Marius Katiliškis išeivijos prozoje laiko­mas kaimo realizmo ryškiausiu atstovu. Ši etiketė dažnai prisegama rašytojams, kurių veikalų siužetai, personažai ir problematika paimti iš Lietuvos ūkininkų gyvenimo. Esame įpratę galvoti, kad ūkininkai, gyvendami taip arti žemės, dirbdami rankomis, apsupti gamtos, yra arčiau tik­rovės, neužtušuotos iliuzijomis. Iš tikrųjų literatūroje realizmo nenulemia tai, ką rašytojas pasirenka kaip me­džiagą savo kūrybai. Tai, kas skiria realistus nuo kitų srovių rašytojų, yra pasirinkimas atkurti jų pasirinktų charakterių aplinką su fizinėmis ir psichologinėmis de­talėmis. Aplinką, kuri skaitytojui yra pažįstama ne inte­lekto ar fantazijos dimensijoje, bet žmogiškai išgyvenant kliūtis, statomas bet kokios aplinkos individui. Realizmo skalė labai plati – nuo Henrio Džeimso (James) salonų iki Solženicyno „Gulago”. Genialiausi realistai, pvz., Bal­zakas, paverčia žmogaus fizinę aplinką jų aistrų, psicho­loginių konfliktų, jų tragikos išraiška. Vieni realistai per­teikia aplinką, akcentuodami ryškiausias jos detales, iš­mesdami viską, kas yra neesminio, kaip daro Hemingvė­jus (Hemingway), kiti perduoda ją tiršta tekstūra, pilna spalvų, formų, elgesio niuansų, visus žmogaus pojūčius erzinančių elementų, kaip daro Džonas Apdaikas (Updike). Koks bebūtų jų stilistinis priėjimas, visiems realis­tams svarbi tikrovė ne tokia, kokia ji gali būti, bet tokia, kokia ji yra.


Marius Katiliškis savo kūryboje siekė būti autentiškas ne vien savo pasirinktų personažų buities vaizdavi­mu. Jo ūkininkai, samdiniai, mažų miestelių valdininkai, karo audros išblaškyti ir sužaloti kareiviai ir pabėgėliai, socialinėje struktūroje nesugebantys pritapti žmonės – visi jie yra daugiau negu peizažo ornamentinės figūros, kaip dažnai pasitaiko mūsų prozoje. Prieškarinis Lietuvos kaimas, kurio aplinka sudaro pagrindą jo geriausiems vei­kalams –„Užuovėja” ir „Miškais ateina ruduo” – yra daugiau negu nostalgiška kelionė į praeitį. Tiesa, „Užuo­vėja”, rašytojo žodžiais, gimsta iš prakąsto obuolio skonio, iš žvilgsnio į padangėje keliaujančius debesis, grą­žinančius praeitų dienų palaimą. Tiesa, Katiliškio gamtos aprašymai sudaro daugiau nei pusę „Miškais ateina ru­duo” teksto. Jo kalbos turtingumas liejasi srautu nuo rugių varpos iki miško tankumyno – viskas svaigina jo pojūčius. Tačiau tai ne viskas. Lengva tai pastebėti, lygi­nant jį su kitu mūsų prozos meistru – Pulgiu Andriušiu. Lyriškas, žaismingas, miniatiūras mylintis Andriušis nu­veda mus į saulėtą paežerę, kuri iš tikrųjų yra prarastas rojus, be pavojų ir komplikacijų. Žiogas ir žmogus turi vienodą reikšmę. Andriušio meilė jiems vienoda. Kati­liškio gamtos aprašymuose nerasime tokio idiliškumo. „Užuovėjoj” kiekvienos novelės centre yra kaimiečio lau­kų ar namų darbai. Darbai lydi metų laikų ciklą (javai sėjami, pjaunami, kuliami), namuose daromas alus, dar­bus užbaigus, vyksta tradicinės ritualinės kaimo šventės (gegužinės, užbaigtuvės). Žmogus neišskiriamas iš šių dar­bų ciklo, jis suaugęs su žeme, ir asmeniški pergyvenimai gali valandėlei sudrumsti žmogaus ir žemės harmoniją, bet ne sugriauti ją. Ta harmonija ir yra tikroji „Užuo­vėja”, arba palaima, apie kurią kalba rašytojas knygos pradžioje. Perskaičius šį novelių romaną, atmintyje neiš­lieka nė vienas išskirtinis charakteris, bet lieka tos har­monijos nuotaika – savotiškai rimta, beveik ritualinė. Andriušio lyrizmui, gamtos personifikacijai nereikalingas žmogus. Katiliškio dramatiškesnė aplinka sukurta ne skai­tytojui žavėtis, bet personažų gyvenimui įprasminti. Ūki­ninkas pažįsta ariamą lauką kaip savo rankos delną, ir tame pažinime – ne lauko aprašyme – yra „Užuovėjos” prasmė.

