Šiais metais jūs įvertinta naujuoju Europos Sąjungos Prizu Literatūrai, kylantiems literatūros talentams iš 12 Europos valstybių. Ar rašydama romaną „Kvėpavimas į marmurą“, kuris ir pelnė jums šį apdovanojimą, tikėjotės tokios sėkmės?

       Apie sėkmę galvoju mažiausiai. Tuo, aišku, niekas nepatikės, bet kito atsakymo neturiu. O „Kvėpavimas į marmurą“ rašytas man priešistoriniais laikais, kai apskritai neatsimenu, ką galvojau ir ko tikėjausi.

       Rugsėjo mėnesį lankėtės Briuselyje, kur įvyko apdovanojimų ceremonija. Kaip jautėtės gavusi šį svarbų įvertinimą? Kokios naujos galimybės jums atsivėrė tapus Europos Sąjungos Prizo Literatūrai laureate?

       Teoriškai atsivėrė galimybės būti labiau verčiamai, Eurokomisija lyg žadėjo finansuoti. Bet aš neturiu iliuzijų būti įdomi užsienio skaitytojui. Neturiu iliuzijų netgi būti įdomi lietuviams – tautiečiams įdomiau „Durniškės“.

       Kokį įspūdį paliko laureatai iš kitų Europos šalių? Ar teko skaityti jų kūrybos? Kurio kūrybą labiausiai norėtumėt skaityti išverstą į lietuvių kalbą?

       Kiti autoriai pasirodė simpatiški, daugelis reagavo į ten vykusias iškilmes ir visą atmosferą su sveika ironijos doze. Artimiau susipažinti pritrūko laiko. Apdovanotų kūrinių ištraukos atspausdintos almanache angliškai ir prancūziškai. Nevaldau tų kalbų tiek, kad imčiausi vertinti meninę tekstų kokybę. Įdomesni pasirodė norvegas Carl Frode Tiller ir bulgarė Noemi Szeczi.

       Ar apdovanojimas jus paskatino tolimesnei kūrybai? Ar kilo naujų kūrybinių idėjų ir sumanymų?

       Briuselis – ne įkvėpimo vieta. Labiau rūpi, kad netrukus švęsiu trisdešimt trečiąjį gimtadienį, o vis dar nežinau, kas esu ir kuo būsiu užaugusi. Visokios premijos tik išbalansuoja egzistencinę pusiausvyrą, padidina priešų būrį ir patikrina tikruosius draugus. Sumanymai ir idėjos nekyla pagal europaskatinimą. Dėl to tik džiaugiuosi.

       Kalbino Marija Mažulytė, Lietuvos rašytojų sąjungos tarptautinių programų koordinatorė

       Rašytojai.lt