ostrauskas       KOSTAS OSTRAUSKAS (g. 1926), Kauno jau­nimo teatro aktorius, 1946-1949 m. studijavęs Pabaltijo universitete Hamburge, 1952 m. baigęs lituanistikos ir slavistikos studijas Pen­silvanijos universitete (vienas iš paskutiniųjų V. Krėvės studentų), kūrė avangardistinio tipo įvairiažanres dramas, kurios laužė egzodo dramaturgijos ir teatro realistinę tradiciją.

       Pirmose dramose (Kanarėlė, 1958) dar išlaikęs priežastinę fabulos motyvaciją, individualizuotą charakterių priešpriešos, lietuviško scenovaizdžio ir kalbos koloritą (elgetų giesmės), vėlesniuose kūriniuose Ostrauskas perėjo į atviro sąlygiškumo, decentralizuoto konflikto, veikėjų-metaforų, asociatyvinės kompozicijos struktūras, įtvirtintas absurdo teatro. Vietoj nostalgiškų Lietuvos kaimo regi­nių – žmogiškosios egzistencijos akligatviai, vietoj pamokančių idė­jų – karti ironija, vietoj deklamacinės retorikos – groteskiški para­doksai. Ostrauskas kūrė moderniškus literatūrinės dramaturgijos tekstus, nesiskaitydamas su išeivijos mėgėjiškų trupių galimybėmis (keturios pjesės vis dėlto buvo pastatytos Čikagoje bei Tabor Farm).

       Vienaveiksmių pjesių Žaliojoj lankelėj (1963), Gyveno kartą senelis ir senelė (1963) personažai sako vienas kitam pačias banaliausias fra­zes, mykia beprasmiškus žodelyčius, skaito garsiai iš laikraščių poli­tinių įvykių kroniką, o po ta kasdieniškos banalybės danga plėtojasi absurdiškas veiksmas, nepriklausantis nuo personažų, kaip ir moira antikos dramoje. Senelė neria megztinį kambario nuomininkui stu­dentui, primenančiam jos sūnų, žuvusį automobilio katastrofoje. Laimingas studentas džiaugiasi dovanotu megztiniu, o senelis jį ty­liai užmuša plaktuku. Senelė įbrėžia sienoj vienuoliktą brūkšnį -tiek keršto aukų likimui už atimtą sūnų. Šitose tragiško farso situaci­jose (senelė vėl neria naują megztinį) nebėra gerų ir blogų, kaltų ir nekaltų – viską valdo nepaaiškinamas būties absurdas.

       Dramoje Gundymai (1983) braižomos dvi prasmių plokštumos, ku­rios kaip išgaubti veidrodžiai viena kitą atspindi karikatūriškais pavidalais. Modeliuojanti situacija – šv. Antano gundymai – demonst­ruojama į tekstą įterptomis H. Boscho paveikslų iliustracijomis. Į šitą pirmapradiškumo schemą guldomi šiuolaikinio totalitaristinio pasaulio vaizdai – į kaimynų šalį žygiuoja kareiviai, nešdami „laisvę”, gražios merginos pasityčiodamos gundo „išvaduotojus”, sukaustytus „Vado” baimės ir netikrumo (saugu – „neturėt savo nuomonės”), pa­sirašinėjančius padėkos partijai pareiškimus surakintomis rankomis, šnipinėjančius ir areštuojančius vienas kitą. Totalitarizmo išugdyti elgsenos ir mąstymo stereotipai darosi perdėm idiotiški, įstatyti į na­tūralios žmogiškos prigimties paradigmą, kuriai atstovauja šv. Antano gundymai.

       Kone kiekvienam dramos kūriniui Ostrauskas parenka tam tikrą kultūros kodą kaip atmušantį dugną, veiksmo kriterijų, kompozicijos jungtį. Pjesėje „Gyveno kartą senelis ir senelė” absurdišką žmogžu­dystę lydi K.W. Glucko „Orfėjo ir Euridikės” muzika, žaismingų pa­radoksų dramoje „Kvartetas” (1971) styginio kvarteto muzikantai dainuoja P. Verlaine'o eilutę „De la musiąue avant tout chose”, dra­moje „Čičinskas” (1977) skamba Maironio baladės posmai, viena­veiksmėje dramoje „Duobkasiai” (1969), dedikuotoje A. Mackui, mirties leitmotyvą lydi „Hamleto” citatos kaip iškalbingas refrenas. Dramos kūrinį Ostrauskas suvokė kaip visiškai atvirą žanrinę formą, besikryžiuojančią su kitomis literatūros rūšimis, apaugusią kitų menų konfigūracijomis, intensyviai kintančią audiovizualinės technologijos amžiuje.

       Ostrauskas parašė pirmutinę lietuvišką postmodernistinę dramą Ars amoris (1991). Tai klasikinių literatūros kūrinių citatų, parafra­zių, inscenizacijų, komentarų montažas, pajungtas stulbinančiam priešpriešų ir paradoksų šuoliavimui, scenų ir intonacijų kaitos ba­rokiškai žaismingam ritmui. Romos poetas Ovidijus vedžioja du Šekspyro dramos herojus Romeo ir Juliją po garsiausią meilės istorijų galeriją: Dantė ir Beatričė, Salome ir Jonas Krikštytojas, Frančeska ir Paolo, Otelas ir Dezdemona, Abelardas ir Eloiza, Dzeusas ir Alk-menė. Aiškinti meilės prigimties ateina į sceną Hamletas, Faustas, Don Kichotas, o ir patys tų istorijų kūrėjai – Dantė, Sapho, Markizas de Sade, Casanova, Baironas, Wilde. Stebėdami skirtingiausius mei­lės poreiškius, Romeo ir Julija jaudinasi, mėto smagias replikas, tarytum teatre žiūrovai, ir tuo pat metu išgyvena naujus potyrius, artėdami ar toldami vienas nuo kito. Bet drama jau nepasakoja cha­rakterių tapsmo, nejuda viena aiškiai logizuota kryptimi ir nesiekia katarsio. Visos meilės variacijos yra lygiavertės, kaip žmogaus beribiš­kumo apraiškos. Lygiaverčiai yra ir visi kalbos būdai: dramaturgas imituoja įvairiausių stilistinių epochų balsus, įjungdamas juos su grakščia pašaipa ar net parodija į polifoninį chorą.

       Kurdamas savo naująsias dramas koliažo principu, Ostrauskas sten­giasi išvengti postmodernizmui būdingos eklektikos, montuodamas svetimą tekstą kontrastiškomis atkarpomis pagal kintančią vidinės įtampos skalę („Vaižgantas”, 1994). Orientuodamasis į modernaus teatro sceną, dramaturgas perėmė iš kino filmų greitą kadrų kaitos tempą, žaibiškas replikas, išlaikydamas visur griežtą racionalistinį planavimą, kuris paženklina jo kūrinius intelektualinio sterilumo ir „mokytumo” atspalviu.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

 

       ostrauskas_kostas