erlickas_mano_meile_stikliniais      

Gruodžio 4 dieną beveik sausakimšoje VDU didžiojoje salėje vyko gyvuoju klasiku vadinamo Juozo Erlicko autorinis vakaras, kurio metu buvo pristatyta naujoji autoriaus knyga „Mano meilė stikliniais kaliošais“. Prieš renginį ir po jo buvo galima įsigyti ne tik šią knygą, bet ir anksčiau išleistą eilėraščių knygą „Aš moku augti“ bei kompaktinę plokštelę „Ant visų kelių“. J. Erlickas atliko dainas iš savo naujosios knygos (akompanavo Daumantas Slipkus ir Juozas Staniulis), citavo ištraukas ar tiesiog sukompiliuodavo kelis savo rašytus tekstus, kuriuos galima rasti pristatytoje knygoje. Rašytojas neaplenkė ir krizės klausimo: „Yra manoma, kad skurdžiai gyvenantiems šie ir kiti metai bus sunkesni. Aš sakau: gyvenkim turtingai! Gyvenime viską reikia išbandyti.“ Nuolat pabrėžė žmonių tarpusavio bendravimo stoką ir jo patologijas: „Svarbu mokėti bendrauti, ko mums labai stinga. Ypač bendravimo patologijų padaugėja rudenį. Sėdžiu namie, girdžiu: „Bulvių reik?“ Svetimas žmogus, o valgyti siūlo“.

 

       Kelios šmaikščios frazės buvo skirtos ir Kauno miestui: „Gera ten, kur mūsų nėra. Mums, vilniečiams, toks yra Kaunas.“ Rašytojas juokavo, esą kauniečiams reikia džiaugtis: „Kaunas nėra kultūros sostinė, priešingu atveju čia kaipmat pastatytų vamzdį.“ Be to, kaip vakaro pradžioje teigė autorius, „Kaunas buvo paminėtas trimis dienomis anksčiau nei Lietuva. Kauniečiai davė į snukį Bonifacui, jis dar pajėgė nukeliaut iki Vilniaus, kur jį ir pribaigė vilniečiai. Toks jau lietuviškas mentalitetas.“

 

       Pirmajai vakaro dalies pabaigoje J.Erlickas retoriškai paklausė: „Gal dabar skelbti pertrauką mano knygoms pirkti, kurių kiekis ribotas?“ Mat suabejojo, ar verta daugiau skaityti ištraukų, nes paskui niekas nepirks knygos, kuri, kaip teigė autorius, kainuoja „pigiau grybo. Nes toks pat svoris džiovintų baravykų kainuotų žymiai daugiau.“

 

       Ta pati nuotaika, kurią rašytojas skleidė nuo scenos, ataidi ir iš jo pristatytos knygos „Mano meilė stikliniais kaliošais“ (Erlickas J. Mano meilė stikliniais kaliošais, Vilnius: „Tyto alba“, 2009, p. 821). Antrinant V.Šiukščiui galima teigti, jog J. Erlicko „esminis kūrybos principas – apvertimas ir kontaminacija (sumaišymas, suliejimas). Metaforos verčiamos į tiesioginę kalbą, o buities vaizdeliai – į simbolius. Tekstas ir kūrėjas, personažas ir autorius neatskiriami.“ Visoje knygoje autorius išlieka nuoseklus, tarsi vienodas, kartais dėl to atrodo monotoniškas, bet vis nustebina naujomis žiūros perspektyvomis.

 

       Knygos pavadinimas sufleruoja, jog vyraujanti jos tema yra meilė kitam žmogui („Yra tokia rūšis, kaip meilė tėvynei. Ši meilės rūšis į mano knygą nepateko.“), dažniausiai kalbama pirmuoju asmeniu, taip tekstą padarant intymesnį ir įtaigesnį: „Aš norėčiau jai pasakyti, kad greičiau nusiautų batus, pasidėtų šautuvą ir gultų į lovą, bet sakau kažkodėl visai ką kita“ etc. Meilė kitam žmogui nėra savaime suprantamas dalykas, tačiau bandoma atsakyti į klausimą, kas yra toji meilė, apibrėžti ją ir išreikšti apčiuopiamais pavidalais:

 

       Mano pati vonioj guli, aš – tualete sėdžiu.

