Dalia Urnevičiūtė LEONA       Dalia Urnevičiūtė. LEONA: mažasis romanas. – V.: Versus aureus, 2009.

 

       Leona yra jau įsimintas vardas lietuvių literatūros vardų galerijoje. Didele dalimi kaip tik dėl neįprastu (tarsi vyrišku) vardu pavadintos veikėjos Dalios Urnevičiūtės kūryba pradedama pripažinti kaip peržengusi rašytojos gyvenimo ribas (tikriausiai svariausias jos kūrinys – romanas „Leona“ – publikuojamas trečią kartą).

 

       Urnevičiūtės kūryba minima leidiniuose, kuriuose plačiai apžvelgiama 7–9 dešimtmečių literatūra, draminė kūryba. Tačiau atrodo, kad jos kūryba dar neatsiskleidė visomis prasmėmis – literatūros kritikai (reta išimtis – L. Gadeikis) nepasakė nieko esmingo apie romaną „Leona“, kai jis pasirodė pirmą kartą „Pergalės“ žurnale 1987 m. (tuo metu jis priskirtas prie apysakos žanro). Ir antrą kartą publikuota „Leona“, vienas mėgstamiausių pačios rašytojos kūrinių, tebebuvo laikoma visomis prasmėmis „mažuoju“ prozos kūriniu (D. Urnevičiūtė, Savaitė iš vidurio metų, Vilnius: Vaga, 1989). Tačiau Urnevičiūtės romanas „Leona“ priklauso ne vien istorijai (jai priklauso dėl ryšio su to meto Vakarų sąjūdžiais, taip pat ir feminizmo, kaip teigia feministinės literatūros analizės kontekste romaną aptarusi S. Daugirdaitė). Romanas atveria miestiškosios moterų bendruomenės kultūrą panašiai kaip autorės gyvenamojo meto rašytojų vyrų tradicijoje išliekantys romanai – kaimiškąją (potekstėje dažniausiai formuojantys vyriškąsias vertybes).

Kalbėdama apie savo kaip rašytojos susiformavimą, Urnevičiūtė sakė, kad būti rašytoja ruošėsi visą gyvenimą. Tai tikriausiai buvo metafora, aprėpianti menininkų, inteligentų šeimų realybę, kai jų atžaloms kultūra, menas buvo šeimos gyvenimo dalis. Žinoma, viso to šaknys slypėjo moderniojoje prieškario kultūroje. Tačiau savo pačios atkakliomis pastangomis Urnevičiūtė susiformavo kaip universalaus literatūrinio talento žmogus: kūrė ir prozą, ir sceninius veikalus, ir poeziją. Tad jai nebuvo sunku kai kuriais atžvilgiais pasiekti ypatingos meninės kokybės. Jos prozos tekstas iš tiesų parašytas įvairiausių žanrų meistrės ranka: dinamiškas, pagrįstas viena kitą keičiančiomis veikėjų tarpusavio sąveikos scenomis, stumtelėjančiomis veiksmą į priekį, labai preciziškai formuojamas, kaip dažniausiai sugeba poetinių metaforų kūrėjai.

 

       Atrodo, šiai rašytojai nebuvo ribų ir renkantis literatūros autoritetus. Kas buvo Urnevičiūtės, likusios nuošaliai nuo lietuvių literatūros todėl, kad toks buvo jos pačios „atskalūniškas“ pasirinkimas dėl neblogo Vakarų literatūros pažinimo, atramos? Literatūrinė įtaka negali būti tiksliai apibrėžta, tačiau galima spėti, kad į „Leoną“ kai kas gali būti perkelta iš tuo metu Europoje populiarios Colleen McCullough kūrybos (peleninių rožių spalva, pravardė Alaus Boselis, mylimo vyro rankų vaizdinys kaip esminė jo paveikslo detalė). Colleen buvo medikė, gal ir tai galėjo sustiprinti Urnevičiūtės įsitikinimą, kad tikrasis jos pašaukimas – medicina, nors jos ateitį paradoksaliai nulėmė motina, iš didelės meilės sulaikiusi nuo medicinos kaip profesijos pasirinkimo (šeimos vyresniųjų moterų autoriteto paisymas atsispindės ir romane „Leona“).

Urnevičiūtė buvo įspūdį paliekanti, išskirtinė asmenybė, krito į akis tam tikras jos kaip individo visapusiškumas – ji buvo kartu ir „proto“, ir „jausmų“ žmogus. Visapusiškas asmenybės ryškumas nėra tas pats, kas jos neintegruotumas, tačiau tokios asmenybės trauka ir žavesys gali skatinti ieškoti psichologinių kūrybos prielaidų. Urnevičiūtės literatūrinė kūryba itin pasižymi tuo, kas aprėpiama įvardijimu „autentiška“, todėl „Leona“ gali būti psichoanalitinio tyrinėjimo metodo taikymo literatūrai objektas.

