Inga Abelė. Gunāro Janaičio nuotrauka       Šiauliuose penktąsyk surengtose Europos literatūros dienose dalyvavusi latvių rašytoja Inga Abelė neabejoja, kad meno žmonių laukia liūdnas rytojus. Šiaulių dailės galerijoje „Laiptai“ vykusiuose skaitymuose 37 metų I. Abelė klausytojams perskaitė apsakymą „Kamanės ir skruzdės“.

 

       Tyliu ir ramiu balsu apsakymą skaičiusi latvė buvo visiška priešingybė po jos porą ištraukų iš savo kūrybos ugningai perskaičiusiam rašytojui Rolandui Rastauskui. „Jūsų kūriniai skambėjo lyg eilėraščiai“, – šypsodamasi greta sėdinčiam R. Rastauskui komplimentą pasakė I. Abelė, kuriai po kelių savaičių bus įteikta Baltijos Asamblėjos premija.

 

       Kas jums svarbiausia kūryboje? – paklausiau I. Abelės.

 

       Man svarbiausia – pasakojimas. Jis būtinas ir eilėraštyje, ir apsakyme, ir romane.

 

       Pirmąjį kūrinį paskelbėte tik prieš dešimtmetį, o šiemet pelnėte Baltijos Asamblėjos premiją. Ar toks įvertinimas malonus?

 

       Man artima vieningos Baltijos idėja. Gaila, kad mes, baltai, mažai tarpusavyje bendraujame, vieni kitų nesuprantame. Juk išmokti gretimos šalies kalbą nėra taip sunku. Keista, kad to nemokoma net mokyklose.

 

       Jums nebuvo keista klausytis lietuviškai skaitomo savo apsakymo?

 

       Ne, nes lietuviškai suprantu kone viską. Nekart lankiausi Vilniuje, pramokau jūsų kalbos. Aišku, visko dar nesuprantu, ypač kai kalbama greitakalbe.

 

       Į Europos literatūros dienų renginius kviečiami garsūs rašytojai, bet jų paklausyti ir padiskutuoti ateina daugiausia keliasdešimt klausytojų. Neapmaudu?

 

       Visame pasaulyje į tokius renginius renkasi panašus skaičius žmonių. Ar tai vyktų Paryžiuje, ar Bordo, ar Maskvoje – susirinktų maždaug trisdešimties klausytojų būrelis.

 

       Ar sunku užmegzti ryšį su interneto ir kitų civilizacijos laimėjimų išlepinta publika?

 

       Nemanau, kad tai ką nors keičia. Lašiniai ir po šimto metų liks lašiniais, degtinė – degtine, o geras pasakojimas – geru pasakojimu. Neabejoju, kad jis visada bus reikalingas.

 

       Lietuvos valdžia per sunkmetį apmokestino ir kūrėjus, ir leidėjus. Kuo gyvena Latvijos meno žmonės?

 

       Nors pas mus mokesčiai mažesni, verčiamės išties sunkiai. Nelengva ir rašytojams, ir leidėjams. Tiesa, Latvijoje teliko gal penkios leidyklos – visos kitos neišsilaikė ir buvo uždarytos.

 

       Tačiau jums pavyksta pragyventi vien iš rašymo.

 

       Pavyksta, nes kuriu teatrui. Išlikti padeda pjesių rašymas – jas pastatęs teatras sumoka dalį pinigų už parduotus bilietus. Neslėpsiu, į ateitį tiek aš, tiek mano kolegos žiūrime niūriai. Prieš dešimtmetį tikrai nebuvo lengviau, bet tada pamažu kopėme aukštyn, turėjome viltį. Dabar ši viltis smarkiai prigeso, o kai kurie žmonės ją jau ir prarado.

 

       * * *

       Rygoje gimusios, bet po studijų į provinciją persikėlusios I. Abelės talentas atsiskleidė ne iš karto. Ji mokėsi bibliotekininkystės, biologijos, suspėjo padirbėti pardavėja ir tik tada įstojo į Kultūros akademiją.

 

       Tarptautinę šlovę rašytojai pelnė teatre pastatyta pjesė „Tamsieji briedžiai“.

2006 m. buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas. I. Abelė dabar laikoma viena ryškiausių Latvijos jaunosios kartos rašytojų.

 

       Į lietuvių kalbą išverstas vienintelis rašytojos kūrinys – romanas „Ugnis nepabudins“. Šiemet I. Abelei už romaną „Potvynis“ paskirta Baltijos Asamblėjos premija. Šios premijos laureatais taip pat tapo estų dailininkas M. Maetammas ir lietuvių literatūrologas L. Sauka. Laureatams lapkričio pabaigoje bus įteikta po 5000 eurų (per 17 tūkst. litų).

 

       Mūzų malūnas / lrytas.lt

       2009-11-02