barenas_apsakymu_rinktine              Kazimieras Barėnas. Apsakymų rinktinė. Sudarytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius. Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai" redakcija, 2004, 240 p.

       

       Nesiruošiu atimti duoną iš kritikų. Rašau ne recenziją, o įspūdžius, patirtus skaitant šią knygą. Neslėpsiu simpatijų jos autoriui, su kuriuo atsitiktinai susipažinau, kai į panašias pažintis būdavo šnairuojama iš abiejų, švelniai tariant, nesibičiuliavusių pusių. Be to, esam panevėžiečiai, dar ir gyvenę Pumpėnuose, kur man visam gyvenimui įsigraužė ką tik išdirbtos odos, naujutėlių pakinktų ir vadžių bei daugybė kitų tikrų ir „prasimanomų“ vaikystės kvapų.

       Simpatijos būtų likusios asmeniniam naudojimui, jei ne Kazimiero Barėno „Dvidešimt viena Veronika“, kurią prieš daugelį metų parsivežiau iš Londono ir vienu prisėdimu perskaičiau. Atradau santūrią, pastabią, poetiškai plazdančią, atlaidžios šypsenos lydimą prozą, o joje – ne vien Lietuvoje išvaikščiotų takų aidus. Ir Veronika iš apsakymų „rožinio“, atveriančio vis kitokius moters širdies krustelėjimus, ir ją supantys panašaus likimo žmonės nuo Lėvens ir Įstro, turbūt lėčiausių pasaulyje upių, priversti gyventi pagal rašytus ir nerašytus britų salyno papročius, susiklosčiusius gerokai prieš čionai jau po Antrojo pasaulinio karo baisybių plūstelėjusią lietuvišką emigrantinę nostalgiją.

       Kas vieniems baigėsi su paskutiniais košmarais, tas kitiems virto gyva žaizda. Iš šitos kolizijos, kurios autorius nedemonstruoja, bet kurią regi ir jauti, įsirusena nesusikalbėjimai su savimi ir realybe, desperatiški mėginimai įveikti praeities fobijas ir vienišumo nykulį, kartais – ne visada priimtinomis priemonėmis. Jau ne ant vienos pakopos stovi likimo broliai, jau ir savas savą prispaudžia.

       Įdomu, kad autorius nebrėžia storos linijos tarp praeities ir dabarties. Jis nelinkęs priešinti dviejų gyvenimų – ten, namuose, ir čia, svetur. Jo paties ir jo veikėjų jauseną naujoje žemėje parodytų kad ir „Geltonųjų jazminų“ pradžia:

       

       „Kipras Čepurna mėgsta didelius miestus, kuriuose galima vienatvės troškimą patenkinti ir atsikratyti jos. Dėl to patinka jam ir Londonas. Atvežtas į Britaniją darbams, krašto šiaurinėje dalyje jis trejetą metų suko siūlus tekstilės fabrike, o tą prievolę atlikęs patraukė į sostinę. Darbas metalo fabrike čia sunkus, bet ir kitur jis ne lengvesnis. Tačiau to milžiniško miesto su kitais nepalyginsi. Jam patiko Viena – jis mielai sutiktų gyventi Berlyne, ir dabar Londonas yra jo miestas, kuris atitraukė jį iš padūmavusios ir rūkų smaugiamos šiaurės“.

       

       Beje, tūkstančiai, o gal dešimtys tūkstančių lietuvių beveik tais pačiais žodžiais pakartotų šiandien šias pagyras Britanijos sostinei.

       Tai, kas pasakyta apie „Dvidešimt vieną Veroniką“ (vienintelę ligi pastarųjų dienų Lietuvoje išleistą Barėno knygą), pritiktų kaip kontrapunktas ir šiai visai 17 apsakymų rinktinei, laukiančiai skaitytojo. Ne žvilgčioti į paskutinį puslapį, ar arti pabaiga, įpratusio – ir ne visaėdžio, nuduriančio nosį į knygą tarp dviejų televizijos reklamų. Bus darbelio smalsiam, rimtam, norinčiam daugiau sužinoti apie savo kraštą ir, aišku, svetimąjį, nūnai itin populiarų, istorijos valia tampantį pastoge ir net gyvenimu jau ne nuo karo baisybių bėgantiems, o darbo ir žmogaus nežeminančio uždarbio ieškantiems.

