„Kiekvienas jaučiasi kam nors skolingas“, – sako kelias atsiminimų knygas apie lietuvių rašytojus parengęs Alfas Pakėnas. Literatūros kritiko Valentino Sventicko teigimu, atsiminimų knygų apie rašytojus „neabejotinai trūksta“, o poreikis yra augantis. Tačiau nedaug yra žmonių, galinčių ryžtis tokiam darbui. Muziejininkė Aldona Ruseckaitė pastebi tendenciją rengti knygas apie „prieš metus kitus išėjusias ryškias literatūros asmenybes“. Tai, jos nuomone, pasiteisina labiausiai.

        „Juozo Tumo-Vaižganto kūryba lig šiol leidžiama, skaitoma, analizuodama. Tačiau amžininkų atsiminimų rinkinio apie šią įdomią ir spalvingą asmenybę lig šiol nebuvo, nors jau praėjo 140 metų nuo Vaižganto gimimo ir bemaž 80 metų nuo mirties. Ši knyga – pirmas toks didelis prisiminimų apie Vaižgantą telkinys“, – pristatoma neseniai išleista A. Pakėno sudaryta atsiminimų knyga „Neužmirštamas Vaižgantas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

       Pats knygos sudarytojas stebisi, kad jis pirmasis ėmėsi šio darbo. Idėja surinkti ir susisteminti fonduose ir archyvuose gulinčią medžiagą puoselėta keletą metų. A. Pakėnui pavyko ir pačiam užrašyti paliudijimų apie garsią asmenybę. Pasak pašnekovo, naujoje knygoje – daug iki šiol niekur nespausdintų tekstų.

        „Ir man pačiam buvo labai keista, kad iki šiol tokia knyga nebuvo pasirodžiusi, todėl ir ėmiausi šio darbo. Ruošiantis ekskursijoms teko surasti labai daug įdomių dalykų. Vaižgantas – labai spalvinga asmenybė, visi tai žino. Ir kilo mintis sukaupti visa tai į vieną vietą. [...]

       Tikrai buvo keista, kad ne apie tokius įžymius kultūros žmones, rašytojus atsiminimai yra išleisti, o apie Vaižgantą nebuvo“, – pasakoja A. Pakėnas ir priduria, kad dirbdamas J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėju jis jautęs skolą rašytojui.

Poreikis – augantis

       A. Pakėno svarstymu, kiekvienas žmogus galėtų pateikti savo sąrašą literatūros asmenybių, vertų atsiminimų knygos.

        „Kiekvienas turbūt savo pasakytų, nes kiekvienas jaučiasi kam nors skolingas. Aš labai skolingas jaučiausi P. Širviui už jo žmogiškumą ir už jo talentą. Vaižgantui – už jo kūrybą, asmenybės spalvingumą. Dar vienas žmogus, kuriam prisižadėjau ką nors padaryt – tai Albertas Verba. 2011 m. jo 70 metų gimimo sukaktis, manau, galėtų tokia knyga tais metais išeiti“, – galvoja pašnekovas.     

       Pasak literatūros kritiko, Lietuvos rašytojų sąjungos   vyr. redaktoriaus V. Sventicko, atsiminimų knygų su autentiškais paliudijimais apie lietuvių rašytojus „neabejotinai trūksta“, o skaitytojų poreikis – augantis, tačiau „nelengva būtų pasakyti, kas tokius darbus [parengti atsiminimų knygas – lrt.lt] galėtų padaryti“.

       V. Sventicko mintim, reikėtų rengti tų rašytojų atsiminimų knygas, kurių „buvo labai įvairialypė kūrybinė raiška“, mat „tuomet atsiranda daug rakursų“.

