Pulgio Andriušio naujausioji knyga Anoj pusėj ežero (Pulgis And­riušis, Anoj pusėj ežero: Lyrinės apysakos, Nordlingen: Sudavija, 1947) dar kartą nesugriaunamai įrodo, kad Aukštaitija, ypač rytinė jos dalis, yra neišsemiamas lyrikos aruodas. Tai tas kraštas, kurio pagrindinę ašį sudaro didžiojo Kauno-Zarasų plento šiaurinė dalis. Šiuo plentu važiuodamas maždaug galėtum gal net suprasti visą šio krašto lyrinį žavesį ir jo charakterį. Tai tas pats plentas, kuriuo kadaise keliavo Antanas Baranauskas ir kuriuo daug metų vėliau iškeliavo į pasaulį ir mūsų šios dienos solenizantas Pulgis Andriušis. Platumos begalinės, kalneliai, monotonija ir anas „ilgesys, kuris nusmelkia žmogų birželio naktį parugėje, ant dvivėžio kelelio” (Anoj pusėj ežero, p. 54).

Pulgis Andriušis, atvedęs į mūsų kraštą tragiškąjį La Mančos riterį su jo ginklanešiu, vėliau ilgus metus jukinęs biednus ir tur­tingus, pavirsdamas beveik bendriniu daiktavardžiu, nei iš šio, nei iš to pasirodė su lyrinėmis apysakomis. Tikrai gal daug ką nustebino šis įvykis. Autorius, tai numatydamas iš anksto, savo įžangoje kuk­liai teisinasi, prašydamas skaitytojo blogai jo nesuprasti ir visus jo žygius pateisinti aukštaičio vaiko prigimtimi.

Tačiau mums šis Pulgio Andriušio „persimainymas” ir pasirody­mas naujuoju pavidalu buvo tikras ir didelis džiaugsmas. Bet ir tai tu­rint galvoje anas autoriaus pasiteisinimas yra labai prasmingas. Jame slypi aukštaičio charakterio šaknys:

– Aš čia tik taip sau. Nekreipkite dėmesio: tai mano širdis! – Taip kalba visi aukštaičiai.

Ir tik perskaičius knygą paaiškėja kelias, vedantis žmogų nuo juoko iki ašarų, humoristą paverčiantis tragiku. Aukštaičiui tai yra kasdieninė duona. Aukštaitis ir verkia, ir juokiasi, ir miršta pats nežinodamas ko. Jis ir gyvena ta­rytum nežinodamas, kur prasideda svajonė, kur yra riba, skirianti jo mintyse tyvuliuojančius ežerus nuo realiųjų. Dėl to ir „Neįleido” se­nasis Mykolą nepajuto, o gal net ir negalėjo pajusti metamorfozės iš gyvenimo į mirtį, manydamas, kad tai kelionė į savo paties pasaulį.

 

***

 

Anoj pusėj ežero rinkinį sudaro devynios nevienodo ilgumo lyrinės apysakos, kaip jas pats autorius vadina. Jos turėtų sudaryti lyg ir vieną visumą, nes išilgai knygą vienur kitur šmėsteli ryšiai, nors ir silpni, jungiantys atskirus dalykus. Pagrindinis ryšys ir, sakytumėm, personažas yra ežeras Gilys, matomas iš kiekvienos knygos vietos ir einantis įvairiausias pareigas. Vienur jis yra dekoracija, kitur sim­bolis, o dar kitur kone pagrindinis apysakos veikėjas.

Ilgiausias dalykas knygoje yra „Penkių beržų kronika”. Nors auto­rius ją, kaip ir visus knygos dalykus, pavadino lyrine apysaka, tačiau joje nieko apysakiško nėra. Tai greičiau lyrinė poema ar simfonija. Jos konstrukcija remiasi ne intriga, bet kažkokiu plačiu skambėjimu. Tas skambėjimas praneša pro akis kaleidoskopiškai besikeičiančius vaiz­dus svajojančių penkių beržų mintyse ir susijungia į vieną galingą regėjimų srovę, savotiškai primenančią simfoninę poemą.

Pagrindinis personažas „Penkių beržų kronikoje” yra epocha, kelių amžių atošvaista, atsimušusi Stasio Gojaus beržų svajonėse, Gylio ežero vandenyje ir apylinkės žmonių sąmonėje. Epocha pa­vaizduota įtikinamai ir su didele lyrine jėga. Rodos, matai ten prajo­jančius Napoleono kareivius, iš Mandžiarėlio grįžtančius brolelius, pagaliau nepriklausomos Lietuvos kareivius, ir kaip vaikas džiau­giesi juos sutikęs kartu su autorium.