Marių Katiliškį domino ne vien praeities kaimo at­kūrimas. Novelių rinkinyje „Prasilenkimo valanda”, ro­mane „Išėjusiems negrįžti”, „Apsakymuose” matome an­trąją jo talento pusę. Jį domino sena romanų problemati­ka, giliausiai paliesta tokių rašytojų, kaip Džozefas Kon­radas ar Tomas Hardis. Temperamentu Katiliškis gimi­ningas abiem. Problematika susijusi su sprendimais apie žmogaus charakterį. Gyvenime sprendžiame apie žmogų iš jo pasirinkimų vienaip ar kitaip elgtis. Stebėdami, į ką jis veržiasi, su kuo kovoja, ko daugiausia bijo eta, susidarome nuomonę, kad jis idealistas, egoistas, niekšas ar kilnus. Tie pasirinkimai ypatingai išryškėja krizės va­landą, kada nėra laiko svarstyti ar daryti kompromisus. Iš tų pasirinkimų susideda ir žmogaus likimas. Žmogus savosios laimės kalvis, sako sena patarlė. Charakteris yra likimas, teigė Zigmundas Froidas (Freud). Visa tai atrodo labai logiška. Skaitydami romanus, panašiai vertiname ir sutiktų personažų likimus, iš tikrųjų dar daugiau kreipia­me į tai dėmesio, nes romane randame ir poelgių moty­vacijas, kurių nežinome tikrovėje. Tačiau kyla klausimas, kiek laisvas yra žmogaus pasirinkimas ir kiek reikšmės turi jame paprasčiausias atsitiktinumas. Likimas glūdi ne vien žmogaus charakteryje, bet ir išorinėse jėgose, ku­rios jį blaško ir nukreipia jo pasirinktus kelius kita link­me. Džozefo Konrado (Conrad) romanas „Lordas Džimas” („Lord Jim”) yra ryškus pavyzdys. Jaunas, daug žadan­tis, pilnas pareigos jausmo herojus aklos panikos akimir­ką palieka skęstantį laivą. Jis išgelbsti savo gyvybę ir praranda ateitį. Bandydamas atpirkti vieno momento bai­lumą, jis nuolat norom nenorom turi įrodinėti savo nar­sumą. Rezultatas tragiškas – jis tampa savo geriausio draugo sunaikinimo priežastimi, palieka didelę grupę žmo­nių smurtui ir chaosui. Romanas baigiamas savižudybe. Ironiška, kad karininkas, kuris nepaliko skęstančio lai­vo, pasirodo esąs lengvabūdis žmogus be jokių etinių normų; jis greit pamiršta visą incidentą. Konradas anali­zuoja Džimo likimo klausimą. Kiek jis auka savo silpny­bių ir kiek savo pareigos jausmo? Kas kaltas – individas ar aplinkybės?

Bendrai paėmus, kalbėdami apie charakterių tragišką likimą romanuose, dažniausiai ir turime galvoj įtampą tarp dviejų egzistencijos polių: žmogaus valios, vidinės ir laisvos – ir aplinkybių, išorinių, determinuotų, būtinų ir laisvą pasirinkimą supančiojančių. Kada rašytojas ge­rai išlaiko balansą, sukuriamas autentiškas tragiškas he­rojus. Marius Katiliškis „Prasilenkimo valandoje” ir ro­mane „Išėjusiems negrįžti” šio balanso nepasiekia. Jo per­sonažai, karo ir pabėgimo chaoso išblokšti iš numatytų gyvenimo kelių, iki galo nesuprantantys, kur srovė juos neša, jaučiantys savotišką kaltę už pabėgimą, yra iš es­mės pasyvios aplinkybių aukos. Giliau likimo žaidimą jis išplėtojo savo geriausiame veikale „Miškais ateina ru­duo”, kuris balansuoja prie buitinio ir būties romano ri­bos.

