tekstai.lt

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. Lietuviškasis simbolizmas (1982)

vytautas kubilius
vytautas kubilius
1

 

Emocinė interpretacija, prigijusi lietuvių eilėraštyje,– vienas iš poetinės saviraiškos būdų. Jis atvėrė nuotaikos tekamumą. bet anaiptol nedavė balso visoms žmogaus psichinėms galioms, užfiksavo kintančią žmogaus jaus­minę situaciją pasaulyje, bet neatskleidė visuotinesnių jos reikšmių ir gilesnės priežasties. Jis iš tolo ir eskiziš­kai pakartojo impresionistini meninio mąstymo tipą. pa­plitusi Vakarų Europos dailėje, muzikoje ir literatūroje.

Akimirkos įspūdis, pakliuvęs į eilėraščio vidų, išardydavo logiškąsias minties tieses, bet negalėjo visiškai užtrenkti nei sveikos nuovokos, kurią įskiepijo lietuvių poetams kaimietiškoji patirtis, nei priežastinės mąstyse­nos, kurią išugdė mokymosi metai. Pulsuojanti mažiausių jutimo dalelyčių energija, prabilusi kaip neišsenkantis poetiškumo šaltinis, nepaaiškindavo bendresnių žmogaus egzistencijos ir tautos likimo klausimų, nedavė jokių mo­ralinės būsenos ir veiksmo kriterijų, kurių skausmingai ieškojo lietuvių visuomenė, slegiama politinio beteisiš­kumo ir draskoma savo pačios klasinių prieštaravimų. Svaiginanti jutimo akimirka siūlė trumpą užsimiršimą (jos tėkmėje pranykdavo grėsmingo objektyvaus pasau­lio prasmė), bet toks naivus egocentrizmas nebuvo išei­tis, nes realybės neigimu negalėjo remti savo egzistenci­jos nei atskira asmenybė, nei visuomenė.

Kas glūdi už vienkartinės jutimo akimirkos? Nejau­gi viskas baigiasi, išsisklaidžius jos energijos krūviui? Ar laikas nesitęsia nei į praeitį, nei į ateitį? Negi žmo­gaus būtyje nebėra jokio pastovumo, aukštesnio tikslo ir vertybių? Lyrinis vyksmas, uždarytas vienoje jutimo atkarpoje, negalėjo atsakyti į šituos nebylius klausimus.

Palengva buržuazėjantis lietuvis inteligentas, išgąsdin­tas kartuvių, susigūžęs savyje, vis dėlto bijojo likti be idealų, išsigelbėjimo vilties, istorinio proceso tikslingumo ir visatos harmonijos formulių. Netikrumo laikas paraly­žiavo aktyvų veiksmą, išardė kategoriškus sprendimus, atėmė optimistinę perspektyvą. Bet teisingumo, laisvės ir lygybės programa, išstumta iš viešosios gyvenimo are­nos durtuvais, persikėlė į nerealumo plotmę, į svajonių ir sapnų sritį. Šitas netikrumo laikas pažadino kultūriniam darbui pasišovusio inteligento sąmonėje neapibrėžtą, so­pulingą ir hipertrofuotą ilgesį – šviesesnės būties, žyd­ro stebuklo ir begalybės. Nepasitenkinimas dabartimi py­nėsi su dvasios išglebimu, o tautinė elegija su katalikiš­kos mistikos pradmenimis. Miglotas, betikslis ir nieko neišsprendžiantis ilgesys, pagimdytas tokios pat neaiš­kios žmogaus situacijos didžiųjų perversmų išvakarėse, davė literatūrai keistą nuojautą, kad anapus pojūčio aki­mirkos dar glūdi neįžiūrimos gilumos, slepiasi pastovios ir aukštos vertybės, kurių nepagauna trumpalaikis juti­minis įspūdis.

 

O siela taip ilgis, taip iš krūtinės sprukti nori, tenai už tų baltų sniego jūrų, kur banguoja palšų sutemų verpetais, tenai, kur gau­džia miškai – didžiagirės, kur ant javų dirvos vieversėlio dainos sveikina gemančią aušrą!

Prie saulės, prie pavasario! Prie svajojimų ir ilgesio pavasario!

Tenai, ton aukšton aukštybėn, kur saulės spinduliuose arų spar­nai laisvės himną audžia.

Ir besvajodama norėtų siela pasikelti tais galingais sparnais, vai, taip norėtų... Ir regis jai, jog jau belekianti, jau už debesų – ir maudosi, kaip kregždė saulės šviesumoje. Ir visa krūtine geria amžinosios galybės auksinį nektarą. Regis jai – ir ji dainuoja didžia lais­vės giesmę.


V. Krėvė. Ilgesys


Pirmą kartą lietuvių literatūroje žmogus atsiplėšė nuo savo kasdieninės buities, nebegalėjo išsitekti jos įprasto­se formose, pasijuto suspaustas, vienišas ir svetimas jos rutinoje, pasigendąs čia kažko esminga prasmingam bu­vimui. Pabėgti iš kasdieninio skurdo, pakilti virš smul­kių rūpesčių, atsiremti į tokius būties pagrindus, kurių negali išversti politinės reakcijos siautimas, tapo būdin­gu žmogaus savijautos leitmotyvu. „Dangus, tas platus sodžiaus dangus, su savo nepasiekiamu skliautu, šaukė į savo mėlynę, į tylią erdvę. Ir pasikeltum, kad galėtum, ir nuskristum. Ir grįžti nesinorėtų”, – rašė I. Šeinius. „Telekia svajojimai paukščio minties taku tenai, į nebū­ties šalį, iš kurios pasaulis gimė, iš kurio milijardai saulių jo takus nušviečia”, – sakė K. Puida. Šitas spindintis sva­jonių dangus jau neišsiteko kasdienybės interjere, o idea­linės būties regėjimai negalėjo būti pateisinti socialinių santykių determinuota psichologija. Prozoje susiaurėjo fabulinio pasakojimo vaga – pasipylė vaizdeliai, impre­sijos, etiudai, grindžiami laisva svajonių, sapnų, regėji­mų, apmąstymų tėkme, kuri turėjo pagauti anapus empirikos esančius, neapčiuopiamus ir neįžiūrimus, idealybės pavidalus.

Rašytojo talentas, anot S. Čiurlionienės, tai ypatinga galia, kuri pramuša daikto kevalą, atidengia gilumoje slypinčią dvasinę esmę, įžiūri neatspėtas paslaptis ir ne­tikėta grožį ten, kur racionalusis protas jau nieko nebe­mato. Menas kelia žmogų aukštyn, pastato amžinųjų idea­lų akistaton, nes kūryba, pasak M. Pečkauskaitės, tai grynoji sielos kalba.

Ilgesio, svajonių, keistų nuojautų ir sapnų psichologi­ja, užgožusi blaivaus suvokimo ir aktyvaus veiksmo pa­saulėjautą, idealistinė empirikos paneigimo ir įsižiūrėjimo į anapus estetika, griaunanti tradicinį atspindėjimo nuostatą, keitė nusistovėjusią lietuvių meninio mąstymo kryptį ir sandarą. Tik reprodukuoti išorinį ar vidinį įvy­kį jau atrodė per menkas uždavinys. Už matomo įžvelgti kažką nematomą, nujausti aiškumo paslaptį, peršviesti realybės elementus būties pastovumo ir amžinybės min­timi tapo viliojančiu ir net madingu meninės kūrybos tikslu.

S. Čiurlionienės vaizdeliai ir laisvosios eilės, išspaus­dintos „Pirmajame bare”, būdingai demonstruoja lietuvių meninio mąstymo poslinkį nuo apčiuopiamo į neapibrėž­tą, nuo konstatavimo į apibendrinamumą. Ąžuolas, jūra, žuvėdra, pageltusi žolė – visiškai realūs gamtos pavida­lai– čia išraunami iš buitinės aplinkos, perkeliami į be­ribę erdvę, kur apgaubia juos paslapties, keistos pasa­kos, daugiareikšmiškumo dvasia, primenanti kraupios ne­žinomybės kupiną M. Meterlinko dramų atmosferą.

 

Per mišką eina vaikelis.

Jam baugu ir šalta.

Krintans jį gandin lapelis.

Mėnulio švlesa balta,

Ištiesdama baltus šešėlius,

tarytum burtus sėjoja...


Individualus emocinis pasaulis, vos spėjęs įeiti į ly­rinį eilėraštį, čia vėl išstumiamas į antrąjį planą, į kūri­nio centrą iškyla pirmapradė gamta, skelbdama laiko tą­sos ir būties pastovumo sampratą, prieš kurią nublanks­ta vienkartinis jutiminis įspūdis ir kaprizinga žmogiškų santykių painiava. Žmogus šauna į pralekiančią paukštę, bet ji tebeskrenda tolyn, ir žmogus lekia paskui ją per miškus, upes ir kalnus. Gamta galingesnė už žmogų. Vi­satoje pilna jėgų, kurios iškyla virš žmogaus sąmonės ir likimo. Šitų pastovių, anapus individualios žmogiškos eg­zistencijos esančių būties formų nuojauta – tai vieninte­lės prasmingos gyvenimo akimirkos, kurias verta išreikš­ti mene. „Tarp baltų putų Danutė pamatė žibantį žiedą, pasilenkė, paėmė, prie širdies paslėpė ir toj valandoj pa­juto nežinomą, nepažįstamą, galingą ilgėjimą, degantį troškimą eiti ten, kur siaučia bangos bedugnės takais ir ūžia vilnis, ir šlama putos”.

Žmogaus gyvenimas, figūravęs lietuvių lyrikoje kaip vientisas socialinių ir psichologinių faktorių dėmuo, ski­lo į dvi dalis: išorinį pluoštą, pajungtą kasdienybės ir istorijos dėsniams, ir vidinį branduolį, priklausantį visa­tos tvarkai. Socialinė ir buitinė faktografija, maitinu­si ligi tol meninį vaizdą, liko tik mažareikšmė atsitiktinu­mų ir detalių atsarga, o visas dėmesys nukrypo į nesi­keičiančią žmogaus substanciją, kuriai suvokti ir išreikšti nebetiko tiesioginis daiktų stebėjimas ar net sponta­niškas nuotaikos išliejimas. „Žmogaus esybė yra daly­kas, kurs gyvena anapus šio gyvenimo pavidalų ir turi savo gyvenimo ir augimo įstatymus”, – rašė Vydūnas.

Žmogaus substancija, išrauta iš socialinių, istoriniu ir psichologinių ryšių, perkelta anapus pojūčiais suvokia­mos realybės, pastovi, nesikeičianti ir amžina, tapo mis­tine idėja, kurią meniškai išreikšti lietuvių literatūra dar neturėjo jokių specifinių priemonių. Pagaliau Lietuvoje, kur filosofinio mąstymo kultūra buvo itin skurdi, nekin­tančios žmogaus esmės ir begalybės idėja net nesužadin­davo aukštesnio abstrahuojančios minties polėkio, pai­nesnio jos išsišakojimo ir konflikto su žemiškąja realy­be. Neretai ji buvo suvokiama kaip dievybės dogma, ku­ri viską apima ir paaiškina.

Materializmas, formavęs lietuvių inteligentijos gal­voseną nuo „Varpo” laikų, buvo įnirtingai puolamas ši­tuo blaškymosi metu. „Vien molinis materializmas mus suklaidino ir aklai liepė tikėti savo atomų ir molekulių schema”, – kalbėjo vienas I. Šeiniaus apysakos hero­jų. J. Herbačiauskas tiesiog šaukė: „Audriška minčia suskaldykim materializmo skeveldras!” Mechanistinis prie­žastingumas esą nieko negali paaiškinti pasaulyje, kur medžiaga virsta energija, kur erdvė ir laikas susiplaka begaliniame judėjime, kur vis tebėra nežinoma pirminė gyvybės ir tvarkos priežastis. Pasaulio sandaroje slypi iracionali esmė, kurios protas negalįs įspėti, kurią nujaučianti tik siela, nes ši esmė priklauso ne materialinei, o dvasinei logikai.

Pasaulinis karas dar labiau pagilino iracionalią mąs­tyseną. Tai buvo nepaaiškinamas kataklizmas tiems, ku­rie ir šiaip nebematė istorijoje rišlaus siūlo; visiškas gy­venimo tvarkos ir perspektyvos iširimas, kas tebetikėjo esama buržuazine visuomene ar guodėsi lėtos pažangos iliuzijomis. „Ar karas išnaikins Lietuvą lig paskutiniam žmogui, ar karas Lietuvai lemia šviesesnę ateitį, mūsų katalikiškosios visuomenės obalsis tik vienas tegali būti: „Mūsų Tėve, tebūna Tavo valia!”

Religija labai greitai priglausdavo savo glėby sumi­šusio inteligento pasibjaurėjimą kasdienybe („Kasdieni­nio gyvenimo paveikslą? Bet jis buvo per prastas, per žemas tara, kad jį verta būtų tyrinėti”), dvasinio žino­jimo troškimą („Visata turi gelmių. į kurias akies žvilgs­nis nenutenka. Tik dvasia jas regi”). Religinis pa­saulėvaizdis Lietuvoje tebebuvo vienintelis aiškiai sufor­muotas ir išbaigtas pozityvizmo sistemos antipodas, į ku­rį stipriau ar silpniau gavo atsišlieti kiekvienas, besitraukiąs tolyn nuo šitos sistemos. Net J. Herbačiauskas, pasišovęs laužyti bet kokią mąstymo rutiną, ragino su­jungti lietuvių dvasią su religija. A. Jakštas netrukus autoritetingai suformulavo estetinę dogmą: „Mano gi­liausiu įsitikinimu, kiekvienas grožis yra visada Amži­nojo Logoso atspindys. Žemėje nėra ir negali būti tiesos, labo ir grožio, kaip tik iš Jo ir per Jį”. Šitiems reika­lavimams pirmiausia pakluso be jokių prieštaravimų ir abejonių poetai kunigai. Jų Lietuvoje tuo metu buvo daug, kaip nė viename kitame krašte (M. Gustaitis, M. Vaitkus, V. Stonis, A. Žalvarnis, V. Mykolaitis-Putinas ir kt.). Sis faktas taip pat paaiškina aktyvų religinio pasaulėvaizdžio vaidmenį formuojantis moderniajai lie­tuvių lyrikai. Dievybės idėja, sielos ir kūno priešingumo samprata, religiniai įvaizdžiai šiuo metu gana pastebimai palietė filosofinių prasmių ieškančią poetinę mąstyseną.

 

2

 

M. Gustaitis nerašė bažnytinių giesmių kaip daugelis lietuvių kunigų poetų. Iš gausaus sutanotų rašytojų bū­rio jis išsiskyrė literatūrine kultūra (vienintelis, apgynęs daktaro disertaciją literatūros tema), specifiniais litera­tūriniais interesais (parašė pirmąjį lietuvių stilistikos va­dovėlį) ir simpatija modernizmui (pirmasis išvertė į lie­tuvių kalbą S. Bodlero eilėraštį). Bet lietuvių lyrikoje dar niekas taip nuosekliai nebuvo pajungęs poetinio išgyve­nimo katalikiškos mistikos sferai kaip M. Gustaitis. Nie­kas taip kategoriškai nesutapatino meno esmės su die­vybės suvokimu ir adoravimu („Meno esmė pastovi – dievo žmoguj atspindys”).

Lyrinis eilėraštis Maironiui (taipogi kunigui) – gry­nai žemiškų rūpesčių ir išgyvenimu sritis, kur net dievo idėja yra palenkta tautos išsilaikymo argumentacijai. Ly­rinis eilėraštis M. Gustaičiui – mistinės „realybės” sie­kimas, įsivaizdavimas, stebėjimas, apvalytas nuo žmogiš­kų aistrų, kasdienybės triukšmo, istorinės pažangos kri­terijų. Lyrinio eilėraščio objektas – amžinasis grožis, ne­priklausomas nuo žmogaus veiklos ir egzistencijos, glū­dįs visatos darnoje, kurią sutvėrė dievas. Poeto pašau­kimas – ieškoti pasaulyje amžinojo grožio ženklų, o tuo pačiu ir sąlyčio su jo nematomuoju kūrėju, kuris yra vi­sa ko priežastis ir prasmė.

M. Gustaitis atsisakė emocinės išpažinties, kuri ikika­rinėje lietuvių eilėraščio raidoje figūravo kaip svarbiau­sias atsinaujinimo akstinas. Jis peršoko visą asmeninių jausmų skalę, padėtą intymiojo lyrizmo pagrindan. Atskiro žmogaus jutimai – perdaug atsitiktinė, chaotiška ir efemeriška medžiaga, kad poetas čia galėtų įžvelgti vi­suotinumo reikšmes. Savo kūrybos išeities tašku M. Gus­taitis pasirinko ne individualizmą, o universalumo siste­mą, sukurtą katalikybes filosofiją.

Visata, teologiškai mąstančio poeto supratimu, turi nesikeičiančią ir amžiną esmę. Tai dvasinė substancija, kuri stovi virš materijos ir individualios sąmonės. Žmo­gaus siela – šitos substancijos dalelytė, uždaryta laikina­me nuodėmingo kūno, žemiškų aistrų ir iliuzijų narve­lyje, iš kurio veržiasi į savo didžiąją esmę, glūdinčią anapus matomos realybės. Būtis yra padalyta į dvi anti­nomijas: laikina, žemiška, kūniška ir amžina, dvasiška, dieviška. Jų negalima sulieti į harmoningą vienetą, to­dėl kiekvienas žmogus, juo labiau poetas, privalo pasi­rinkti vieną iš tų antinomijų. M. Gustaičio pasirinkimas – aiškus ir kategoriškas:

 

Ir kas man ta žemė? jos išsižadėjau.

Ir kas man tie žmonės, kuriuos pamylėjau?

Aš numiriau jiems.

Tavy, sutvėrėjau, gyvenimas mano

Banguoja, kaip srovė plataus okeano.

