Kaupas virselisKnyga, kurią perskaitėme, yra sudėta iš Juliaus Kau­po (1920-1964) – Amerikos lietuvių rašytojo – kūrinių. Atidesniam mūsų skaitytojui šio autoriaus var­das buvo pažįstamas iš anksčiau: jo prozos dalykų, pa­lydėtų žurnalisto Vytauto Kazakevičiaus žodžio, jau skelbta respublikos periodikoje. Dabar gavome pro­gos ir plačiau, iš arčiau susipažinti su šio įdomaus ta­lento užsienio lietuvių rašytojo kūryba.

Iš J. Kaupo literatūrinio palikimo į knygą atrinkti kūriniai artimi tarybiniam skaitytojui dėl jų humaniš­ko turinio, demokratinių, bendražmogiškų idėjų, me­ninės vertės. Be to, savitu meniniu pasaulėvaizdžiu ir interpretavimu šio rašytojo kūryba, ypač jo miesto pasakos, yra daug kuo originalus lietuvių literatūros reiškinys. Tokio charakterio literatūrinių pasakų ne­same turėję, ir jas derėjo parodyti mūsų šiuolaikiniam skaitytojui.

Šiai pažinčiai su J. Kaupu praverstų priminti vie­ną kitą jo biografijos, kūrybinės veiklos, asmenybės bruožą ir taktą. Tai, beje, leistų tiksliau suvokti ir ra­šyto jo likimą, ir jo kūrybos šaltinius bei pobūdį.

Skaitydami J. Kaupą, nesunkiai pastebėjome, kad jo pasakų ir novelių veiksmas dažniausiai vyksta Kau­ne, nepaprasti dalykai ir atsitikimai dedasi taip pat šiame mieste. Čia gyvena beveik visi rašytojo perso­nažai. Dažną kūrinį gaubia anų laikų Kauno, jo senamiesčio koloritas ir nuotaika, pasakų dvasia ir gyve­namojo meto tikrovės realijos.

Visa tai ne atsitiktina: Julius Kaupas gimė Kaune (1920 metais). Ten baigė gimnaziją, paskui medicinos mokslus. Kauno periodikoje pasirodė jo pirmieji pro­zos bandymai. Gimtasis miestas, jo legendinės isto­rijos, tikrovė, žmogus giliai įsikirto j rašytojo sąmo­nę, palikdami neišdildomus pėdsakus jo kūryboje. Nors vėliau J. Kaupo gyvenimo keliai jau vingiavo toli nuo Lietuvos, rašytojo fantaziją įaudrino, jo kūrybos impulsą žadino būtent gimtojo krašto, Kauno nostalgija, ten patirti ir vaizduotės pagimdyti įspūdžiai, iškilę jo prozoje pasakos ir kasdienybės pavidalais. Iš šių šaltinių atsirado jo „miestiškos” pa­sakos: miestas iki J. Kaupo vargu bau yra buvęs mū­sų literatūrinės pasakos objektas.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. J. Kaupas iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. 1949 m. jis atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ilgą laiką gyveno Detroite, vertėsi gydytojo psichiatro prakti­ka, dalyvavo literatūrinėje veikloje. Mirė Čikagoje, būdamas tik 44 metų, žmogaus ir rašytojo brandoje, nespėjęs, mums regis, išplėtoti savo talento ir jo po­tencijų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose J. Kaupas prigludo prie modernistinės krypties savo kartos lietuvių rašytojų, susibūrusių aplink „Žemės” almanachą (1951), paskui „Literatūros lankų” neperiodi­nį „žodį” (1952-1957), „Metmenų” žurnalą ir kitus leidinius. Juose J. Kaupas retkarčiais spausdino pro­zos dalykų, bet daugiausia reiškėsi literatūros kritika.

J. Kaupo pasaulėžiūra – sudėtinga ir nevienarei­kšmė. Rašytojo veikloje ir kūryboje atsispindi idealis­tinės filosofijos, apskritai buržuazinės ideologijos po­veikis. Tačiau daugiau vyrauja iš esmės demokratinės tendencijos ir nusiteikimai, sąlygoję jo kūrybos tu­rinį ir jos išliekamąją reikšmę.

J. Kaupo gyvenimo ir kūrybos pasaulėvaizdis yra optimistiškas. Jam buvo svetima pesimizmo filosofija, pesimistinė žmogaus egzistencijos, jo prasmės ir liki­mo samprata. „...Aš tikiu gėriu, tikiu galutiniu gėriu– tokia,– pabrėžė rašytojas,– yra mano pažiūra į gy­venimą”. Toks santykis su gyvenimu ir žmogumi, kaip pastebėjome skaitydami J. Kaupą, būdingas ir jo kū­rybai.