Siame veikale abi Katiliškio talento pusės plačiausiai pasireiškia: konkretus ir sensualus aplinkos sukūrimas ir psichologinė žmogaus kova su likimu. Koks lėtas ir ap­rašymais perkrautas romanas jis atrodytų mums iš pir­mo skaitymo, „Miškais ateina ruduo” daugiau negu ki­tuose Katiliškio veikaluose dominuoja konfliktai, kylantys iš herojaus asmenybės. Šiuos konfliktus čia ir norime pa­analizuoti.

„Miškais ateina ruduo” intriga labai paprasta. Du kla­siški trikampiai – vyras tarp dviejų moterų ir moteris tarp dviejų vyrų – jungiami pagrindinio romano veikėjo jauno medžių kirtėjo, vėliau samdinio, Tiliaus. Jis stovi tarp dviejų impulsų – jaunatviškos, šviesios ir trapios meilės Agnei ir instinktyvios, tamsios ir destruktyvios mei­lės Monikai. Romanas artimas tam žanrui, kuris vokiečių li­teratūroje vadinamas Bildungsroman, o anglų literatūroje kartais vadinama „initiation” romanu. Tilius veikalo pra­džioje yra pilnas energijos, nežinąs, kur ją išlieti, pilnas svajonių apie ateitį, kuri nėra labai konkreti, ir jausmo, kad jis neįtelpa į siaurus savosios egzistencijos rėmus. Jo kelias per tris metų ciklus – pavasario medžių kirtimo darbus, per vasaros aistros įkarštį ir rudens artėjančią grėsmę – priveda jį prie sąmoningo susidūrimo su savo likimu, nulemtu jo prigimties. Romano gale Tilius sužei­džiamas kulkos, skirtos jo nemesis Monikai, aiškiai nesuprasdamas, kodėl visa tai jam atsitiko. Skaitytojai su­pranta Tiliaus likimą daug geriau negu jis pats. Tai bū­dinga romano specifikai: Katiliškis atskleidžia savo he­rojų ne per dialogą ar per jo mintis, bet pats būdamas viską žinančio pasakotojo rolėje. Jis yra Tiliaus jausmų ir veiksmų aiškintojas, advokatas ir teisėjas. Tai stilisti­nė priemonė, sulėtinanti veiksmo eigą ir manipuliuojanti skaitytojo reakcijomis, ji būdinga daugiau devyniolikto­jo negu dvidešimtojo amžiaus romanui. Tilius, panašiai kaip Tomo Hardžio (Hardy) „Tesė d' Erbervilių giminės” („Tess of the D'Urbervilles”), yra instinkto auka, naivios prigimties susidūrimas su vidinėmis jėgomis, kurioms jis nežino vardo. Romane „Miškais ateina ruduo” nėra in­trospekcijos, nes personažai neturi racionalios analizės įrankių. Jų konfliktai vyksta arenoje, matomoje pro ra­šytojo, ir tik jo vieno prizmę.

Tiliaus ir Monikos psichologinė įtampa kyla iš trijų konfliktų sferų. Pirmoji, ir plačiausia, yra jų bandymas išsiveržti iš savo aplinkos, kuri juos užgožia ir žlugdo jų siekimus. Antroji – tai konfliktas su kitais, kurie arba bando jais manipuliuoti (Monikos atveju), arba papras­čiausiai nesupranta (Tiliaus atveju). Trečioji, psichologiš­kai giliausia, tai konfliktas su savo prigimtim, erotiniu pradu. Šie konfliktai ir sudaro „Miškais ateina ruduo” di­namiką.

