Jaroslavas Melnikas TOLIMA ERDVĖ       Jaroslavas Melnikas – vienas mįslingiausių šiandienos rašytojų Lietuvoje. Į geriausių knygų penketuko rinkimus patenka, regis, jau antrą kartą (pirmą sykį dalyvavo su romanu „Pasaulio pabaiga“, bet laimėjo S. Parulskis, aišku, kodėl, dėl optimistiškesnio knygos pavadinimo – „Sraigė su beisbolo lazda“). Nepaisant to, apie Jaroslavą Melniką žinoma nedaug. Kai imu galvoti, kodėl, tai nusprendžiu, kad viskuo kaltas jo rašymo stilius. Ir kuriam galui Melnikui tas konceptualizmas ir filosofija, kai dalis Lietuvos skaitytojų ir moderniame bare tebesėdi su žagrės rankena kišenėj, o dalis išvis nebeskaito?.. Koks nors moterų žurnalas mielai prilipdytų Melnikui „kosmopolitinio“ rašytojo etiketę, nes jo tokia dėkinga biografija – gimė Ukrainoje, studijavo Lvove ir Maskvoje, išleido knygą Paryžiuje ir buvo pa stebėtas prancūzų skaitytojų. Betgi perdėm rūškanas Melniko egzistencializmas moterų žurnalams!.. Va, jeigu būtų susietas su prašmatniais „Triumph“ apatinių nėriniais, tada jau kas kita... nėriniuotas egzistencializmas patinka praktiškai visiems, netgi kai kuriems literatūros kritikams.

 

       Bet vargiai ar sulauksime tos iškilmingos dienos, kai Melniką išvysime kokioje nors moterų žurnalo skiltyje. Tam yra dar viena svarbi priežastis – labai jau netipiški jo kuriamų moterų portretai. Nei feministės, nei karjeristės, nei aukos, nei budelės... netgi – ne namų šeimininkės,

tokios, kokias mes įpratę matyti serialuose. Įsivaizduokite, Melnikas moteris vaizduoja kaip žmones – tai iš tiesų neįtikėtina. Autoriui ne svarbios moters aprangos detalės, plaukų spalva, sąskaitos ir visa kita – jis vaizduoja bene vien jos dvasinį pasaulį, to pasaulio gelmes ir iš kilumus, o kokiam gi moterų žurnalui gali patikti toks vaizdavimas, juk vidinio moters pasaulio iškilumai paprastai nesiskiria nuo išorinių.

 

       Ne išimtis ir naujasis romanas. Kodėl jis vertas penketuko rinkimų?.. Ne tik dėl visų suminėtų dalykų. Jis paprasčiausiai kitoks, negu kiti lietuvių autorių romanai, kuriuos paprastai galima nuspėti, ir tą nuspėjamumą diktuoja ne tik literatūrinė tradicija (minėtoji „žagrės rankena“), bet ir nacionaliniai kompleksai (sentimentalumas, kurį daugelis kaži kodėl vadina jausmingumu ar net, neduok Die, lyrika). „Tolima erdvė“ – atšiaurus romanas, ir nieko čia lietuviško nėra. Jis baisiai kosmopolitiškas. Ir tas gerai. Reikia juk pagaliau matyti, kuo gali baigtis globalizacija, kurią mūsų politikai įsivaizduoja kaip neabejotiną teigiamybę. Romane autorius vaizduoja niūrų megapolį, kuriame gyvena aklieji, įpratę orientuotis „artimosios erdvės“ pagalba (įsivaizduoja, kas yra šalia). Juos valdo nedidelė grupelė išrinktųjų – reginčiųjų. „Tolimosios erdvės“ sąvoką atveriantis autorius parodo, kokia ji baisi ir nesuprantama aklam megapolio gyventojui ir nereikalinga patogiai gyvenančiam reginčiajam. Įsivaiz duokite, kaip turėjo jaustis žmogus, suvokęs, kad Žemė – apvali, o ne plokščia, kaip buvo manoma il gus amžius... o ką bekalbėti apie heliocentrinę Koperniko sistemą?.. Argi ne baisu?.. Baisu, nes neįtikima. Kol tuo patiki, turi persilaužti, „su dužti“ pats...

 

       Pagrindinis „Tolimos erdvės“ veikėjas Gabras – aklasis, kuris praregi ir su siaubu išvysta, kokiame pasaulyje gyvena. Ieškodamas išeities, jis prisideda prie grupelės aklųjų teroristų, norinčių sunaikinti megapolį, o paskui netgi tampa ministru reginčiųjų vyriausybėje. Tačiau „tolimoji erdvė“ pasirodo mįslinga ir nepaaiškinama sąvoka ne tik aklajam. Grupelė elito, gyvenanti gražiame išpuoselėtame gamtos kampelyje ir valdanti ne švarų, niūrų, metalo konstrukcijomis apjuostą megapolį, irgi sukaustyta „artimosios erdvės“. Ne veltui autorius išveda savo personažą iš šio gražaus kampelio tolyn, į kalnus, į tolumas. Juk ir regintieji pasirodo besą akli. Taigi „tolima erdvė“ – anaiptol ne fizinę regą apibūdinanti sąvoka. Tai, sakytume, vidinės akys, metafizinis žmogaus troškulys, Dievas, likimas ir panašiai.

 

       Romanas akivaizdžiai simboliškas. Galima įvardyti jį kaip utopiją, kaip liūdną mūsų laiko ir mūsų gyvenimo parodiją. Įdomus ir autoriaus teiginys, kad „tolimoji erdvė, susijusi su pačiu Dievu“ – „erdvė, kur valdžios nėra“. Krikščionis, tikėdamas Dievą, tiki ir teokratija. Taigi „tolima erdvė“, vienaip ar kitaip, irgi susijusi su valdžia. Bet ar įmanoma žmogaus sąmonei įsivaizduoti kitokią, nei žmogišką, valdžią?.. Juk Dievas, kaip erdvė, neturi apibrėžties. Romanas neteikia skaitytojui aiškaus atsakymo, ir tai yra sąžininga. Tai – vertingo literatūros kūrinio bruožas. Dėl to jis gali nepatikti aiškių atsakymų mėgėjams (tarp kurių yra ir moterų žurnalų auditorija). Betgi ir aiškumas yra simbolinė sąvoka – kaip matymas, kaip rega, kaip „artima“ ir „tolima“ erdvė...

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-10-31