 

       „Leonos“ pagrindinė veikėja – 8-ojo dešimtmečio pabaigos studentė, pasižyminti maištinga 6–7 dešimtmečių jauno žmogaus siela (kita vertus, ji gaubiama gyvenimo pabaigą jau reflektuojančios rašytojos nuotaikų). Rašytojai iš tiesų pavyksta sukurti jaunos moters požiūrio perspektyvą (ji kitų gyvenimuose įžvelgia dar tik tai, kas suvokiama ir aktualu jai pačiai). O labai gerai įsižiūrėjus – Leona išsako tai, kas jai „nepagrįstai“, atsižvelgiant į tą patį tam tikro amžiaus moters mentalitetą, priskirta autorės (daug ką pridedant, jei vertini iš sudėtingesnės subrendusio asmens perspektyvos). Pagal „Leonoje“ atsispindinčias subrendusios moters išgyvenamas būsenas rikiuojamas moterų, tarpusavyje susietų motinystės ryšiais, panteonas.

Romano siužetas pagrįstas tuo, kad Leona nuolat „keliauja“ iš vienų savo šeimos ir giminės namų į kitus, priklausančius kuriai nors kitai moteriai. Kadangi ji turi vis iš naujo „įsikomponuoti“, santykiai įgyja dramatiškumo. Neįprastas siužetas lietuvių romanui, kaip ir Leonos konstatavimas stovint prašmatniame balkone: „Čia mano tėviškė, nė kiek ne blogesnė už žalias kaimo tėviškes.“

 

       Būtų galima mėginti aiškinti, kad visa, kas nutinka Leonai, yra sunkinama tarybinių žmonių gyvenimo aplinkybių, kurios žvelgiant į kelių dešimtmečių praeitį atrodo tragikomiškos: suaugusi dukra gali džiaugtis, kad prieškario laikų bute (turimas galvoje tarpukaris) esama mažyčio tarnaitės kambarėlio, kuriame ji gali užsidaryti, – iš tokios ląstelės ir tegali pradėti formuotis jauna šeima, kuriai tiesiogine prasme ilgai nėra kur dėtis po tarybine saule. Tad būdama formaliai santuokoje Leona jaučiasi neturinti nieko savo: gyvena prosenelės „padovanotame“ name, kuris jai vis dar nepriklauso (pasikartojančios scenos, kuriose užsimenama apie ko nors atidavimą šiame romane daugiau simbolizuoja statuso pasikeitimą). Leonai persiuvami motinos dirbtiniai kailinukai, šiai įsigijus naujus. Žinoma, tokia santuoka iš pat pradžių yra „rizikinga“. Dar paaugliškas begalinis meilės ilgesys ir artumo su mylimuoju praradimo gėla persmelkia šį romaną – tai, o ne tarybinių žmonių gyvenimo „kūrimo“ peripetijos pagrindžia šį gražų kūrinį.

 

       Kai Leona ima analizuoti nesugebėjimo susiderinti santuokoje priežastis, ji iškart pradeda mąstyti apie save kaip apie moterį, „turinčią praeitį“, tai yra komplikuotą savo giminės moterų santuokinę patirtį. Ir tik intymiausiai susiliesdama su ta praeitimi, pati ją savaip išgyvendama, o ne iš šalies žvelgdama į vyresnes šeimos moteris, Leona aprėpia plačią moteriškumo reiškimosi skalę. Romanas ir pradedamas pristatant iškart porą skirtingų moterų paveikslų. Ir romanų autoriams, ir skaitytojams pirmasis sakinys turi ypatingą reikšmę, o šio Urnevičiūtės romano pirmuoju sakiniu pristatomos verandoje sėdinti ir aristokratiškai pasiansą dėliojanti prosenelė ir pro atdarą virtuvės langą miltuota ranka mojanti jos priešingybė – jokių „atrodymų“ nepaisanti dukra, Leonos, kurios vardu bus plėtojamas pasakojimas, senelė.

 

       Daugelis rašytojos neatsitiktinai formuluojamų romano reikšmių gali būti nesunkiai įžvelgiamos susipažinus su feministinės analizės principais. Galima drąsiai teigti, kad Urnevičiūtės moterų egalitariškumo reikalavimas, moteriškumo kaip psichologinės duotybės iškėlimas yra tiesiogiai susiję su tarpukario Lietuvoje prasidėjusiais moterų emancipacijos judėjimais. Urnevičiūtė savąją matriarchato kaip pasaulėžiūros, kuriai turėtų būti teikiami prioritetai, koncepciją suformulavo tuo pat metu, kai Marija Gimbutienė rašė studijas apie senąją Europą, taip lemtingai paveikusias šiuolaikinę Europą. Tuo metu iki konceptualiojo feminizmo reiškimosi Lietuvoje buvo likę daugiau nei dešimtmetis. Urnevičiūtės talentas, pati jausena buvo universalūs tuo požiūriu, kad aprėpė besibaigiančio XX a. moterų dilemas kaip universalius matricentrinių vertybių dominuojamoms bendruomenėms būdingus dalykus.

