Donatas Petrošius AORISTAS       Donatas Petrošius. AORISTAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

       R. Kmita, kai rašiau apie jo poeziją, man pasirodė labai socialus, nuogas, o D. Petrošius, priešingai – galėtų būti apibūdinamas kaip storai apsirengęs. Ir pati jo knyga per stora, turėjo būti bent dvigubai plonesnė. Tiksliau, iš tiek eilėraščių jis galėjo išsileisti dvi ar tris knygas; poezija plytoje savaime yra oksimoronas. Skaitymas tuo apsunkinamas, nepaisant to, jog „Aoristas“ labai mane džiugina savo daugiasluoksniškumu ir prasmių tirštumu. Išskyrus tai, jog D. Petrošius savo tekstų strofas dėlioja keista paraštes sulyginančia tvarka. Tas grafinis vaizdas neįtikina: apskritai nekenčiu grafinės poezijos; juk ir taip aišku, kad ji nieko neatranda.

Dauguma eilėraščių tokie sunkiasvoriai, jog apžvalgoje net neįmanoma jų pacituoti. Bet man patinka, kai atsiranda ir lengvesnių eilučių, kuriose kondensuojamas esminis pranešimas: kai nieko šalia nebelieka / tada būni / puikus pašnekovas // vienas geriausių / absoliučiai vienas (p. 136). Ontologinė vienatvė – svarbus D. Petrošiaus „Aoristo“ motyvas. Vadinamasis „kino“ ciklas („Nuožiūros“, filmų įkvėpta knygos dalis) – simpatiškiausia eilėraščių rinkinio kompozicijos vieta, pasiduodanti Lyotardo išvardytiems postmodernizmo bruožams: tai nesibaiminimas cituoti, kuriant vis naujus intertekstus.

 

       Bernardinai.lt

       2009-10-20