Plačios ir gilios erudicijos rašytojas J. Kaupas stu­dijavo ne tik psichiatrijos mokslus, bet ir tapybą, lite­ratūrą, domėjosi įvairiais meno bei filosofijos klausi­mais, rašė tomis temomis.

Su jo pažiūromis į pasaką, iš dalies į literatūros kūrybą apskritai kiek susipažinome iš knygoje įdėtų jo esė „Pasaka ir realybė” fragmentų. Iš kitų jo pub­likacijų ypač atkreiptinas dėmesys į straipsnį „Meni­nės tikrovės ribos” (Literatūros lankai, 1955 Nr. 5). Ja­me J.Kaupas pasisakė prieš realybės kopijavimą lite­ratūroje, linko pabrėžti meno „transcendentinį cha­rakterį”. Pagal jį, kūryba „transcenduoja tikrovę”. Šiam rašytojui kūryba buvo „menininko komunikaci­ja” su skaitytoju. J. Kaupas kritiškai vertino tokį kraštutinį kūrybos uždarumą, kuris nebeteikia komu­nikacijos galimybės, paverčia kūrinį, jo žodžiais, į slaptą šriftą, „hieroglifų” sistemą.

J. Kaupas protegavo ir realistinę, ir modernistinę literatūros kryptį, laikėsi tuo požiūriu tolerancijos. Sa­vo kritikos straipsniuose literatūros faktus bei reiški­nius jis vertino atsižvelgdamas į rašytojo kūrybos ir kūrinio meninę vertę, prigimtį ir pobūdį, į realistinę, modernistinę ar kitokią rašytojo orientaciją bei me­todą.

J. Kaupo estetines pažiūras iš dalies padeda su­prasti ir jo lektūra, turėjusi poveikio rašytojo kūry­bai. J. Kaupas labai mėgęs Servantesą, Dikensą, Hof­maną, Unamuną, Kafką. Tačiau, kaip rodo jo paties kūryba, rašytojo lektūros šaltiniai tikriausiai nesiribojo šiais autoriais. Jo proza, ypač novelės, kaip ga­lėjome įsitikinti, remiasi realistinės demokratinės na­cionalinės literatūros, taip pat iš dalies rusų klasikos (Čechovo) tradicijomis.

Savo visuomeninėmis politinėmis pozicijomis J. Kaupas buvo liberalinės buržuazinės orientacijos, tačiau jis atokiau stovėjo nuo šios buržuazinės išeivijos srovės vadovaujančių sluoksnių konservatyvios, antitarybinės politikos. J. Kaupui daugiausia rūpėjo lite­ratūrinė kritinė veikla.

Kaip liudija atsiminimai, laiškai, J. Kaupas buvo gyvos, optimistiškos, sakytume, net valiūkiškos pri­gimties, kupinas judrios fantazijos, visokių pramanų, šmaikštaus humoro. Jo charakteryje derinosi jautru­mas ir atlaidi ironija, eruditas ir sąmojingas išdai­gininkas. Šie J. Kaupo asmenybės ypatumai neabe­jotinai atsiliepė jo kūrybai.

J. Kaupo literatūrinė veikla truko apie du dešimt­mečius. Iš esmės ji išsitenka tarp 1944—1964 metų. Pirmieji jo prozos kūriniai — novelės – buvo pas­kelbti dar Lietuvoje. Gali būti, kad gimtajame krašte jau mezgėsi ir brendo kiti rašytojo kūrybiniai suma­nymai, paskui (1948) pasirodę atskira, pirmąja ir, de­ja, vienintele J. Kaupo knyga „Daktaras Kripštukas pragare...”, kuri išėjo autoriui gyvenant. Tik dabar – Tarybų Lietuvoje – išleidžiamas beletristikos rin­kinys.

Apskritai didesniu produktyvumu J. Kaupas ne­pasižymėjo. Jo palikimą sudarė minėtoji literatūri­nių pasakų knyga, šiek tiek novelių, paskleistų pe­riodikoje, kiek didesnis kritikos raštų pluoštas. J. Kaupo gyventasis laikas ir sudėtingas likimas nebu­vo palankūs grožinei kūrybai, kuriai jis negalėjo at­sidėti. Rašytojas kūrė, matyt, daugiau priepuolom. Tokiai lemčiai galėjo turėti įtakos ir impulsyvi, su stipriu vaizduotės polėkiu rašytojo asmenybė, ir ta­lento prigimtis. Galbūt ji – greta kitų veiksnių – ir bus sąlygojusi J. Kaupo kūrybos, jo meninės pasau­lėjautos svarbiausiąją ypatybę – fantazijos ir lakios išmonės galią.

