pakeliui i atenusPas mus jau senokai tapo banalu skųstis laikraštinės (o kartais ir rimtų žurnalų) kritikos bei jury komisijų nesugebėjimu atskirti grū­dų nuo pelų ir pragaištinga tendencija pompastiškiausiais žodžiais kelti pseudoliteratūros „šedevrus”, tuo pačiu metu nerodant nė ma­žiausio dėmesio aukščiau šios subliteratūros stovintiems (tiesa, gana retiems) bandymams išlaikyti normalios kritikos terminais vertin­tinos literatūros lygį. Paskutinė aukščiau minėto nesugebėjimo auka buvo jauno rašytojo Vytauto Janavičiaus trumpo metražo romanas Pakeliui į Atėnus (Vytautas Janavičius, Pakeliui į Atėnus, iliustravo Eva Kubbos, Sydney: Henrikas Šalkauskas, 1962). Per dvejus metus nuo šios rimto dėmesio vertos knygos išleidimo mūsų periodinėje spau­doje tepasirodė viena kita trumpa recenzija, tuo tarpu subliteratūra naudojosi ištisais laikraščių puslapiais su ilgiausiais pristatymais, pseudoidėjų nagrinėjimais, groteskiškai išpūsto stiliaus pasikalbė­jimais („Iš literatūros istorijos žinome, jog Schilleriui kūrybinį im­pulsą žadindavęs supuvusių obuolių kvapas. Mūsų skaitytojams bū­tų įdomu patirti, ar Jūs savo kūrybinėje praktikoje nepastebėjote ko­kio nors specialaus faktoriaus, sukeliančio įkvėpimo būseną?” etc). Tad šios gerokai pavėluotos recenzijos tikslas yra priminti skaitytojui šią dabartinėmis mūsų literatūros sąlygomis tikrai neeilinę knygą, tuo bent iš dalies atlyginant abejingumo skriaudą jaunam rašytojui.

Bet pirmiausia keletas žodžių apie patį Vytautą Janavičių, kuris platesnei publikai, galima sakyti, visai nežinomas. Kaip rašytojas Janavičius debiutavo daugiau kaip prieš dešimtį metų, dviejuose pirmuosiuose Literatūros lankų numeriuose paskelbdamas (Jono Staniškio slapyvardžiu) romano fragmentą „Vaikystė”. Šis fragmentas, įdo­mus ir originalus savo tikrovės išgyvenimu bei jos atkūrimo metodu, tuoj pat atkreipė autentiškų literatūros mėgėjų dėmesį. Vienas žymus mūsų poetas, perskaitęs „Vaikystę”, jos autorių pavadino „beraščiu Proustu”. Toks lakoniškas ir negailestingas įvertinimas iš tiesų buvo šio nepaprastai reiklaus žmogaus komplimentas, subtiliai išreiškęs ne tik kalbos bei formos trūkumus, bet ir jauno autoriaus talento realumą. Po „Vaikystės” Janavičius daug rašė, eksperimentavo, norė­damas susikurti autentišką formos mediumą savo vidaus pasauliui atskleisti ir atsikratyti sentimentinio balasto, kurio nebuvo išvengta debiutiniame prozos fragmente.

Pakeliui į Atėnus yra viena įdomiausių knygų paskutinių kelerių metų lietuvių prozos literatūroje šiapus ir anapus geležinės uždan­gos. Ji nauja ir įdomi ne tik savo žanrine distinkcija, bet taip pat siužetine medžiaga ir ypač idėjiniu krūviu. Norėdami nusakyti žan­rinį šios knygos pobūdį, mes ją aukščiau pavadinome trumpo met­ražo romanu, bet iš tiesų sunku būtų ją įklasifikuoti į bet kokius griežtesnius žanrinius rėmus. Savo esme bei konstrukcija ji yra arti­mesnė intelektualiniam traktatui arba filosofinei parabolei, nes pa­grindinis autoriaus dėmesys joje sukoncentruotas ne į veiksmą, bet į idėjines jo konsekvencijas bei implikacijas.

Siužetine medžiaga Pakeliui į Atėnus yra unikumas lietuvių litera­tūroje. Savo knygoje Janavičius nukelia mus į mitologinę Graikijos se­novę su jos dievais, milžinais ir didvyriais. Centrinę veiksmo bei pa­sakojimo ašį sudaro Egėjo ir Ėtros sūnaus Tezėjo kelionė į Atėnus pas savo tėvą, kurio jis niekuomet nėra matęs ir kuris savo ruožtu nieko nežino apie savo sūnaus egzistenciją. Penki kelionės etapai – penki nusivylimai, penki žingsniai į vienatvę, penkios pykčio, neapykantos ir kartėlio versmės, kurios pamažu užlieja tyrą keleivio širdį. Susi­dūrimas su likimo tvarka bei logika sugriauna ritualinę būties rimtį bei pusiausvyrą: Atėnus, t.y. savo būties kulminaciją, Tezėjas pasiekia viską praradęs, ir morališkai jį gali išgelbėti tik draugų atleidimas.

Kaip jau sakėme, knyga ypač įdomi savo idėjiniu krūviu. Joje au­torius paliečia keletą filosofinio bei moralinio rango problemų. Jų traktavimo rimtis liudija aštrų intelektą ir sugebėjimą globaliai su­vokti bei sujungti skirtingus realybės planus, suteikiant jiems ritua­linę pirmapradžio judesio prasmę.

Visus tuos, kurie skaitė mūsų jau minėto romano ištrauką, be abejo, labiausiai stebins stilistinis Janavičiaus posūkis į nuosaikų klasicizmą. Ankstesnio palinkimo į verbalistinį išsiliejimą nelikę nė žymės; žodis tapęs tvirtu pylimu prieš minties bei emocijos ekscesus. Bendrame stilistiniame piešinyje jaučiamas Ernsto Jūngerio poveikis.

Viską sudėjus krūvon tenka pasakyti, kad Vytautas Janavičius sle­pia savyje didelius pažadus ateičiai. Būdamas reiklus sau, t.y. imda­masis nepaprastai sunkaus uždavinio, jis dar ne visur ištesi, bet, jo paties žodžiais tariant, yra „pilnas ateities, kaip vaisius ankštyje”.

 

1964

 

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.

 

 

Foto Nr95