       Pasiryžęs šią didelę knygą perskaityti ras joje vaizdžią ir skambią, rodos, nuo lūpų ką tik nuskriejusią kalbą, o geriausiuose pasažuose – spalvos ir ritmo dermę, kuri ne savitikslė, o akompanuojanti siužetui, intrigai, charakteriams. Galbūt pasakojimas vietomis per daug išsiplečia, gal vietomis padaugėja komentarų, bet tai menkesnis „griekas“ nei pilkuma.

       Prišnekėjau nemažai, o tebetūpčioju ties kontrapunktu, fonu, nors jau derėtų kibti į tekstą, pereiti prie detalesnio atskirų apsakymų ar novelių (autorius šiuos dalykus skiria, aš – ne) nagrinėjimo. Matyt, šis darbas atiteks recenzentams, nes man dar knieti šnektelti apie ištakas, be kurių neatsiranda joks rašytojas, kad ir su žvaigžde kaktoje gimtų, kad ir pradėtų prozą ne septyniolikos būdamas, o, kaip šiuo atveju, sulaukęs ar tik ne keturiasdešimt šešerių.

       Manding, „protėvių“ paieškos vestų mus prie lyrinio Biliūno tembro, prie jo atlaidaus požiūrio į žmogų, kuris, net būdamas blogas, gali būti ir geras, kaip toj „Žvaigždėj“ ar „Lazdoje“, tik mes patys turėtume neschematiškai, neprietaringai į artimąjį savo, juolab į svetimąjį, žiūrėti. Mano aliuziją paremtų „Apsakymų rinktinę“ pradedantis vienas gražiausių ir poetiškiausių apsakymų „Medis“. Pastarojo veikėjui, kietam savininkui Pranckūnui, iš godumo ar užgaidos iškertančiam beržų gojelį (apie Panevėžį dar sakoma – gojelis), vis dėlto sudreba kirvis rankoje – jis, tris dienas be gailesčio vertęs medžius, nepaguldo ąžuolo ir kelių dar likusių beržų, kaip kėsinosi. Kas niokotoją Pranckūną sudrebino? Medžio didybė ir grožis, pasakotojo motinos ryžtas užstoti medį krūtine, o gal žemdirbio širdies krustelėjimas? Regis, „indulgencija“ Pranckūnui sąlygojo ir šio paveikslo nutekėjimus į kitus apsakymus. Beje, panašios rokiruotės būdingos Barėnui, tai palengvina, o kartais apsunkina meninį sprendimą.

       Ne vien šito kūrinio įsibangavimas, veriantis akiratį širdžiai ir akiai, primins mums lietuviškos prozos patriarchą Vaižgantą. Atidumas gamtai, tiksliau, įsijautimas į medį, želmenį, tekantį peizažą, negali nežavėti. Nesusilaikysiu neatlaužęs šakelės nuo jau minėto „Medžio“:

       

       „Tarytum obelys, tarytum suaugusios obelys, pavasarį ružavomis balzganų žiedų kekėmis pasipuošusios, o rudenį nugelstančios ar nuraustančios obuolių tankumynu – šitie medžiai buvo brangūs motinai. Tarytum be jų žemė būtų nebe ta, kurią tėvas prakaitu laistė betvarkydamas, tarytum tos tolumos atsivėrusios sulies žmogų ir jo namus su tolimom pievom, su tolimais laikais ir žmogaus nebebus. Žmogus turi įsikabinti medžio, įsispirti į žemę ir laikytis, kad vėjai, audros nenupustytų“.

       

       Įsidėmėkim, kalbama apie beržus.

       O štai ir apsakymo „Kilogramas cukraus“ pradžia:

       

       „Šmaukštelėjau arkliui botagu, kai buvau jau ištrinksėjęs iš pušyno. Pralėksiu keliu pro dėdės sodybą, naa-na-a!, sukelsiu dulkes ir jų debesyse tolsiu ir nutolsiu! Na-a-na-a, na-a!.. Pirmoje kryžkelėje pasuksiu atgal ir grįšiu namo. Na-a, na-a, na-a! Šitoks sprendimas augo manyje! Kas man ji, ir jos namai! [...] O dėdienė, kas gi ji man, ta didelė plyšaujanti moteriškė, visada smalsi viską žinoti“.

       

       Kiekvienas apsakymas turi „vinį“ arba šerdį, kaip paprastai sakome dėl vaizdumo, arba, pasakyčiau, užtaisą, viziją, fikciją.