Gydytoją psichiatrą ir rašytoją domino ir meno bei psichozės („psichozės delinzijos”) santykis. Rem­damasis savo gydytojo praktika, taip pat ir Froidu bei Jungu, jis kūryboje pabrėžė pasąmonės vaidme­nį, tačiau nurodė, kad joje gemantys reiškiniai „atrenkami ir derinami sąmonėje”. Toks rašytojo nusi­statymas bus turbūt lėmęs jo literatūrinių pasakų modernistinę kryptį.

Tat J. Kaupas kūrybos procese itin aukštai kėlė ypatingą fantazijos reikšmę. Atsakydamas į klausi­mą, kas yra grožinė literatūra – „realybė ar fanta­zija”, rašytojas akcentavo fantazijos vaidmenį ir me­niškai performuojant realybę, ir konstruojant meninės tikrovės modelį kūrinyje. Tuo požiūriu J. Kaupas iš­skyrė pasakos žanrą. Esė „Pasaka ir realybė” (1962) jis rašė, jog „pasaka yra paslėpta tiesa”. Ji esanti „šventa tiesa”, kurioje nėra „nė krislo melo”. Tiktai pasakoje toji gyvenimo ir žmogaus realybė bei tiesa išreiškiama būdingais simboliais, idėjomis, perkelti­nes prasmes turinčiais vaizdais.

Kaip matėme, minėtame straipsnyje J. Kaupas pa­brėžė pasakos idėjų demokratiškumą, joje įkūnytus gėrio, grožio, teisybės idealus. Pasaka, – nurodė J. Kaupas,—„yra viltis ir tikėjimas ateitimi”, „kitoniš­ko, geresnio gyvenimo vizija”. Ji „niekur nesutinka su pasaulio neteisybėm”, „įspėja saugotis išnaudoto­jų, melagių ir netikrų žmonių”. Pasaka aiškina „es­mines būties problemas”.

Teikęs fantazijai išskirtinę reikšmę kūryboje, J. Kaupas neneigė objektyvios realybės, jos konkre­čios kasdienybės vaizdavimo. Jis atvirai linko į tokią kūrybą, kuri būtų „keista fantazijos ir realybės sin­tezė”, kurią bus perėmęs iš vokiečių romantiko E. T. A. Hofmano, nors kitais atžvilgiais nuo šio rašytojo principiškai skyrėsi. Toks požiūris atsispindi ir savo pavarde ar slapyvardžiu Coppelius pasirašytose re­cenzijose.

Skaitant J. Kaupo kūrinius, į akis bene pirmiausia krinta kai kurie jų principiniai bendrumai. J. Kaupo pasakos ir novelės – nepaisant jų žanrinio skirtingumo – turi artimos giminystės bei tarpusavio ry­šių. Čia veiksmas dažniausiai vyksta, rašytojo žo­džiais, ties „dviejų pasaulių, realiojo ir pasakiškojo, riba”.

Jo gana dažna pasaka taip pat iš pradžių vyksta realybės situacijose, aplipdyta tikrovės, senojo Kau­no provinciališkumo realijomis. Bet jos personažas iš realybės atsiduria „kitame” pasaulyje, kupiname nepaprastų atsitikimų, fantazijos žaismo ir įvykių, kurie ir fantastiški, ir kažkuo visada realūs (pvz. „Studentas iš Rudosios vaistinės”). Neretą realistinę novelę J. Kaupas irgi konstruoja aplink kokį neįpras­tą, kartais „pasakinį”, o visada iš kasdienybės ramios tėkmės išsišokusį, net anekdotišką įvykį. Jis novelė­se neturi fantastinio pavidalo, tačiau visada esti ypa­tingas, kulminacinis novelės taškas, nuo kurio kei­čiasi žmogaus likimas, sutrinka nusistovėjusi kasdie­nybės rutina, vyksta netgi drama ar tragedija (pvz. „Keistas Sebastijono Barzduko nusikaltimas” ar „Sau­lėgrąžos Mėnulio gatvėj”).