Nutolus žmonėms.

Aš dieviška noriu gyventi tarnysta,

O visa, kas žemės, many tesuvysta

Dėl tavo garbės.

Ir varginu kūną paniekintą savo,

Kuris man tiek kartų vyliai veidmainiavo

Tikslu nuodėmės...


„Ant kryžkelės”

 

M. Gustaitis ieškojo tokios lyrinio vyksmo energijos, kuri formuotųsi tarytum anapus empirinės atspindėjimo-suvokimo grandinės. Tai žūtbūtinė pastanga atsiplėšti nuo žemės („Ant žemės gyvenimo tako / negal sau pa­kakti žmogus”), veržimosi į aukštybes, neatslūgstantis idealo poreikis, stiprus amžinumo ir begalybės troškimas. Jokia abejonė (o gal aukštybėse taip pat tuštuma?) ne­drumstė šitos intelektualinės aistros, pagristos religija, ir ji įsiliejo į eilėraštį kaip monolitiška banga. Jos tikslas – idealistinė iliuzija, kurios negalėjo nei suvokti, nei nusta­tyti deterministinė pažinimo logika. Reikėjo ypatingos pri­gimties jutimų, kurie reaguotų į grynas abstrakcijas ir išlaikytų psichologinį tikrumą tokioje plotmėje, kur nu­tyla pojūčio balsas. M. Gustaitis, sunkiai grumdamasis su žodžio pasipriešinimu, įvedė į eilėraštį intelektualizuotų jutimų rūšį, jautrią filosofiniu ir teologinių kategorijų turiniui, pilną siekimo įtampos, kuri jam buvo psichinė realybė, nors pats siekimo objektas ir liko nerealus. Jis sukūrė iš tokių jutimų idealistinio nusiteikimo tipą (aukš­tas dvasinis polėkis, asketiškas kūniškumo atsižadėjimas, svaiginanti baltųjų viršūnių vizija), kuri netrukus tapo charakteringu besiformuojančio lietuvių simbolizmo psi­chologiniu leitmotyvu.

 

Ir stebiuos, manyt pagavęs,

Jog pasaulį apkeliavęs,

Žemės purvo neliečiau, –

Tik ant kalnų ant aukštųjų,

Ant viršūnių jų baltųjų,

Parymojau pamąsčiau.


„Ilgesys”

 

Išvaręs iš eilėraščio jausmingąjį „aš”, M. Gustaitis no­rėjo čia palikti tik pastovius dydžius, nepriklausomus nuo asmeniškumo. Vienintelis eilėraščio centras – visa­tos panorama, kurioje subjektui galėjo tekti liudininko, meditatoriaus, bet anaiptol ne pagrindinio veikėjo vaid­muo. Poeto filosofinėje sistemoje žmogus nebuvo nei kos­moso viršūnė, nei pagrindinė ašis, apie kurią suktųsi žvaigždės. Visatos begalybė ir harmonija jam buvo aukš­čiausias grožis, kuriam turėjo būti palenkti visi eilėraš­čio vaizdai kaip savarankiškam balsui ir galutiniam įsta­tymui. M. Gustaitis įvedė besisukančių žvaigždynų, kos­moso tylos, neaprėpiamų erdvių vaizdus, kurie griovė įprastus lietuviško peizažo rėmus („Platybė gelmė aukštuma – / Be krašto, be galo. Dangus / Gi kūnų skrajoja daugiaus, / Neg jūroj lašų esama”), didingą kosmogo­ninio proceso suvokimą, prašokantį kasdieninės buities matavimus („Kad saulės įsčioj buvai, žemele, / Meilios močiutės viduriuose, / Ar kad eklipsos skleidei sau ke­lią / Draug su vedėja savo dvasia”). Kosminis vaizdas, pasinešęs į begalines tolumas, aukštį ir gelmes, netru­kus pasidarė ypatinga simbolistinės lietuvių lyrikos žy­me kaip ir kraupi savo menkumo visatos tvarkoje, jos abejingumo, o gal ir priešiškumo žmogui nuovoka, kurią M. Gustaitis netikėtai išsakė gana ekspresyviais kontrastais.

 

Per tavo plaukus dūzgia vėjai,

Aplink driežai putoti rangos.

Kame koralai, kur žadėjai?

Kur mudu neša krioklės bangos?..

 

Toli toli, matai, kas švinta?

O marios ūžia, vėtra kaukia!

Ar tu pažįsti tą žibintą,

Kurio linkui burelė plaukia?


„Baltoji Viešnia”

 

Eilėraščio vyksmas, M. Gustaičio supratimu, turi pa­sakoti ne individualios sąmonės istoriją, o atverti gry­nas esmes, be jokios klaidinančios subjektyvios inter­pretacijos, išimtas iš istorinio laiko, todėl nekintamas ir metafizines. Jos glūdi kiekviename daikte, ir eilėraščio vyksmas – šito nematomo amžinybės ženklo ieškojimas, spėjimas, nuojauta, besiskverbianti per nežinomybės plotus, bet anaiptol nevirstanti visažinančiu sprendimu. Tokia atspėjimo, iššifravimo užduotis, labai įsakmiai poe­to deklaruota, turėjo gerokai pakeisti tiek poetinio suvo­kimo, tiek eilėraščio sandarą.

 

Kodėl Jūs nežiūrit?

Kodėl jūs neklausot?

Kodėl? Žmonės, žmonės!

Nejaugi negirdit,

Ką jums kalba žemė?

Kožnas krūmas dega.

Argi jūs nematot?

Argi jūs nejaučiat?

Ore amžinybės?

Amžinybės kraujas

Teka upėms, plaukia...

Amžinybės veidas

Šviečia saule, šildo –

Argi jūs nejaučiat?

 

Vidinis judesys M. Gustaičio eilėraščiuose atgavo va­lingumą, įtampą, kryptingą judėjimą, prarastus impresio­nistinio stiliaus lyrikoje. Tai vėl buvo tvirtas mostas, su­spaustas į griežtą imperatyvą, išsakomą griežta chorėjo ritmika, liepiamosios nuosakos veiksmažodžių grandi­mis kaip Maironio stilistikoje.

 

Plaukit plaukit iš krūtinės,

Mano srovės elektrinės!

Kyla mintys kaip lakūnai,

Plyksi jausmas it žaibai.

Ei, iš kelio, dangaus kūnai!

Ei, šalin erdviu grabai!

Švinta žvaigždė, švinta –

Vis aiškiau, skaidriau.

Spindulių maria praplinta –

Jau pasieksiu, jau...

„Ilgesys”

 

M. Gustaitis buvo per daug susigyvenęs su klasikinės formos aiškiu ir tiksliu brėžiniu, realistine vaizdo plasti­ka, taisyklinga eilėdara ir griežta formos simetrija, kad galėtų iš pagrindų reformuoti lietuvių poetinį žodį. Savo lektūra ir meniniu skoniu jis buvo prisiekęs lotynistas (į lietuvių kalbą vertė Vergilijų, M. Sarbievijų), perim­damas iš antikos rūstoką ir patetišką vaizdo dramatizmą („Ar dera gi. ranką į dangų pakėlus, / Ramiai besimelsti, kad kova pašėlus / Pravėrė nasrus”), išmoningai puoš­nias metaforas („Vėjelis būdavo papūs, / Užgaus bangų stygas sparnais”), dirbtinę žodžių ir ritminės cezūros tvarką („Kurio čia nesiekia tačiau / Nutolusi aido ban­ga”). Jis liko ištikimas moraliniam Maironio patosui („Nelaimės tėvynės / Ant mano krūtinės / Išdegino kry­žių, įspaudė giliai”), nuo L. Giros prasidėjusiai dainiškos frazės imitacijai („Iš šlovingos giminėlės / Likom dvi sesutės, / Dvi sesutės – gedulėlės / Prie senos močiutės”). Kunigo pareigos ir dogmatiškas mąstymas dažnokai užspausdavo ne itin spontanišką poeto talentą, įkinkydamos jį į didaktinius eiliavimus („Jaunos širdys tai ga­lybė, / Kuriai lygios nėr ant svieto, / Ypač jei kilna dorybė / Duos jai būdą tvirtą kietą”). Jo eilėraščio judė­jimą atkakliai stabdydavo kalbos barjeras: dažnai pristi­gęs žodžių, poetas pats nusikaldavo naujų [mėlis, kekunda, kauka, karlunka, žvaigždžionis. bijonė, lelionė. de­besylas, vienysta); dirbtiniai ar šabloniški rimai [kau­rais sparnais; gadynės tėvynės; dalelės širdelės) suprastindavo net originalų vaizdą, o kaltinė eilutė su­luošindavo strofą. Jo lyrikai trūko laisvo ir plastiško kalbos tekėjimo kaip kitados J. Mačio-Kėkšto eilėraš­čiams, tarytum ji būtų gimusi eiliuoto lietuviško žodžio gadynėje dar iki Maironio.

Logizuota, kieta ir šiurkšti M. Gustaičio poetika („jo kūrinius <...> slegia kažkokia šiurkštumo banga“), suformuota empirinio pažinimo versmių, ėmė trupėti, at­sidūrusi beorėje erdvėje. Pradžioj poetas bandė neap­čiuopiamas idealistines abstrakcijas praskleisti perregi­momis alegorijomis (siaučia jūra, blaško valtelę – šitaip žmogų tranko gyvenimas, kol ji priglaudžia mirtis), bet tada eilėraščio vyksmas virsdavo grynai didaktine sche­ma. Poetas gausiai ėmė vartoti bendrąsias kategorijas (amžinybė, erdvė, idealas), išskirdamas vieną kitą net di­džiąja raide, bet toks apibendrinantis suvokimas, būdin­gas jo formai („tai daugiau svarstančio intelekto pada­rinys”). dažnai nuslysdavo į retoriką. Nematomasis bū­ties planas, kurio buvo ieškoma anapus pojūčių ir deterministinio mąstymo išvestos ribos, neišvengiamai grio­vė tvirtą logizuotą kalbėjimą, o aiškų ir griežtą klasikini kanoną stūmė į neapibrėžtumą, keistas sandūras, daugiaprasmius simbolius, kuriuos galėjo pateisinti nebent pa­sąmonė (M. Gustaitis pirmasis ir pavartojo šią sąvoką lietuvių lyrikoje).

Eilėraštyje „Sąžinė” kažkas pasilenkia prie tėkmės, mato iš vandens žvelgiantį nepažįstamą veidą, atšoksią išsigandęs (gal lavonas?), o debesyje perskaito raides – čia tavo sąžinė. Kitas eilėraštis „Baltoji Viešnia” prasi­deda mįslinga situacija: „Jaučiu kieno akis. / Jos žiūri į mane / Budėjant ir sapne / Ir kalba tylomis”. Tai Baltoji Viešnia ateina iš tolimų erdvių kaip neišaiškinama pa­slaptis. Eilėraštyje „Ilgesys” įrašytas žmogaus ir žvaigž­dės dialogas: žmogus šaukiasi žvaigždės kaip vienintelio išganymo, kaip savo būties išsipildymo, o ji tai slepiasi už debesies, tai vėl vilioja į „dausų dausas”. Tradicinis žvaigždės įvaizdis įgauna daugeriopą prasmę (grožis, idealas, amžinybė), kurią suteikia ne tiek aiški idėja, kiek gyva ir besikaitaliojanti ilgesio įtampa („Žvaigžde mano – Žvaigžde šviesi, / Kur nuo manęs danginiesi? / Kur, Mieliausia, kas man švies, / Kad nuo manęs toliniesi”). Tai jau buvo tipingas simbolis savo neapibrėž­tais prasmės kraštais, jaudinančiu psichinės situacijos ir idealinio būties plano sąlyčiu. Nors tokių simbolių M. Gustaičio kūryboje buvo tik keletas (žvaigždė, balto­ji viešnia), B. Sruoga, L. Gira, V. Mykolaitis-Putinas ne­dvejodami apšaukė jį lietuviškojo simbolizmo pirm­taku.

Nuo Gustaičio eilėraščių, svyruojančių tarp griežto loginio brėžinio ir daugiaprasmio vaizdo, žinoma, dar neprasidėjo nuosekli simbolizmo plėtotė, nors ankstyvo­joje B. Sruogos, F. Kiršos, V. Mykolaičio-Putino kūrybo­je galima aptikti ne vieną šio poeto įvaizdį (mareiviai, lelionė) ar simbolį (baltoji viešnia, jūra ir žvaigždė). Jo eilėraščiai ne tiek nutiesė, kiek ženklino besiformuojan­čios simbolistinės poetikos trasą.

 

3

 

„Dabartinis amžius tarytum dvasiškesnis”, – rašė 1911 m. K. Jurgelionis. „Dabartinėje dailėje vėl matome grįžimą prie dvasios”, – tvirtino Šatrijos Ragana. „Dai­lė – tai <...> žvelgesys dvasios akimis”, – sakė S. Čiurlionienė. Dvasingumo momentas, atskeltas nuo materialinės būties, socialinių santykių, politinės kovos ir perkeltas į grynojo idealumo sritį, darėsi svarbiausia naujų meninių ieškojimų platforma. Lyrika turi atspindė­ti ne vienkartiškumą, o ieškoti pastovių vertybių, be kurių gyvenimas virstų chaosu. Menas neturi jokios gi­lumos be transcendentinės būties perspektyvų. „Dienos bildesys” tik blaško ir atitraukia nuo esmės, į kurią poe­tas gali įsižiūrėti „tik vienumoj ir išlaisvoj”. Reikia peržengti empirinio patyrimo slenkstį, kad atsivertų neišnykstančios gilumos. Kasdienybės smulkmenų tikrumas ir kintančių psichikos būklių analizė netenka reikšmės, kai bandoma spręsti amžinuosius būties klausimus. Pir­mą kartą lietuvių eilėraštyje poetinio objekto imta ieš­koti ne istorijoje, o žmogaus ir visatos santykyje.

Ligi tol visuomeniniai rūpesčiai užpildė kone visą lietuvių eilėraščio plotą, o dabar lyrika, slenkanti sim­bolizmo link, kratėsi istorijos determinantų ir jautėsi pri­klausoma tik nuo visatos tvarkos. Kūrinys tuo geresnis, anot K. Šimonio, kuo jis „labiau teisingas visatai”. Ma­terialistinė kūrybos – visuomeninio akto samprata (me­nas yra visuomenės padėties ir jos sąmonės išraiška, marksistiniu supratimu,– klasių kovos ir klasinės sąmo­nės išraiška) ligi tol tvirtai dominavo Rytų Europos kraš­tuose, tebelaukiančiuose demokratinių pertvarkymų. O iracionalioji mąstysena nusitvėrė meno autonomijos koncepcijų, kurios pasiekė Lietuvą per F. Ničės poetini ag­resyvios voliuntarizmo filosofijos veikalą „Šitaip kalbė­jo Zaratustra”.

Poetas, pasak F. Ničės, yra žynys, stovįs prie amžinybės vartų, aiškiaregys, gavęs raktus į visatos paslaptis. Žo­dis – tikroji jo egzistencija ir galutinė jo buvimo pras­mė, nereikalaujanti jokių kitų pateisinimu. Žodyje yra kažkas šventa – tai ne atsitiktinis žmogaus produktas, o ateinąs iš pirmapradės kosminės vienovės. Maironiui daina buvo ne galutinis tikslas, o tik priemonė tautai pa­sipriešinti ir išsilaikyti („Patsai ramumo nepažinęs, / Ki­tiems išganymą nešu”). Dabar kūrybos aktas iškilo kaip aukščiausia, šventa ir magiška žmogiškos būties akimir­ka, nes ji reiškė santyki su nekintamais pasaulio dydžiais, kurie nepripažino jokios subordinacijos. Dainos įvaizdis peršoka į begalines platumas, kur jį gaubia spindintis dangus. „Su aukso harfa lekioju vienas / Dangaus platy­bėj – sielų erdvėj”, – sakė M. Gustaitis. „Pakilo į dangų linksmoji dainelė, / Kurioje taip žiba poeto jausmai!”, – rašė F. Kirša. „O šiandien noriu vėl skrajoti; Arų žvilgs­niu, jausmu plačiu / Apimt, apglėbt pasaulio plotą” “, – skelbė V. Mykolaitis-Putinas. Menas stovi aukščiau gam­tos („dailė – nėra gamtos sekimas”), todėl ir meninin­kas stovi aukščiau visuomenės, nes jis įžvelgia dalykus, esančius anapus regimojo paviršiaus. Tokia estetinė iliu­zija, atklydusi iš Vakarų modernizmo, nedrąsiai sumirgėjo lietuvių lyrikos kelyje, pateisindama poetų pasitrau­kimą nuo visuomeninės ideologijos ir tikrovės.

Lyrikos atsiskyrimas nuo istorijos („vidinis poezijos branduolys nežino laiko”), žmogaus suvokimas eilėraš­tyje kaip kosmoso dalelės, o ne kaip, anot Aristotelio, „visuomeninio gyvulio” buvo grindžiamas, kaip minėta, idealistinės filosofijos argumentais, taipogi religija. Taip buvo ne tik Lietuvoje, kur kunigija sudarė tokią žymią lietuvių inteligentijos dalį, bet ir kituose kraštuose su senomis „laisvamaniško” mąstymo tradicijomis – čia pir­moji modernizmo banga krypo į mistines idėjas.

Bet lietuvių lyrikos poslinkį į kosminį pasaulėvaizdį dar skatino ir pirmykštės mitologijos, primityvaus pan­teizmo, stebuklinės pasakos versmė, kurią jau buvo pra­radę civilizacijos laiptais aukščiau palypėjusios tautos. Lietuvių tautodailėje tebegyvavo simboliai, atsiradę toli prieš krikščionybės erą. Lietuvių liaudies dainose žemė vis dar buvo šaukiama Žemynėle – gyvybės motina kaip ir senovės mituose. Medžiai, akmenys, ežerai lietuviu kaimiečiui tebebuvo užburtų būtybių ir nežinomų jėgų buveinė. Profesionalusis lietuvių menas, išaugęs iš šitos viską įpasakinančios kaimiečio psichikos, tebeieškojo gamtos reiškiniuose paslaptingo visatos balso ir žmogaus buvimo esmės.

„Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimta­metės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėji­mo, iš mūsų dainelių ir mano bekraščio ilgesio”, – rašė M. K. Čiurlionis viename laiške. Grynai lietuviškas prisirišimas prie gamtos jo dailėje susiliejo su mitologi­nėmis pasakomis apie kosmosą, atavistiniais pirmykščio laiko prisiminimais ir rafinuotomis XX a. kosmogoninė­mis vizijomis, kurias sužadino astronomijos, fizikos ir geologijos studijos. Tai buvo „kosmiški epiniai kūriniai, primeną mitus”, kur laikas ir erdvė priklausė ne sub­jektyviai įspūdžio akimirkai, o driekėsi kaip begaliniai ir neišsemiami objektyvios tvarkos pavidalai. Individua­li sąmonė čia tarsi ištirpo didingame visatos ritme. „Kos­moso siela” peršvietė daiktus, ir jie prarado medžiagišku­mą, darėsi bekūniai tarytum sapnai, o kartu daugiapras­miški kaip begalybės atšvaitai (jūra – amžino tapsmo ar­ba chaotiškai kunkuliuojančio būties podirvio simbolis. Daiktai išliko nedeformuoti, bet jų visiškai iracionalius tarpusavio ryšius galėjo pateisinti tik kosmiškoji meni­ninko fantazija ir savotiškas muzikinis kontrapunktas. M. K. Čiurlionio tapybos kalba atsisakė intelektualinių reikšmių pastovaus alegoriškumo, buvo psichologiškai gyva, spontaniška ir kintanti, o kartu siekė „universalios meninės išraiškos”.

Jaunajai poetų kartai M. K. Čiurlionis buvo „dieviš­kas pranašas naujų neapčiuopiamų pasaulių”. Jis įtei­sino mąstymo visuotinėmis kategorijomis poetinį grožį, kuris iš pradžių buvo įvertintas tik kaip vaizduotės drą­sa ar išmoninga simbolika. Tačiau netrukus B. Sruoga jau komentavo M. K. Čiurlionį kaip visumos dainių („Nė­ra Čiurlionies nė vieno paveikslo <...>, kad nebūtų su­kauptas visas pasaulis”), paskelbdamas „kosmiškumo nuotaiką” charakteringiausiu lietuvių nacionalinio meno bruožu. „Lietuvių dainą suprasti reiškia Visatos sielą su­prast, save Visatoj pajust, o Visatą savyje”. Regimoji tikrovė, neperšviesta „aukštesniųjų realybių šviesa” ir „idealingumo pasiilgimu”, V. Mykolaičiui-Putinui atrodė tik negyva ir bevertė lyrikos medžiaga.

M. K. Čiurlionio tapyba, įvertinta rusų kritikos kaip geniali lietuviškumo apraiška, pastoviai akino prasidėjusi lyrikos persiorientavimą nuo trapaus emocinio įspūdžio į nepaaiškinamos paslapties ir neįžvelgiamos gilumos per­spektyvą, kuri turėjo suformuoti visiškai naują poetiš­kumo kodeksą („kiek poezija nustoja mums buvusi pa­slaptis, tiek mes nustojame buvę jai poetais”, – sakė len­kų poetas simbolistas B. Lesmianas; poezija, anot R. M. Rilkės, yra paslapties ieškojimas). Iš lyrikos, ku­ri alsuoja poeto savimone, žinoma, nepasitraukė poetinis egocentrizmas: tavo „aš” yra pasaulio ašis. visi įvykiai veda tik į tavo džiaugsmą ar sielvartą, net gamta atspin­di tik tavo sąmonės virpesius”. Bet daugeliui poetų ėmė aiškėti, ypač imperialistinio karo sūkury, kad pasaulio tvarka nepriklauso nuo individualios sąmonės, kad in­dividuali egzistencija nėra vienintelė ir aukščiausia vi­satos vertybė. „Randasi troškimas ko nors gilesnio negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apiman­čių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško”, – rašė S. Čiurlionienė. Išgirsti daiktuose visatos ritmą, įžiū­rėti žmogaus būtyje amžinybės pėdsakus, įspėti anapus regimybės tebesitęsiančią nežinomybę darėsi gan pasto­via lietuvių lyrikos programa.

Iš tokių idėjinių, psichologinių, estetinių ištakų ir iš­riedėjo lietuviškasis simbolizmas. Tai buvo pirmoji lietu­vių lyrikos srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinio meno atsinaujinimo tendencijų, suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir meninės prog­ramos branduolį, ilgesnį laiką veikti visą šios rūšies plė­totę. Siaura lietuvių meninio gyvenimo apimtis, žinoma, trukdė šiai srovei išsiplėtoti. Simbolizmas, kaip ir ne vie­na vėlesnė lietuvių lyrikos srovė, gyvavo be jokio lite­ratūrinio sambrūzdžio, vienminčių grupuotės ar salono. Tai daugiau stichiška individualybių giminystė, užsimez­gusi kūrybinėje praktikoje, daugiau savaime aiškėjanti panašių kūrybinių siekimų kryptis, nulemta tos pačios dvasinės atmosferos, negu sąmoningai nusibrėžta ir su­derinta programa, daugiau pavėluotas (1910 m. simbo­lizmas jau merdėjo rusų literatūroje, o Vakarų Europoje senokai buvo pakeistas unanimizmo, imažinizmo, futuriz­mo, ekspresionizmo) negu avangardinis literatūrinio gy­venimo reiškinys.

 

4

 

Neturtingoje lietuvių poetinėje kultūroje simbolisti­niam eilėraščiui sunku buvo susiformuoti į visiškai gry­ną ir atskirą tipą. Į jo orbitą nuolat įsibraudavo kieta re­torinių kreipinių stilistika, ar gležnas emocinės akimirkos šūktelėjimas, ar grakšti dainiškos frazės imitacija. Vie­name eilėraštyje M. Gustaitis apdainuoja amžinąjį gro­žį, nepriklausomą nuo žmogaus veiklos, o kitame su grau­desiu aprašo Lietuvos karo pabėgėlių vargus. Tokia neto­lygi ir marga buvo beveik visų lietuvių simbolistų kū­ryba.

Tačiau filosofinė simbolizmo programa užkrovė lyri­kai tokias užduotis, kurių negalėjo realizuoti joks išmė­gintas lietuvių eilėraščio mechanizmas. Silogistinė eilė­raščio sandara buvo perdaug sąryšinga, vienaplanė ir aiški, kad pagautų nematomas esmes, kurios vaidenosi idealumo ir amžinybės ieškančiai žmogaus sąmonei. Fol­klorinis eilėraštis, uždarytas kaimo buityje, negalėjo ap­rėpti begalinės erdvės, į kurią smelkėsi filosofinė mintis. Tekančio emocinio įspūdžio eilėraštis, konstruojamas pa­gal vidinės būsenos vibracijas, buvo perdaug kintantis ir trapus, kad pakeltų pastovių vertybių svorį. Impresio­nistinė eilėraščio struktūra, apmesta iš punktyrinių lini­jų, trumpų šūksnių ir nutylėjimų, V. Mykolaičiui-Putinui atrodė „lengva ir tuščia”, „palaida”, be jokios discipli­nos ir sintezės, neduodanti „nieko gilesnio”. „<...> Mū­sų poetas (B. Sruoga – V. K.) imasi plunksnos, neturėda­mas jokios šiek tiek aiškios minties, apie kurią suvytų atskirą poezijos posmeli. Kas pasipynė vaizduotėj, tą ir brėžia, ir duodasi nešamas nė pats nežino kur”.

Pasišovęs nusikalti atskirą eilėraščio modelį, simbo­lizmas pirmiausia turėjo pakeisti tą psichologinių veiks­nių skalę, kuria ligi tol rėmėsi lietuvių eilėraštis. Be­tarpiška emocinė išpažintis, davusi lyrikai tiek autentiš­ko tikrumo, šilumos ir dinamikos, simbolizmui tebuvo vienkartiškumo kategorija. Pasakoti eilėraštyje savo au­tobiografiją – toks pat natūralizmas, kaip ir dėstyti gat­vės kroniką. Kol lyrika bus uždaryta tik poeto asmeniš­kos patirties kiaute, ji niekada neišvys visuotinių tiesų mirgėjimo. Simbolistinis eilėraštis prasideda nuo pastan­gos įveikti personališkumą.

Simbolistinis eilėraštis kuriamas „meditacijos būklė­je”. O meditacijai nebereikalingas naivus širdies riks­mas. Tai tokia pažinimo pakopa, kur išblunka empirinio sąlyčio su daiktais pėdsakai ir lieka tik bekūnė esmė ir gryna idėja. Meditacija – šitos apnuogintos esmės nu­jautimas ir pamaldus stebėjimas. Tai perdėm sudvasintas mąstymas: tiesa čia prabyla kaip intuicijos balsas, ku­riam nebūtina priežastingumo seka. „Aš sakau, kad rei­kia būti aiškiaregiu, reikia tapti aiškiaregiu”, – sakė A. Rembo.

Eilėraštis, išaugęs iš filosofinio svarstymo, aiškiare­gystės, paslapties nujautimo, negalimumo įsivaizdavimo, yra tokia konstrukcija, kuri remiasi refleksijos įtampa, dvasine ekstaze. Simbolistinis eilėraštis lietuvių poetams pirmiausia buvo žmogaus intelektualinių galių išraiška, priešpastatyta „patižusiam jausmingumui”. „Eilės, kurios neverčia žmogaus susimąstyti, pagalvoti ir sprendžiamąją mintį pergromuliuoti, ne visuomet būna kūryba. Tai smiltys, kuriose aukso nėra”. – tvirtino F. Kirša. „Su­simąstymas turi tokių pat teisių poezijoj, kaip ir jaus­mingumas bei fantazijos žaismas”, – sakė V. Mykolaitis-Putinas, prisimindamas M. Gustaičio kūrybą.

Simbolistinis eilėraštis, susidaręs abstrahuotos mąsty­senos pakopoje, turėjo transformuoti visa, kas daiktiška, konkretu, apčiuopiama, į aukštesnių dvasinių reikšmių sistemą. „Simbolistas, savo sieloje surasdamas naujus pa­saulius, ima gyvenimą, gyvenimo verpetų vaizdus reali­nėj formoj, bet juos simboliškai derina – ir išeina nau­jas gyvatos klyksmas – buvimas”. Daiktiškąjį pasau­lį, anot V. Mykolaičio-Putino, praskleidžia „lyg kokią uždangą”, kad galėtų „kalbėti su amžinybe”. „Poeto pergyvenime daiktingumas – linijos ir kontūrai tirpsta erdvėj, maišosi ir laistosi neapčiuopiamais perėjimais ir vingiuotais įlinkimais <...>“.

Simbolistiniame eilėraštyje žodis yra spėjikas, šifruo­tojas, vizionistas. Kiekviename daikte jis ieško paslėptos esmės, kuri priklauso aukštesniajam būties planui. Kiek­vienoje smulkmenoje bando pagauti neregimą siūlą, ku­ris driekiasi nuo pavienio daikto iki begalybės. Šitaip atsiranda du prasmės planai: žodis negali visiškai ati­trūkti nuo savo daiktiškojo pagrindo, nuo įspaustų į jo ląstelę pojūčio pėdsakų, o kartu stiebiasi į metafizines sampratas, kabinasi į dvasinių nujautimų ir įsivaizdavimų plotmę. Tuo pačiu žodis stovi dviejuose lygmenyse: na­tūralaus suvokimo ir abstrakcijos, konkretaus atvejo ir visuotinumo, apčiuopiamos faktūros ir neapžvelgiamos gelmės. Svyruodamas tarp dviejų priklausomybių (reali tikrovė ir nematomoji būties dalis), žodis neišvengiamai virsta simboliu.

Simbolis – svarbiausias būdas medžiagą transformuo­ti, įprasminti ir supoetinti. Pagrindinė konstrukcijos ašis, apie kurią sukasi visi kiti poetikos elementai.

Simbolika, padėta į naujoviško eilėraščio pamatus,– ne modernistų išmistas. „Kiekvienas menas, net ir mak­simaliai realistinis, negali apsieiti be simbolistinio vaiz­dingumo konstrukcijų”, – tvirtina tarybinis tyrinėtojas A. Losevas. Tai vienas seniausių ir pastoviausiu meni­nio mąstymo elementų. Jau senovės Egipto piešiniuose ryto saulė vaizduojama kaip besijuokiantis vaikas, o va­karo saulė kaip nukaršęs senis. Lietuvių liaudies dai­nose medis kalba, akmenėlis verkia, žemė moko išmin­ties. Pirmykštis žmogus mato aplinkos daiktuose gyvas būtybes, girdi jų paslaptingus balsus, ir paprasti daly­kai (ugnis, vanduo, lazda) virsta jam magiškais aukštes­niųjų galių simboliais. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gy­vulio, kad turi simbolių sistemas (kalba, mitai, religija, mokslas), kurioms priklauso ir literatūra, kurianti iš žo­džių bekūnes gyvo žmogaus, laiko ir erdvės analogi­jas”. Kuo turtingesnė tautos kultūros istorija, tuo daugiau joje yra susikaupę įvairiarūšės simbolikos, o at­skiras žodis per ilgą apyvartą yra prisirinkęs gausybę papildomų reikšmių. Tokios tautos mąstytojai ir meni­ninkai, savaime aišku, turi didesnes abstrahavimo gali­mybes.

Lietuvių lyrika taip pat turėjo šiokias tokias simbo­lių atsargas, atitekusias iš liaudies dainų (lelijėlė – mer­gelė, dobilėlis – bernelis; rūtų vainikėlis – nekaltybė), nubyrėjusias iš krikščionybės emblematikos (kryžius, Gol­gota, avinėlis, kelrodė žvaigždė), mesianistinio lenkų ro­mantizmo (Tėvynė Lietuva, vaidila – pranašas), literatū­rinės tradicijos (audra – pavojus; tekanti saulė – laisvė: aras –veržtas). A. Baranauskas įvedė miško – tautos laisvės ir galybės simbolį. Maironis rašė apie šiaurės vėją, blaškantį žmones ir girelę, kaip carinės priespau­dos simbolį. V. Kudirkos eilėraštyje gaudžiantis varpas: „Kelkite, kelkite, kelkite!” buvo nacionalinio judėjimo alegorija. J. Janonio eilėraštyje atžalos, pakilusios išge­nėtame miško plote, – atgimstančios revoliucijos prana­šai. Panašių simbolių ir alegorijų galima aptikti kone kiekvieno XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poeto kūryboje (pvz.: „Pasiutus vėtra stiebus laužo, / Su­traukė styrą į šapus”– J. Mačys-Kėkštas; „Saulė raudo­na jau teka, / Laikas jau keltis visiems!” – Jovaras). Tai buvo permatomi tam tikrų idėjų apvalkalai ar jų iliustracijos. Tokia vienaprasmė simbolika nekeitė tiesioginio minčių reiškimo būdo, o tik konkretizuodavo jį vaizdu. Logiškoje eilėraščio sandaroje tai buvo daugiau pagal­binė, o ne iš esmės visą poetinį mąstymą keičianti prie­monė.

Nusistovėjęs simbolių arsenalas buvo perdaug skur­dus naujam eilėraščio modeliui. Simbolizmas nepripaži­no jokių reikšmės perkėlimo ribų: kiekvienas žodis (me­dis, akmuo, žvaigždė) galėjo tapti visiškai kitokios reiš­kinių sistemos ženklu. „Materialusis pasaulis yra pri­pildytas neginčijamų analogijų su nematerialiuoju pa­sauliu”, – sakė E. Po. Visata – vieninga, ir kiekvienas daiktas čia yra tos pačios begalybės dalis, „idealinio pa­saulio atitikmuo”, kaip teigė S. Bodleras. Visas pasau­lis – tik „simbolių miškas” (S. Bodlero žodžiai), nes už regimojo pavidalo visur slepiasi „tobulos harmonijos” planas. Ligi tol poetai tik vaikščiojo aplink daiktus, juos aprašinėdami, o dabar jie turi įsismelkti į jų vidų, įžvelg­ti čia neišardomą kosmoso sielos tvarką. Simbolis – tai idealinės realybės ženklas, „beribis savo reikšmėmis” ir „tamsus savo paskutiniojoje gelmėje” (Viač. Ivanovas), kuris iškyla spontaniškai, be jokios priežasties, analizės ir išvadų, yra tik sugestijuojamas, bet iki galo neapibrėžiamas. Tai „daikto dvasia”, kurią poetas „mato užmerk­tomis akimis”, pasak prancūzu simbolisto T. de Visano, tai neišreiškiamos nuojautos ir nenusakomo santykio kondensacija.

Lietuvių poetai, norėdami įteisinti simbolį, nusitvėrė dvejopos – psichologinės ir metafizinės – argumentaci­jos. B. Sruoga įrodinėjo, kad lyrikoje kiekvienas išori­nės aplinkos vaizdas virsta vidinio gyvenimo simboliu, o tas simbolis būna tuo abstraktesnis, kuo turtingesnis žmogaus vidinis patyrimas. V. Mykolaitis-Putinas tai­pogi tvirtino, kad „regimieji pavidalai sudaro pajauti­mams prieinamą simbolį“. Bet simbolis, kaip sakė B. Sruoga, tai „kažkokios paslapties atvėrimas”. Mene joks daiktas negali būti pats sau tikslas. Kaip tobuliau­sia simbolio aptartis V. Mykolaičiui-Putinui (ir kitiems lietuvių bei rusų poetams) skambėjo rusų mistiko V. So­lovjovo žodžiai.

