„Jūs neįsivaizduojate, kaip gera, kai liga iškeliauja“, – džiaugėsi 59 metų Amerikos lietuvė, poetė Eglė Juodvalkė. Ji visada buvo azartiška, šiek tiek neklaužada, nenukabindavo nosies ir nesitaikstė su negalia. Diabetu E.Juodvalkė susirgo būdama penkerių, bet prieš metus penkerius po kasos persodinimo operacijos pagaliau pasijuto išsivadavusi nuo šios sveikatą ėdusios ligos.
„Pamenu, kaip sovietiniais laikais per „Laisvosios Europos“ radiją girdėdavau: „Žinias skaitė Eglė Juodvalkė“, – mintimis į praeitį nuskriejo Žilvinas Bieliauskas, Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro vadovas. Gavusi iš jo žinią, kad Vilniuje vieši poetė ir žurnalistė, kurios balsą ir aš atsimenu, nuskubėjau susitikti. Šnekučiavomės gurkšnodamos arbatą su pienu. Apie cukraligę ir persodintus tris inkstus bei dvi kasas. Apie užsispyrėlės charakterį ir neramų gyvenimo būdą. Apie darbą dėl Lietuvos. Apie meilę Paryžiuje.
Meilė Paryžiuje
Iš pradžių papasakosiu apie meilę. Rugsėjį lietuvė poetė E. Juodvalkė ir lenkas prozininkas Henrykas Skwarczynskis šventė santuokos dvidešimtmetį. Ta proga jiedu viešėjo Australijoje.
1985-aisiais, kai gyveno Miunchene ir dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, E. Juodvalkė kartą nuvažiavo į Paryžių aplankyti draugės. Ši surengė vakarėlį. Susirinko įvairiatautė kompanija. Kai pasirodė paskutinis svečias, jį pamačiusi Eglė pasakė: „Labai gražus megztinis.“ Pradėję bendrauti lietuvė ir tuo megztiniu vilkintis lenkas Henrykas vienas nuo kito nebesitraukė – visą vakarą šnekučiavosi, šoko.
Norėdami geriau vienas kitą pažinti, jiedu papasakojo apie save. Eglė raportavo, kad serga diabetu, rašo poeziją ir leidžia knygas. Henrykas atitarė gerai tai suprantantis, nes sesuo ir jos vyras – gydytojai, pats anksčiau dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, taip pat yra rašytojas. Abu nemėgo komunistų, mat šie okupavo Lietuvą ir Lenkiją. Taigi pasirodė esą tarsi du į porą tinkantys batai. Po trejų metų draugystės Eglė ir Henrykas meilės mieste, kuriame susipažino, susituokė. „Amžiams panirau į jo akis“, – poetiškai meilę apibūdino lietuvė.
Mažoji neklaužada
E. Juodvalkės gyvenime šalia meilės ir poezijos – daug nepoetiškų dalykų, kuriuos sukėlė diabetas, kitaip vadinamas cukralige. Daugelį metų tekdavo nuolat leistis insuliną, gulėti ligoninėse.
Cukralige Eglė susirgo būdama penkerių. Mergaitei sunku buvo susitaikyti su draudimais, atsiradusiais dėl ligos. Pašnekovė pasakojo apie vaikystėje krėstas šunybes. Ji taip norėdavo ko nors saldaus, kad nuo žemės pakeldavo kažkieno kramtytą gumą ir dėdavo į burną. Kai mama tą pamatė, mergaitė gavo pylos. Kiek paaugusi Eglė paslapčia skuosdavo į krautuvėlę – ten prisipirkdavo kramtomosios gumos ir šokoladukų. Tokiems pirkiniams centų rasdavo iškrausčiusi tėvų kišenes. Kartą mama pastebėjo, kur dukra nuėjusi. Kai mergaitė grįžo namo, turėjo pasiaiškinti. Tėvas pagrasino už vagystę išsiųsti į pataisos namus. Ir paaiškino, kad Eglė nežinanti, ką daro: jei valgys saldumynus, tiesiog mirs. Tada 10 metų mergaitei noras vagiliauti bei gudrauti praėjo.
