Antanas_Skema       ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961), studijavęs me­diciną ir teisę Kauno universitete 1929-1935 m., Kauno ir Vilniaus teatrų aktorius 1936-1944 m., ginkluoto sukilimo 1941 m. birželyje dalyvis („apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bol­ševikus”), Augsburgo, Hanau, Monrealio lietuviškų teatro trupių aktorius ir režisierius, JAV fabrikų darbininkas ir viešbučio lifto aptarnautojas, pirmąją pjesę Julijona parašė 1941-1943 m., o pirmąją nove­lių knygą Nuodėguliai ir kibirkštys iš­leido 1947 m. Tiubingene. Aktyvus „Literatūros lankų” bendradarbis ir „Santaros-Šviesos” suvažiavimų daly­vis (žuvo autokatastrofoje, grįždamas iš suvažiavimo Tabor Farmoje).

       Griež­tai neigė egzodo literatūros konser­vatyvų uždarumą, politinį ir moralinį didaktizmą („pagrindinė kiekvieno lietuviško kūrinio idėja: gėris visada laimi”), prisirišimą prie kaimo kaip vienintelio tautinės gyvybės šaltinio („lietuviškas kaimas pražygiuoja vien apsikaišęs jurginais ir malda­knygėmis”). Polemizavo su romantine rašytojo - tautos gelbėtojo po­za („mūsuose labai pageidaujamas pranašo etatas”) bei romantiniais praeities mitais ir įvaizdžiais („išeivijos literatūroje prarastos praei­ties susentimentalinimas kone visuotinis”). Nepripažino „tezinių ra­šytojų”, teigiančių tikros ideologijos „absoliutų žinojimą”. Tikroji literatūra, pasak Škėmos, nėra „raminantys vaistai” - ji bando „iš­rengti žmogų visoje jo nuogybėje”, atvaizduoti „mirtinai alsuojančią kančią” ir išreikšti nebūties suvokimą („keturpėsčiomis ropoja į tra­giškąjį finalą”). Lietuvių meninis žodis, rašytojo supratimu, turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja S. Freudo ir C. Jungo teorijos, I. Stravinskio ir B. Bartoko muzika, P. Picas-so ir S. Dali tapyba, A. Rimbaud ir E. Poundo poezija, F. Kafkos ir A. Camus proza.

       Paveiktas poetinio teatro idėjų, kurios sklido Vilniuje vokietmečiu, Škėma užsimojo, kaip ir B. Sruoga, sulaužyti lietuvių dramos „konservatyvų buitiškumą”. Jau pirmutinėje dramoje atsisakė įpras­tų kasdieninio pašnekesio intonacijų, išorinių aplinkybių deter­minuoto veiksmo ir psichologiškai detalizuotos žmonių santykių istorijos. Dramos herojai atsidaužia vienas į kitą, nešami globalinio sąmyšio, kuris išgriauna bet kokį būties pastovumą ir nepalieka jo­kios siekimų perspektyvos. Jie jaučiasi nublokšti ties bedugnės kraštu ir bejėgiai sugrįžti į kryžkelę, kuri kažkada buvo pražiopsota. Tai „košmariškos epochos” pralaimintys žmonės, kuriems teliko viena - neišsižadėti savojo aš dūžtant pasaulio tvarkai ir transcen­dencijai. Buvimas ties mirties slenksčiu išgrynina iki esmingumo šaknų intelektualinio abstrahavimo kalbą - bendrųjų sąvokų, idė­jų, principų, apsisprendimų kalbą, kontrastiškai supriešintą ir lūž­tančią pusiau. Vieni dramos herojai, įstatyti į „ribinę situaciją”, pra­byla aukšto poetinio polėkio kalba, kurioje girdimas paties autoriaus balsas („Neturiu kardo tamsai perskrosti. Išsiliejusi upė plynuose laukuose mano skausmas”). Kiti personažai svaidosi pagiežos, įnir­šio, autoironijos, kraštutinės desperacijos frazėmis, kurios viską deg­raduoja, ir šita numušanti intonacija dramaturgui (kaip ir „ironiškų elegijų” autoriui A. Gustaičiui) yra taip pat savaiminga, prigimtinė („Ir dabar, rėkdamas iš baimės, tu raičiojiesi žemėje, kol, pagaliau, tave nušauna”). Toks stilistinis kontrapunktas - aukšta ir žema gaida - atliepia žūtbūtinius idėjų susikryžiavimus, kurie Škėmos dramose įgauna tragiškos egzistencinio apsisprendimo įtampos, pas­klidusios iš J. P. Sartre'o dramaturgijos, stipriai paveikusios pokario jaunosios kartos estetinę savimonę.