Svarbiausias pirmųjų modernistų rūpestis buvo ne tiek sukurti nuoseklią simbolizmo teoriją, kiek išplėsti skurdų lietuviškos simbolikos arsenalą. Savo simbolių pagrindu lietuvių poetai ėmė konkrečius gamtos reiški­nius, suteikdami jiems neapibrėžtą begalybės perspektyvą. Saulė, žvaigždės, žemė, jūra – svarbiausi lietuviškos simbolikos metmenys – tebebuvo realybės daiktai, o kar­tu nebe daiktai, o kažkokios idealybes. Pvz.: „Ir saulė pasaukė mane” (F. Kiršu); „Siela saulę pabučiavus / Do­mis savo gilumon” (P. Vaičiūnas); „Ir visas gyvenimas / Paskendo į saulę kūrėją” (V. Mykolaitis-Putinas); „Argi jūs nematot / Dangiškos Esybės? / Štai žvaigždžių sie­tynas / Jąją vainikuoja” (M. Gustaitis); „In tą žvaigždę. in žvaigždelę, / Kur dangun man dvasią kelia / Aš kas­dien lekiu” (F. Kirša); „Myliu tave, žvaigžde skaisčioji, / Jog rodai slaptą laimės kelią” (V. Mykolaitis-Putinas); „Lemta keliauninkui / Amžinybėn kelties: / Plauki, val­tie mano, / Linkui okeano” (M. Gustaitis); „Ir staiga / atašnabžda balta banga” (F. Kirša); „Vis plaukiame, plau­kiame Jūrėj auksinėj, / Be irklų mus neša bangų šlame­sys” (V. Mykolaitis-Putinas).

Lietuvių eilėraščio simbolikoje dominavo kosminė at­ributika, kuri atrodė tinkamiausia išsakyti visuotinumo reikšmėms. „Ir daužės vyzdys į švytuojančius kūnus” (F. Kirša). Bet kosminiai įvaizdžiai, perkelti į idealių įsi­vaizdavimų plotmę, darėsi perdaug bendri, vienodi ir be­kūniai – jie galėjo priklausyti bet kurios tautos literatū­rinei tradicijai (lietuvių poetų pamėgtas saulės įvaizdis buvo perimtas iš K. Balmonto lyrikos).

B. Sruoga pirmasis susirūpino ieškoti simbolikoje lie­tuviškos „psichinės formos”, liaudies dvasinės patirties ir jos kūrybinių tradicijų podirvio. Idealines prasmes jis perkėlė į konkrečius kaimo aplinkos daiktus ir tradici­nius liaudies dainų poetizmus. Iš rusiškosios J. Baltru­šaičio kūrybos pasigavo dalgio ir varpos įvaizdžius, reiš­kiančius mirtį („Mes, kaip varpos, laukiam nykiai, / Ko­lei dalgis mus pakirs”). Iš liaudies pasakų pasiskolino baltos spalvos simboliką („Palei langą baltas dalgis”; „Baltas ėglis sostą sergsti – / Baltus dukteries žvilgs­nius.“ Iš liaudies dainų nusitvėrė gulbinėlio, žvaino paukščio, seselių audėjėlių įvaizdžius, įdėdamas visai ki­tas reikšmes („Viešnia rojaus gulbė daili – / Ar žinai verdenę?”; „Kur sergsti paukštė panaktinė / Ir žings­nius... Ir naštas... ir gelmes...”; „Aš – kur krauna / Gi­ją gijon, žiedą žiedan ir šešėly – / Tai audėja”.

Lietuvių eilėraščio simbolika šiuo metu liko beveik kurčia kultūros istorijai, miesto buičiai. Žinyčia, aukuras, žibintas, puota – tai vieninteliai simboliai, suformuoti kultūrinių asociacijų („Amžių aukuran sudegti / Tuoj raškysiu mintį” – F. Kirša; „Ant didžio aukuro tylįs, / De­gu, lyg saulės spindulys”; „Kelk žibintą į liepsnotą, / Be­dugnes, skardžius nušvieski”; „Užgeso žiburiai, nutilo mūsų puota” – V. Mykolaitis-Putinas).

Naujoviška lietuvių lyrika, griaudama tradicines es­tetikos ir poetikos normas, vis dar negalėjo atsitraukti nuo A. Baranausko ir Maironio nustatytų metaforizacijos šaltinių. Gamta ir toliau liko svarbiausias simbolinių įvaizdžių fondas. Pasikeitė tik prasmės atotraukų nuoto­lis ir pobūdis.

 

5

 

Įteisinę prasmės atotraukų ir perkėlimų sistemą, lie­tuvių poetai tebestovėjo simbolistinio eilėraščio prieigo­se. Jo gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija, grindžiama intui­tyvia nuovoka, kuri aiškiai neapibrėžia simbolio pras­mės, palieka jo viduje daug nežinomybės, kad skaity­tojas, anot S. Malarme, patirtų atspėjimo džiaugsmą. Juk simbolis reikšmingas tik kaip „begalinės eilės prasminių vienetų, susietų tam tikros prasminės bendrybės, gavimo principas”.

Lietuvių eilėraštyje vos užsimezgusi simbolį iškart su­spausdavo tvirti loginio nuoseklumo kontūrai, nepalikda­mi paslėptos ir nepaaiškintos prasmės. Alegorizacijos tradicija, įsigėrusi į lietuvių poetinį mąstymą cenzūros nulemtoje dviprasmiško kalbėjimo gadynėje, tebesilaikė įkibusi net į tuos poetus, kurie jau bandė reikšti ideali­nių abstrakcijų beribiškumą.

Viename M. Gustaičio eilėraštyje šėlstanti jūra dau­žo laivą, bet yrėjai narsiai iriasi prieš vėtrą – tai Lietu­va žengia į laisvę. Kitame eilėraštyje sėjėjas eina per dirvą, bet į žemę krinta tik vargo ir mirties sėklos – tai karas. Neregys, keleivis, lakštingalų choras ir žvaigždė, veikiantys „Aureolėje”, – tai įvairių žemės ir dangaus galių simboliai. Čia prabyla net balsas iš dangaus, ro­dydamas žmonėms išganymo kelią. Per šitokią alegorizaciją, išpintą gausia bažnytine atributika (angelėliai, giesmė cherubine, calūno palos, erškėčių vainikas, apveizda), M. Gustaitis ketino suvienyti du stilius – pasaulietinį ir liturginį.

M. Vaitkus, religinių eilėraščių autorius, gieda apie žvaigždę, į kurią kyla jo siela, palikusi pilką žemelę. Tai idealas. Kitur jis rašo apie didžiąją upę, kuri plau­kia „per amžių tylą” ir neša laivelį su žmonija. Tai am­žinybė.

 

Laivelis plaukia, žmoniją veža;

Srovėj šviesiojoj momentą stovi –

Ir tuoj, užbaigęs trumputi lažą,

Į gilų neria tamsybių lovį...


Perkeltinė prasmė M. Vaitkaus įsegta tik į vaizdo pa­viršių. Ji nekeičia aprašomosios vaizdo funkcijos ir vie­nareikšmės plokštumos, neduoda naujų erdvės ir laiko matavimų, kurie poetą ne tiek viliojo, kiek gąsdino („Niūkso begaliniai skliautai, / Atsikvempę slegia mus”). Pagrindinė idėja – tik statiškas fonas, kuriame įrašomas gana išjaustas ir detalizuotas buitinių-psichologinių san­tykių piešinys. Poemoje „Upytė” (1914) M. Vaitkus sukūrė net personažus, kurie jaučia ir veikia kaip tą pa­čią mergaitę įsimylėję varžovai, nors vienas jų yra žie­mos, kitas pavasario, o mergaitė – gamtos alegorija.

Polinkis paslėpti pagrindinę mintį nuosekliai išplėto­toje psichologinėje ar fabulinėje situacijoje ilgai išsilai­kė lietuvių lyrikoje. Eilėraštyje buvo du, aiškiai atskirti, vyksmo planai: vienas pasakojo visai realų, konkretų ir lokališką įvykį, kitas brėžė paraleliai slenkantį, bet tik numanomą, filosofinius būties pagrindus liečiantį proce­są. F. Kiršos eilėraštyje „Dailidė” (rink. „Verpetai”, 1918) meistras stato iš ąžuolo sienojų rūmus, siaučiant vėjams ir speigui. Šitaip žmogus tarp pavojų lipdo savo paties gyvenimą, niekada neišvarydamas jo šelmens. V. My­kolaičio-Putino eilėraštyje „Plaukėjai verpetuose”, kaip ir minėtame M. Gustaičio kūrinyje, vyrai iriasi per krio­kiančią jūrą, pavargę, nusiminę, kol pamato baltus paukš­čius – žemės skelbėjus. Tai žmogaus būties, o gal Lietu­vos politinės nepriklausomybės alegorija. Tik lyrinis vyksmas čia nuolat perkerta empirinio tikroviškumo li­niją, maišosi su numanomos realybės ir apibendrinančios minties lytimis, netekdamas vienkart iškumo („Ugnys sū­kurius nušvies: / Tai ieškotas švyturys / Žemės kelią atdarys”). o pagrindinė idėja išsišakoja į neapibrėžtas reikšmes. Bet stambūs apčiuopiamų figūrų ir išorinio veiksmo pavidalai, tiesa, gerokai apardyti, tebekyšojo jo simbolistinio eilėraščio sandaroje („Rex”, „Vergas”). Tai siejasi su loginio mąstymo disciplina, įsigėrusia į lietu­vių poetinį mąstymą.– ji tebereikalavo aiškaus ir nuo­seklaus pasakojimo, nors pačiam eilėraščio subjektui vi­sas pasaulis buvo pasidaręs perdėm neaiškus ir daugiaprasmis.

„Jis norėjo, kad jo poezija būtų tyra, skaisti, giedra, kad joj atsispindėtų amžinasis gėris, grožis ir tiesa, – rašė V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly”. „<...> Jis svajojo apie džiaugsmą, saulę, giedrą ir žvaigždėtą dan­gų, kiekvieną reiškinį norėdamas suprasminti ir suprasti kaip idėjos atsispindėjimą.” Tai buvo racionalistinės sim­bolikos kelias, vedęs į vienareikšmiškumą, o simbolizmas siekė daugialypės, semantiškai neapibrėžtos ir ligi galo neišaiškinamos prasmės.

Šitą užsitęsusią alegorizacijos inerciją, ryškią ir pir­mose simbolistinėse lietuvių dramose, puolė griauti vos prasikalusi emocingojo impresionizmo kryptis, kuri taip pat griebėsi simbolikos, bet ją įstatė į besikeičiančių emo­cijų trupinančią tėkmę. B. Sruogai, kaip ir rusų simbo­lizmo teoretikui A. Belui, simbolis buvo visų pirma „sie­los atvėrimas”, „išgyventas vaizdas”, gimstantis iš gy­vo jausmo ir patyrimo. Jis šaipėsi iš tokių alegorinių pirmosios V. Mykolaičio-Putino knygos įvaizdžių, kaip „jausmingoji lyra”, „harmonijos stygos”. Tikrojoje sim­bolikoje, kurią B. Sruoga įžvelgė pirmiausia lietuvių liau­dies dainoje, yra tik „kažkoks vaizdų chaosas – vaizdas ant vaizdo taip suversti, taip netikėtai jie sugretinti, kad visiškai išnyksta vientisas paveikslas”.

Iš simbolio B. Sruoga išmetė pastovios prasmės grū­dą. Tas pats įvaizdis (pvz., vėjas) viename eilėraštyje aiškia laisvę, kitame – nerimą, trečiame – mirtį. Jo prasmė keičiasi pagal nuotaikos kryptį. Tai jau nebėra aiškaus žinojimo rezultatas kaip Maironio ar V. Kudir­kos eilėraščiuose, o nepaaiškinamų jutimų mirguliuojan­tis atšvaitas, kažkokios paslapties ar įstabumo nuojauta. Ligi tol simbolika (pvz., varpas, laivas audroje) lietuvių eilėraštyje buvo daugiau literatūrinė konvencija, visiems vienodai privaloma, o B. Sruoga palenkė ją individualios psichikos išgyvenimams, kurie suteikė jai didžiausio prasmės įvairumo.

Klasikinio eilėraščio simbolika, nusakydama vieno daikto esmę kito pavidalu, negriovė jo tikroviškumo, o tik savaip jį atkurdavo ir paryškindavo. Simbolika B. Sruogos eilėraštyje, perkeldama vienų reiškinių bran­duolius į kitas, tolimas ir svetimas, lytis, taip sujaukia ir naujaip nutiesia tikrovės ribas, kad daiktiškasis pasaulis virsta kintančia tariamybe. Emocinis įvykis atsi­duria aplinkoje, kur viskas netikra, keista, paslaptinga tarytum sapne.

Vienas B. Sruogos eilėraštis prasideda majestotiškais vėliavų ir žibintų įvaizdžiais, kurie netrukus tvirtai įau­go į simbolistų poetiką.

 

Mes – tik išgirdom

šaukiantį klyksmą –

aidijų aidą,

veriantį širdį –

stojom kaip vienas,

rankas iškėlę,

vėliavos supės,

švietė žibintai...


„Mes neužmigom”

 

Vėliavos ir žibintai, tik paminėti, tuoj pat išnyksta ir nepasirodo daugiau per visą eilėraštį. Užtat tolesnė­se strofose išnyra naujų elementų – valtelė, vandenynas, išskėstos burės, degantis laužas.– kurie taip pat dingsta, neužmezgė tarp savęs loginio ryšio. Visi šie daiktai reiš­kia ne patys save, o kažką, kas glūdi anapus jų buvimo. Tai ne kasdieninės realybės elementai, o tik gilesnio psi­chologinio vyksmo nuorodos. Daiktų tvarka B. Sruogos eilėraštyje lengvai išyra ir persiformuoja („Irklus švaistydams žvaigždes pasiekiu”), nes iš pat pradžių joje yra užšifruota individuali kintanti sąmonė.

Kitas B. Sruogos eilėraštis atsiveria juodo lauko ir juodo paukščio įvaizdžiais, kuriems per ankštas ir emo­cinis įvykis.

 

Juodas laukas – begalybė –

Nė pastogės, nė širdies...

Juodas paukštis gandą neša

Iš nežinomos šalies...


„Juodas laukas – begalybė”

 

Juodas begalybės laukas ir juodas paukštis – ne ju­timinių akimirkų metaforos, kuriomis B. Sruoga tikėjosi išsemti visą žmogaus būtį („mes tik akimirksnyje tegyvename”). bet kosminių būties formų ženklai. Kažkas slepiasi, neaiškiai šmėkščioja ir kelia savo beformę gal­vą viršum regimojo horizonto tarytum M. K. Čiurlionio paveiksle „Diena”. Begalinės būties pavidalai (gal žvaigž­dynų ūkas. amžinybė, o gal mirtis) dunkso kaip paslap­tis, kurią galima nusakyti tik beribiais simboliais („ – Pulk ant kelių. / šviesus vyti – / Saulės Dievas / Su tavim!”). Tokius įvaizdžius maitina nebe emocinė patirtis, o pa­slaptinga nuojauta, brėždama retkarčiais net visai bib­linį visatos – šventyklos, visatos – žinyno paveikslą – („Lenkiu galvą ir einu”. / In žinynus, in šventuosius”), kuris taipogi ilgam įstrigo į lietuvių simbolistų poetinę sistemą (P. Vaičiūnas rašė: „Aš žinyčioj užsidaręs / Ugnį šventą kūrenu”).

Kosminiai įvaizdžiai –„amžių ūkas”, „žvaigždės ak­los”, „aukštybių balsas”, „taką audžia pašvaistėse” – pa­keitę lietuviško peizažo pobūdį B. Sruogos eilėraštyje, nesusiklostė į vientisą sistemą. Tai buvo ne „egzistenci­jos vertybių projekcijos”, ne pastovus „kosminio gyveni­mo prisiminimas”, kaip reikalavo simbolizmo teoreti­kai, o judrūs ir eskiziški visuotinės pasaulio kaitos ženk­lai, perimti iš rusiškosios J. Baltrušaičio kūrybos („Šian­dien aš varmas, ryt – kibirkštis. <...> Žiedui ir dulkei – viena lemtis”), pateikti impresionistiniame emocinių šūks­nių sraute. B. Sruogos simbolika suorientuota į subjek­tyvųjį centrą, o ne į absoliučias tiesas. Be tvirtesnio min­ties fermento ir nusistovėjusių plastinių kontūrų, labai efemeriška savo prasmėmis ir pavidalais, neduodanti aiš­kesnio visatos brėžinio ar pagrindo, ši simbolika dar nebuvo aiškiau atsiplėšusi iš bendrojo metaforų klodo (“simbolis tiktai metaforinėj konstrukcijoj ir yra gy­vas”, – tvirtino poetas).

B. Sruogos eilėraščio prigimtis liko impresionistinė, nors reikšmės intensyviai perkilnojamos ir maišomos. Bet ši pastelinė, judri ir greitakalbė sandara įteisino emo­cinės simbolizacijos metodą, kuris nekūrė išbaigto visa­tos modelio, bet kiekviename daikte ieškojo kitokios – psichologinės, kartais metafizinės, o dažniausiai poeti­nės– prasmės („įstabios paslaptys girdimos”), savotiškai dematerializuodamas aplinką, vartojo vietoj tiesioginio aprašymo ar alegorijos užšifruotas metaforas, sugestiją, iškėlė į pirmąjį planą perkuriamąją poetinio žodžio ga­lią. Visa tai pasidarė simbolizmo poetikos atrama.

Emocinės simbolizacijos metodas lengvai asimiliuoda­vo išorinę medžiagą, bet tik per individualius psicholo­ginius išgyvenimus. Jis nereikalavo iš poeto nei filoso­finės sistemos, nei intelektualinės refleksijos, tad kiek­vienam buvo prieinamas.