Tat mums regis, kad pasaka su savo dėsniais nė­ra tik J. Kaupą traukiantis ar jo labiausiai pamėgtas literatūros žanras ar jo sritis. Ji J. Kaupui yra daug daugiau: tai, sakytume, šio rašytojo mąstymo, jo me­ninės pasaulėjautos būdas, vienas iš tų, kuriais pažįstama ir interpretuojama tikrovė ir žmogus. Vie­nais atvejais (pasakose) jis įgauna fantastinio siužeto, sąlygiškųjų vaizdo ir raiškos formų pavidalą; kitais (novelėse) tos iormos iš esmės neprasilenkia su ob­jektyvios realybės lytimis, nors joms išryškinti ir panaudojami išskirtinumo elementai.

J. Kaupo pasaka ir novelė pastebimai skiriasi me­ninės interpretacijos bei orientacijos pobūdžiu. Lite­ratūrinėje pasakoje rašytojas daugiau perima mo­dernistinės krypties elementų, novelėje remiasi rea­listiniais principais.

Knygą pradėjome skaityti nuo J. Kaupo literatū­rinių pasakų – įdomiausios ir vaisingiausios rašyto­jo kūrybos dalies. Pasakoje bene pilniausiai atsis­kleidė jo talentas, autoriaus meninė stichija. Tai galbūt labiausiai metaforiškas žanras. J. Kaupo pa­sakų pasaulis – daugiaprasmis, ir jis teikia progos mūsų skaitytojui mąstyti bei įvairiai interpretuoti. Šio žanro kūriniai autoriui labiausiai leido priglusti prie visuotinesniųjų gyvenimo ir žmogaus prasmių. Per paradoksalią, hiperbolizuotą formą bei situaciją rašytojas tarsi „išdidina” ir realybės ypatumus, ir bendražmogiškąsias idėjas. J. Kaupas pasakose dažniau­siai nekuria personažo charakterio, o, autoriaus žo­džiais, „vaizduoja idėjas” – iš esmės tikrojo, žmo­giškojo gyvenimo idėjas.

J. Kaupo pasakų žmogus visada ilgisi aukštų idealų, tų „mėlynųjų salų”, kurių siekimas taurina žmogų. Tai – katarsis, apvalantis žmogaus sielą, pakeliantis jį nuo kasdieniškumo graužaties, žadinantis „neatrandamų šalių” troškulį („Pasaka apie neramų žveją Silvestrą”).

Pasaulis, kuriame atsiduria „studentas iš Rudo­sios vaistinės”, siūlo jam laimę. Regis, išsipildo jau­nuolio svajonė ir troškimai, jį šaukia vilioja nepap­rasta pasakos Virgilijos meilė. Bet tas fantazijos pasaulis, be kasdieniškojo realaus gyvenimo rūpes­čių ir siekimų, skirtas ne žemės gyventojui. „...Kas bus, kai tavo laimė bus amžina? Ko tu sieksi, ko ieš­kosi, kam gyvensi?”, jeigu „čia ilgesio nėra”. Sis klausimas kaip skausmas ir dvasinė nerimastis kan­kinte kankina pasakos studentą. Jis ryžtasi palikti pasakoje sukurtą laimę ir meilę, kad, grįžęs į žemės realybę, galėtų ir vėl ieškoti, rasti ir prarasti, ne­rimti, ilgėtis, vadinasi, gyventi. Taigi J. Kaupo pa­saka įgauna „žemiškosios” realybės. Jos įspūdį sus­tiprina ne kartą rašytojo pabrėžta jo pasakų „kroni­kinė” kilmė, fantastinio pasakojimo autentiškumo ir dokumentiškumo iliuzija („Kaip profesorius Murmi-lius į Krekenavos karčemą važiavo” ir kt.).

J. Kaupo pasakų fantazija, skirtingai nuo jo pa­mėgtojo Hofmano, švari, šviesi, neprigriozdinla bai­senybių ar kitokių anomalijų, net pasakų pragaras yra daugiau linksmas ir „žemiškas”, nei baisus ar bauginantis („Daktaras Kripštukas pragare”). Rašy­tojo pasakas nuspalvina neretai atlaidus, kartais liūdnai šviesus, santūrus humoras, jaučiama gera­širdiška ironija, su kuria rašytojas seka pasaką ir apie žmogaus skausmą, dramatiškus, tragiškus likimus („Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo” ir kt.).