Aplinka yra Virsnių kaimas, atskirtas nuo didžiojo pa­saulio tankiais ir tamsiais miškais, pelkėmis, pilnomis gy­vačių, vieta, į kurią ir kelias dar naujas, dar pavasario atolaidos uždaromas. Jame yra viena žmonių socialinio bendravimo vieta – Gužienės parduotuvė – karčema, pie­ninė ir Basiuliškės, gėrybėmis pertekęs ūkis, Monikos vy­ro Doveikos nuosavybė. Tai siauras veiksmo plotas, iš kurio Katiliškis beveik neišeina. Tiliaus vaikystė, mieste­lis, į kurį turėtų iškeliauti Agnė, visa tai romanui nees­minga. Kas domina Katiliškį, tai šio užkampio psichologi­nės implikacijos. Jau Tiliaus vaikystė praėjo uždaro pa­saulio ženkle – ,,Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai, iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas” (p. 104). Atėjęs kirsti miško į Virsnes, svajodamas apie miškininko ar policininko uniformą, Tilius ieško šilumos vyrų kompanijoj, ypač Petro draugystėje ir Gužienės troboj. Ne­žiūrint alinančio darbo miške, Tilius randa paguodos ma­žo pasaulio nusistovėjusioj tvarkoj: „Negausus įvykiais jo gyvenimas susiklostė tam tikrais, aiškiai regimais sluoksniais, įsiraižė savitomis formomis ir išsidėstė kelio­se vietose” (p. 36). Ta tvarkingai susiklosčiusi tikrovė šiurpuliu nukrečia Tilių, panašiai kaip Moniką, kuri vėlų vakarą supranta, kad Virsnių pieninė yra jos galimybių kelio galas. Noras pabėgti iš tamsaus miško lanko nu­veda Moniką į vedybas su Doveika, vedybas apskaičiuo­tas, materialiai viliojančias, vedybas, kurios pavirsta į nepakenčiamą narvą:

 

Ji svarstė ramiai savo nueitąjį kelią, vienu ryškiu vaizdu prikel­dama eilę kitų, tampriai susietų visumon ir sudarančių tartum tvorą, be spragų ir be vartų taisyklingu lanku apjuosusią žemės plotelį. Tati stovėjo jo vidury, išeiti ji negalėjo. Tik bandyti lipti per statinius, ku­rių viršus dargi apnarpliotas spygliuota viela ir nubarstytas sudaužytų butelių šukėmis. Arba kastis pro apačią. Bet vienu ir kitu atveju sveika ir nepaliesta negalėjo tikėtis prasmukti (p. 314).

 

Aplinka čia apibūdinama kalėjimo įvaizdžiu, kas ati­tinka Monikos dvasios būklę. Katiliškis nori parodyti, kaip veržlią sensualią moterį slopina siauri jos kasdienybės rė­mai. Parodo ją kaip asmenį be ateities iliuzijų. Tik keis­tokai atrodo žodžiai „svarstė ramiai”. Tai sugesti juo j a ne desperaciją, o rezignaciją prieš neišvengiamą katastro­fą. Šį pasąmoninį artėjančio pavojaus nujautimą turi ir Tilius, išeidamas į Basiuliškės, – nuotolis tarp jo ir Agnės darosi didesnis negu vien fizinis nuotolis. Tai jaučia ir Agnė, kurios pirmos meilės apsvaigimas perduodamas kaip gaivalingas noras sūpynėse iškilti virš tamsių me­džių viršūnių. Doveikos šlubasis piemuo, lojalus miru­siai pirmajai Doveikos žmonai, kartais pabėga iš Basiuliš-kių ir nuolatos Doveikos parvežamas atgal.

Katiliškio personažų fizinės charakteristikos irgi turi suvaržymo, apribojimo ženklų. Petras primena darbo ar­klį („Rodos, jį būtų kas spaudęs iš viršaus negailestingu, akmeniniu svoriu” (p. 19). Tilius primena jauną žirgą, ant kurio kažkas užmetė sunkius pavalkus. Visa tai skai­tytojui sudaro pakartotinį įspūdį, kad šis miškų apsuptas užkampis yra daugiau negu konkreti vieta. Katiliškio dažnai kartojami tankumos, neišbrendamumo, izoliacijos ir monotonijos įvaizdžiai sukuria atmosferą, kurioje žmo­nių jausmai nustoja racionalių dimensijų ir išsiveržia pri­mityvia jėga. Šiais atvejais Katiliškis priartėja prie D. H. Lorenso (Lawrence):