Viename P. Vaičiūno eilėraštyje žvaigždė gauna šir­dį ir net „drabužį šlovės”. Kitame nusileidžia iš dangaus „saulės sapnas” arba suskamba „saulės dainos”. Trečia­me šviečia „saulės sostas” arba „saulės rūmai”. Visatos tvarka čia ištisai paklūsta žmogaus buities vaizdiniams ir iškyla tik kaip jausminio įvykio fragmentai. Visi aplin­kos daiktai tėra užšifruoti jausmo istorijos atspindžiai. Pvz.; „Vėl atėjo mano dienos, / Vėl sodinsim rožių pie­vas”; „Ryto varpas – / bus man šventa”.

Naiviai ir paprastai emocijos bangai, sužmoginančiai visus žemės ir dangaus kūnus, P. Vaičiūnas, šlovinęs H. Ibseno kūrybą, stengėsi žūtbūt priduoti filosofinio dau­giareikšmiškumo. Visas eilėraštis pribarstytas kosminiu simbolių –„Amžių bundančios blakstienos”, „Veriasi an­gos šiušios nebūtybės”, „Glūdybės siaubas siaučia”, „Iš atviros kaip žydrynė žinyčios”. Emociniam vyksmui brė­žiamas paslaptingas tolimų erdvių fonas –„Aidas nema­tomo gaudžiančio varpo / Supa krūtinę tylios glūdumos, / Vystosi saulės – be ribų. be tarpo”. / Budi Praam­žiaus akis nuo dūmos”.” Bet subjekto padėtis, iškelta į eilėraščio centrą, nė kiek nesikeičia nuo šitų „ūkano­tų gilybių” ir „beribės Visumos”. Apsuptas degančių sau­lių, žvaigždžių ir begalinio laiko, „aš” tebesijaučią lais­vas ir nepriklausomas nuo kosmoso galių, tebegyvena meilės įspūdžiais, kurie jam kur kas lemtingesni už visatos buvimą („Meilės jausmo aš iškeltas / su padange susiliesiu”). Lyrinė autoanalizė ir kosminė simbolika (tie­sa, itin vienoda: kiekviename eilėraštyje keliskart pasi­kartoja tas pats saulės įvaizdis) tebesidriekia per P. Vai­čiūno eilėrašti atskiromis vagomis. Šie du vaizdų klodai galėjo susilieti į vieną grandinę, į naują kompozicijos modelį, tik suvokus žmogaus būties priklausomybę nuo kosmoso tvarkos.

Negavusi filosofinio pamato, simbolika lietuvių lyri­koje ilgai svyravo tarp sustingusios alegorinės konstruk­cijos ir efemeriško emocinio ženklo. Gelmės dimensija, vardan kurios buvo ieškoma naujos vaizdo sandaros, at­sivėrė tik tada, kai simbolika pasidarė žmogaus Ir visa­tos ryšio interpretatorė. Pirmasis ištisai pajungė vaizdus šitai funkcijai Vydūnas. Kaip jis pats sakėsi, „pavieniai žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingai didžiojo slėpinio reiškiniai”. Eiliuotoje dra­moje „Amžina Ugnis” ugnies įvaizdyje susikryžiuoja ke­li prasmės dydžiai. Ugnis čia reiškia ir gyvybę („iš kur ir tu, ir aš, ir vislab stojas!”), ir dieviškąjį visumos pra­dą („Visai pradingt norėčiau prieglobstyj / Ugnies Šven­tosios, amžinos dievybės, / Kurios mes mažos esame liepsnelės!”), ir tautos dvasinį tyrumą bei stiprybę („Iš Lietuvos neturi ji pradingti”). 2mogaus santykis su ug­nimi, šita daugiaprasme galybe.– dramos pagrindas. Vy­dūno veikalo sandaroje simboliui tenka nebe epizodinis ar iliustratyvinis, o tiesiog pagrindinės minties ir „atra­minių žodžių” vaidmuo. Natūralu, kad šią Vydūno mis­teriją prieškarinė modernistų karta sutiko kaip savo es­tetinių siekimų įsikūnijimą.

Tikroji simbolika – pritemdytas žmogaus ir visatos sąlyčių ekranas. Jis ima švytėti savo blausia šviesa, kai simboliniai vaizdai patenka į meditacijos būsenas, kur griūva apriorinio žinojimo sprendimai, nutyla pojūčiai, o kasdienybės daiktai prasiskiria, atverdami begalinę erdvę. Bet lietuvių poetams ilgai nesisekė atsiplėšti nuo aplinkos daiktų, visuomeninių idėjų, asmeniškų emocijų į beaistrę meditaciją.

F. Kirša buvo pirmasis lietuvių poetas, ėmęs eilė­raštyje tiesiog kontempliuoti, ne ką nors teigti ar neig­ti, o tiesiog mąstyti, atsitraukęs nuo vaizduojamos padė­ties ir tarsi visiškai nebesidomįs jos baigtimi. Mokymosi metais karštas katalikas (1915 m. buvo Vilniaus ateiti­ninkų kuopos pirmininkas), jis greitai atšlijo nuo bet kokios „partinės veiklos”. Pasinėręs į filosofiją (vėliau ją studijavo Berlyno universitete), jis atsisakė formuluo­ti tiesas ir kategoriškus sprendimus, nes tai sustabdytų žmogaus pažinimą, kuris niekad nesibaigia. Jo ankstyvo­ji lyrika neturi aiškiau apibrėžto regėjimo taško, išsi­sklaido į skirtingų minčių ir jutimų samplaikas. Toks neapibrėžtumas itin būdingas besiformuojančiai simbo­listinei lyrikai.

F. Kiršos poetinis žodis, perėmęs iš maironiškos tra­dicijos intelektualinį podirvį, smelkėsi iškart į grynos kontempliacijos sritį, kur jo nebedrumstė trumpalaikiai emociniai akstinai. „Aš esu ruporas pašalinės jėgos, kaip mediumas, – rašė jis 1926–1928 m. dienoraštyje. – Aš noriu pabėgti, pailsėti, skaudėjimą nusikratyti, bet tai neįmanoma. Ir tas. kuris mane valdo, tada man aiškiai matosi, kad jis yra suformuota dvasia, nuo kurios atsi­plėšti negalima”.

Kontempliaciniame eilėraštyje simbolika įtraukta į ab­strahuojančios minties judėjimą, į „nuotaikos kosmiškumą”, pasak B. Sruogos. Čia ji reiškia ne daiktus, o min­ties būsenas. Jai nerūpi konkrečios aplinkybės ir išgy­venimo istorija. Ji seka lėtą ir išsišakojusį suvokimo procesą, subyrėdama į atskirus įvaizdžius, kurie taip ir nesusijungia į vieną dominuojantį plastinį pavidalą. F. Kiršos eilėraštyje „Omnia mutantur” (1918) simboliai išsidėsto ne apie įprastą „aš” centrą, o keliose filosofuo­jančios minties plokštumose, kur neaiškiai matoma būties visuma ar kažkokia jos gija suteikia kiekvienos da­lies pavidalui (nakties verpetai, milžinas, kankliai, mai­nai) simbolinę prasmę, o atskirus žodžius ar sakinius taip toli atitraukia nuo daiktiškosios jų esmės, kad jie darosi neišaiškinamai „tamsūs”.

 

Seni laikai, sena gadynė –

nakties verpetai be dienos.

Kieno nuvarginta krutinę

jų visa, grožį apdainuos?

 

Žadėtas milžinas pražuvo.

Sapnai nuslinko vėl sapnais.

Retai kas kankliuosna užkliuvo.

O visa pralėkė mainais.

Jauna širdis į seną virsta.

Vaikai nemyli daug maldų.

Mintis prieš mintį amžiais širsta.

Vadai palieka be vardų.

 

Jei metas metą gliaudeliauja,

kur dega patvaros ugnis?

Širdis ateitimi dejuoja,

vartydama senas šaknis.


„Omnia mutantur”

 

Pirma kartą lietuvių eilėraštį užgriuvo tokia miglotų simbolių ir alogiškų frazių masė. „Pakanka pavarčius jo „Verpetai”, – rašė V. Mykolaitis-Putinas, – kad kur me­tęs nemetęs akį, užkluptum tokių vietų, dėl kurių nori paklaust autorį – ar Tamsta sapnuoji, ar kelio klausi? Čia jau ne tai. kad nenatūringumas – čia stačiai be pras­mės žodžių dėstymas”. Perkrautas prasmių atotraukomis, abstrakčiomis sąvokomis ir netikėtais palyginimais, F. Kiršos poetinis sakinys iš tiesų neįprastai susijaukė ir užsikirto („Ciklopo akis, trumpa žaibo blakstiena, / troškime! tai tavo svajojimų laukas”). Tačiau dalis to­kių „tamsių”, logiškai nepaaiškinamų palyginimų, meta­forų ir simbolių plaukė iš pasaulio nežinomybės, keistumo, paslapties pajutimo, buvo sąmoninga stilistinė nor­ma, kaip ir A. Lasto bandymuose arba moderniojoje ru­sų bei Vakarų lyrikoje, kur „semantinė pusė yra smar­kiai susilpninta”.

Simbolika F. Kiršos eilėraščiuose nebeturėjo vizuali­nės plastikos, nes ir pati realybė prarado savo tikrumą („Kur akį mesi / vien monus rasi”). Kažkokios šmėklos daužėsi aplinkui („siela <...> įkrito šmėklų sūkurin”), nematomi „pasaulių pasauliai” garsiai šaukė tyloje. Tik sumosuos virš tavęs angelo sparnai, ir tu sugrįši į „die­vo valstybę” iš savo varganos buities („o, dieve, kaip didžiai gražu / apleisti kūną pamažu!”). Viskas, kas že­miška, darėsi laikina, netikra ir nesvarbu šito begalinio dieviškojo buvimo perspektyvoje. Poetas visur matė jos stebuklingąjį brūkšnį. Ir daiktai jam buvo ne tiek su­stingę dievybės liudytojai, kaip M. Gustaičio eilėraščiuo­se, kiek neišvengiamos metamorfozės ir beribio būties tęsinio atspindžiai („Netekom kylančios ugnies, / Pinti vainikai nužydėjo”; „Kai dvasia in žvaigždę liesis / Už­gesinsiu žemės žvakę”). Baltos gulbės nusileidžia į ban­gas – jas supa verpetai, blaško mėlynos vėtros, ir joms negera žemėje. „Liūdi gulbės, kad atskrido / Iš padangių, iš aukštųjų, tolimojo krašto”. Baltos gulbės, tradicinis meilės romansų papuošalas, brėžia žmogaus neišsitekimo žemėje, žydrų aukštybių pasiilgimo leitmotyvą, kuris ir formuoja du prasmės lygmenis simbolistiniame eilėraš­tyje.

Simbolika F. Kiršai buvo sintezės menas, ieškąs „žmo­nijos mąstymų bedugnėse <...> pasaulio visumos”. Be apibendrinančios minties, tokios kaip F. Tiutčevo ir J. Baltrušaičio lyrikoje, simbolika lieka tuščiavidurė. Tačiau lyrikoje gali filosofuoti ne kiekvienas talentas, o tik tas, kuris sugeba pajusti visumą, kuris turi „filoso­fijos uoslės kūrybos rūbuose”. Perėmęs iš B. Sruogos judrią emocinių būklių metaforiką, F. Kirša perkėlė ją į kosmosą. Raibuliuojančias žmogaus būsenas jis įjungė į visatos tvarką – „Amžių platybėse, – kas mano many­mas? / Kas mano meilė, krutinu išskardančią?” Net ero­tinius prisipažinimus apipynė kosmogoninėmis paralelė­mis, toli išplėsdamas realaus išgyvenimo briaunas. Šitaip simbolika gavo pastovų lyginimų, atotraukų ir trans­formacijos pagrindą, kuris jungė skirtingų plotmių me­džiagą.

 

Prispaudžiau lūpas prie žvaigždžių juostos,

Tavęs neradęs.

Ir neinveikiu pasiilgimo,

Neradęs, neradęs...


„Naujon bekraštėn pasaulio vėjais”

 

Tai buvo refleksinė simbolika. Intelekto susijaudini­mas, moralinių galių spinduliavimas, dvasios   karštis, plaukiąs iš santykio su įsivaizduotomis abstrakcijomis, iškilo kaip naujos vidinio vyksmo ir psichologinio tik­roviškumo galimybės, kurių reikalavo ši abstrahavimo simbolika. F. Kirša jas užčiuopė, bet aktyviau nepanau­dojo. Jo lyrikos subjektas pasidavė kosmoso tvarkai be jokio nerimo, kančios ir maišto. Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko nesudrumsta, pastovi, šaltai rami. „Vei­duos ramu; širdy šventumas. / Minty, kaip ūkanoj, švie­sa”. Toks žydras žmogaus santykis su visata be jokių įlūžių, bangavimų ir katastrofų („Kito krašto tyruma / Privilios mane, / Būsiu apsiaustas žiedų, / Angelų sap­ne”), suformuotas ikikarinės lyrikos švelniosios, idiliško­sios tradicijos, paliko simbolikai gana statišką nusiteiki­mų ir spalvų skalę, kurią dar labiau siaurino folkloro imitacijos tradicija. Iš malonybinių įvaizdžių („žiedužė­liai”, „vėjužėliai”, „bangelės”, „saulelės”) F. Kirša susi­darė perdėm skaidrų ir idilišką stilistinį lauką, kuris tu­rėjo išreikšti palaimintą žmogaus ir visatos harmoniją („Priviliojo tie žiedeliai, / Kur bedugnėn tyliai svyra, / Ir kaip burtai, nuo lapelių / Ašarėlės rytą byra”), bet gana dažnai likdavo tik išorinis, puošnus ir dirbtinis pie­šinys be jokios antraeilės reikšmės. F. Kirša, kaip ir kiti lietuvių simbolistai, lengvai nuslysdavo iš kontempliaci­jos į romansą („Mano rožė, žvaigždė rožė! / Erdvė jos žiedus vilioja”), iš daugiaprasmio vaizdo į idiliškų apra­šinėjimą, iš potekstės ir sugestijos į atvirus šūkius („Ma­no skausmas – mano kardas! / Mano meilė – tavo var­das”). Pirmųjų jo rinkinių eilėraščio sandara tebebuvo gana mišri (daug „maironizmo”, „sruogizmo”, folklorizmo priemaišų), nepaisant dominuojančios simbolizmo es­tetikos ir įsigalinčių šios srovės poetikos įstatymų.

Lietuvių poetams, brendusiems A. Bloko, V. Briusovo, A. Belo, J. Baltrušaičio šlovės zenite, simbolistinis eilėraštis atrodė svarbiausia tikrosios lyrikos apraiška. Lietuvoje jis tebebuvo apneštas nueito kelio nuosėdomis, sujauktas retorinės ir romansinės stilistikos intarpų. Bet tik šio eilėraščio gryninimas ir tobulinimas, kaip manė pirmoji modernistų karta, galėjo atverti lietuvių lyrikai vertikalinę liniją, kai ligi tol ji judėjo tik horizontalia plokštuma, stengdamasi kuo daugiau apimti, atspindėti, nusakyti.

Gausesni simboliai, o svarbiausia drąsesnis ir dina­miškesnis jų naudojimas, užčiuoptas pirmųjų lietuvių lyrikos modernizuoto jų, įteisino lietuvių eilėraštyje gi­lesnę realybės transformaciją, būtiną lyrikai, nutiesė ligi galo neišaiškinamos nežinomybės potekstę, lemiančią poetinio žodžio daugiaprasmiškumą.

 

6

 

Simbolistinį lietuvių eilėraštį galutinai suformavo V. Mykolaitis-Putinas, suteikęs jam panašią emocinės su­gestijos ir literatūrinės reglamentacijos galią, kokią tu­rėjo nacionalinio judėjimo laikotarpiu Maironio eilėraš­tis. Jis sujungė daugiaprasmę simboliką su intymia ir kritiška autoanalize, o spindintį idealo brūkšnį su dra­matiška refleksija, užbaigdamas lietuvių lyrikos persi­orientavimą nuo aprašinėjimo ir didaktikos į žmogišku­mo problematiką. Tolimas literatūriniams maištams, formos avantiūroms, mados blizgesiui, V. Mykolaitis-Putinas nepastebimai įvykdė gilų perversmą lietuvių poeti­nėje kultūroje, pritaikydamas ją prie savo amžiaus dra­matiškos įtampos.

Išspausdinęs pirmuosius eilėraščius 1911 m., pačiame literatūrinių kovų įkarštyje (realizmas ar modernizmas?), V. Mykolaitis-Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Nei pritarė, nei atmetė. Jis stovėjo nuošaliai nuo įnirtingų atakų prieš pozityvizmo ir katalikiško dogmatizmo esteti­ką, į kurias ėjo J. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė, K.Jur­gelionis, B. Sruoga. Siauri kultūriniai kunigų seminarijos horizontai („Gi pažinti įvairių meno kelių, praeities vai­siu ir dabarties obalsių neturėjau progos nė galimy­bės”), įgimtas drovumas, vengiantis išorinio bruzdesio, dvasios tolerancija, nepakenčiami bet kokio požiūrio ag­resijos, atskyrė jauną poetą nuo modernistų sambūrio (koks buvo „Pirmasis baras”), sulaikė nuo įpareigojančių deklaracijų ir privalomų naujovės standartų.