Raistelis ant takų čia yra savotiškas viso krašto simbolis. Jame tyku kaip uždaroj skrynioj. Tačiau atėjusi audra nulaužia beržus, kaip istorijos banga, atėjusi į šį kraštą išlaužiusi daug senų ir jaunų beržų ir atnešusi laisvę.

Apybraižoje „Beržatiltin” autorius pasakoja kelionę miestelin, su didele meile ir detalėmis aprašinėdamas įspūdžius bei smulkmenas, kurias sutinki važiuodamas Aukštaitijos keleliais pro kaimus. Šičia autorius parodo nepaprastą pastabumą ir mokėjimą gyvai atvaiz­duoti, rodos, nežymias smulkmenas ir priversti susidomėti jomis, lyg tai būtų keisčiausių kelionių nuotykiai. Visos aukštaitiško pei­zažo smulkmenos išlieka gyvos skaitytojo atmintyje dėl to, kad jos yra autentiškos.

Fragmentuose „Naktis parugėje” ir „Paliūtėje” Pulgis Andriušis pasireiškia kaip nepalyginamas lyrinio peizažo meistras. Tiesiog ste­biesi autorium, kaip jis galėjo taip gerai visa tai suvokti ir išreikšti. „Naktyje parugėje” kaip nesuvaldoma srovė ištrykšta vasaros nak­tis, užliejanti viską: ir daiktus, ir žmones. Ir vasaros naktis atrodo kažkokia viena nesibaigianti gamtos simfonija, kurioje ištirpsta ir gyvena lyriška aukštaičio siela, kaip tas Pamalaišio ir jo žmonos Viktulės pasikalbėjimas. Ir nežinai, kur baigiasi žmogus, kur pra­sideda gamta.

Vasaros naktį ryškiai išgyveno visi aukštaičių lyrikai. Argi nesakė Antanas Baranauskas, kad „Vidunaktyj taip tyku, kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas”? O Pulgis Andriušis „Naktyje parugėje” taip sako:

 

Iš beržyno pusės atsirita drungna banga ir užtvindo parugę, bet per ilgą dieną prikaitinta dirvos žemė be perstogės leidžia šilimą, ir dvivėžyje kelelyje netrukus vėl jauku ir šilta kaip Dievo burnoje. O už juodalksnių eilės, prie tvoros nejudėdamas vis sėdi atsukęs nugarą rūko de­besys (p. 50).

„Paliūtėje” įdomus ne tik savo lyrika, bet ir konstrukcija. Tai po­ema, ne apysaka. Sėdinčio Jonienės pirkioje Sinklio kažkaip bepras­miškai, lyg lašų muzika į stiklo langus, kalbos fone autorius tiesiog nepaprastu tikrumu pavaizduoja paliūtės nuotaiką, skaitytoją pa­nerdamas į tą pačią melancholiją, priversdamas ieškoti kažko pana­šaus atsiminimuose. Autorius pastebi ir keliu važiuojantį baigiamą perlyti rudinėtą žmogų, ir iš klojimo išlindusį Jonienės katiną, ir už stalo vozgurnojantį Sinklį.

 

Už balto klevinio stalo pražuvęs, Sinklys nubaido nuo kailinių apykaklės uodą, kuris jau gera valandėlė, kaip taikstosi jam į ausį, varydamas ilgą ilgą nūdo melodiją. Lauke, prie durų vietoj laiptų paristo akmens sky­lėje, skambiai pliumpsėdami, krenta lašai nuo stogo: tvinkst – tvinkst – tvinkst (p. 59).

Autorius čia taip gerai įsijautęs į nuotaikas ir vaizduojamąją me­džiagą, kad nerasi nė vieno nereikalingo bruožo, nė vieno žodžio. Viskas čia kalba viena ir ta pačia kalba: liūdesys, lietus ir melancho­liškos, nesibaigiančios svajonės.

„Baimės naktys” irgi priklauso prie stipresniųjų rinkinio dalykų.