Pasaka J. Kaupui taip pat bus buvusi savotiška priegloba nuo jį ištikusios benamio dalios, gyvenimo ir likimo skersvėjų. „...Rašau, perdirbu tikrovę, kad ji man pačiam neatrodytų sunki našta”,– sakėsi ra­šytojas viename laiške.

Bet tai nereiškė, jog rašytojas pasitraukė nuo re­alybės ar žmogaus socialinio, apskritai žmogiškojo likimo dramatizmo. Jis gal dar labiau nei pasakose atsiveria J. Kaupo novelėse. Į šių realistinės manie­ros pasakojimų centrą rašytojas neretai pastato va­dinamąjį kapitalistinio pasaulio „mažąjį žmogų” ar šiaip provincializmo snūdoje įsikniaubusį personažą.

Skaitydami knygos noveles, ypač vieną ryškiau­siųjų —„Keistas Sebastijono Barzduko nusikaltimas”– nesunkiai atsekame čechoviškąją žmogaus ir jo liki­mo interpretuotę bei tradiciją, kartu ir mūsų realisti­nės demokratinės novelistikos poveikį.

Smulkaus vienos autobusų bendrovės tarnautojo Barzduko gyvenimas, regis, slenka kasdienine vaga. Visą jo darbo ir gyvenimo „filosofiją” sudaro tėvo įkalta taisyklė laikytis įstatymo raidės, nenukrypti nuo jos, nesivadovauti savo paties sąžine, nes jos balsas gali apgauti. Ir staiga vieną dieną „pirmą kartą jo gyvenime kažkas įvyko ne pagal taisykles”, prieš savo valią jis atsiduria ties dilema ir atsitiktinai priverstas sulaužyti įstatymą. Tas iš pirmo žvilgsnio anekdotiškas atsitikimas su pamestais senutės aki­niais Barzdukui baigiasi visai ne anekdotiškai, net ne tragikomiškai. Apsiverčia aukštyn kojomis visas jo gyvenimas, herojus pasijunta išmuštas iš vėžių ir pri­verstas (pirmą kartą!) spręsti ir pasirinkti. Gyveni­mas atsisuka į jį tragiškąja puse. Nuoširdžios šypse­nos, šviesios užuojautos, subtilios ironijos prieš žmo­gaus dvasinį bukumą kupina ši J. Kaupo novelė. Kaip ir kitos, pasakojančios apie kasdienybės rutinos sle­giamus, nepasisekusių gyvenimų ir likimų žmones, jų suirusias kuklias svajones apie geresnę dalią ir žmogiškesnę būtį („Raketos virš sodo”, „Spindulys ant rašomojo stalo”).

J. Kaupo „mažasis žmogus” kartais nori išsiveržti iš jį prislėgusio kasdieniškumo, bet nepajėgia. Ir ne dėl savo kaltės. Jis, rodos, jau pakyla, jau net kartais esti, nors trumpam, „žmogus sau”. Tačiau vėl priver­stas sugrįžti „į ten” – į jam skirtą kasdienos likimą. Novelės „Saulėgrąžos Mėnulio gatvėje” personažas „ateina į protą”, o miestelį vėl apsiaus snaudulys... Vėl viskas eis ta pačia tėkme: žmogiškumo kibir­kštis, taip neįprastai sužaižaravusi, pabudinusi žmo­gaus dvasią, vėl priblėsta. Žmogus vėl grįžta į savo įprastinį pavidalą. Galbūt iki kito karto. Galbūt.

J. Kaupo novelėse vyrauja demokratiška dvasia, ir skaitytojas pakankamai ją jaučia. Rašytojo sim­patijos skriaudžiamojo pusėje, bet tiktai tiek. Toliau ir giliau novelių autorius nesiekia. Bet skaitydami šiuos jo kūrinius galėjome padaryti platesnes išva­das, siekiančias ir žmogų gniuždančios buržuazinės visuomenės pagrindus.

Ne visos J. Kaupo novelės pasižymi savitesne, ori­ginalesne konstrukcija ar menine psichologine įtaiga.

Jos pateiktos platesniam rašytojo kūrybos vaizdui susidaryti ir parodyti apskritai jo prozos visumą.

Taigi užverčiame paskutinius J. Kaupo knygos puslapius ir pagalvojame, kad iš tiesų buvo verta susitikti su šiuo talentingu rašytoju, praturtinusiu mūsų dvasinę patirtį, sujudinusiu mintį, pažadinusiu taurias emocijas.

 

Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare: pasakos, apsakymai, esė. V: Vaga, 1984.


Kaupas virselis