Jaunojo Putino eilėraščiai taip pat stovėjo atokiai nuo lyrikos perforacijos verpetų, ardančių vaizdo plastiką, aiškų minties brėžinį, tvirtą kompozicijos skeletą. Jo eilėraščio sandaros nepalietė emocinių šūksnių kaskados, nutrūktgalviški metaforų šuoliai, impresionistinė spalvų maišatis, punktyrinė vyksmo linija ir alogiška vaizdų jungtis. Ji tebebuvo tvirtai įaugusi į tradicines poetinio mąstymo formas. Tai žydra mažybinių priesagų, gležnų kreipinių, glostančių tonų ir švelnių spalvų banga („Pa­budai, gamtužėle, / šviesiaplaukio gegužio bučiuota, / Numylėta, šviesi, spinduliuota”), grakščiai ir vienodai siūbuojanti tvirtoje ritmo schemoje, paklusni idiliškai lie­tuvių lyrikos stilistikai. Tai žaisminga plastinių vaizdų slinktis, vos paliesta drovios emocinės interpretacijos, tyliai pasakojanti apie pasaulio harmoniją be jokių „aš” įsiterpimų („Pro tamsiai žalius lapus / Plaukia debesėlis. ,' Tyliai plaukia neskubus / Baltas debesėlis”), nulemta klasikinės rusų lyrikos tapybiškumo ir objektyvizuoto pasakojimo. Tai maironiška klausimų ir atsakymų strofa („Ar mums gi dejuoti ir keikti likimas / Vos žingsnį gyvenimo žengus taku? / Paliaukim!”), palenkta majes­totiškam mostui, valingai minties logikai, aiškiam kom­pozicijos sprendimui.

Šitos paprastos, tikslios, aiškios ir nusistovėjusios lie­tuvių poetinio mąstymo lytys jaunajam Putinui buvo gimtieji namai, kuriuose jis išaugo, nesi ruošdamas jų nei palikti, nei griauti. Jis niekada nesistengė ištrūkti iš tradicijos, prabilti tokiais žodžių deriniais, kokiais dar niekas nekalbėjo. Nebandė peršokti natūralios evoliuci­jos pakopų, užbėgti vienas pats toli į priekį, o kantriai laukdavo, kol visos literatūros kultūrinis brendimas sa­vaime pastūmės jį kitam žingsniui. Kompromiso princi­pas – „kaip gyvenimas stums, taip eisiu” – ir čia pasi­teisino: poetas nepatyrė jokio konflikto su vyraujančiu poetinio žodžio įstatymu, o tik jautriai pagaudavo men­kiausius jo pakitimus, uždarydavo juos tradicinėje eilu­tėje, kuri dėl to nuolatos atsinaujindavo. Lėta ir nuosaiki evoliucija, atsargiai įterpdama naują formos poslinkį į susigulėjusį tradicijų klodą, palaipsniui subrandindama tiek poeto dvasines galias, tiek skaitytojo sugebėjimą pagauti kitokį poetinės kalbos būdą, buvo pati vaisin­giausia jaunai lietuvių lyrikai. į

Tokia rami tradicinių formų metamorfozė, harmonin­gai jungianti pastovumą ir atsinaujinimą, ypač akivaizdi gamtos vaizdo, svarbiausios lietuviško eilėraščio domi­nantės, kaitoje. Pradžioj jaunojo Putino eilėraščiuose sau­lužėlė, debesėliai, rasos, žiedai, vyturio giesmė, vystan­tis medžio lapelis buvo tik vienaprasmiai konkrečių reiš­kinių pavadinimai, nuspalvinti tam tikru stebėtojo san­tykiu, kaip ir Z. Gėlės, L. Giros, K. Binkio kūryboje. Gamtos simbolinimas. pradėtas M. Gustaičio ir B. Sruo­gos, labai greitai pakeitė šio vaizdo sudėtį bei funkciją ir V. Mykolaičio-Putino lyrikoje. Ugi tol pavasario žie­das ar rytmečio rasa buvo užbaigta realybė, kurią poetas privalėjo tik atkurti. Dabar atsirado naujas stebėjimo rakursas – iš aukštai ir iš toli, atitrauktas nuo savos pa­tirties ir miniatiūrinės detalizacijos. Eilėraštyje „Rex”, parašytame 1914 m., matymo pozicija perkelta į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, primenantis M. K. Čiurlionio tapybos vizijas. Vietoj žie­delių ir debesėlių – žvaigždės, jūra, žemė, dangaus skliau­tai. Tai monumentalių dydžių, begalinių plokštumų ir nesibaigiančių linijų vaizdas, reiškiantis milžiniškos erd­vės pojūtį, kuris nuo šiol darosi neatskiriama V. Myko­laičio-Putino poetinio suvokimo dalis.

 

Galingas ir didis valdau ašai žemę.

Skliautus mano sostas padangėse remia.

Minu briliantus, o čia prie vainiko

Man spindinčios žvaigždės pritiko.

Valdau ir gėriuosi pasaulio harmonija;

Čionai tamsiažydris dangus,

Ten mėlyna jūrų simfonija

Sūpuoja plačius margažiedžius laukus.


„Rex”

 

Pasikeitus gamtos horizontalėms, savaime keitėsi jos apšvietimas, o tuo pačiu ir spalvinė vaizdo gama. Vidur­dienio saulė, švietusi stačiai iš viršaus, pasislinko iš ze­nito, prigeso, ūmai nusileido: dabar ji tebuvo tik vienas iš degančių kosmoso krislų. Į žydrąjį eilėraščio interjerą, užlietą skaidrių spindulių pluoštais, skverbėsi šešėliai, prietema, tiršti ir šalti rūkai. Cikle „Be šviesiųjų minčių”, rašytame 1915 m., pirmą kartą visą lyrinį vyksmą apgau­bė naktis („Prabilo rudenio naktis, / Kraupi, siaubinga paslaptis, / Kur glūdi skausmas ir mirtis”), atverdama visai kitą matymo plotą. Pranyko smulkmenų spiečiai, zuję saulėtą vidurdienį. Tamsoje ištirpo daiktai. Liko tik virpantys siluetai – be veido ir spalvų, tik migloti šešė­lių kontūrai, kurių nepaliesi ranka. Viskas pasidarė ne­tikra ir neaišku, nes naktis – tai buvimo ir nebuvimo riba. „Visi daiktai kaip blankūs šešėliai / dvilypuojasi tavo regėjime, / ir tu nebežinai, / kokiu vardu juos va­dinti”. Nakties fone išbluko vizualinė plastika, kuri buvo audžiama iš saulės nutviekstų gamtos detalių. Sekdamas bėgančius šešėlius, piešinys neteko aiškios ir tikslios li­nijos, jo spalvos patamsėjo ir paniuro, jis pasidarė ne­apibrėžtas, slenkąs kažkur į tolumą ir nežinią. Nebebuvo aišku, kur baigiasi žemė ir prasideda žvaigždėtas skliau­tas, kur užgęsta realybės regėjimas ir prabyla vidurnak­čio kliedesys. Realių aplinkybių tinklas (kur, kada, ko­dėl?) suiro, ir psichologinis vyksmas persikėlė į sąlyginę plotmę, kur kiekvienas elementas vedė anapus empiri­nio patyrimo ir galėjo reikšti bet kurią prasmę, reika­lingą išgyvenimo logikai.

 

Išnykite, saulės niekingieji monai, –

Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:

Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai

Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.

Lig sutemų meto tyloj išrymojęs,

Be gailesčio merdinčia saulę išvydęs,

Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs,

Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto,

Tik vienas išeisiu tyliai pro duris.


„Iš saulėtų vaišių”

 

Merdinti saulė, sutemos, tolimas gandas, kelionės ži­bintas – charakteringas eilėraščio „Iš vasaros vaišių” scenovaizdis – nejučiomis perkelia vyksmą iš gamtos į dvasinę erdvę, ir ji įspaudžia į kiekvieną įvaizdį nesi­baigiančią prasmės perspektyvą.

Nakties leitmotyvas, paimtas iš filosofinių Novalio ir F. Ničės himnų bei F. Tiutčevo lyrikos, davė pradžią savitai V. Mykolaičio-Putino įvaizdžių ir simbolių gran­dinei, išlaikiusiai glaudų savitarpio priklausomybės ir vieningos logikos ryšį. Naktis nusileidžia į eilėraščio vyksmą kaip gęstanti žara, ūkana, sutemos, gūdi tyla ir šaltas dvelksmas – ji turi daugybę fazių ir atspalvių. Juodame skliaute, kuris nusviro ant visų daiktų ir būse­nų, prasikala žvaigždė, sušvinta žibintas, suliepsnoja lau­žas kalno viršūnėje. Šitie degantys taškai, išblaškyti juodoje naktyje,– tai opozicijų linija, priešpastatyta tamsai („Sukursime laužus kaip gaisro ugnynus. / Tespindi nak­tis”; „Tik žvaigždės mirgėjo pro palšus ūkus”), tai švie­sioji paralelė, teikianti visai įvaizdžių grandinei drama­tiško vientisumo. Čia nėra impresionistinio spalvų mirgėjimo kaip B. Sruogos eilėraščiuose; tik juoda ir balta kaip bespalvėje fotografijoje, tik aštri ir sunki kontrastų kalba, įsirėžusi kone į kiekvieną eilutę ar stro­fą („Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė, / Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose”).

Griežta tamsos ir šviesos antitezė, teikdama gamtos vaizdams kontrastišką poliarizaciją, būdingą simbolistų lyrikai, taip pat peršoka į psichologijos sritį, ir tada dviejų spalvų gama – balta ir juoda – darosi itin talpi. Naktis – paslapties, šiurpo, išnykimo metas („Jau šaltą dvelkimą į veidą jauti: / Slaptingas vidurnakčio metas arti”). Naktis – grįžimas į savo esmę, į savo žmogišką tikrumą, kurio nebepridengia dienos kaukės („Ir šitai degu kaip vidurnakčio žvaigždė, / Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus, / Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs – / Ir kur man saulėtas poilsio rojus?”). Naktis –ištirpimo visatoje valanda, kai pasijunti esąs begalybės dalelė („Vi­sa buitis – tiktai vieni / Melsvi skliautai – / Ir pats į mėlynas gelmes / Tu paskendai”).

Kokia daugiaveidė šita naktis! Poetas neišardo jos natūralaus įspūdžio. Nesujaukia žvaigždžių, vidurnakčio ramybės, kosminių vėjų tvarkos. Bet pro nesudrumstą vidurnakčio tylą šviečia kitas – žmogiškos būties pla­nas. Gamtos materija, sudaryta iš šviesos ir tamsos niu­ansų, tokia judri, efemeriška, bekūnė, kad visiškai lengvai pereina į psichinę materiją. Ir temstantis takas, žvaigždėtas aukštis, užgesę žiburiai tampa vidinių būsenų kategorijomis. Tai nėra tik gamtos suemocinimas kaip klasikinėje lyrikoje. Žmogaus savijauta atsispindi tamsiame nakties dugne, bet nepasidaro vienintelis ir aukščiausias jos kriterijus. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam bū­ties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regi­mai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino sava­rankiškumo teisę, nors galų gale abi šias plotmes sulieja | vieną srautą. Toks simbolizacijos pagrindas išsaugo natūralią jutiminio įspūdžio struktūrą, užpildo gamtos vaizdą autentišku psichologiniu turiniu, o kartu lengvai ir plastiškai viską perkelia į visuotines reikšmes.

Gamta V. Mykolaičio-Putino lyrikoje įgavo vertika­lią liniją, gana neįprastą lietuvių eilėraštyje. Ji nebesi­driekė tik horizontalia kryptimi. Nebebuvo tik tai. kas matoma. Ji turėjo bedugnes, kraterius ir gelmes, kurių nebuvo matyti paviršiuje. M. Gustaičio ir F. Kiršos eilė­raščiuose peizažas, sukaustytas perkeltinių reikšmių, li­ko perdėm statiškas, o V. Mykolaičio-Putino lyrikoje jis pilnas įtempto judėjimo, staigių lūžių ir grėsmingo siautulio – kažkoks požeminis drebėjimas vyko po jo išorine pluta, kuri dėl to nuolat bangavo.

Ciklo „Viršūnės ir gelmės”, kur pirmą kartą buvo panaudoti vertikalūs matavimai, žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai šauna aukš­tyn spindinčios viršūnės, tai apačioj prasižioja prarajų urvai. Pasikeitė net žemės sandara: pliki uolynai be ža­lumos ir vandens, kieti granito krantai, aštrios skeveld­ros. Tai ne sustingusi kalnų panorama, o nematomų že­mės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, lydimas žaibų. Vertikalinė linija sminga iki žemės viduriuose kunkuliuojančio katakliz­mo, Ir peizažas darosi apokalipsinis:

 

Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,

Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,

Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –

Raudonais žibintais tau veidą nušvies.

Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,

Sutrupins granito krantus vandenynai, –

Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

Aptemusio chaoso rūsčias bangas. (Rl 188)

 

Tai sprogimo dinamika, išjudinanti pirminius pasau­lio elementus, sulydanti žvaigždes ir požemius gigantiš­kos katastrofos sprūdyje. Ji pilna draskančių judesių (išsprogdins, perskros, ištrykš, apvirs, sutrupins, išvars­tys). Ji nutvieksta rūsčių pavojaus ir žūties spalvų (žai­bai, kraterių liepsnos, raudonas žibintas, krintančios žvaigždės). Ją lydi disonansinių aliteracijų garsai (pasi­kartojantys ar, ir, š, ž), šaiži ir valinga vienodų sakinio atkarpų muzika. Kraupi sudužimo įtampa vis labiau tirš­tėja, kol pasiekia kulminaciją – vidurnakčio gūdyje su­skamba paskandintas varpas. į katastrofišką peizažą poe­tas įveda garsą, kuris nuaidi kaip kraupus žlugimo smū­gis. Poetinis vaizdas darosi pilnaviduris. sinestezinis – jis jungia spalvą, garsą ir judesį; į jo pagrindus gula muzikaliai suvoktas įspūdis.

 

Aš. kniūpsčias parpuolęs ant krašto bedugnės,

Išgąsdintą žvilgsnį mečiau prapultin, –

Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,

Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:

Din-din... din-din... din-din... (Rl 185)

 

Vertikalinė linija, atvėrusi gamtos vaizde prarajas, požeminius klodus ir kataklizmų kraterius, buvo sufor­muota tų dvasinių lūžių ir konfliktų, kuriuos turėjo sa­vyje poeto asmenybė. Viršūnių ir gelmių antitezė, pilna gaivališkos energijos, iš tiesų bylojo apie idealybės Ir materijos, žydros aukštybės ir pilkos žemės, sielos ir kū­no priešingybes, tokias lemtingas simbolistams. Viršūnės pastoviai prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybės, o žemė – chaoso, kūniškumo, meilės emblematiką. Uolėtas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kalbėjo apie va­lingą sielos įtampą ir rūsčią askezę. Tarp gamtos kadrų ir refleksijų nebebuvo jokios skiriamosios zonos. Gamtos įvaizdžiai virto dvasinių vertybių analogijomis, dublika­tais, sąlyginiais ženklais. Viršūnės siekimas – moralinis aktas, kuriuo asmenybė apsprendžia pati save, stodama aukščiausių vertybių akistaton, tai maksimalus visų jos galių susikaupimas ir išbandymas.

 

Parpulki, keleivi,

Ir kniūpsčias per akmenis slinki,

O alpstančią širdį

Laisvėjančia aistra gaivinki.

Sukruvintom rankom

Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį

Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki. (Rl 181)

 

Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždė ir že­mė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės anti­tezės, kuriomis remiasi visas V. Mykolaičio-Putino įvaiz­džių karkasas. Tarp šitų briaunų kiti daiktai ir spalvos tėra tų pačių priešybių variantai, atšešėliai, perėjimo grandys (ryto aušros, pakalnės aptemę, debesynų baltos drobės, tvanki ūkana, skliautai gintariniai, mėnesienos sidabras,, chaoso vėtros, vidudienio verpetai). Psicholo­ginės ir moralinės sąvokos, patekusios į kontrastingas erdves, taipogi išsidėsto poliariškai (skausmo valanda – laimė; laimės dienos – nakties godos; džiaugsmu sukva­tojus– sielvarto smūgiai; amžinas ilgesys – širdgėlos polėkiai; laisvoji buitis – neišpirktos kaltės). Toks įvaiz­džiu inventorius, grindžiamas savotišku paralelizmo prin­cipu, formavo ištisas eilutes ir strofas tarsi iš gatavų kli­šių (pvz.: „Leisis saulė, ūžčios bangos, degs žibintai. / Žiebsis žvaigždės mūsų žemei atgaivintai”), buvo gana uždaras ir pastovus (viena kontrasto spalva būtinai rei­kalavo kitos), mažai tesikeičiantis, išsilaikęs ligi pat pas­kutiniųjų poeto kūrinių”.

Simbolistiniu kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo knyga „Tarp dviejų aušrų” (1927). V. Mykolaitis-Putinas net nebandė nusistovėjusios įvaizdžių atsargos praplėsti buitinių realijų raštu, kaip darė B. Sruoga pokariniame eilėraščių cikle „Miestas”, o rusų lyrikoje dar anksčiau A. Blokas. Buvo dvi šitokio poetikos pastovumo prie­žastys. Vieną jų poetas paaiškino autobiografijoje. „Nepasižymiu nė pastabumu. Susitikęs pažįstamą ar nepa­žįstamą, išsiskyręs aš retai kada galėčiau pasakyti, kaip jis buvo apsirengęs. Aš sunkiai atsimenu gatves, kelius. Svetimose vietovėse man lengva paklysti. Galėčiau dar ir daugiau išskaityti savo atminties ir pastabumo neto­bulumų <...>“ (R7 280). Kita priežastis – tuometinės poeto estetinės pažiūros, paveiktos idealistinės filosofi­jos. „Psichologų ir grožio filosofų pastebėta, kad esteti­nis pasigėrėjimas yra visai idealus, kontempliatyvinio po­būdžio jausmas, neturįs nieko bendra su kasdieniniais žmogaus reikalais ir rūpesčiais”, – rašė jis 1926 m.

