1997)" ir kt. Taip pat išleido knygas „Prozos keliai keleliai: kritikos etiudai", „Proza ties tūkstantmečio riba", „Tarp rašytojo ir skaitytojo", o su Vanda Juknaite – „Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos" ir kt.
Parengė Kristina Buidovaitė
Bernardinai.lt
2009-10-20