 

       Pastangos išauklėti „tikrą“ moterį moderniųjų laikų „matriarchate“ negali būti sėkmingos – nors tai atrodytų paradoksalu – todėl, kad XX a. moterų kolektyvinėje pasąmonėje ypač reikšmingas archetipas moters, kurios animus itin aktyvus, kuri yra savotiška amazonė, Atėnė. Toks moters karės tipas ekspansyvumo siekiančios moterų bendruomenės savaip palaikomas. Leona žūtbūt stengiasi tapti inžiniere („siaubūnai“ dėstytojai jai šiaip ne taip rašo trejetukus), močiutei jos diplomas yra gyvenimo tikslas. Čia nereikėtų įžvelgti siužeto ar meninio paveikslo atskirų elementų nederėjimo. Leona tebeauklėjama taip, kaip įsivaizduojama, kad reikia auklėti aukštosios visuomenės damą (pvz., įsiterpdama į pokalbį niekam neturi sudrumsti nuotaikos), ir skatinama vyriškėti. Romanas iš tiesų atspindi gyvenimo realybę ir tokią XX a. moterų tapatybę, kai suaktyvėja ir animus, ir anima.

 

       Apie moters animus archetipą esama labai reikšmingo darbo, Emos Jung parašyto 1918 m. – „Animus ir anima“. Jame teigiama: „Tai, ką mes, moterys, turime įveikti atsižvelgdamos į animus, yra ne pranašumas, bet pasitikėjimo savimi stoka, būtina pasipriešinti inercijai. Mums svarbu ne tai, kad mes reikalautume iš savęs, bet kad pakylėtume pačios save.“

Leona yra su vyrišku veržlumu į savo aplinką įsiveržiančios jėgos, nuo visko nuvalančios apnašas ir sietinos su 7-ojo dešimtmečio jaunimo judėjimais, apraiška. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį, taip pat ir Rytų Europos šalis už geležinės uždangos, apėmus atgimimui, susiformavo asmenybė, turinti savaip išsivaduoti iš autoritarinės visuomenės stereotipų gniaužtų. Karingasis Leonos animus keičia autoritetų, režimų, stereotipų pasaulį, yra neautentišką (ne savasties valdomą) gyvenimą transformuojanti jėga. Tačiau kai moteris susitapatina su animus ir intelektas tampa „nevaldomas“, jos ryšys su aplinkiniu pasauliu gali pasidaryti iškreiptas dėl intelekto kritiškumo, proto skvarbumo. Kaip rodo romano atspindimas gyvenimas, animus archetipas moters psichikoje gali sustiprėti esant jo stokai bendroje – kolektyvinėje – pasąmonėje. C. G. Jungas, kalbėdamas apie tokį mėginimą išsiveržti iš netenkinančio būvio, yra padaręs tokias išvadas: priešas visada įsivaizduojamas kaip esantis išorėje, tačiau iš tiesų jis yra viduje – tai mirtinas bedugnės potraukis, ilgėjimasis būsenos, kai nuskęstama savo paties ištakose. Trokštama būti vėl įtrauktam motiniškosios gelmės. Šiuo atveju kalbama apie trumpą kategoriško individo poreikio atsiplėšti laikotarpį, kurį vėl pakeičia simbiozės (ir mirties pavidalu) kryptis. Gyvenimas yra nuolatinė kova su individui kylančia grėsme išnykti, didžiausiomis pastangomis išsiplėšiama iš visa gaubiančios nakties. Mituose atsiskleidžia Didžiosios Motinos archetipo dvilypumas: ji pagimdo ir ugdo, o vėliau visus „susigrąžina“, sunaikindama žmogiškąją egzistenciją.

 

       Galiausiai Leonos paveikslu aktualizuojama tarnystė savajame „matriarchate“. Šiame romane iš tiesų kalbama apie tokią ego (sąmoningos psichikos dalies) transformaciją, kai jam susijungiant su pasąmonės lygmens galiomis procesas pakrypsta blogąja linkme, nes ego yra visiškai užvaldomas minėtųjų galių. Leona tarsi išnyra iš savojo „matriarchato“ romano pradžioje, įgyja autonomiškumo, bet taip iš šeimyninio „matriarchato“ lauko ir neišsiplėšia. Kuo kovingiau jos animus grumiasi su visa „marazmiška“ aplinka (taip visa tai, ką aprėpia romanas, yra pavadinęs V. V. Landsbergis), ją vienaip ar kitaip transformuodamas, tuo reikšmingiau antrajai savasties pusei – animai – yra tai, kas universalu – moteriškieji archetipai ir jų simboliai.

Skaitant „Leoną“ galima patirti išskirtinį šio romano potekstės poveikį ir – pažįstant mitų ir archetipų pasaulį – rekonstruoti tas kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės duotybes, kurios yra talentingos rašytojos individualios kūrybinės raiškos šaltiniai, suvokti, kaip psichikos realybė transformuojama į meninę.

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-12-25