Atitraukta nuo realių daiktų aplinkos, apsaugota nuo blaškančio detalių antplūdžio, išgryninta ir abstrahuota, šitokia poetika tiko empirikos sudvasinimo uždaviniams, kurie, V. Mykolaičio-Putino supratimu, sudarė tikrosios lyrikos esmę. Bet kaip iš tokio vienodo ir sustingusio įvaizdžių fondo išskelti perkeltinių prasmių srautus, kaip išvengti vaizdinės ir emocinės monotonijos, kuri sukaus­tė F. Kiršos eilėraščius?

Abstrakčiai kategorijai V. Mykolaitis-Putinas prideda intensyvų emocinį epitetą, kuris iškart įterpia ją į psi­chinį vyksmą. Pvz.: „Alkanas nuobodis sielą apnuogi­no, / Amžinas nerimas širdį ištuštino – / Saulė ir dulkės išgraužė akis”. Nudėvėtą ir sustingusį simbolį poetas meta į veiksmo sūkurį, kur jis savaime atsinaujina ir sukonkretėja. Pvz.: „Meni, aušrose dar liepsnojo gais­rai / Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?” Gamtinius įvaiz­džius jis taip įvairiai perpina moralinėmis kategorijomis, o šitas sunkiai perkrautas samplaikas pastato į tokias neapibrėžtas situacijas, kad jos kaskart įgauna kitokią daugiaprasmiškumo perspektyvą. Pvz.: „Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena, / Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo”; „O spindulingoji erdvė / Tokia skaidri, / Kad, rodos, pats visas žvaigždes l Širdy turi”. Nusistovėjusias formulių atkarpas jis įveda į eilė­raštį tokiu veržliu ir majestotišku judesiu, kad subyra sustingimo, pasikartojimų, literatūrinių reminiscencijų kalkės (Dovydo psalmės parafrazė žemiau pateikiamoje citatoje), ir eilutės prisipildo deginančios (tampos ir psi­chologinio autentiškumo. Pvz.: „Laistysis jūros, ir kalnai ugnim prašnekės, / Degs mano apmaudo žodžiai, žvaigž­des pasiviję. / Rymoki vienas: negreit dar dangum pa­tekės / Ženklas aštraus kalavijo”.

Sunkią ir nejudrią abstrakčių sąvokų masę, paveldėtą iš ankstyvesnio lietuvių lyrikos laikotarpio („Tu mano širdgėlos polėkius žadini, / Tu man kova, ir sapnai, ir daina”). V. Mykolaitis-Putinas pajungė emocinės kalbos kontrastingumui, atkartojimams, intonacijos bangavimui ir metaforizacijai, didelės ritminės energijos įvairovei, kurią J. Girdzijauskas nusakė lakoniška formule: „pla­čiausių mostų, didžiausių intonacinių masyvų, simfoninių melodijų poezija”. Abstrahavimo momentas, žinoma, neištirpo emocinių niuansų palydoje, liko kaip frazės branduolys, teikiąs jai mąslaus pastovumo, tauraus iški­lumo, majestotiško skambesio ir netikėto poetiškumo. Pvz.: „Duok gi man gilią vidurnakčio glūdumą, / Slėki mane juoda nuodėmės letena”, „Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly”. Tokių frazių – rėžiančių minties kir­čių lietuvių lyrikoje nebuvo iki knygos „Tarp dviejų aušrų”.

Šitaip negausus ir pastovus įvaizdžių kiekis, padaly­tas į kontrastiškų opozicijų poras, išradingai montuoja­mas į naujus junginius, prisiima psichologinio vyksmo įtampą ir įgauna pakankamą prasmės dinamiką, reika­lingą simbolizacijai.

Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jau­čia ir mąsto. Žodis, simbolistų supratimu, priklauso ne daiktų, o sielos registrui. Kuo labiau jis įklimpęs į daik­tiškumą, tuo mažiau gali „pajausti ano plataus ritmo. kuriuomi gaivinamas meno gyvenimas”. V. Mykolaitis-Putinas sąmoningai atsižadėjo daiktiškosios plastikos kaip svarbiausios poetinio vaizdo užduoties, kurią lietuvių poetams piršo rusų poezijos patyrimas, pradedant A. Puš­kinu ir N. Nekrasovu, baigiant A. Bloku ir B. Pasternaku.

„Menininkas atsižada regimojo pasaulio kaip savo kū­rybos tikslo, susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasie­kia savo vidaus patyrimu, kuria naudodamas šio gyve­nimo davinius”, – rašė jis 1921 m. Pagrindinė lietuvių lyrikos nuostata, V. Mykolaičio-Putino supratimu, turi būti vaizdinės medžiagos sudvasinimas, poetinio suvoki­mo moralinis skaidrumas, kaip ir liaudies dainose, lyrinio vyksmo psichologinis pateisinimas, o kartu jo visuotinė bėndražmogiškoji esmė. Nuo išorės stebėjimo ir vaizda­vimo metodų. įsišaknijusiu XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūroje, V. Mykolaitis-Putinas pa­suko į vidinio pasaulio analizę, įvedė introspekciją kaip pagrindinį kūrybos šaltinį ir metodą.

Vidinį žmogaus patyrimą, seniai pulsavusį lietuvių eilėraštyje, V. Mykolaitis-Putinas iškėlė iš išorinių ap­linkybių tinklo ir pateikė kaip gryną dvasinę materiją, kurios negalima iš nieko išvesti ir niekam pajungti. Šis patyrimas susiklostė sielos gelmėse, ir jokios išorinės sąlygos jo negali paaiškinti. Jis egzistuoja tarsi anapus kasdieninio gyvenimo formų, ligi jų nepakilęs arba jas peršokęs, ir nejaučia jokios priklausomybės nuo įprastų santykių rutinos ar civilizacijos triukšmo. Viršūnės ir prarajos, diena ir naktis, žvaigždės ir žemė nėra šito pa­tyrimo priežastys, o tik rėmai, tarp kurių jis laisvai išsi­lieja. Jis neturi jokių apčiuopiamų vietos ir laiko ribų. Veiksmo scenarijus lieka perdėm sąlygiškas ir pasy­vus– puota, užgesę žiburiai, šviesūs bokštai, valdovo sostas, vidurnakčio valanda. Neaišku, ar iš viso kas nors įvyksta: tik žvaigždė sumirksi, prabėga kalnais šešėlis, išblėsta laužas, o žmogaus padėtis nė kiek nepasikeičia pasaulyje. Jis tik išeina rudens naktį į lauką, pakelia akis į dangų, kažką pagalvoja, ir tai sudaro eilėraščio įvykį, nusidriekusį per nakties skliautus ir tylą į neišmatuoja­mą beribiškumą. „I tolį, į aukštį platus mano kelias: / Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės, / Tik to­limos mąstančių kalnų viršūnės”.

V. Mykolaitis-Putinas nedėsto jutimų kronikos kaip B. Sruoga. Nepripažįsta intymių prisipažinimų šnabžde­sio kaip Z. Gėlė ar K. Binkis. Jo autoanalitinis eilėraštis prasideda iškilmingu mostu tarytum himnas: „Pakilo, su­mojo tamsiuoju sparnu, – / Ir aš į jo sostą kaip vergas einu”. Kartais į sceną išeina „aš”, pagrindinė tokio eilė­raščio figūra, bet ji gali ir nepasirodyti. Merdinčios saulės, užgesusių žiburių, prasivėrusių bedugnių vaizdai brėžia vidinės poeto dramos eigą, bet visa tai nesusilieja į konkretų ir užbaigtą psichologinį įvykį. V. Myko­laitis-Putinas tik pradengia savo sielos siūbuojančius pa­grindus ir tuoj pat pasitraukia į šalį, atsitveria proto ir valios masteliais, stengiasi viską depersonalizuoti, pa­kreipti eilėraštį į „lyrinį objektyvingumą”, žvelgia iš arti, o tuo pačiu metu iš toli.

V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „aš” nėra nei aukš­čiausia etinė vertybė, nei paskutinioji veiksmo instanci­ja, kaip putojančiame B. Sruogos impresijų sraute. Ana­pus individualios psichikos, kuri keičiasi kas kūrinys, čia šviečia fundamentalūs būties dydžiai, ir „aš”, eilėraščio veikėjas ir kalbėtojas, įgauna tikrąją vertę ir prasmę, tik prisilietęs šitų objektyvios ir amžinos būties formų. Jų regėjimas, ilgesys, siekimas – pastovi kiekvieno eilėraš­čio energija, jo judėjimo kreivė, sminganti į viršų. Putiniška introspekcija – individualios egzistencijos stebėji­mas pasaulio visumoje; griežtas savo „aš” matavimas vi­suotinėmis vertybėmis, kurios plaukia iš būties pagrindų.

Eilėraštis „Rudenio naktį”, tipingas putiniškos intro­spekcijos kūrinys, pratrūksta spontanišku šūksniu – „Ty­li naktis, šviesi rudens naktis”.” Tai atodūsis, o gal nustebimas. Kažkas, matyt, atsitiko. Bet jau tolesnėse eilutėse susijaudinimo šūksnis pereina į erdvių panora­mą („Plikus laukus, ir pievas, ir girias / Užliejo sidabru taip lygiai”), kuri visada išnyra V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje kaip lyrinio vyksmo ekspozicija ar fonas, galįs keleriopai išplėsti psichologinio įvykio ribas.

Tik antroje eilėraščio strofoje pasirodo „aš”, ligi tol neprabilęs, ir ima pasakoti savo vardu. Bet ir dabar šitas „aš” negali pasilikti vienas pats veiksmo aikštelėje. Putiniška strofa visada dualistinė: tai dviejų pradų grum­tis, sankryža, susiliejimas. Jiedu stovi vienas prieš kitą ir veda įtemptą dialogą vidurnakčio tyloje. Žmogus ir kosmosas. Tarp jų nėra pertvaros. Visatos pagrindai re­miasi į apnuogintą žmogaus sielą be jokių tarpinių dog­mų. Tai ir buvo lietuviškoji „mistika”, išgarsinta jau M. K. Čiurlionio,– šitoks grynas kontaktas su bekrašte erdve ir amžinuoju laiku, ištirpdantis individualios bū­ties krislą begalybes okeane.

 

Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką

Tavim pasigėrėt, gilus dangau,

Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –

Ir tartum lašas jūroj išnykau.


Nieko gražesnio nėra už šitą ištirpimo ir susiliejimo akimirką. Tai eilėraščio kulminacija. Žmogaus savimo­nės viršūnė, iš kurios poetas žvelgia į kitus savo gyve­nimo tarpsnius, leisdamasis vis žemyn skausmingų ana-forų laiptais („Ir nežinau... Ir nežinau... Ir nežinau”). Gaivališkas apsvaigimas, staiga ištryškęs ir užgesęs, lie­ka tik švytintis atsiminimas, požeminė pasakojimo gysla, o į pirmąjį planą stoja skvarbi ir negailestinga intelek­tualinė analizė. Kas esi ir kurlink eini? Ko vertas tavo gyvenimas?

 

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj

Minu vien žemės tremtinio takus,

O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė

Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.


Poetas tardo savo žemiškąją egzistenciją prasivėrusių erdvių akivaizdoje. Egzaminuoja begalybės ir laikinumo, dvasinės laisvės ir žemiškos priklausomybės, didžiulių tikslų ir skurdžios dalios antitezėmis. Jam rūpi ne vien­kartinės būsenos tėkmė, o apskritai žmogaus buvimo pa­saulyje situacija. Jis stengiasi suvokti žmogaus vietą pasaulio sandaros pamatuose, o ne vien šios dienos ap­linkybėse. Emociniai šūksniai paliečia jos paviršių, o pa­grindus gali pasiekti tik skvarbus minties pjūvis. Į už­darą gamtinių įvaizdžių ratą (rudens naktis, tuščias laukas. aukštos žvaigždės, dangus, saulė) sueina abstrakčiu kategorijų būriai (džiaugsmas, poilsis, laisvė, skausminga vienuma, mano siela, tremtinio takai). Tarp žodžių nusi­driekia tvirtos loginės jungtys („Žingsniuosiu, kaip lig šiol, į šviesų rūmą, / Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia”). Strofa plėtojasi kaip vientisas klausimas, me­tamas tylintiems skliautams. Poetinis mąstymas darosi konceptualus–ieško problemų, bando aiškintis, o ne konstatuoti, siekia visumos, o ne smulkmenų.

Tolesnių strofų seka jau nebeturi jokio ryšio su pra­dine eilėraščio situacija („Vėlai nuklydau aš į tuščią lau­ką”). Jos išauga iš refleksijų, kurioms nereikia išorinių akstinų, priežastinio motyvavimo, vieningos istorijos ap­valkalo. Refleksija gali prasidėti iš bet kurio taško. Ji gali išsilieti bet kurioje vaizdo plotmėje. Refleksija – tai filosofuojanti ir jaučianti mintis, kuri gyvena pati savimi. Tai nėra loginis silogizmas, privaląs kažką įro­dyti, bet nėra ir emocinis impulsas, tuoj pat nutrūkstan­tis. Moralinės ir filosofinės vertės sustoja kaip budrūs sargai ir teisėjai ties žmogaus jutimų srautu, viską ste­bėdami, tikrindami ir teisdami. Jos išlaiko apriorinio nuosprendžio ir apibendrinimo galią, o kartu prisigeria emocinės energijos, braudamosi per gaivališkumo klodą. Jos nutiesia ryši tarp žmogaus sielos ir „viso pasaulio būklės”, ir toks ryšys įgauna didelę dvasinę įtampą.

 

Ir nežinau, kad visos mano dienos

Bus be vilties skausminga vienuma,

Kur mano siela kaip nyki liepsnelė

Klajos, dangaus žvaigždėto laukdama.


Refleksija įsteigia žmogaus viduje tarytum „slaptą se­kimo tarnybą”, kuri kritiškai seka kiekvieną judesį, ver­čia nuolat abejoti ir reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu metu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti pačiam sau. Tai alter ego balsas, būdingas suskaidytai simbolisto sąmonei. Refleksija išardė pirmykštį poetinio suvokimo naivumą ir empiriškumą. Ji suguldė į poetinį vaizdą kos­minę idėją ir smulkią sielos diagnostiką, dramatišką pa­tosą ir skeptišką ironiją, konkretumą ir simboliką. Ji leido konstruoti eilėrašti grynai iš intelektualinės aist­ros, iš tiesos ieškojimų ir abejonių. „Išvystyta ligi mak­simumo refleksija sudaro ne tik vieną esmingiausių V. Mykolaičio-Putino kūrybos bruožų, bet yra ir jo kū­rybos stimulas bei šaltinis. Iš čia srūva aštrus savo vidi­nio gyvenimo stebėjimas, atidus ir jautrus slapčiausių jo niuansų, minties ir jausmo vingių pažinimas”. B. Sruo­gos stichiški „įsižvelgimai” į save davė lietuvių eilėraš­čiui emocinio judesio dinamiką, o atidi ir sisteminga V. Mykolaičio-Putino introspekcija įvedė į eilėraščio sandarą refleksijos eigą ir įtampą. Modernioji lietuvių lyrika įsisavino intelektualinio konstravimo būdus, be kurių būtų likusi vienpusiška ir primityvi.

Intelektualinis eilėraštis, atsiradęs Lietuvoje naciona­linio judėjimo laikotarpiu, buvo vienos tiesos argumen­tacija, lydima stipresnio ar silpnesnio dvasios įkarščio, turinti aprioriškai nustatytus pradžios ir baigmės taškus, perdėm retoriška savo priemonėmis. Šitokią tezinę, per­krautą agitaciniais šūkiais, adresuotą didelei miniai struk­tūrą V. Mykolaitis-Putinas turėjo išgriauti, norėdamas pritaikyti ją psichologinės savistabos ir filosofinio ap­mąstymo užduotims.

Intelektualinio eilėraščio kompozicijai, sušablonintai apriorinių sprendimų, V. Mykolaitis-Putinas suteikė lais­vo minties tekėjimo. Eilėraštis turėjo išvesti į bendrąsias žmogiškos egzistencijos tiesas ir vertybes, bet kelias į jas kaskart būdavo nežinomas, o menkiausią žingsnį ly­dėjo abejonės („Šešėliais siūbuojame sutemų nykiais ke­liais”). Tad ne konstatavimas ir teigimas, o tik ieškoji­mas, kupinas etinio grožio šitokioje nežinios situaci­joje, lėmė intelektualinio eilėraščio turinį ir sandarą. Neturėdamas nei siužeto, nei nuoseklaus emocinio įvy­kio, V. Mykolaičio-Putino eilėraštis gyveno vien minties įtampa. Minties eiga, pilna klaidžiojimų, lūžių ir akligatvių, vis dėlto neišsišakojo į asociacijas ir digresijas, o turėjo magistralinę kryptį, kuri išlaikė vientisą ir monu­mentalų eilėraščio kompozicijos statinj.

V. Mykolaitis-Putinas sudramatino intelektualini ei­lėraštį. Tai reikšmingiausia reforma, pakeitusi iš esmės intelektualinio tipo lyriką- Ir galbūt didžiausias lietuviš­kojo simbolizmo nuopelnas.

Lietuvių poetinis žodis, pradedant K. Donelaičio „Me­tais”, seniai ieškojo vaizdų ir idėjų, net savo pačios eg­zistavimo ištakų objektyviuose epochos prieštaravimuo­se. Pasakėčiose, poemose, eilėraščiuose vaizduojami konfliktai atspindėdavo išorinių socialinių ir politinių jėgų antagonizmą. Jie nutrūkdavo ties poeto asmenybe, kuri likdavo vientisa ir neskaidoma. Ligi Maironio, pa­jutusio savyje kontrastą tarp tautinės valstybės „gar­bingos senovės” ir nykios egzistencijos carinėje prie­spaudoje, lietuvių lyrikoje beveik nebuvo dramatizmo elementų.