       Pagrindinė Škėmos dramų Živilė (1948), Pabudimas (1956), Žvaki­dė (1957) problema - ištikimybė laisvės principams ir išdavystė -atausta pirmosios sovietinės okupacijos realijomis (Saugumo dar­buotojai iš Rusijos, kalinių sušaudymas prie Červenės). Bet NKVD tardytojo kabinetas, papuoštas Stalino portretu, jo kūriniuose virs­ta epochiniu žmogaus išprievartavimo ir žmogaus pasipriešinimo simboliu. Saugumo agentas, įsibrovęs į laisvės kovotojų būrelį, tam­pa kainiškojo išdavystės mito įsikūnijimu. Atsiveria ta pati tautos egzistencijos alternatyva, besikartojanti per šimtmečius, - ar prie­šintis okupacijai, pralaimėjus ginkluotą kovą, ar prisitaikyti prie svetimųjų priespaudos, kad išliktum, išsaugotum savo namus ir my­limąją. Artimųjų išdavikas teisinasi: „Geriau eiti jų gretose, nei žūti. <—> Pasirinkau raudonąjį tikėjimą. Bėgu paskui jį”. O suimtasis rezistentas pareiškia NKVD tardytojui, buvusiam mokyklos drau­gui: „Aš galvoju, gal man laukti, bet šita sistema neleidžia laukti. Ji įsako pasirinkti už arba prieš. <...> Tik kovotojas nebesvarsto. Jis žino, reikia sunaikinti komunizmą ir vėl pradėti viską iš naujo. Ir reikia pačiam žūti”.

       Škėmos dramose atsiranda „graikiškojo likimiškumo”: jų hero­jai privalo stoti j vieną arba į kitą pusę žūtbūtiniame pasaulio lūžy­je; jų pasirinkimą valdo amžinieji gėrio ir blogio principai, kuriems turi paklusti individuali būtis skaudžiai trupėdama; vyksmas grin­džiamas „mirties momentu”, kuris yra „reikšmingiausia tikrovė”. Totalitarinės prievartos siaubas, persmelktas nevilties (kaliniai ka­meroje klausosi vedamo sušaudyti riksmo), čia, kaip A. Miškinio „Psalmėse”, šaukiasi dieviškojo teisingumo ir dieviškosios galybės („Mano Viešpats įsakė man, ir aš pakėliau galvą”). Atsižadėjęs „gy­venimo fotografijos” ir stanislavskiško „išgyvenimo”, Škėma ryž­tingai pakreipė savo dramų struktūrą į „Vakarų teatrų intelektualu­mą arba mintijimą”, tariant jo žodžiais, iškeldamas į pirmąjį planą idėjų dvikovą ir likiminį apsisprendimą („Aš negaliu tavęs ilgiau mylėti, man reikia mirti”), įteisindamas minties eigai būtinas, bet realistine logika nemotyvuotas haliucinacijas (mirusieji grįžta į sceną ir dalyvauja veiksme, kaip ir T. Wilderio dramoje „Mūsų mažasis miestelis”).

       Smulkioji Škėmos proza (kn. Nuodėguliai Ir kibirkštys, 1947; Švento­ji Inga, 1952), pradėta kurti „perkeltųjų asmenų” stovyklose Vokieti­joje, alsavo pirmųjų deportacijų, masinių žydų žudynių, atsitraukimo iš Lietuvos, mirties degančiuose traukiniuose ir subombarduotose slėptuvėse šiurpu. Eskizinėse novelėse, kaip ir dramose, žmonių tar­pusavio santykiai neišsirutulioja į nuoseklią fabulos eigą; dygūs dia­logai ne tiek sujungia, kiek išskiria personažus, pasmerktus egzisten­cinei vienatvei; objektyvaus stebėtojo ir pasakotojo pozicija ištirpsta sukrėsto žmogaus emociniame sąmyšyje ir nevilties šauksme. Eks­presionizmas, atgijęs pokario vokiečių literatūroje (W. Borchertas) ir imponavęs jaunajai lietuvių rašytojų kartai (žurnalas „Žvilgsniai”, vėlesnis V. Volerto romanas „Gyvenimas yra dailus”, 1964), apardė Škėmos prozoje naratyvines formas, dar perdėm stabilias M. Kati­liškio kūriniuose, įvedė emocinį ir stilistinį kontrapunktą, intensy­vią pasikartojančių detalių ir frazių ritmiką, simboliškai sureikšmin­tas detales („Iš perskeltos galvos ištiško smegenų masė ir aptaškė ,Pasaulio istoriją”). Aukšta sakinio vidinė įtampa, pilna plėšiančio judesio, natūraliai peršoka iš konkrečių daiktų aplinkos į svaiginan­čias vizijas ir metafizinę nebūties erdvę (apsakyme „Šventoji Inga” susitinka ir kalbasi mirusieji, kaip ir dramoje „Žvakidė”).

