julius kaupasJulius Kaupas pasirenka pasakos žanrą, leidžiantį jam susieti pilką kasdie­nybę su spalvingu pasakos, fantazijos pasauliu. 1948 m. pasirodžius Kaupo knygai „Daktaras Kripštukas pragare”, recenzentai pastebėjo, kad joks kitas rašytojas nesukūrė Kauno panoramos tokiais gyvais ir spalvingais vaizdais kaip J. Kaupas.

 

Pats J. Kaupas viename iš savo straipsnių yra rašęs apie dvejopą jauno žmogaus egzilyje būseną, gana įtemptą jo santykį su Vakarų kultūra, „...dabar­tinio studento sąlytis su Lietuvos gyvenimu buvo trumpas ir lietuviška kultūra daugiau plaukė į jį iš tėvų šeimoje egzistuojančių tradicijos. Vis dėl to tas kad ir trumpas sąlytis su Lietuvos peizažu, svirtimi prie šulinio, Karo muziejaus bokštais yra pridavęs jam neišdildomą lietuvišką charakterį” (277). Manyčiau, kad ta neišdildoma žymė rašytojui buvo jo gimtasis miestas su visais simbo­liais, ši erdvė jo tekstuose sužėrėjo dar nematytomis spalvomis ir atspalviais. „Kaunas yra mano gimtasis miestas, tad dabar, kai jis mums nepasiekiamas, jis pavirto brangia ir stebuklinga pasakų šalim. [...] Kaunas man yra lyg koks pasakų šalies simbolis.” (278) Kaupo pasakų knygoje daug simbolių, netikėtų aliuzijų ir sugretinimų, provokuojančių intertekstinius palyginimus, pats au­torius ne kartą buvo pabrėžęs, kad jo knyga yra skirta suaugusiems, o ne vai­kams, kurie negali išsiaiškinti simbolinės knygos prasmės.

 

J. Kaupas vadovaujasi dvejopa patirtimi: jis atsiremia j chrestomatinę klasikinę Europos kultūros, E. T. A. Hoffmanno pasakos tradiciją, tuo pačiu jis kuria literatūrinę pasaką, kurios personažai menkai panašūs į tradiciš­kuosius pasakos personažus, jie yra daug gyvenimiškesni, realesni ir gyvena konkrečioje Kauno erdvėje. Tik šalia tos realiosios erdvės visada egzistuoja pasakiškoji, tačiau J. Kaupo pasakose ji visada yra čia pat, šios abi erdvės Kaupo pasakose nuolat keičia viena kitą. Gardino gatvelėje yra durelės į pragarą, pro užpakalines pragaro duris velnias Juoduodegis patenka tiesiai į Kauno ąžuolyną, Kauno katedros bokšto laiptais palypėjus galima pasiekti dangų, dar iš vienos senamiesčio gatvelių studentas patenka į užburtą kara­liaus dvarą.

 

J. Kaupas mėgsta paradoksą, antitezes. Jis kuria realų pasaulį, tačiau visada parodo, kad už to realaus pasaulio egzistuoja paslaptingasis pasakų pasaulis, pilnas skaidraus lyrizmo ir žaismės. Sekant europietiškąją literatū­ros tradicija, tekstai pateikiami kaip rasti užrašai, „pasakos, surašytos slap­tose Kauno miesto kronikose”. Autorius per daugybę realiųjų detalių kuria tikroviškumo iliuziją, o tik po to, įtikinęs skaitytoją fakto realumu, tą tikro­viškumo iliuziją sugriauna. Skirtingai nuo konkrečios vietos lokalizacijos, laiko dimensijos autorius niekur nekonkretizuoja. Čia tradiciškai vartojama seniai, prieš daug metų, tačiau nesunkiai galime atpažinti nepriklausomy­bės laikotarpį Kaune.

 

Toliau yra pateikiama keliolika pasakiškų istorijų, kuriose, be Kauno atri­butikos, minimas medicinos metraštis, universiteto metraštis ir universiteto archyvas ir biblioteka, muziejaus archyvas, Kauno laikraštis, filosofijos fakul­teto dekanas, laikrodininkų draugijos pirmininkas, burmistras, miesto taryba ir konsulai-bei pasiuntiniai. Visi jie vienokiu ar kitokiu būdu yra susiję ar dalyvauja realiuose ir pasakiškuose J. Kaupo knygos įvykiuose.