Gyvenimo grafikas
Dar paaugusi Eglė rado kitą išeitį: „Nusprendžiau, kad turint tokią ligą galima daryti viską, tik reikia žinoti, kiek insulino susileisti.“ Joks gydytojas to nepasakė, ji pati išsiaiškino, tikrindama, kiek reikės vaistų suvalgius tą ar aną. Su spalvotais rašikliais braižydavo mėnesio grafikus, juose žymėdavo, ką dariusi.
Vis dėlto liga vis paūmėdavo, ir Eglė patekdavo į ligoninę. Kai jai buvo 29-eri, gydytojas pasakė, kad vėliausiai po trejų metų reikės persodinti inkstą. Organas ištarnavo ilgiau, operacija buvo atlikta po ketverių metų.
Ir vėliau vis baigdavosi kokio nors organo „galiojimo laikas“, tad vėl tekdavo gultis ant operacinio stalo. Prieš penkerius metus buvo persodinti iškart inkstas ir kasa. Ir cukraligės tiesiog nebeliko. „Nuo tada gyvenimas pasikeitė neapsakomai“, – tvirtino moteris.
Pastarąjį kartą E. Juodvalkė operuota prieš dvejus metus. Kol laukė inksto, jai beveik dvejus metus buvo atliekama dializė. „Tuo metu nieko negalėjau daryti, trūko jėgų. Net knygos nepajėgdavau nulaikyti ir skaityti. Televizoriaus žiūrėti nenorėjau. Per tuos dvejus metus parašiau tik du eilėraščius“, – sunkiausią laikotarpį prisiminė pašnekovė. Dabar, kaip pati sako, turėdama naujausią inkstą, ji vėl gali kurti.
Organai – it nauji baldai
„Kartkartėmis jūs vis paremontuojama“, – juokiausi, klausydama, kaip ramiai E. Juodvalkė pasakoja dramatiškas gyvenimo istorijas. „Taip, naujų baldų atsiranda“, – nusišypsojo pašnekovė.
Garsiai svarsčiau, kad tokias bėdas išgyvenantis kitas žmogus pasidarytų niurzglys. Galbūt imtų pyktis, kodėl aplinkiniai sveiki, o jis – ligotas. „Visada žinojau, kad nepasiduosiu. Jei visą dieną sėdėčiau ir galvočiau apie tai, kodėl sergu šia liga, negyvenčiau. Esu optimistė, žinau, kad kai nutinka kas nors blogo, atsiranda ir kai kas gero, tik reikia tą jausti ir matyti, – teigė E. Juodvalkė. – Apskritai į gyvenimą reikia žiūrėti šviesiomis akimis. Dar manau, kad charakteriu esu panaši į tėvą, todėl gerai supratau jo žodžius: su liga reikia susigyventi.“
Lietuva – pilka ir grėsminga
Kad ir kas būtų, E. Juodvalkė gyveno azartiškai ir cukraligė tam negalėjo sutrukdyti. „Nesu namisėda“ – taip pavadintas ir vienas mano eilėraščių“, – tvirtino pašnekovė.
JAV gimusi ir augusi Eglė, kai buvo 19 metų, nusprendė pamatyti Europą. Po Senąjį žemyną su broliu Uosiu ir jo drauge keliavo autostopu – stabdydami mašinas ir prašydami pavėžėti. Nakvynės jaunuoliai apsistodavo pas tuose kraštuose gyvenančius lietuvius.
Amerikos lietuvė taip pat norėjo aplankyti tėvų gimtąjį kraštą – ir šie padovanojo dukrai tokią kelionę. 1975 metais per penkių dienų viešnagę sovietinėje Lietuvoje E. Juodvalkė patyrė viską, apie ką buvo girdėjusi ar skaičiusi: KGB agentų sekimą, žmonių baimę viešai kalbėti, ką galvoja, pilką ir skurdų gyvenimą.
