Kalanavicius_foto       Antanas Kalanavičius — tragiško likimo poetas. Vi­są savo nelabai ilgą gyvenimą be pertraukos rašęs eilė­raščius, parengęs spaudai keletą poezijos rinkinių ir keletą knygelių vaikams, gyvas būdamas nė vienos kny­gos taip ir nesulaukė. Si pomirtinė knyga yra pirmoji ir kol kas vienintelė. Todėl būtina pateikti trumpą poe­to biografiją.

       A. Kalanavičius gimė 1945 metų birželio 5 d. Sapiegiškės kaime netoli Nedzingės, Varėnos ra­jone. Poeto tėvas Zigmas Kalanavičius, kalvis, buvo ki­lęs iš Milioniškių kaimo ant Merkio kranto netoli Per­lojos, poeto motina Petrė Miseliūnaitė gyveno Sapie­giškės kaime, kur ir įsikūrė šeima. Gimė keturi vaikai, vyriausias jų mirė, tuomet jauniausią sūnų (būsimą poetą) vėl pavadino mirusio Antano vardu.

       Antanas Kalanavičius baigė Nedzingės vidurinę mo­kyklą. 1965—1968 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagogi­niame institute. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajono laikraštyje \buv. „Raudonoji vėliava", dabar „Merkio kraštas"). Nuo 1965 metų jo eilėraščius publikavo „Literatūra ir me­nas", „Kultūros barai", „Mūsų gamta", „Jaunimo gre­tos", „Komjaunimo tiesa", „Lietuvos pionierius", vėliau „Kauno tiesa", „Nemunas", o jau nepriklausomoj Lietu­voj — „Naujasis Dienovidis", „Proskyna", „Literatūra ir menas", „Metai", „Knygnešys". Kelios publikacijos buvo „Poezijos pavasaryje".

       1967-1968 m. A. Kalanavičius bandė kurti dainas. Dalyvavo „Tarybinio mokytojo" paskelbtame konkurse „Skambėk, daina". 1968 m. gegužės 31 d. numeryje buvo išspausdintas A. Kalanavičiaus dainos „Gegulės balsas" tekstas ir natos (muz. V. Dainio). Daina buvo atliekama per Vilniaus radiją. Eilėraščiai irgi buvo skai­tomi per transliuojamas literatūros laidas.

       Rankraščiuose yra eilėraščių, kurie pasirašyti slapy­vardžiais — Antanas Dagilis, Dzūkijos širšinas, Anta­nas Kalana. Atrodo, kad spaudoje šie slapyvardžiai ne­buvo pasirodę, liko tik rankraščiuose.

       Iš tėvo, kalvio, A. Kalanavičius paveldėjo talentą ir pomėgį kalti geležį, darė peilius, medžio dirbinius, pa­puošalus iš briedžio rago, gintaro, vario.

       Paskutiniuosius savo gyvenimo metus A. Kalanavi­čius praleido gimtajame vienkiemy sykiu su savo moti­na, o po jos mirties vienas. Kasdien daug rašė. Mirė Antanas Kalanavičius 1992 m. rugsėjo 13 d. — buvo rastas po ištikusio trečio infarkto. Palaidotas Sapiegiškės kaimo kapinaitėse.

       Antanas Kalanavičius buvo pateikęs „Vagos" leidyk­lai, komisijų svarstymams šiuos eilėraščių rinkinius: „Vakaro verpstas", „Drožiniai rankšluostinėje", „Dulkė­ti erškėčiai", „Ne akmenys guli", „Laukties slenkstis". Taip pat buvo parengęs spaudai šias eilėraščių knvgas vaikams: „Žydruolis akmenėlis", „Balsų šaltinis", „Švie­sios brydės". Nė viena šių knygų nebuvo išleista.

       Labai gaila, bet šie rinkiniai neišliko. Po autoriaus mirties buvo rasta begalė rankraščių ir mašinraščių be datų. Išliko autentiškas tik vienintelis eilėraščių rin­kinys vaikams „Šviesios brydės", kuris šioje knygoje taip ir pateiktas, priduriant šiek tiek eilėraščių jaunie­siems skaitytojams. Eilėraščių rinkinys „Laukties slenkstis" dar jam gyvam esant buvo sudarytas ne pa­ties autoriaus (pavadinimas irgi ne jo), neatspindėjo vė­lyvosios kūrybos.

       A. Kalanavičiaus kūrybos pirmąją atranką po jo mir­ties padarė jo buvusi žmona Perpetua Dumšienė, „Šviesos" leidyklos redaktorė, prieš poeto mirtį lankiu­si jį vienkiemy, žinojusi jo eilėraščius. Ji atrinko gal trečdalį A. Kalanavičiaus eilėraščių ir fragmentų, kurie, perrašyti mašinėle, be datų, be jokios tvarkos, pasikar­tojantys arba vos besiskiriantys kokiu nors niuansu, buvo paduoti man. Abi su P. Dumšiene pabandėm pa­dalinti visus eilėraščius į tris dalis (pagal menamą chro­nologiją). Tada iš jų atrinkau irgi gal trečdalį, kartais (kaip skyriaus „Dulkėti erškėčiai" pabaigoje) palikdama ir pirmesnį, ir paskesnį variantus iš pagarbos autoriui. Dalis eilėraščių yra iš laiškų, kurie apytikriai datuojami (kaip nurodė jų adresatė Perpetua Mozūraitytė - Dum­šienė), pagal jų datas apytikriai datuojami ir kai kurie eilėraščiai. Visiškai autentiška yra pirmojo skyriaus pa­baiga — eilėraščių ciklas „Motinai" ir „Vasaros naktis tėviškėj".

       Kol A. Kalanavičius buvo gyvas, jo poezija nebuvo reikalinga nei sovietmečiu, nei jau kelerius metus lais­voj Lietuvoj. Sunku nurodyti priežastis, jas galima tik numanyti. Tegu bent dabar skaitytojui atsiveria jo ta­lento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gam­tos prieglobsty, erdvėj, akmenuoti jo vakarai ir juodsi­dabrė nakties tamsa prie žvyringų šaltinių po senais ąžuolais, amžina šeivamedžių ir erškėtrožių gyvybė, kur žemėtos augalų šaknys, kur pūkuotos šilagėlės lyg dzū­kės motinos švelnumas, kur laumžirgių skaidruma virš pražydusio ajero, kur žebenkštėlės baikštumas po žai­bais. Kokia turtinga šio poeto kalba — žodynas ir sin­taksė! Raibas jo akmuo, debesis, akis ir kraujas, kiek ilgesio ir polėkio jo daiktavardiniuose epitetuose — plėviasparnė tamsa, vieversingas spindulys, vieškelėtoji akis. Tegu jo gimtasis žvyringas akmenuotas vieškelis veda tiesiai į skaitytojų širdis.

 

       Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli.: eilėraščiai, laiškai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.

 

       Kalanavicius_foto