        „Negalėčiau girtis, kad matau visą lauką, bet svarbu būtų pamatyti tokias įdomias, neįprastas kultūros figūras kaip Vydūnas, Jurgis Baltrušaitis, Juozas Albinas Herbačiauskas. Galima žvelgti ir arčiau mūsų laiko – būtų svarbu turėti tokius atsiminimų rinkinius ir apie Bernardą Brazdžionį, ir Kazį Bradūną, ir apie Kostą Korsaką, Juozą Baltušį, Sigitą Gedą“, – vardija pašnekovas.

       Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė sako, kad labiausiai atsiminimų knygų šiuo metu reikėtų apie tos kartos rašytojus, kurių gimimo 100-mečius švenčiame pastaraisiais metais.

        „Dar yra rašytojų, apie kuriuos nėra prisiminimų. Dabar muziejuje rengiame prisiminimus apie Petrą Babicką. Prisiminimų apie jį labai nedaug, bet yra laiškų, fotografijų. Arba apie Antaną Vaičiulaitį esame parengę didelį leidinį. Apie tokius žmones – A. Vaičiulaitį, A. Škėmą, B. Brazdžionį, H. Radauską – apie kartą, kuriai dabar sukanka 100 metų, dar būtų galima rinkti atsiminimus. Ir prasminga būtų rinkti apie tuos, kurie išvyko į užsienį ir kur sovietmečiu nieko apie juos nebuvo galima nei girdėti, nei skaityti.

       Galėtų apie V. Mačernį išeiti kokia knygelė – atsiminimų yra pakaupta, bet nėra išleista. Būtų įdomu“, – svarsto Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė A. Ruseckaitė.

Vertingiausi – „gyvi“ atsiminimai

       V. Sventickas svarsto, kad nežinia, ar šiuolaikinis žmogus jau būtų pasirengęs skaityti parengtas atsiminimų knygas apie kontraversiškai vertinamas asmenybes. Jo nuomone, iki šių dienų įsivaizduojama, kad atsiminimų rinkinys yra tarsi paminklas rašytojui, tačiau iš tiesų galėtų pasirodyti knygų apie tokius žmones, kuriuose galima atskleisti įvairių aspektų.  

        „Turėtų keistis tas supratimas. Man atrodo, kad gali būti įsižiūrima į labai kontraversiškas figūras ir kalbama apie jas labai įvairiai – atskleidžiama ir kas įdomu, ir kas neįdomu, ir kas gera, ir kas bloga. Nežinau, kiek mes esame pasiruošę skaityti apie kontraversiškai vertinamas asmenybes. Na, įsivaizduokim, kad kas nors imtųsi surinkti tai, ką dabarties žmonės galėtų kalbėti apie Kostą Kubilinską.

       Anksčiau ar vėliau toks laikas galėtų ateiti. Manau, tokia medžiaga galėtų būti skaitoma kritiškai nusiteikusio ramaus žmogaus“, – sako literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius V. Sventickas.

       A. Ruseckaitė atkreipia dėmesį, kad apie klasikus, pavyzdžiui, K. Donelaitį, A. Baranauską ir kt., jau nebūtų įmanoma surinkti atsiminimų – apie juos daug pasako laiškai, palikti dienoraščiai.

       Visai kita kalba – knygos apie šių laikų rašytojus.

        „Dabartinė tendencija yra tokia, kad kai ryškias asmenybes Dievulis pasišaukia, labai greitai pasirodo parengtos atsiminimų knygos. Tai yra gana naudinga dėl to, kad tai yra aktualu. Dabar rengti knygas apie, pavyzdžiui, J. Kunčiną, R. Gavelį,   t.y. prieš metus kitus išėjusias ryškias literatūros asmenybes pasiteisina galbūt labiausiai“, – pastebi A. Ruseckaitė.

       Pašnekovė sako, kad geriausia leisti tokias knygas, kuomet nėra praėję daug metų nuo mirties – tuomet žmonių atsiminimai dar „gyvi“, netrūksta emocijų, o ilgainiui atsiminimai darosi „sausesni ir daug mažiau įdomūs“.

       lrt.lt

       2010-01-17