       Gal nieko čia tokio...

       O jeigu tai – meilė? (p. 204)

 

       Meilė suvokiama kaip du žmones siejantis jausmas, dėl kurio jie tik susvetimėja, ir poros santykiai darosi komplikuoti: „O vis dėlto apmaudu, kad su nepažįstamom gali pliaukšt, kas ant seilės, o su ta, su kuria praleidai dešimtmečius, privalai kuo atsargiausiai rinkt žodžius. Svetimoms gali pasiguost, kad žmona nesupranta. O žmonai nepasiguosi, kad svetimos nežiūri. Prieš anas aš visados pasitempęs, o jei namie kartais pasitempiu, tuoj įtaria, kad šunybę iškrėsiu...“ (p. 638). Akivaizdu, kad tie patys veiksmai skirtingose situacijose išprovokuoja skirtingus padarinius: kuo artimesnis žmogus, tuo santykiai su juo sudėtingesni.

 

       Tekstuose vyras neretai tapatinamas su naminiu gyvūnu: „Ką iš gyvūnų geriau laikyt namuose? Vyrą ar šunį?“ (p. 435). Šiandien vyras yra tarsi netekęs ankstesnių pozicijų šeimoje: maitintojo, gynėjo etc. ir tampa beteisis. Taigi jis tampa naminiu gyvūnu, už kurį kartais net šuo pranašesnis. Tačiau, anot J.Erlicko:

 

       „Vyrui reikia daugiau dėmesio nei šuniui. Tai ir nenuostabu, kad jau po metų kitų dvikojis bičiulis įgrysta ir išmetamas lauk. Daug benamių klaidžioja gatvėm.

       Tiesa, kai kurios moterys nusibodusius augintinius išveja ne į gatvę, o į politiką. Bet ir tie greit sulaukėja, ima puldinėt ant žmonių...

       Mat vyras, kurį laiką pabuvęs pas moterį, vienas jau nebemoka gyvent. <...>

       O teko regėt vyrų, kurie moterims pusryčius į lovą atneša, į teatrą palydi...

       Yra tokių, kurie net savo kojines skalbia!

       Galima tik nujaust, kokios žiaurios būta dresūros, jei vyras išmokytas atlikti tai, kas prieštarauja prigimčiai. Kaip grubiai pamintos gyvūnų teisės!“ (p. 288-289)

 

       Autorius pasitelkia savo taip mėgstamą apvertimo techniką, ir situacija, kuri šiandien yra dažna (normalu, kad vyras palydi žmoną į teatrą, išsiskalbia savo kojines ar atneša pusryčius į lovą), tampa komiška, nes visa, ką vyras daro šiandieninėmis sąlygomis, prieštarauja anksčiau vyravusioms patriarchalinėms nuostatoms.

 

       J.Erlicko tekstuose kontaminacija reiškiama per žaidimą kalba, kai buityje vartojamų žodžių šalutinės reikšmės tampa pagrindinėmis, o pagrindinės – išnyksta, pvz., „Rytų ir Vidurio Europoj neretas atvejis, kai pareigūnas sudega imdamas net paprastą kyšį...“ (p. 282); „Pasitaiko, kad smarkiai užsidegęs žmogutis net labai didžius darbus atlieka. Bet kur kas dažniau į darbus puolama su ugnele ir net trenksmais – o lieka šnipštas ir pasklinda vien tiršti, troškūs dūmai.“ (p. 283) Kitas kontaminacijos raiškos būdas – intertekstas, t.y. vieno teksto įterpimas į kitą ar jo perfrazavimas: „Vaidindamas laisvą, o labiau – drąsindamas save, ėmiau skeryčiotis, šokt ir dainuot, it koks joniukas:

 

       - Ak vija pinavija... Jau pražydo... kaip lely – y...“ (p. 451) Arba: „- Kiek ponų! Kokie visi gražūs! Ar nematėte mano Augustino?.. O Beneduko?“ (p. 414) Pirmoji citata yra užuomina į Žemaitės apsakymą „Kaip Jonelis raides pažino“, antroji – J. Biliūno „Liūdną pasaką“.

