sorokin_vladimir       Vladimiras Sorokinas gimė 1955 m. Pamaskvyje, Bykove. 1977 m. baigė vadinamąją „žibalinę“ – Maskvos Gubkino naftos ir dujų institutą. Pirmuosius poetinius bandymus išspausdino laikraštyje skambiu pavadinimu „Za kadry neftianikov“ („Už naftininkus“). Specialybė – inžinierius mechanikas. Būsimojo rašytojo diplominio darbo tema – dujotiekių sklendžių projektavimas – ir dabar tebėra aktuali Rusijos politikams...

 

       Įgijęs aukštąjį išsilavinimą, V. Sorokinas metus dirbo žurnale „Smena“, iš kurio, pasak interneto svetainės www.srkn.ru, atleistas už tai, kad atsisakė stoti į komjaunimą. Jis apipavidalino ir iliustravo apie penkiasdešimt knygų, tapė, dalyvavo dailininkų konceptualistų parodose. Kaip literatas susiformavo devintojo XX a. Dešimtmečio Maskvos undergroundo aplinkoje, todėl suprantama, kodėl jo prozos kūriniai pirmiausia pradėti spausdinti užsienyje – 1985 m. Paryžiaus leidykla „A-Ja“ išleido šešis V. Sorokino apsakymus, tais pačiais metais kita prancūzų leidykla „Sintaksis“ išspausdino jo romaną „Eilė“.Pirmąją publikaciją Tarybų Sąjungoje tapo įmanoma paskelbti tik prasidėjus „perestroikai“. 1989 m. žurnalas „Rodnik“ Rygoje publikavo kelis rašytojo apsakymus, o nuo 1992 m. V. Sorokino kūryba (romanai: „Trisdešimtoji Marinos meilė“, „Puota“, „Bro kelias“, „Opričniko diena“, pjesės: „Hochzeitreise“, „Dostojevsky-Trip“, „Su Naujaisiais metais“) pradedama plačiai publikuoti, jo sukurtų kino scenarijų pagrindu statomi filmai („Maskva“).

 

       Ankstyvuosius romanus pats V. Sorokinas vaizdingai apibūdina 2006 m. spalio 26 d. interviu Aleksandrui Voznesenskiui: „...devintajame dešimtmetyje dariau binarines literatūrines „bombikes“, sudarytas iš dviejų, regis, priešingų komponentų: socialistinio realizmo dalies ir dalies, besiremiančios realia fiziologija. Rezultatas – sprogimas, kuris mane, kaip literatą, užliedavo lyg laisvės proveržis.“ Pirmiems rašytojo kūriniams, kaip ir apskritai visai postmoderniai praėjusio amžiaus pabaigos rusų literatūrai, būdinga akivaizdi priklausomybė nuo socialistinio realizmo – jį siekiama paneigti. Tačiau, tinkamai pasvėrus ir stilistiniu požiūriu tobulai sukonstravus abi minėtosios „bombikės“ dalis, V. Sorokinui iš tiesų pavyko išskirti milžinišką naujos kokybės energijos kiekį, pribloškiantį skaitytoją ir priverčiantį jį atsigręžti į save. Šiuo požiūriu šį kūrėją galima laikyti klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, nes kiekvienas jo tekstas klausia, kas yra žmogus, iš kur jis atėjo ir kur eina. Atsakymų į šiuos klausimus, pasak paties rašytojo, visą gyvenimą ieško kiekvienas už savo veiksmus atsakomybę jaučiantis žmogus.

 

       V. Sorokino kūrybos novatoriškumą ryškiausiai atskleidžia jos stilius. Šio autoriaus tekstas yra aktyvus. Jis, kaip vabzdžiaėdis augalas, prisiviliojęs gražiu žiedu, užpuola skaitytoją. Provokuoja, erzina, dirgina. Daugybę kartų sujaudina tam tikrus receptorius ir pasiekia akmenį pratašančio vandens lašo efektą. Abejingų jo kūrybai nelieka.