Ypatingo dėmesio susilaukia fragmentas „Neįleido”. įdomus jis jau ir dėl to, kad čia Pulgis Andriušis vaizduoja žmogų. Nuolatinis peizažas per visą knygą šiek tiek ima varginti: ne dėl to, kad jis būtų blogas, bet savo intensyvumu. Ir čia pagaliau žmogus! O tas žmogus yra Mykolą, kuris yra, kaip knygos pradžioje paaiškėjo, raistelio ant takų savininkas. Ten jis buvo turbūt dar jaunas, nes pajėgdavo kaip skustuvu nupjauti raistelio žolę. Vaizdelyje „Neįleido” matome jį, besiruošiantį žengti į devintąją dešimtį, jau išėjusį į pensiją. Mažai kas juo besidomi. Ir darbai jo neįvairūs. Dėl to jo gyvenimas ir visas dėmesys susikoncentravęs į gamtą ir pačią bežadę buitį. Šia prasme jis yra artimas Vaižganto Mykoliuko giminaitis. Žmonių savotiškai atstumtas, jis paskęsta gamtoje ir joje išgyvena paskutines dienas, savo grįžimo atgal žemėn etapą. Mykolos charakteristikai autorius panaudoja jo išgyvenimus kasdienėse kelionėse į laukus. Iš to pa-aiški Mykolos vidus. Jo visas gyvenimas dabar yra gamta:

 

– A, taigi, einu panuovaliu pro Degimus, o pempės strapaliuoja nuo kimšo ant kimšo, ir vis: gyvi, gyvi! Skaitos, dar gyvas, misliju sau vienas, bet ar ilgam? Gerai, kad manęs nepamirštat, kuoduotosios, išvargę žie­mos bėdas; man taipgi buvo nelengva ant pečiaus pado dilinti šeiva-kaulius. Gerai, gerai, kad atskridot mūsų šonan!

– O vėjas kaip iš burnos šiurena tiktai pakinkiuose, net iš po juostos paleidau kailinius, sakau, tegu išpūs žiemos raugą iš po jerkų. Perlipau lieptą tėkmelėje, pilną purienų kaip trynio, muša vienan balsan varlės, ūkuriuoja upelis, skaitos, neša Gilin žiemos darbus (p. 75).

Kiekvienu laiku, kur tik jis bebūtų, viskas Mykolai atrodo gyva, prasminga. Gamta jo sąmonėje praranda materialinį charakterį, ir jos reiškiniai pavirsta tarytum žmogiškojo gyvenimo fragmentais:

 

– Sukdamas pernykštę, daboju, va kad ir Meldaikio žirniai. Ankštis ir mislija sau viena, ar da čia pridėt vieną žirnį, ar jau gana bus? Ir taip bemislijant, saulė čiaukšt ir uždarė ankštį. Gana bus, sako! (p. 74)

.

Šiame kūriny aiškiausiai išsiskleidžia Pulgio Andriušio, kaip ly­riško gamtos žmogaus vaizduotojo, talentas. Čia autorius ryškiai pa­rodo ne tik rytų aukštaičio dvasią, bet ir nepalyginamą kalbos grožį, jos spalvingumą bei lankstumą. Kiekvienas sakinys čia yra gyvas kūnas ir kraujas, kalbanti meninė tikrovė, nes aukštaitis nesiduoda aprašomas: reikia jį gyvą parodyti.

Mykolą taip ir miršta panteistinėje nežinomybėje, nebaigęs ir ne­išsprendęs visko, sumaišęs realybę su fantazija ir sunkų žemės gy­venimą išplėtęs ir pagražinęs savo paties svajonėmis.

 

***

 

Didžioji Pulgio Andriušio knygos stiprybė yra jos lyrika ir stilius. Nuostabiai gerai pažindamas vaizduojamuosius daiktus ir žmo­nes, be jokių sunkumų naudodamasis spalvinga aukštaičių kalba, autorius vietomis pribloškia skaitytoją savo autentiškumu. Tie­siog stebiesi, kaip lengvai einasi jam su žodžiais. Niekur nesimato prakaito ir prievartos žymių. Kalba jis naudojasi kaip muzikas virtuozas savo instrumentu, išgaudamas daugybę netikėčiausių nuotaikų.

Geriausiuose savo kūriniuose Andriušis pasirodo neabejotinas ir autentiškas talentas, atskiruose fragmentuose jau dabar pasiekęs mūsų literatūros klasikų lygio. Nesinori atsidurti patarėjo vaidme­nyje, bet visgi drįstame pasiūlyti Anoj pusėj ežero autoriui pereiti prie žmogaus vaizdavimo ir gal net prie stambesnių dalykų. Visas Anoj pusėj ežero rinkinys rodo, kad autorius turi vaizdavimo jėgos ir ga­lėtų suvaldyti daug platesnės apimties medžiagą. Kurdamas peizažą autorius vargu ar galės toliau eiti. O be to, ir visas šis rinkinys, ypač jo stipresnieji gabalai, daro įspūdį parinktų specialiam reikalui di­delės epopėjos fragmentų.