       Romane Balta drobulė (1958) kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina de­talizuotos aplinkos piešinys. Vidinių būsenų tėkmė, spontaniškai prasimušanti, gulasi į vieno žmogaus gyvenimo istoriją, kuri plėtoja­ma šokinėjančiu ritmu, maišant laikus, pagal modernaus romano konvenciją. Paskutiniųjų dešimtmečių šalies istorija - nepriklau­somybės metai, sovietinė okupacija, „perkeltųjų asmenų” stovyk­los - įsiterpia ne tik sugestyviomis atsiminimų detalėmis, bet ir išplėtotais epizodais. Aplinka regima itin iš arti, aštriai įsikirtusi į pojūčius, - Amerikos didmiesčio aplinka (požeminiai traukiniai, ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai), kuri priimama kaip įprasta, sava, jau nežadinanti kaimietiškos atstūmimo reakcijos, itin stiprios pirmuose egzodo literatūros kūriniuose. Dialoguose at­gyja amerikietiško kalbos būdo intymus šūksmingumas, energin­gos trumpasakės frazės, lietuviškas-amerikietiškas slengas / (Bye. Ateik šeštadienį. Bus lobsteriai”). „Baltos drobulės” stilistika, taip imliai (kartais net natūralistiškai) sugerianti šiuolaikinės civilizacijos daiktiškumą ir kvapą, vis dėlto nėra nei atspindinti, nei aprašinė­jami, o paklūsta sukiršintos šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška („vaizdas seka vaizdą”), kaip įprasta „sąmonės srauto” romanuose.

       Antanas Garšva, poetas, enkavedistų muštas per galvą, kad im­tų rašyti tarybinius eilėraščius ir taptų „mūsų”, serga neišgydoma nervų liga - protarpiais jį užgula paralyžiuojantis siaubas. Jis nedrįs­ta vesti mylimos moters. Jis neturi suformuotos pasaulėžiūros, o vykdo tik „ieškančiųjų įsakymus”, kurie neigia „griežtą tikėjimą”, virstantį galų gale blogiu. Jis atmeta patriotinio poeto - pranašo mo­ralinę direktyvą: „mums nevalia dabar rūpintis vien savimj. Mums reikia rūpintis tauta”. Jis ironiškai stebi, kilnodamas liftu praban­gaus viešbučio gyventojus, margaspalvį ūžiančio pasaulio šurmulį (Cankaišeko karininkų sueiga, lenkų kunigų delegacija, masonų po­kylis, konferencija šinšilų klausimu), regėdamas tik tuštumą, kuri nieko nesako atklydusiam „lietuviškam kaukui”. Jis nuolat ironi­zuoja ir pats save, griaudamas savo reikšmingumo iliuzijas (NKVD tardytojo kabinete jam „paleidžia vidurius”), detronizuodamas šventą vaikystės gražumą (išprotėjusi motina, maniakiškas tėvo smuikavimas). „Mano pasaulis dūžta. Noriu aprašyti slydimą į be­dugnę”, - sako Antanas Garšva, apimtas išprotėjimo baimės. Jis jau­čiasi žengiąs Golgotos keliu ir šaukiasi Kristaus, kaip tos amžinos kančios pranokėjo: „Mano Broli, mano Mylimasai, išgirsk mane”. Tačiau vienintelis šitos krintančios bedugnėn egzistencijos aksti­nas yra kūryba: „Bijau mirties, todėl rašau”. Toji kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogina iki pat slapčiausių savo psicholo­ginių kompleksų, kai jis pagaliau nebetiki niekuo - tik mirtimi.

       Škėma radikaliai sumodernino egzodo literatūros dramos ir pro­zos žanrus, savitai suimdamas postekspresionizmo, siurrealizmo, „sąmonės srauto” poveikius, nors ne visada išvengė emociškai for­suotos retorikos, melodramatiško kontrastiškumo ir išblaškytos kompozicijos. Jis buvo labiausiai atviras naujo pasaulio, ypač Ame­rikos didmiesčių, dvasinei radiacijai, savo romane „Balta drobulė” užčiuopęs tuos psichologinės savigriovos ir hipiško ekshibicioniz­mo momentus, kurie netrukus tapo amerikiečių literatūros domi­nante (pvz., J. Kerouaco romanas „Darmos ieškotojai”) ir susilaukė platesnių interpretacijų lietuviškoje egzodo prozoje (P. Melniko ro­manas „Gėlių generacija”, 1982).

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

 

       Antanas_Skema