 

Tai buvo popietė, keista susiklosčiusių raštų įvairumu ir baugi­nanti slogia didybe. Kada žmonės vaikšto kaip lunatikai, staigiai pa­kylą iš guolio, tiksliai apskaičiuotais judesiais ir kaip vaidiniai sumirga išvargintose akyse. Vienas kito nesurasdami, apsilenkdami, nepa­taikydami į žingsnius, neapkęsdami ir geisdami vienas kito. Geisdami šiurpiai ir iki kraujo. Alkani ir ištroškę, grobiui paruoštais nagais ir pagaląstomis iltimis. Tam panaudodami visus pojūčius, prikeldami ir prisišaukdami išblėsusius ir primirštus instinktus pačiose primityviau­siose jų formose. Iš prakaito ir kraujo kvapo, iš mosto ir atodūsio, iš neramaus akių žvilgsnio ir godžiai išplėstų šnervių atsekami pėdsakai, ir prasideda vytis.

Visai arti, arčiau, negu iš tikrųjų, glaudėsi viena prie kitos tarp­miškės sodybos. Vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu už­darytos ankštame rate (p. 338–339).

 

Ši popietė ir antspauduoja Tiliaus ir Monikos likimą. Lanko ir kraujo įvaizdžiai nuolatos atsikartoja jų santy­kiuose. Jie negali pabėgti iš jųdviejų pasaulį juosiančio lanko, nei nuo kraujo šauksmo. Jų leitmotyvui, – daina ,,Balandėlės nė daigelis nedygo...” (p. 432) – kito sky­riaus pradžioje gūdžiai atliepiama „žemė džiūvo ir skel­dėjo iki kraujo” (p. 433). Toje žemėje daigai pasmerkti mirčiai, – tai Tiliaus ir Monikos meilės įvaizdis.

Tiliaus ir Monikos konfliktas su aplinkiniais kyla iš to, kad jie jaučiasi skirtingi nuo kitų. Jie jautresni kitų elgesio niuansams. Tiliui nėra lengva tarp grubokų, žemiš­kų medkirčių, kurių norai ribojasi uždarbiu ir šeštadie­nio vakaru Gužienės užeigoje, kur jie randa grupės ši­lumą, apsvaigimą pigiu alkoholiu, kur jie mėgaujasi vienas kito erzinimu, be rimtų išpuolių. Dėmesio centre daž­nai yra gležnutė Agnė, viliojanti ir nepasiekiama. Vy­rams Špico kėsinimasis į Agnę atrodo tik kvailai juokin­gas, o Tilius negali pakelti net minties, kad Agnės trapu­mas gali būti paliestas vulgarių Špico gestų. Už Špico primušimą Tilius patenka į kalėjimą ir tuo užsikerta ke­lią į valstybinę tarnybą. Vyrų muštynės Gužienės užei­goje yra įprastas dalykas. Tiliaus agresyvumas nėra pavydo išraiška – tuo momentu jis dar negalvoja apie Ag­nę kaip apie mylimą merginą – tai jautrumas silpnesnei, neturinčiai apsigynimo ginklų būtybei.

Tiliaus jautrumas išryškėja ir kitame kardinaliai skir­tingame romano epizode. Norėdamas nupirkti Agnei do­vaną – kvepalų, Tilius atsiranda vaistinėje, kur „tartum balta peteliškė” Agotėlė ilgais permatomais pirštais lie­čia spalvingus, magiškus buteliukus su egzotiškomis eti­ketėmis. Nuo Tiliaus kaktos ritasi dideli prakaito lašai, nes jis supranta neturįs užtektinai pinigų užmokėti net už šios magikos dalelę. Bet jis žino,– ši viena detalė už­akcentuoja Tiliaus vidinį pasaulį – kad pigesnis odeko­lonas netinka Agnei. „Odekolonu dvelkė nuskusti kari­ninkų sprandai” (p. 204).