Kaip ten bebūtų, Pulgis Andriušis mums pasilieka kaip didelė vil­tis ateičiai. Jis galėtų įlieti sveiko kraujo mūsų daug kieno nuvargin­tai ir tebevarginamai beletristikai ir atsistoti mūsų autentiškiausių prozininkų gretose.

 

* * *

 

Paskutinėje vietoje tenka užsiminti knygos ydas. Tų ydų nėra čia tiek daug, bet vis dėlto jos minėtinos. Pirmiausia reikia nusistebėti, kaip galėjo knygon patekti paskutinis dalykas, pavadintas „Grįžki į Sorento”. Lyginant su kitais rinkinio fragmentais, šis graudus repor­tažas iš Berlyno yra visai silpnas. Reportažas visuomet pasiliks re­portažu. Tik šešiais puslapiais tepadidinęs knygos tūrį, jis visai be jokio reikalo ardo rinkinio vieningumą.

Fragmentas „Santa Lucia”, turėdamas daug gerų savybių, irgi negali lygintis su kitais. Nežiūrint visų stilistinių puošmenų, šis dalykas vertintinas tik kaip grynai pritaikomosios literatūros kūri­nys, gražiai parašyta botanikos bei entomologijos populiarizacija. Nenorime mes jo neigti kaip tokio. Mes patys kadaise, vaikystėje, džiaugėmės skaitydami kažkieno parašytą panašaus pobūdžio da­lyką, kuriame buvo aprašomas nuostabus pasaulis vandens laše. Šia prasme Pulgis Andriušis pasiekia čia didelio meistriškumo. Bet mes puikiai žinom, kad ne į tai yra sukoncentruotas autoriaus dėmesys. Jis nenorėtų mūsų mokyti ar populiarizuoti, jis ir čia norėtų prabilti į mus parodydamas, kas jam širdyje knieti.

Tiesa, autorius jau įžangoje iš anksto teisinasi dėl per daug tiršto entomologizmo, prašydamas skaitytoją tikėti, kad „rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gy­venimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes”. Taip. Jie nėra tik ornamentika. Aukštaitis noriai klausosi jų balsų, gėrisi spalvomis bei forma, bet šitame gėrėjimesi nieko nėra moksliško. Retas kuris žino, kokiu būdu griežia žiogas. Retam kam ir įdomu. Pakanka, kad griežia ir savaip garbina Dievą, anot Kris­tijono Donelaičio.

Panašios rūšies „Snaudalis dirvonėlyje” stovi arčiau literatūrinio kūrinio, nes jame autorius ne tiek botaniškai aprašinėja, kiek džiau­giasi nuostabiais spalvų deriniais.

Autorius gerai padarytų, jei visus šio tipo kūrinius išleistų atski­roje knygoje.

Negerai daro autorius ir ten, kur lyrinėse vietose pavartoja labai jau moderniškus, kartais net lotyniškos kilmės žodžius (orchidėja magnifolia), arba be reikalo įterpia šiurkštų humoristinio pobūdžio sakinį, kaip antai, „Baimės naktyse” Pulgis Andriušis rašo:

 

Iš kiekvieno pirkios kampo siekia plaukuotos rankos, smidrų šakomis sėlina nakties dvasios, vėjo aimanose, susparos mėšlungiuose, ant šulinio pamiršto kibiro žvangėjimuose, čiukuro kauksmuose telkiasi rūškanos jėgos prieš tave vienui vieną, trilinką kamuoliuką po patalais, pasiren­gusį virsti mažesniu už patį embrioną, iš kurio prasidėjo visos tos nemalonios istorijos (p. 66-67).

Kaip matome, mūsų išskirtasis humoristinis priedas suardo visą rimtį ir nuotaiką, lyg šaltu vandeniu perpildamas. Tačiau visi šie nereikalingi priedai, reikia manyti, yra ilgos žurnalistinės praktikos liekanos. Ir šios liekanos, kur tik jos pasitaiko, visuomet daro nema­lonaus ir nereikalingo įsiveržėlio įspūdį.

 

1947

 

Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.