       Toks būtų „Penkių pirštų“ personažas karo pažeista psichika, jo įprotis neigti, ką vakar teigęs, ir teigti, ką neigęs, nenuspėjamu elgesiu balansuojantis ties elgsenos riba, nepriimtinas angliškai aplinkai ir paprastam žmoniškumui.

       Arba štai novelė „Išsvajotoji“, sudarytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus vertinimu, geriausias rinkinio kūrinys. Lyg ir banali istorijėlė apie, senoviškai matuojant, senbernį, įsimylintį besišypsančią nuo reklamos skydo moterį. Tačiau tai nevirsta sentimentaliu farsu, priešingai, subtiliai atveriamas langelis į nykią vienatvės olą. Kitas su pagrindiniu susipinantis motyvas – besiplečiantis pasakotojo vaidmuo, ne mažiau reikšmingas už fikciją – dingusią ir pasirodžiusią reklaminę gražuolę.

       Arba štai kito apsakymo beveik komiška situacija – moteris atkakliai, netgi pasiaukojamai stengiasi įtikinti ne itin kitataučiais besidominčius anglosaksus, kad lietuviai ne lenkai, ne rusai ar dar kitokie, o baltai, turintys vietą pasaulio žemėlapy ir didingą Algirdo ir Vytauto kardų nutviekstą praeitį („Onos Karutienės misija“). Nepaisant juokaujamo tono, siužetinė ir dvasinė kolizija sprendžiama subtiliai, o bergždžios doros moters ir patriotės pastangos sužadina gailestį ir pagarbą eilinei ir neeilinei asmenybei.

       Negalėčiau nepaminėti kontrastingo, už širdies griebiančio apsakymo „Veidai už lango“, kuriame švyti kita „užsispyrėlė“, nepajudinamai įsitikinusi savo teisumu. Veidai už lango, merginos iš Gulbinų manymu, tikrai šmėkščioję (apie pabėgėlių lagerį besitrinančių plėšikų nemano drausti vietinė policija!), neišgąsdina jos. Neatgraso nė taikomos sankcijos.

       

       „...bulvių lupenos bus suėdusios ir atostogas, ir egzistencializmą, visus gerus sumanymus ir energiją“. Be to, serganti atkaklūnė perkraustoma į buveinę, nieko nesiskiriančią nuo karcerio. Langas Teodorai ne tik grėsmingas pasaulis, nuo kurio turinti „atginti“ artimuosius ir savo nepriklausomybę – dar kaleidoskopas, širdžiai mielų peizažų ekranas, prisiminimų vilnys.

       Studentė Teodora švenčia pergalę prieš policininko savivalę ir smurtą. Jos kankynę pertraukia pabėgėlius globojančios UNRRA atstovas, leidžiantis jai išvažiuoti iš stovyklos, ištrūkti iš korumpuoto komendanto valdžios.

       „Sakykit, panele, ar matėte už lango žmones? – klausia mėlyna uniforma vyras.

       – Taip, sakau“.

 

       Taip ji sakė ne sykį, sako dabar ir prireikus vėl sakys.        

       Užuot nūnai reikia nereikia linksniavus lietuvišką mentalitetą – kas jis, kur jis, koks turėtų būti? – ar ne geriau pamėginti įsižiūrėti į vieną kitą bruoželį iš šitos knygos, ne nuo kelkraščio dulktelėjusios, ataidėjusios iš tikroviškiausios tikrovės, vardu gyvenimas. Rašytojo fantazija tėra menturis košei grūsti, visa, ko reikia savigarbai, yra, turime, tik neišmeskime šito su išmestinais vakarykščiais skudurais, prietarais, abejingumu. Įsižiūrėkim, įsiklausykim ir galbūt pamažu suprasime, kad vertybė ne blizgesys, panašus į aukso, o tai, kas gyva kiekvienoje širdyje, tegul sukepusioje, užgargažėjusioje, apsivėlusioje.

       Tuo leiskit pabaigti žodį apie vieną seniausiųjų, bet jaunos dvasios mūsų rašytoją garbųjį Kazimierą, kurio pavardę rašyčiau šalia Katiliškio ir Jankaus. O būsimiems jo skaitytojams linkėčiau greitos galimybės susipažinti su įspūdinga romanų trilogija: „Tūboto gaidžio metai“, „Beragio ožio metai“, „Meškos maurojimo metai“. Originalūs ne vien jos pavadinimai.

       

       Šiaurės Atėnai, 2004 12 04