 

       V. Sorokinas teigia, kad filosofai, bandydami atsakyti į kertinius būties klausimus, linkę smarkiai perdėti proto vaidmenį, todėl jo paties knygose fiziologija ir prigimtiniai instinktai atrodo tyresni, sveikesni ir teikiantys daugiau išganymo perspektyvų, palyginti su pseudoreliginiais mokymais ir ideologijomis (net tobulumo ir meilės ideologijomis), kurias visada lydi prievarta ir kurios anksčiau ar vėliau išsigimsta į totalitarizmą ir veda Apokalipsės link. „Vieniems jis kelia susižavėjimą, kitiems – šventą neapykantą. Jį kaltina pornografija. Tai rodo, kiek daug mūsų publika atsilieka estetikos srityje. Iš masių apskritai negalima tikėtis išlavinto skonio. Juk ir Freudą už tai, kad pasisakė seksualumo klausimais ir privertė visuomenę juos svarstyti, kaltino pasileidimu ir iškrypimu. Sorokinas, panašiai kaip ir Freudas, pasineria į giliausius nesąmonybės sluoksnius, į gelmes, kuriose aukštosios ir žemosios materijos, grožis ir bjaurumas egzistuoja šalia“, – rašo V. Rudnevas.

 

Sorokin_Ledas       Romane „Ledas“ V. Sorokinas materializuoja populiarų posakį „pasiekti širdį“ („достучаться до сердца“) – Pirmapradės Šviesos ir Tikrosios meilės trokštantys brolijos nariai ieško savo brolių ir seserų, lediniais kūjais trupindami jų krūtinkaulius. Netinkamieji („mėsos mašinos“, „gyvieji numirėliai“), kurie sudaro 95 procentus tikrinamųjų, čia pat pribaigiami. Pasak J. Romanovos ir J. Ivanovo straipsnio „Išganymas arba Apokalipsė“, šiame romane V. Sorokinas dekonstruoja rusų sielai artimą V. Solovjovo religinį mokymą apie meilę artimui, kuri turėtų suvienyti žmoniją, paversti ją dievu-žmonija („богочеловечество“). Be to, rašytojas aptinka religinės V. Solovjovo koncepcijos ir F. Nietzsche's teorijos apie antžmogį, gailestingumą ir užuojautą atmetantį kaip nereikalingus, sąlyčio tašką. Nesunkiai atpažįstamų dviejų mąstytojų idėjų kontaminacija V. Sorokino tekste paradoksali, bet logiškai pagrįsta. Beje, V. Solovjovo ir F. Nietzsche's amžininkai taip pat nujautė jų vidinį panašumą, pavyzdžiui, poetas simbolistas Andrejus Belyj XX a. pradžioje yra pasakęs: „Nietzsche ir Solovjovas – tai du to paties kryžiaus skersiniai, ant kurių aš esu nukryžiuotas.“ Ir F. Nietzsche'i, ir V. Solovjovui atrodo priimtina prievarta, turinti apokaliptinį atspalvį ir galinti padėti pasiekti absoliutų žmoniškumo triumfą.

 

       Ar iš tikrųjų žmonija gali tapti dievu-žmonija? V. Sorokinas teigia, kad taip. Ir tokiu būdu atranda mirtinai pavojingą rusų filosofų išpuoselėtos meilės bei vienybės idėjos artimumą fašizmo ideologijai. Kurdamas dangiškosios meilės istoriją, V. Sorokinas iliustruoja ją tikrais XX a. istorijos įvykiais – „Lede“ konclagerio kalinė įsižiūri į kankinantį gestapininką:

 

       O tas vyriausiasis vokietis priėjo ir žiūri. Ir žiūri kažkaip... Nė nežinau, kaip čia geriau pasakius. Ilgai ir lėtai. O paskui pradėjo eiti artyn prie kiekvieno iš mūsų. Prieis, dviem pirštais pakelia smakrą ir žiūri. Paskui eina toliau. Ir tyli.