Panašiai Monika reaguoja į detales. Sutiktas Doveika jai atrodo didesnis už savo aplinkumą. Jis geriau už ki­tus žino, kaip apsieiti su jaunomis moterimis. Doveika sugalvoja jai padovanoti lovą. Apsupta linksmo kikeni­mo, Monika nusprendžia savo ir Doveikos ateitį:

 

Staiga ji pajuto gaižią neapykantą šiam žilam blevyzgai, nepra­šytam geradėjui. Šleikštumas atlipo iš vidaus ir sustojo gerklės vidury­je, tartum ji būtų apsivalgiusi sacharinu pasaldintais obuolių virėsiais. Ji pažvelgė į jo mažas ir darbo nesuvargintas rankas ir pajuto jų pri­silietimo šaltį taip gyvai, taip purtančiai, jog niekad jo vėliau nebeatsikratė (p. 221).

 

Nė vienas „Miškais ateina ruduo” charakteris nesu­eina su kitais į atvirą konfliktą. Išskyrus turtingą Doveiką, į kurį žiūrima su nepasitikėjimu, kiti trys – Tilius, Agnė ir Monika neturi antagonistų, stojančių prieš jų siekimus. Psichologinis konfliktas kyla iš bejėgiškumo, žiūrint atei­čiai į akis. Romane, kuris pilnas neišsipildžiusių norų, tramdomo, tylaus pykčio, išorinių konfliktų nedaug: Špi­co primušimas (Tiliaus darbas), Doveikos nuskriausto kai­myno Vargdienio kerštas (jis du kartus padega Doveikos ūkį), Doveikos pasikėsinimas į Moniką (peršaunamas Ti­lius) ir Vargdienio nušovimas. Išskyrus muštynes Gužie­nės namuose, kiti smurto elementai susieti su Doveikos asmeniu. Jo portretui Katiliškis naudoja daugiausia hiper­bolių. Iki to momento, kai Doveika nusprendžia „nusipirkti” Moniką, viskas sekasi jam net per daug gerai. Jo ūkis taip pertekęs visomis gerovėmis, kad kartais prime­na pasaką. Javai, gyvuliai, net maistas ant. stalo – viskas kaip iš gausybės rago. Atėjęs per miškus į paprastą so­dybą bernauti, Doveika netrukus veda šeimininko dukterį (Katiliškio piešiamą kaip karikatūrą) ir ilgainiui tampa turtingiausiu žmogum visoj apylinkėj. Doveikos aistra – dominuoti, traktuoti kitus kaip daiktus. Monika jam rei­kalinga kaip kompensacija už metus, praleistus su ypa­tingai negražia, labai menko proto moterimi. Monika tu­ri jam priklausyti ir todėl, kad ji patraukia visų akį: pa­lyginus su kitomis moterimis, ji rafinuota, ir visi jam jos pavydės. Monika bus žibantis namų papuošalas. Ži­noma, įvyksta visiškai priešingai. Monika išteka iš ma­terialinių apskaičiavimų ir nuobodulio, ir Doveika jai tampa daiktu. Tvarkingai sudėstytame savajame pasau­lyje Doveika pradeda jaustis nesaugus. Jis nėra toks kvai­las, kad galvotų, jog šautuvas ir sarginiai šunys apsaugos jo žmoną nuo pagundų. Taip Doveika atsiduria savo pa­ties susikaltam narve. Monikos abejingumas paralyžiuoja visą jo energiją, suardo rūpestingai paruoštus planus ir priveda jį prie smurto.

Monikos jausmas Tiliui primena karštligę. Katiliškis aprašo ją vaikščiojančią po namus tartum rūke, nors lau­ke spigina saulė. Visos mintys ir veiksmai nukreipti į vieną degantį tašką –Tilių. O Tiliui visa tai yra kažkas nuostabaus, ne jam skirta. Monika ir viliojanti, ir gąsdi­nanti, bet daugiausia – nesuprantama. Pirmas jos pama­tymas Tiliui atrodo nerealus:

 

Kaip patikusi šeimininkė? Naujoji šeimininkė. Ir tai skambėjo keis­tai, beveik nesuvokiamai. Kad tokia moteris galėtų būti jo šeimininkė, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir netikėtina, kaip turėti tokią mergi­ną. Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti ją? (p. 99)

 

Sekant akimis nutolstantį Doveikų vežimą, žinant, kad ry­toj jis išeis į Basiuliškes, jam sunku užfiksuoti mintyse ir jos išvaizdą:

 

Jos pavidalas tai traukėsi, tai tįso, tartum žiūrint pro langą, kur įdėtas prastos gamybos stiklas, nevienodais sluoksniais susiklostęs ir bjauriai sudarkąs daiktus ir žmones (p. 99).