 

       Knygoje „Mano meilė stikliniais kaliošais“ gausu aliuzijų į kitus kūrinius (daugiausia lietuviškus), pvz., knygoje yra keturios dalys, pavadintos „Pavasario basliai“, „Vasaros vėpūtiniai“, „Rudens grybai“, „Žiemos žarijos“, kurios sieja J. Erlicko tekstus su K.Donelaičio poema „Metai“. „Pavasario basliai“ -- užuomina į Maironio eilėraštį „Pavasario balsai“. Aliuzijos į kitus kūrinius neįpareigoja teksto sekti jais, tačiau labiau primena žaidimą ir stilizacijas, kai žinomas kūrinys pritaikomas prie esamos situacijos.

 

       Neretai būdamas ironiškas J. Erlickas neapsieina be parodijų: daugelis gerai žino Klarko atliekamą dainą S.Nėries eilėraščio „Grįšiu“ motyvais: „Nemune, sakai, ledai išplauks... / Ir puiku! Tegu sau skradžiai plaukia. / Tu manęs vis viena nebelauk, / Jeigu nori, nusikirpk ir plaukus.“ Cituotoje ištraukoje ataidi ne tik tie patys įvaizdžiai (Nemune ledai išplauks), bet ir ta pati intonacija, tačiau J. Erlicko parodijuojamame variante pagrindinė mintis apverčiama – raginama nebelaukti, priešingai nei S.Nėries eilėse – taip sukuriamas komiškumo efektas. Būtent žaidimas tik lietuviškame kontekste žinomais ir aktualiais ženklais, jų stilizacijos apsunkina J.Erlicko tekstų vertimus į kitas kalbas.

 

       Knygoje „Mano meilė stikliniais kaliošais“ ne mažiau komiški absurdo elementai:

 

       „– Juozapai! – pasigirdo skardus, nemalonus bosas.

       Juozapas E. Iškart suprato: žmona! Juk nieko daugiau namuose nebuvo! Didelė baimė jį pagavo. „Kur dabar smukt?“

       Pabandė įlįst į šaldytuvą. Užsiropštė ant apatinės lentynos, o kojos liko styrot. Bet Juozapas protavo šitaip: „Jei ir pastebės, tai nepatikės, kad šaldytuve galėtų žmogus būt.“

       Pasigirdo sunkūs žingsniai – žmona žengė virtuvėn.

       – Kur tu, Juozapai? – pašaukė. – Anava kojos! Išvirsiu pietums.

       Juozapas sudrebėjo, o moteris tarė:

       – Kojos dar virpa. Vadinas, šviežios. Kažin, su kopūstais ar burokėliais virt? O gal su brokoliais?“ (p. 431)

 

       Cituota ištrauka yra vienas iš absurdo elementų J. Erlicko tekstuose pavyzdžių. Tuo pačiu rašytojas leidžia suprasti, kad personažas ir autorius neatskiriami. Jis palieka galimybę skaitytojui manyti, jog personažas Juozapas E. gali būti rašytojas Juozas Erlickas. Prie tikrovės rašytojo kūrinius priartina ir realūs veikėjai (pvz., A. A.Jonynas, Povilas Višinskis ar Julija Žymantienė).

 

       Apvertimas, kontaminacija, stilizacijos, absurdo elementai -- būdingiausi J. Erlicko kūrybos bruožai, o temos dažniausiai yra empirinio pobūdžio, t.y., kaip dainavo rašytojas autoriniame vakare, „ką matau – tai dainuoju. Toj dainoj gyvenu“.

 

       Knygos „Mano meilė stikliniais kaliošais“ viršelis, autoriaus žodžiais tariant, yra apipavidalintas „kaip atvirukas. Kitoj pusėj – atiminimas užrašytas“. Pasak J.Erlicko, ją galima „padovanot mylimam žmogui arba apsigint nuo mylimo žmogaus. Toks svoris. Tegu runkeliai ginasi pliauskomis, o kultūringi žmonės ginasi knygomis“.

 

       Eugenija Valienė
       www.kamane.lt , 2009 12 08