Julius Keleras. XL eilėraščiai / XL Poems. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.
Mūsų skubančiame amžiuje yra gera turėti poetą, kuris kviečia mus valandėlę atsikvėpti, pasėdėti su juo asmeniniame jo vaizduotės sode ir vieną po kito atskleisti daugybę tankialapės lapijos sluoksnių – tokių, kokius tik įprasta realybė atveria jo svajingai, skvarbiai vizijai. Tai labai metaforiška vizija – Keleras moka meistriškai sukeistinti daiktus – ir mes tegalime suprasti kokie daiktai iš tikrųjų yra jo pasaulyje tada, kai neatpažįstame jų iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau daiktų esmė Kelerui – tai ne kažin kokios didžios filosofinės ar mistinės gelmės. Daiktų esmė čia iškyla veikiau kaip sudarytas iš daugybės mūsų žmogiškumo niuansų vaizdas – kiekvienas iš nesuskaičiuojamų būdų pervadinti daiktus tampa ypatingu mūsų mąstysenos, percepcijos aspektu bei jausmo – kai jis pats transformuoja idėją – vyksmu. Taigi Keleras pasiekia vaizdų sudėtingumo ne dėl daugybės reikšmės sluoksnių, bet dėl įvairių percepcijos niuansų, kurie sukuria gelmės iliuziją – kaip, tarkime, šioje eilutėje: „tamsioj vienuolijoj susikerta smingantis bluostas su smengančiu varpinės bokštu“. Varpinės bokštas rodos sukryžiuoja kardus su aštria klausiančia proto akimi vaiduokliškame saulėlydy grimztančioje į tamsą kuklioje Dievo buveinėje.
Dažna figūratyvinės kalbos priemonė čia yra vizualinė metafora, kuri įkūnija – taigi padaro realų tam tikrą įvykį dvasios ar ypatingo tikėjimo karalystėje. Eilėraštyje „Kalėdų vainikas“, pavyzdžiui, sakoma: „Vidurdienio lūpos (...) netrukus ištars šitą žodį procesijų jūrai, ieškančiai kranto“. Maldos ir paguodos ilgesys materializuojamas jūros bangose, pliaukšinčiose į krantą, atplaukusiose iš bedugnės mūsų troškimo tikėti gelmių. Priešingas vaizdas tame pačiame eilėraštyje kalba apie „pašėlusią iš džiaugsmo minią“, kuri „plūsta išdžiūvusia upės vaga“ ir šitaip išdegintą dykumos plota verčia kažkuo panašiu į Jordaną, šventąją išganymo upę.
Remdamasis klasikiniu metaforos sudarymo būdu – kai gretinamos skirtingą daiktų kategorijos tam, kad būtų atskleistas vidinis jų panašumas – Keleras pateikia mums tokius vaizdus: „liūdesys pripila sklidiną saują tamsaus kaip veninis kraujas medaus“. Poeto gimtadienio apmąstymas čia tampa sunkiu ir karčiai saldžiu jausmu, trykštančiu iš jo paties mirtingo kraujo. Panašiai ir eilutėje „mergaitė meta puokštę seniai užmirštų skersgatvių“ tiesiogiai susiejama per petį mesta nuotakos gėlių puokštė ir daugybė atminties skersgatvių, kurie galbūt ir lėmė šį niūrų pasiryžimą.
Kartais sudėtingos figūratyvinės konstrukcijos suponuoja tam tikrą paprastą reikšmės matricą. Pavyzdžiui, procesą, kai drėgmės paveikta knyga tampa neįskaitoma, Keleras aprašo taip: „Knygų viduj drėgmė įaudžia savo niekingą inicialą ir rašto drugiai jau nepakyla, tempdami ant sparnų vienatvę“. Senos knygos vizija mums atskleidžiama trimis būdais: kalbama apie drėgną laiko ranką, paliekančią savo niekingą parašą puslapy, trūnėsių, darbščiai graužiančių lapus, „raštą“ ir tų pačių trūnėsių transformaciją į iškraipytą laišką, kuris daugiau nebegali pakelti savo reikšmės naštos. Iš tiesų Kelero naudojamas įvykio aprašymo būdas yra gerokai turtingesnis, sukeliąs įvairių, kontempliacijos malonumą teikiančių minčių.
Kelero figūratyvinės konstrukcijos rodos išsidėsto kaip tam tikra svajinga minties ar patirties tėkmė, nusitęsianti ilgomis eilėraščio eilutėmis, kurios savo intonacijomis bei ritmu priartėja prie proziško pasakojimo, nors aukštas metaforizacijos lygis padeda išlaikyti poetinės kalbos kodą.
Kartais atrodo, kad poetas iš tikrųjų pasakoja istoriją sau, istoriją, kuri išeina už kontempliatyvios patirties ribų, ir mes, skaitytojai, esame kviečiami panirti į šią tėkmę bet kuriuo metu. Kai kurie eilėraščiai priartėja prie sapno vizijos būsenos savita logika, kuri, kontroliuojama poetinių priemonių, prilygsta turinčiai galią bet kokio gyvenimo aspekto įžvalgai.
Kai kurios rinkinio dalys remiasi poetiniu peizažu, kuris yra gana niūrus, dažniausiai sukeliąs specifinę, darančią emocinės prievartos įspūdį, begalinių Čikagos gatvių melancholiją; šios gatvės atsiremia į apleistą vaizduotės peizažą, kurio tolydumą pertraukia blizgančios, didelės, atkaklios gimtąją jūrą Lietuvoje primenančio ežero vistas.
Tačiau visa tai netrukdo pajusti stiprią poeto meilę daiktų „daiktiškumui“ – detalių, šešėlių, akimirkų, kurios, pačios būdamos nereikšmingos, įkūnija gyvenimo džiaugsmą, kylantį iš vienybės su pasauliu tokiu, kokį mes jį galime pažinti:
Man patiko ta nuotrauka:
stiklas pieno, išsklaidytos vyšnios, liemenėlė.
Taip gamta susijungia su daiktu,
laikančiu kūną.
Pagaliau poetui pavyksta susilieti su gamta ir kūnu – ir Šitaip apimti sielą.
Rimvydas Šilbajoris, 1998 m.