 

Monika Tiliui paslaptinga taip, kaip jos radijo muzi­ka, sklindanti pro langą į vakaro ramybę. Niekas jo pra­eityje neparuošė būti žmogumi sau, kontroliuoti savo li­kimą. Agnei jis buvo globėjas, ji priklausė jam be rei­kalavimų. Kad galima viskuo rizikuoti dėl laimės akimir­kos, jam net į galvą neatėjo. Monika jam viso jo pasaulio sukrėtimas. Kartu ir manija, ir savęs praradimas.

 

Jis nebepriklausė sau – Telesforas Gelažius, didelėmis, kietomis rankomis Doveikos samdinys.

Ar jis buvo kada kitoks? Ar jis kada sau priklausė? Nė vienos šviesesnės dienos nebeprisiminė tame atminimų rate, teturinčiame dvie­jų sprindžių skersmenį. Jis ir nebetikėjo, kad kitaip galėtų būti. Kad žmogus tėra sau ir niekam kitam. Kad jis nesaistomas kietų, negailes­tingų lankų, vadinamų visokiais vardais. Vienas jų vadinamas – mei­lė. Gal jis ir buvo tuo vardu, tasai gaižios, karčios druskos ėdimas, nenuplaunamas ir nenutrinamas. Pakeliąs iš guolio naktų glūdumoj. Ir kartais pavedąs po kirčiu žudikiškos rankos. Pastatąs ir paliekąs bejė­giam sustingime, atėmus valią pajudėti ir pabėgti. Taip sapnas nusiau­bia žmogų ir pabudime jis dreba, šalto prakaito lašais išpiltas ir tebe­dunksinčia iš siaubo, dar neatsikvošimo, širdim (p. 410–411).

 

Jei ne žodis meilė, galima būtų galvoti, kad čia apra­šomi kalinio košmarai. Katiliškis taip aprašo Tilių tą mo­mentą, kai jis palieka Agnę, pavasario sapnus ir vaiko iliuzijų pasaulį. Vaiko iliuzijas, nes jis – „suaugusį vaiz­davosi kaip savarankų ir nieko nebojantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedinas vienui vieno balso – nežinojimo” (p. 411). Nežinojimas čia turi daugiau negu vieną prasmę. Tilius nežino, kas jam atsitiks, jis nežino, kiek toli jį nuves aistra Monikai, jis nežino, jei taip ga­lima pasakyti, į ką jis pavirs. Tilius, slepiantis Monikos dantų žymes po darbo marškiniais, yra svetimas pats sau. Šis vidinis konfliktas ir yra Tiliaus charakterio ir „Miš­kais ateina ruduo” šerdis.

Daug stipresnė ir save daugiau pažįstanti Monika ir­gi jaučia meilę kaip naštą, kaip aitrų skonį. Gulėdama „nukryžiavimo padėtyje”, ji laukia rankos:

 

Kieta, sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. Galinti pasmaugti, uždusinti, užgniaužti žadą. Nieko neklausianti ir nebojanti. Imanti ir pasiimanti, kas jai reikia {p. 323).

 

Tas pats lankas, pritraukiantis, grėsmingas ir neišven­giamas, apsupa ir jungia Tilių ir Moniką. Tame rate jie kartu suokalbininkai ir priešai. Monikos prisirišimas prie Tiliaus paženklintas tuo pačiu kraujo ir druskos ženklu:

 

Po kieta, sudirbta oda ji pajuto jo kraują, lyg jis būtų aptaškęs jos veidą ir pasilikęs sūriu skoniu ir nenutrinamai, visam laikui (p. 323).