Visa tai, ką E. Juodvalkė pamatė okupuotoje Lietuvoje, pravertė vėlesniam darbui. Baigusi bakalauro studijas Čikagos universitete, iš pradžių pusę metų ji dirbo „Laisvės“ radijuje Niujorke, vėliau net du dešimtmečius – „Laisvosios Europos“ radijuje Miunchene. Pati rengdavo pranešimus ir juos skaitydavo eteryje. 25 metų Eglė Vokietijoje atsidūrė nemokėdama vokiečių kalbos, bet tai buvo nesvarbu. Merginai atrodė, kad visas pasaulis priklauso jai. Taip ir buvo – lietuvė dirbo ir daug keliavo. Eglei ypač patiko Graikija, ten lankydavosi turbūt dažniausiai. Be lietuvių ir anglų, dabar ji puikiai moka vokiečių bei graikų kalbas.
Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, E. Juodvalkė svarstė: „Kas man buvo svarbu? Kad Lietuva būtų laisva. Dabar ji laisva. Tad mano darbas baigtas.“ Tada moteris grįžo į Ameriką.
Namai čia ir ten
Eglė ir Henrykas gyvena Čikagos priemiestyje, ten kaimynystėje yra gal keletas lietuvių. Šio Amerikos miesto lietuvių bendruomenė nemaža, bet anksčiau jie gyveno labiau susitelkę. „Kadaise Čikagoje buvo kvartalų, kuriuose su kiekvienu praeiviu galėdavai pasisveikinti lietuviškai, – prisiminė pašnekovė. – Tai buvo rojus.“
Dabar poetė lietuvių kalba gali džiaugtis Vilniuje. Į Lietuvą ji atvažiuoja dažnai. Sostinės centre turi butą, pro kurio langus atsiveria panoraminis vaizdas į Neries upę ir Žvėryną. „Norėjau turėti nuosavą gabalėlį Lietuvos, kad galėčiau jaustis esanti savo žemėje ir namie, – šypsojosi E. Juodvalkė. – Taigi prieš 7 metus nusipirkau šį butą.“ Tame jaukiame būste mudvi kalbėdamos ir gurkšnojome arbatą su pienu.
E. Juodvalkė vis svarsto, gal apskritai persikelti gyventi Lietuvon, bet sulaiko sveikatos bėdos. Kaip juokavome, tada kartu atkeliauti turėtų Čikagos universiteto gydytojai, kurie puikiai pažįsta lietuvę ir gerai žino visas jos problemas. Vis dėlto sutuoktiniai Eglė ir Henrykas kitąmet norėtų Lietuvoje praleisti net penkis mėnesius – nuo pavasario iki rudens. Poetei gera tėvų krašte. Apie save ir panašaus likimo lietuvius E. Juodvalkė pasakė perfrazuodama žymų išeivijos rašytoją Marių Katiliškį: „Neišėjusiems sugrįžti.“
Trumpai
* Sausio 28 dieną E. Juodvalkei sukaks 60 metų. Jubiliejų ji švęs Amerikoje. „Didelio „baliaus“ nebus, nesame tokių mėgėjai. Pasikviečiame porą draugų, pasišnekame, pavalgome, pageriame, ir viskas“, – pasakojo poetė.
* E. Juodvalkė yra išleidusi eilėraščių rinkinius „Jei tu paliesi mane“ (1972 metai, Čikaga), „Pas ką žiedas žydi“ (1983 metai, Čikaga), „Mnemosinės vėrinys“ (1996 metai, Vilnius), autobiografinę knygą „Cukraus kalnas, arba Lietuvos cukrinukės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ (2000 metai, Vilnius), eilėraščių rinkinį „Veidrodis ir tuštuma“ (2002-ieji, Vilnius). Šiuo metu rašo iškart tris knygas – vieną poezijos ir dvi prozos.
* Vyras H. Skwarczynskis yra parašęs 9 prozos knygas.
* Arizonoje, JAV, gyvenantis Eglės brolis Uosis – savo įmonę turėjęs fotografas, vėliau kūręs drabužių dizainą, pastaruoju metu – juvelyrinius dirbinius.
Lietuvos žinios
2009-10-24