       Prie manęs priėjo. Smakrą kilstelėjo ir į akis įsistebeilijo. O jo paties veidas toks... Tokių niekad nesu mačiusi. Kaip Kristus iš ikonos. Toks liesas, šviesiaplaukis, akys mėlynos mėlynos. Švarutis toks: nei dulkelės, nei dėmelės. Uniforminė kepurė juoda, o ant jos – kaukolė.

       

       Kristus – fašistas. Arba, kitaip tariant, įsikūnijęs Antikristas. Tikriau, – pats Liuciferis – spindulingasis Pirmapradės Šviesos įsikūnijimas...

 

       Be abejo, komunizmo ir fašizmo ideologijos tarnavo skirtingoms totalitarinėms sistemoms. Viena iš jų teigė meilę nacijai, kita rūpinosi klasine proletariato vienybe. Tačiau iš esmės abi jos yra labai artimos. Romane „Ledas“ meilė pateikiama kaip universalija, apvalyta nuo klasinių, nacionalinių požymių, esanti anapus moralės, kultūros, fiziologijos ir kitų paradigmų. Ir ši meilė, pasak V. Sorokino, yra tokia pat totalitarinė.

 

       V. Sorokinas atmeta aklą idėjos – net meilės idėjos – garbinimą, todėl jo romane dangiškosios meilės aktai tam tikra prasme vaizduojami kaip orgija. Sukaupęs dėmesį į keisto mistinės, nuasmenintos meilės išraiškos būdo aprašymą, šis kūrėjas, pasak kritikų, pasirodo esąs „pats neerotiškiausias postmodernizmo rašytojas“. Atremdamas jį moralizuojančiųjų puolimą, V. Sorokinas kategoriškai teigia, kad literatūra neturi mokyti gyventi. Kaltinantiesiems pornografija, koprofagija, nekrofilija ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis arba jų vaizdavimu, jis atrėžia, kad tik bando pajusti, kada jo plunksnos paliestas popierius pradės skleisti svilėsių kvapą.

 

       Socialinė norma, V. Sorokino nuomone, – siekti nepakenkti kitam, nedaryti bloga. Pastaruoju metu rašytojas tapo vegetaru, pasisako Rusijos politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais, kritikuoja V. Putino politiką. Jo kūrybos kredo: „Bet kokia kūryba iš esmės yra dieviška. Ji be nuodėmės. Aprašydamas žmogžudystę, nenusidedi. Nuodėmė – žudyti. O didžiausia nuodėmė literatūroje – leistis užvaldomam apgaulingų baimių. Pradėti filtruoti. Tada dingsta paties kūrybos akto skaistumas. Tai ir yra komercija. Pradedi atsižvelgti į tam tikrą kolektyvinį skonį. Žmogus turi pats rinktis. Aš esu prieš tai, kad iš grožinės literatūros būtų mokomasi gyventi. Ji skirta ne tam. Ji turi teikti pasitenkinimą. Ji turi teikti žvalumo ir priversti galvą dirbti. O ne mokyti, kaip elgtis viešumoje. Reikia būti moralizuotoju ne literatūroje, o gyvenime. Reikia daryti gera.“

 

       Norisi tikėtis, kad skaitytojai, įdėmiai perskaitę šį V. Sorokino romaną ir atidžiau įsiklausę į paties autoriaus mintis apie absoliutų kūrybos dieviškumą, išgirs ir ironiškų bei autoironiškų gaidų...

 

       Lieka tik pridurti, kad V. Sorokino knygos jau išverstos į anglų, prancūzų, vokiečių, flamandų, suomių, švedų, italų, lenkų, japonų ir korėjiečių kalbas. Vakaruose jo romanus publikavo tokios leidyklos kaip „Gallimard“, „Fischer“, „DuMont“, „BV Berlin“, „Haffman“, „Verlag Der Autoren“. 2001 m. už ypatingus nuopelnus rusų literatūrai šiam rašytojui įteiktos „Narodnyj buker“ ir Andrejaus Belo premijos, jis taip pat apdovanotas Vokietijos kultūros ministerijos bei „Liberty“ premijomis, yra Rusijos PEN klubo narys.

 

       Vladimir Sorokin. Ledas: romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K: Kitos knygos, 2007.