VYTAUTAS JANAVIČIUS (1924–1995), stu­dijavęs Vilniaus universitete mediciną 1941–1943 m., kariavęs Rytų fronte vokiečių SS dalinyje, sunkiai sužeistas, pabėgęs iš ameri­kiečių nelaisvės, tęsęs medicinos studijas Freiburgo universitete ir 1950 m. atvykęs j Australiją, iškilo kaip estetiškai išgrynintos, poetiškai skaidrios ir fragmentiškos prozos kūrėjas.

Debiutavęs 1952 m. „Literatūros lankuose", Janavičius 1962 m. išleido apysaką Pakeliui į Atėnus – poetinę Tesėjo mito interpreta­ciją. Antikos kultūroje ieškoma žmogaus tikrumo, dvasinio grožio ir harmonijos versmių. Tai viena iš egzodo literatūros užuovėjų, pa­ženklintų H. Radausko ir A. Nykos-Niliūno eilėraščiais. Istorijos griūčių ir vertybių reliatyvumo iškamuotas žmogus glaudžiasi prie mitinio herojaus, kuris žinojo kaip elgtis ir išlikti garbingam. Mi­tologinio siužeto Janavičius netransponuoja j dabartį (kaip G. Garcia Marguezas) ir nepaverčia jo filosofine parabole (kaip A. Camus). Jis čia įžvelgia archetipines žmogaus egzistencijos situacijas, kurias pakelia į nesuinteresuoto grožio erdvę, nepripažįstančią didaktikos.

Tesėjas keliauja į Atėnus pas savo tėvą karalių Egėją. Pakeliui turi nugalėti daugybę lemtingų kliūčių – žuvų žarnomis besitaškantį plebėjišką milžiną Perifetą, klastingąjį Sinidą, paverčiantį pake­leivius darbo vergais, išsižadėjusiais savo kelionės tikslų, ties bedug­nės kraštu tykantį „kaip piktą vorą" Skironą, neapkenčiantį visų žmonių, slidųjį Kerkioną, kuris žaidimais ir minkštu guoliu nugink­luoja pasipriešinimo galią, pagaliau cinišką vidutinybių gamintoją Prokrustą. Tesėjas, „toks didelis ir šviesus", išdidžiai praeina pro visas vienadienės žmogiškos būties pinkles, skubėdamas į savo tiks­lą. Jam nereikia nei pasilenkti, nei pasistiebti stovint greta kitų – jis „gali būti savimi". Tesėjo figūra atstovauja išdidžiai vienišų keliautojų genčiai, kupinai amžino nerimo, deginančio ilgesio, nesusitaikymo su kasdienybe ir bekompromisinio veržlumo, kuriai jau V. Mačernis buvo priskyręs savąją, istorijos blaškomą ir nelūžtančią kartą („Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido"). Egzistencinė autorefleksija – šitos kartos mąstymo būdas – įsigraužia į mitinį herojų, versdama jį pajusti savyje „nedarnią gaidą" („ji augo kartu su juo"), kentėti, abejoti ir nusivilti. Ar žudymas gali būti patei­sinamas tuo, kad tu neišsižadi savo Tiesos ir neišduodi savo didžiojo tikslo? Ar neapykanta neatveria prarajos, per kurią nebėra tiltų? Ar pasiekęs tikslą, neatsiduri tuštumoje? Išvydęs rytmečio saulėje Atėnus, „Tesėjas krito ant kelių ir apsikabinęs savo draugų kojas paprašė jam viską atleisti'''.

Janavičius, išėjęs impresionizmo stilistinę mokyklą, piešia akvarelinėmis spalvomis visas žmogaus išbandymo situacijas. Jo lakoniš­kas ir lengvas sakinys kalba pustoniais, tylos pauzėmis, kuriose slypi iki galo nepasakyta prasmė. Jis grakščiai pakyla į pasakingumo plotmę išreikšti nepaprastumo nuojautai, kuri kristalizuojasi skaid­raus paprastumo vaizdais („... jis ėmė sukti kuoką virš galvos. Ji ūžė, kaip jūromis bėganti audra. Pakilo vėjas. Aplinkinių medžių viršūnės nulinko"). Poetinė intonacija smelkiasi į dialogą ir stumia jį link spar­nuoto aforizmo („Mūsų vanduo skaidrus ir mūsų vynas spengia au­syse"). Visa apysaka – estetiškai išjausto stiliaus dailyraštis, bene vie­nintelis egzodo literatūroje greta A. Vaičiulaičio pasakų ir novelių.

Fragmentiškoje apysakoje Nevykėlio užrašai (1975), išleistoje Sid­nėjuje 300 egz. tiražu, dominuoja panaši nesusitaikymo su realybe ir maištaujančio vienišumo pasaulėjauta („Tu nenorėjai matyti pa­saulio tokio, koks yra; Tu norėjai būti kitoks, negu visi kiti"). Dar didesnę galią įgavo poetinio abstrahavimo sakinys, reikalaujantis metaforinio puošnumo („Kaip gailiuosi šituos žodžius ištaręs! Jie tarsi sustojo erdvėje, gaudė kaip varpai, pagaliau sutrupėjo ir dulkė­mis nukrito ant girgždančio sniego"). Tačiau įterptos poetinės nove­lės apie Lietaus šokį ir Erdvės laivą neprilimpa prie gana realistiškų vokietmečio studentų buities aprašymų, o knygos herojaus estetinės deklaracijos („tikrovė tesurandama rašale sustingusiuose žodžiuose, šiaip gi visiškai neegzistuojanti") neišplaukia iš jo apsisprendimo patirti, kas yra meilė ir kas yra karas („Bet aš nebenoriu pasakoti. Aš noriu gyventi"). „Nevykėlio užrašams" stigo pirmykščio meninio polėkio, vientisumo ir giluminės dimensijos.

Janavičius yra vieno chrestomatinio lietuvių literatūros kūrinio – apysakos „Pakeliui į Atėnus" – autorius.

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.