 

Monika trokšta laisvės ir užsidaro narve. Toks visų tri­jų „Miškais ateina ruduo” personažų likimas. Net ir Ag­nės, dar taip arti vaikystės žaidimų esančios, išaugimą į moterį (tai jau pagal romantišką tradiciją įvyksta per vieną audringą naktį su Tilium) Katiliškis apsupa niauroka, lemtinga atmosfera. Tas vakaras panašus į Monikos ir Tiliaus karštą ir plėšrią vasaros popietę:

 

Tai buvo vakaras iš tokių, kurių metų bėgyje nepasitaiko daugiau kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, prieš didžiuosius darbus, išeinant į lauką sėjai. Ir išleidžiant vaikus j platų pasaulį painiais klai­džiais keliais. Vakaras prieš didelius įvykius, kuriems nelemta pasi­kartoti. Kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis. Aptraukiąs kaktą sūriais lašais, suliejąs pirštus drėgme ir odos ląste­les padarąs kraupiai jautrias ir imlias niekad nepatirtiems pojūčiams (p. 230).

 

Šių dienų skaitytojui Katiliškio tonas gali atrodyti per­dėtas. Tie „dideli įvykiai” yra merginos pirmoji naktis su vyru, šių dienų romanuose neturinti didesnės reikšmės, nei išsikraustymas iš tėvų namų ar kokia kita buitinė de­talė. Romanuose, parašytuose praeitame šimtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje, lytinis instinktas nebuvo vulgari­zuojamas. Esminis skirtumas – ne tai, kaip detaliai rašy­tojas aprašo veikėjo lytinį aktą ar impulsus. Tomas Har­dis ir D. H. Lorensas abu rašo apie instinktą kaip esminę žmogaus likimo dalį. Hardis rašo devyniolikto amžiaus stiliumi, viską pridengdamas simboliais ir skaitytojui pa­likdamas savo vaizduotėje atkurti detales. Lorensas viską detalizuoja. Ką jie turi bendro ir kuo jie skiriasi nuo bestselerių rašytojų šiandien, yra tai, kad jie žiūrėjo į žmogaus lytinę prigimtį su nuostabos, pagarbos ir baimės mišiniu – tuo, kas angliškai išreiškiama vienu žodžiu – „awe”. Tiems rašytojams tai nebuvo žaidimas ar rafinuotas namų sportas. Katiliškio gyvenimo vizija, kaip ją ma­tome „Miškais ateina ruduo”, yra gimininga jiems. Ti­liaus ir Monikos istorija jam nėra nuobodžiaujančios Vir­snių kaimo „femme fatale” afera su gražiu bernu. Kati­liškio dėmesys yra nukreiptas ne į tai, kas faktiškai at­sitinka, bet kaip tai atskleidžia personažų vidinę įtampą, kaip instinkto primityvi jėga formuoja ir deformuoja jų likimą. Daugiau nei aplinkos, daugiau nei tarpusavio kon­fliktų jie yra aukos vitališkų, vidinių jėgų, kurių jie nei iki galo supranta, nei gali kontroliuoti. Realistiniame, psi­chologiniame romane žmogaus laisva valia atsiduria nuo­latinėje įtampoje su išorinėmis ir vidinėmis problemo­mis, jis yra už racionalizavimo ribų. Ta prasme „Miškais ateina ruduo” yra vienas iš nedaugelio mūsų literatūros romanų, kur asmeniškos laimės troškimas nėra nei stili­zuojamas, nei sociologizuojamas.

Geras romanas gali būti analizuojamas iš daugelio išeities taškų. „Miškais ateina ruduo” bus skaitomas jau vien dėl Mariaus Katiliškio turtingos ir puošnios kalbos. Dėl jo įvaizdžių, kuriuos nuvokiame daugiau pojūčiais ne­gu proto analize. Ir dėl to, kad Katiliškis mato žmogų, Džozefo Konrado žodžiais, kaip „tamsiąją mįslę”. Iš tik­rųjų mes nepažįstame nei savęs, nei kitų, nei savo liki­mo. Romano paskirtis yra iškristalizuoti tikrovę estetinė­mis formomis. Tai, be abejo, ne vienintelė romano defi­nicija.

Mariui Katiliškiui vargu ar rūpėjo definicijos, jam rū­pėjo žmogus ir jo likimas. Dėl to jo kūryba yra ir bus skaitoma.

 

1986

 

Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas, įvado ir paaiškinimų autorius Liūtas Mockūnas.  – Vilnius: Vaga, 1989.

 

 

Marius Katiliškis