V. Mykolaitis-Putinas nuosekliai ėmė ieškoti epochos konfliktų ne išorinėje tikrovėje, o Savo paties vidaus pasaulyje. Jis įteisino lietuvių lyrikoje žmogaus vidinį susiskaldymą kaip dramatizmo pagrindą. Lietuvių eilė­raštyje jis išplėtojo poetinį mąstymą, kurio turinys ir eiga grindžiama priešingybių atsiradimu, įtampa ir grumtimi. Jis pirmasis taip aiškiai suvokė, kad tiesos reikia ieškoti ne vienos krypties judėjime, o skilimo reakcijo­je, priešingų minčių ir jausmų dialoge, kurio neįmano­ma užbaigti galutinės tiesos tašku. Dramatiškas vidinis lūžis aprėpia visą kūrinio sandarą, nepalikdamas vietos ramiam aprašinėjimui ar poetinei ornamentikai („Sprogo ir perdegė mintys ugninės”). Minčių dvikova ir jausmų ginčas davė specifišką dramatinį jutimą, kuriuo remiasi geriausi V. Mykolaičio-Putino lyrikos kūriniai.

Kaip ir daugumas simbolistų, V. Mykolaitis-Putinas ieškojo pasaulio vientisumo formulės. Poetinis žodis, pa­gal jo estetinę programą, turėjo ne skaldyti, o jungti ir sintetinti („Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu”). Dramatiška situacija susidarė jo eilėraštyje, stengiantis sujungti antinomijas, į kurias suskaldė pasaulį idealistinė filosofija. Dievas ir žmogus, amžinybė ir laikinumas, idealybė ir materija – toks platus poeto sintezės užmo­jis ir tokia neišsprendžiama jo vidinių konfliktų priežas­tis. Poeto siela, įstatyta tarp šilų antinomijų, skyla į dvi puses. Viena veržiasi į dieviškąjį aukštį, kur slypi am­žinasis grožis ir viską apimantis pažinimas, o kita trau­kia į gaivalingą ir nuodėmingą žemę. Poetas negali nei išsižadėti krištolinių viešpaties rūmų, nei numalšinti sa­vyje žemės balso. M. Gustaitis savo lyrikoje tvirtai pa­jungia žmogaus būtį dieviškos harmonijos nuostatams, kurie užspaudžia bet kokias abejones. V. Mykolaitis-Pu­tinas svyruodamas ir abejodamas gina žmogaus teises visagalio viešpaties akivaizdoje („Kyla vergai į maištin­gąją kovą”), renkasi žemę kaip būties pagrindą („Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu”), kaip svarbiausią atra­mą visuotinumo sistemai („Būk sveikas gi, žemėje atsi­spindėjęs dangau!”). Sudėjęs filosofinius himnus žemei (eil. „Džiaukis, žeme!”, „Žemei”), jis grįžo į būdingas lie­tuvių literatūrai pasaulėjautos versmes, bet maištaujan­tis intelektas ir čia negalėjo nusiraminti.

Minties eiga V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje visada antidogmatiška. Ieškodamas teisingo „žmogiškos būties principo”, poetas abejoja   visomis privalomo žinojimo tiesomis, jaučia disharmoniją tarp savo vidinės esmės ir išorinių mąstymo niveliacijos jėgų. Poemėlėje „Vergas” sukilęs žmogus drebina dangų ir žemę, ieškodamas savo laisvės ir teisių. „Nieks nedrįso atsistot į mano kelią, / Nieks nedrįso sulaikyti mano žvilgsnio. / Kurs į tolimas padanges tartum žaibas / Smigo, žiebdamas naujas, kait­rias ugnis”. Savo titaniška maišto energija, žmogaus ir kosmoso galių konfliktu, labai aiškia pasaulio universa­lumo vizija ši poemėlė artima senovės mitams, kuriuos vėliau poetas ėmė ir sąmoningai perkurti („Prometėjas”, „Žilvinas ir Eglė”).

V. Mykolaičio-Putino lyrikos subjektas – ne pasyvi aplinkybių ar likimo auka, o maištaujantis, besigrumian­tis dėl savo teisių žmogus. Laisvė – aukščiausias jo tiks­las, vardan kurio jis grumiasi su antgamtinėmis jėgomis, atsižada ramybės ir gerovės. „<...> Nėr pasauly laimės didesnės / Kaip laisvė!” – vėliau pasakys poetas. Išsiva­duoti iš bailaus nusižeminimo ir gėdingo prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę, o poetui išlaikyti savo mąs­tymo ir jutimo laisvę – kiekvienos asmenybės didžioji pareiga. Eilėraštyje „Tykūs ir nykūs” buvo žodžiai: „Ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / Sa­vo širdies žiburių nebijojęs užpūsti”. Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidinės įtampos neturėjo nei prancūzų, nei lenkų simbolizmas. Jai artimas tik A. Blokas.

Simbolistinė V. Mykolaičio-Putino eilėraščių knyga „Tarp dviejų aušrų” galutinai išsklaidė ikikarinės lietu­vių lyrikos žydrąjį giedrumą, kurį dar ilgai kartojo sen­timentalūs K. Binkio pasekėjai. Tik skausmas praveria sielos gelmes, kur slypi „kieti jausmai ir aštrios, skaid­rios mintys”, apvalo širdį nuo kasdienybės dumblo, iš­plėšia iš ramaus pasitenkinimo, dvasios snaudulio, pri­verčia žmogų atsinaujinti ir tobulėti. Tokia pažiūra į skausmą kaip į taurinantį, žmogaus sielą gryninantį ele­mentą (katarsį), atnaujinta modernizmo estetikos („poe­zija tik per kančią gali būti atrasta ir savo medžiagą ji gali rasti tik kančioje”, – sakė T. Eliotas), driekiasi per visą V. Mykolaičio-Putino lyriką.

Dramatizmas V. Mykolaičio-Putino lyrikoje visada monumentalus, tarsi klasikinėje dramaturgijoje. Viską poetas suvokia stambiu planu. Jo vaizdų potėpiai platūs ir lakoniški, jo kūrinių kompozicijos linijos tiesios ir aiškios lyg klasikinio stiliaus pastato, jo pasakojimas pilnas didingos rimties. Būdinga eilėraščio „Varpininkas” pradžia:

 

Pakilo erdvėj spinduliuota banga, –

Aš varpą siūbuoju galinga ranka.

Ir skrenda žydraisiais padangių keliais

Tie vario garsai su šviesos spinduliais.


Toks „aukštas tonas”, iškilmingi minties ir vaizdo ju­desiai, rami, iškilni ritmo melodija atitiko tą susikaupimo, tauraus kentėjimo, didvyriškos vidinės kovos, ver­žimosi į aukštj dvasią, kuria persunktas V. Mykolaičio-Putino lyrikos dramatizmas. Jo eilėraščiuose vyrauja rūsčios ir patetiškos gaidos, pereinančios kartais į pom­pastiškumą ir deklamatoriškumą, kaip pažymėjo savo recenzijoje B. Sruoga.

Ištikimas klasikinei tradicijai („klasiškos formos, ta­čiau linkęs į simboliką, daugiau egocentrinio pobūdžio lyrikas”), V. Mykolaitis-Putinas ieškojo savo drama­tiškiems išgyvenimams baladinės struktūros. Tačiau jo baladžių ir poemėlių veiksmas buvo grindžiamas ne tiek priežastine įvykių logika ar epiniu vaizdu, kiek minties ir jausmo poliariškumu, tik objektyvizuotu ir įstatytu į tam tikro siužeto vėžes. Tai dažniausiai dviejų balsų ginčas žmogaus viduje, o aplink šitą situaciją išsi­dėsto visi kosmoso elementai kaip žmogaus dvasinės dramos liudytojai, kaip jo neužbaigtumo ir amžino taps­mo dalyviai. Todėl baladžių simboliai neturi statikos, o reiškia nuolatinę kaitą, įtampą, dramatišką dviejų min­ties krypčių susidūrimą. Dramatiškumo atmosfera vyrau­ja ir dideliuose V. Mykolaičio-Putino eilėraščių cikluose („Viršūnės ir gelmės”, „Fantazijos”), grindžiamuose taip pat prieštaringu filosofinės minties išgyvenimu.

V. Mykolaitis-Putinas įteisino lietuvių lyrikoje dra­matišką eilėraščio struktūrą ir komponavimo būdą, pa­remtą kontrastingais emocijų ir vaizdų deriniais, vidinio konflikto dinamika, monumentaliu ir ekspresyviu jutimo bei vaizdavimo būdu. Šitaip jis atvėrė naujus meninius horizontus ir naujas formos galimybes.

 

7

 

„Taip, ta buitis buvo vienoda, pilka, skurdi, tačiau ir joje aš imu užčiuopti tarsi du klodu. Žemasis – kasdieninis, kuriame aš jaučiausi ir menkas ir silpnas, ir baramas ir baudžiamas. Jame aš nenujaučiau savy jokio ryžto, jokio noro kam nors priešintis, ko nors siekti, kam nors pasiryžti. Tačiau ėmė reikštis ir antras klodas – ne tiek sąmoningai, kiek instinktyviai, gaivališkai. Jame, kaip žuvis vandenyje, aš godžiai stvarsčiau gryno oro burbuliukus, grožio krislus, kurie maitino ir turtino ma­no vaikišką sielą naujais įspūdžiais, būsimų naujų išgy­venimų daigais” (R7 334–335).

Šitie V. Mykolaičio-Putino „Atsiminimų” (1962–1963) žodžiai, nusaką poetinio talento genezę, tiksliai apibūdi­na simbolisto psichologiją. Pasaulis jo akyse skyla į pil­ką kasdienybę ir dvasinę sferą. Visos vertybės persikelia į idealųjį krantą, o šiokiadienių gyvenimas lieka tuš­čias ir bevaisis. Šitokiu antitezišku mąstymu grindžiamas simbolisto poetinis suvokimas, įvaizdžių sistema, kont­rastinga eilėraščio kompozicija ir dramatiškoji ciklo eiga.

Simbolistai įvedė naują poetinio vaizdo mastelį, pa­remtą ne atspindėjimo, o transformacijos principu. Jie sukūrė tokią poetikos sistemą, kur materialinio daikto vardas reiškė visiškai kitą – idealinę – prasmę. Dviplanė vaizdo struktūra, kai pro vieno reiškinio pavidalą galima įžvelgti kito reiškinio kontūrus ar esmę, buvo svarbiausias simbolistų indėlis į šiuolaikinės lyrikos rai­dą. Eilėraštis buvo konstruojamas ne kaip tikrovės pažinimo aktas, o kaip „aukštesnių realybių” nuojauta ar vizija, kuriai nereikalingas aplinkos aprašymas, fabu­linės situacijos, intriguojantis įvykis. Simbolistai apvalė lyriką nuo prozos vaizdavimo būdų ir stilistikos, kuriai įsikeroti čia leido romano ekspansija XIX a. viduryje bei realizmo kanonizavimas dailėje. Simbolizmas pakrei­pė lietuvių eilėraštį į gamtos sudvasinimą, į savotišką panteizmą, kuris išsilaikė iki šiol kaip charakteringa lie­tuviško poetinio suvokimo gija. Tačiau poetinio vaizdo faktūra, iš vienos pusės, kurčia kasdieninio gyvenimo smulkmenoms, epochos koloritui, civilizacijos atribu­tams, iš kitos pusės, plačiau neatsišliedama į pirmykštį mitologinį lietuvių mąstymą bei simbolines liaudies skulptūros formas, gana greitai suvienodėjo (V. Stonio „Ašarėlės”, 1924; S. Santvaro „Saulėlydžio maldos”, 1924). Simbolistai pagilino prasminę žodžio perspektyvą, išplė­tė jo reikšmių atsargą, sustiprino abstrahavimo galią. Iš­vaduotas iš daiktų priklausomybės ir empirinės logikos, žodis kilo į viršų kaip iškilni šventovė, kur galiojo ypa­tingas ritualas ir sakralinė simbolių prasmė, anaiptol ne visiems prieinama. Tai buvo lietuvių lyrikos „aukštasis stilius”, būtinas kiekvienai nacionalinei poetikai, jos “li­turginė kalba”, į kurią negalėjo prasismelkti joks prozaizmąs, sodresnis posakis, šiurkštesnė spalva. Uždarytas abstrakcijų aukštyje, vis mažiau sulaukdamas šviežių da­žų ir garsų, izoliuotas nuo šnekamosios kalbos masyvo, simbolistų poetinis žodis neišvengiamai blyško ir stabarėjo, pasiduodavo alegorizmui arba patetiškoms pozoms (F. Kiršos „Suverstos vagos”, 1926).

Psichologinę analizę simbolistai sujungė su filosofine žmogaus egzistencijos problematika. Vidines būsenas ėmė matuoti visuotinumo dydžiais ir metafiziniais kri­terijais. Jie išplėtė poetinio išgyvenimo erdvę ir laiką iki begalybės, atsisakydami socialiai apibrėžtos veiksmo vietos ir istorinio laiko. „Pagrindinis kiekvienos sim­bolinės formos laimėjimas yra tai, kad čia tarp aš ir realybės nebėra iš anksto įbrėžtos ir nustatytos ribos ir ją tenka pačiam susikurti” “, – rašo simbolizmo formų teoretikas E. Kasireris. Simbolisto eilėraštyje psicholo­ginė analizė – tai pasaulio visumos stebėjimas per save ir savęs suvokimas visatos tvarkoje. Kosminis mastelis, įvestas į eilėraščio vyksmą, pastovi idealinių vertybių nuojauta, nuolatinis veržimasis į kažką nepasiekiama su­teikė simbolistų lyrikai dvasingumo pagrindą. Lietuviš­kasis simbolizmas sutaurino introspekcijos metodą, su­dvasino poetinį kalbėjimą, ir tai tapo visos lietuvių lyrikos nacionaline tradicija.

Matuodami viską visuotinėmis reikšmėmis, simbolis­tai menkai tesirūpino atskiro jutimo konkretumu ir plas­tika. Apibendrinti suvokimai neretai slopino gyvą pojū­čių balsą, gaivališką psichikos kintamumą, išsekino išgy­venimą iki abstrakčios schemos (dalis M. Gustaičio, F. Kiršus kūrinių).

Lietuviškasis simbolizmas, pasiekęs aukščiausią paki­limą su V. Mykolaičio-Putino eilėraščių knyga „Tarp dviejų aušrų”, įvedė į lyriką naują stilistinę sistemą, ku­ri turėjo nemaža pasekėjų, bet anksti susilaukė ir įnir­tingos opozicijos. Beveik visa jaunoji poetų karta, de­biutavusi pirmuoju buržuazinės Lietuvos valstybės gyva­vimo dešimtmečiu, pradėjo savo kelią V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, F. Kiršos motyvų ir įvaizdžių pamėg­džiojimais. Net 1938 m., rašydamas apie tuometinę lyrikos padėtį, A. Vaičiulaitis pastebėjo: „O tas srovinis pagrindas, kuriuo remiasi mūsų naujoji lyrika, daugiau­sia yra modifikuotas simbolizmas”.

Tačiau iš tikrųjų lietuviškojo simbolizmo raida su­stojo ties minėtąja V. Mykolaičio-Putino lyrikos knyga. Atradimai pasibaigė – neišseko tik pasikartojimai ir va­riantai. Sumažėjo net epigonų. Mat rašyti gryna simbo­listine maniera atrodė blogas skonis po „Keturių vėjų” atakos prieš „žvaigždapalaikių simbolizmą bei aukštastiebį estetizmą” ir K. Binkio „100 pavasarių” išaukštintos daiktiškumo poetikos. Simbolizmo estetikai liko artima tik neoromantikų grupė. Bet ir ji atmetė simbolistinio eilėraščio painų šifrą, racionalistinį planavimą ir emoci­ni patosą, o filosofinio mąstymo kultūros tiesiog neįkan­do. Taigi simbolizmas, kaip gyvas literatūrinis judėjimas ir besiplėtojanti meninė sistema, jau buvo užgesęs 1930 m. išvakarėse.

Pavadintas simbolistu, B. Sruoga supykdavo. Kra­tėsi šio vardo ir V. Mykolaitis-Putinas, o prieš dekadentizmo etiketę, segamą jo kūrybai, net griežtai protesta­vo. Matuojami srovinės klasifikacijos masteliais, jie jausdavosi dirbtinai niveliuojami, laužomi, kapojami į dalis. Jiems atrodė perdaug naivu ir schematiška visa, ką padarė tobulindami lietuvių eilėraštį, priskirti sim­bolizmui.

Literatūrinė srovė, skelbdama naują pasaulėjautos modelį, naujas estetines ir stilistines normas, gana val­dingai sąlygoja atskiro žanro kaitą. Bet ji negali paaiš­kinti visos šio žanro dinamikos. Lyrika, kaip drama bei romanas, turi ir savo imanentinę tobulėjimo eigą. kuri priklauso nuo žodžio reikšmių gausėjimo, įvaizdžiu ir simbolių sankaupos, eufonikos lygio, poetinio suvokimo gelmės, komponavimo būdų ir, žinoma, talentų antplū­džio. Toks evoliucijos procesas vyksta vyraujant bet ku­riai literatūrinei srovei – tik jos direktyvos vienų ele­mentų plėtotę labiau skatina, kilų slopina.

Galima manyti, kad ir F. Kiršos poetinės kalbos me­ditacinis tonas, ir B. Sruogos simbolikos judrumas, ir V. Mykolaičio-Putino vaizdų bei kompozicijos dramatiš­kumas – natūrali lietuvių eilėraščio vidinės raidos išda­va, kuri anksčiau ar vėliau turėjo būti gauta be jokių li­teratūrinės srovės įtakų. Tačiau iš tikrųjų šitie lietuvių lyrikos poslinkiai vyko simbolizmo atmosferoje. Tai ne­buvo tik savaiminė ankstesnių sanklodų metamorfozė. Tad dabar atskirti, kas priklausė vidinei lyrikos logikai, o kas literatūriniam epochos režimui, neįmanoma.

 

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V.: Vaga, 1982.



virselis XXa-lietuviu-lyrika
virselis XXa-lietuviu-lyrika