 

J. Kaupas pasakose nuolat laviruoja tarp realiosios kasdieniškosios ir pa­sakiškosios erdvių, čia nėra priešpriešos, kuri taip būdinga tradicinei pasakai. Tas pat pasakytina ir apie personažus. Autorius nuolat griauna stereotipinę gera – bloga, juoda – balta opoziciją. J. Kaupo pasakų personažai nėra tradi­ciškai teigiami ar neigiami, dažnai tai kasdienybės žmonės: studentas, dakta­ras, vaikai, tačiau su j ais nutinka ne visai kasdieniški dalykai, nors tikrovišku­mo iliuzija kuriama per kronikinį aprašymą, dokumentiškumo autentiką. Kita grupė veikėjų – pasakiškieji (arlekinas, šokoladinis kareivėlis), jie J. Kaupo pasakose sužmoginami arba visiškai neatitinka stereotipinės pasakiškosios sampratos. Toks yra ir pagrindinis chrestomatinės pasakos „Kaip velnias Juo­duodegis blogais keliais nuėjo” veikėjas velnias. Čia pasakos paradigma apverčiama aukštyn kojom: ir siužeto netradiciškumas, ir veikėjo subtiliai iro­niškas vaizdavimas sukelia intertekstualias aliuzijas. J. Kaupo pasakoje ne velnias kenkia ar stumia žmogų į nuodėmę, bet atvirkščiai – jis pilnas gerų norų gyventi žemėje, konkrečiai Kaune, ir daryti gerus darbus. Panašiai vieno­je iš savo pasakų velnią yra pavaizdavę ir broliai Mekai, tik jie šios temos neišplėtojo. J. Kaupo velnias Juoduodegis, patekęs į Kauną, mėgina ieškoti tarnybos: dirba kaminkrėčiu, vėliau kepykloje kepa duoną, galų gale tampa kapinių prie Karmelitų bažnyčios sargu. Sekmadieniais velnias nedirbdavo ir dailiai susišukavęs dalyvaudavo pamaldose. Jo pasižiūrėti suvažiuodavo žmo­nės ne tik iš Kauno, bet ir iš aplinkinių miestų, jie, pamatę velnią, tapdavo geresni. Kauno laikraščiai rašė: „girtuokliai metė gėrę, plėšikai miškan teei­davo tik grybauti ir uogų rinkti, lošėjai Rotušės aikštėje viešai kortas sudegino. Taika įsiviešpatavo Kauno mieste ir dorybės jame klestėte klestėjo” (279).

 

Galų gale ne dėl savo, o dėl blogų žmonių kaltės velnias nebetenka ir šios tarnybos, jam nieko kita nebelieka, kaip susidėti su valkatomis ir girtuokliais. Blogi žmonės velnią išveda iš kelio. Kūrinio pabaigoje grįžtama į tą patį tašką, nuo kurio šis tekstas prasidėjo: velnias nuklysta blogais keliais, kaip ir įprasta tradicinėje pasakoje. Per paradoksą, per humorą ir ironiją autorius analizuoja rimtus bei amžinus gėrio ir blogio klausimus. Ir šioje, kaip ir kitose pasakose, J. Kaupas rašo apie gėrio ir blogio kovą, tik daro tai apversdamas įprastąsias vertybes aukštyn kojom.

 

Bet kurioje iš savo pasakų autorius siekia parodyti, kad riba tarp iliuzijos ir to, kas yra konkretu ir apčiuopiama, yra labai trapi, bent jau J. Kaupas tas ribas stengiasi trinti, skatindamas įžiūrėti kasdienybės daiktuose, pilkoje realybėje stebuklingąjį pasakiškąjį pradą.

 

Pasakoje „Tuktuko burtų laikrodis” autorius pasakoja dvi istorijas, kurio­se viena kitą keičia pasakiškoji ir kasdieninė erdvės, sustabdoma istorinio laiko tėkmė. Sustojus stebuklingajam laikrodžiui, miestą užplūsta Trijų kara­lių ir Erodo pasiuntinių eisenos. „Kai laikas stovi, tai ir į miestą ima rinktis visai kitų amžių gyventojai.” (280)

 

Paprastai pasakose vienas iš privalomųjų personažų yra karalius. Kara­lius dažniausiai atlieka cenzoriaus, valdžios funkcijas. J. Kaupo pasakose šį vaidmenį atlieka Kauno burmistras ir miesto taryba. Burmistro įsakymu velnias Juoduodegis atleidžiamas iš darbo kepykloje, burmistro įsakymu žvaigždutės, iškeptos Tešlėno kepykloje, iškabinėjamos ant dangaus virš Kau­no. Į cirko spektaklį, kurio metu įvyksta daug stebuklingų įvykių, atvyksta pats burmistras su Kauno miesto taryba, Kinijos konsulas ir kiti pasiuntiniai. Miesto šventės susijusios su burmistro vardadieniu, kurio metu šimtas-palvėmis raketomis mirguliuoja Laisvės alėja. Šventės aprašymas atitinka pasakiškąjį karališkosios puotos aprašymą. „Visų smuklių ir valgyklų langai degė. Pilnos salės knibždėjo įsilinksminusių puotautojų, kurie be saiko gėrė vyną užsikąsdami keptom žąsim ir dešrelėm, nes viskas tą dieną buvo dalija­ma nemokamai.” (281)

 

Kaip jau esu minėjusi, beveik visų J. Kaupo pasakų veiksmas vyksta Kau­ne, kuriama iliuzija, kad už Kauno egzistuoja tik pasakiškoji stebuklinė erdvė, kuri yra visai čia pat. Kaunas J. Kaupo pasakose tampa pasaulio centru, išsiverčiančiu be aplinkinio pasaulio. Tą patvirtina ir tokios detalės tekstuose. Virš Kauno J. Kaupo pasakose spindi žvaigždės, kurios yra iškeptos garsiojoje Tešlėno kepykloje ir iškabintos virš Kauno. Laikrodininkas Tuktukas sukonst­ruoja Kaune stebuklingąjį burtų laikrodį, kurį pamiršus prisukti, į Kauną at­vyksta paslaptinga Trijų karalių eisena.

 

A. Nyka-Niliūnas Kaupo tekstus dar vadina fantastinėmis novelėmis, pa­brėždamas jų originalumą lietuviškosios prozos kontekste. „Jo pasaulėžiūri­niame komplekse pagrindinį toną sudaro idealistinė pažiūra į gyvenimą ir jo apraiškos.” (282) Iš pirmo žvilgsnio lengvi pasiskaitymai sukelia daug interteksti-nių aliuzijų, kurių „semantinės gijos nusidriekia ir į filosofinę, religinę bei politinę problematiką” (283).

 

______________

 

(277) Kaupas J. Tremties gyvenimo psichologija // J. Kaupas. Raštai. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 516.

(278) Jaunimo laureatas kalba (Juliaus Kaupo atsakymai į Draugo korespondento Vokietijoje St. Dcvcnio pateiktus klausimus) // J. Kaupas. Raštai. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 629.

(279) Kaupas J. Raštai. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 40.

(280) Ibid.P.62.

(281) Ibid. P. 96-97.

(282) Nyka-Niliūnas A. Daktaras Kripštukas pragare, arba Pasikalbėjimas apie pasakų knygas //A. Nyka-Niliūnas Temos ir variacijos. Vilnius, Baltos lankos, 1996. P. 220.

(283) Staknienė A. Kiti žemininkų-hnkįninkų bendraamžiai // Lietuvių egzodo literatūra. 1945-1990. (redagavo K. Bradūnas ir R. Šilbajoris). Chicago, Lituanistikos institutas, 1992. P. 526.

 

Dalia Kuizinienė. Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 metais. Rašytojų draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros debiutai. V.: Versus aureus, 2003.


daktaras-kripstukas-pragare