jurgis-jankusPrisipažinsiu – J. Jankus (1906–2002) buvo tas autorius, kuris per egzaminą universitete neleido gauti geresnio įvertinimo. Laimei, tame pačiame biliete buvo reikalaujama žinių apie daug emblemiškesnį autorių – Antaną Škėmą. Tai šiek tiek gelbėjo. Taigi šis tekstas yra savotiškos skolos pačiam sau ir J. Jankui grąžinimas.

Šiais metais minimos jo šimtosios gimimo metinės neišsklaidė šio autoriaus įvaizdžio – jis neatsidūrė „įžymiųjų šešėlyje“. Apsiribota paroda Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir keliais smulkiais renginukais. J. Jankaus mirtis, skirtingai nei kitais panašiais atvejais, netapo rašytojo išgarsėjimo priežastimi. Kuo gi jis nusileidžia kitiems savo laikmečio autoriams?

Neatsitiktinai V. Kubiliaus „XX amžiaus lietuvių literatūroje“ J. Jankus aptariamas ne skyriuje „Egzodo literatūra“, o kaip lietuvių neoromantikų kartos autorius. Tačiau ir čia jis priskiriamas prie mažiau žinomų rašytojų – Nelės Mazalaitės, Kazio Jankausko...

Skaitant J. Jankaus romanų dilogiją „Egzaminai“ ir „Be krantų“ (1938–1939), ryškėja priežastis, kodėl J. Jankus netapo dominuojantis rašytojas. Mat dar prieš emigraciją autorius reiškėsi ne kaip naujų poetinių ar prozos tendencijų pradininkas, o labiau kaip neoromantikų poezijos ir I. Šeiniaus pasakojimo būdo tradicijos tęsėjas.

Panašus likimas J. Jankaus laukė ir išeivijoje (rašytojas 1950 m. išvyko į JAV). Nors jo romanas „Paklydę paukščiai“ pasirodė 1952 m., o A. Škėmos „Balta drobulė“ (kurią J. Jankaus romanas kiek primena) – 1958 m., pasekėjas pranoko pradininką. Jei A. Škėma estetinę vertę kūrė kraštutinės įtampos pasakojimu, tai J. Jankus teikė pirmenybę pasakojimo intrigai ir netikėtiems, ryškiems siužeto vingiams. A. Škėma labiau orientavosi į skaitytoją estetą, o J. Jankus – į smalsų ir žingeidų, kuriam tiesiog įdomu sekti veiksmo peripetijas.

J. Jankus į Lietuvą negrįžo (jo kūryba, beje, buvo išleista atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sulig 1990-aisiais). Greičiausiai tam tiesiog nebuvo nei išorinių, nei vidinių priežasčių. Patriotinės poezijos praėjusiojo dešimtmečio pradžios skaitytojui beveik nebuvo priežasčių atsiversti J. Jankaus knygą. Pavyzdžiui, J. Jankaus pasaką „Po raganos kirviu“ (ji priskirta literatūrinės pasakos, padavimo, legendos žanrui) (1953) tarsi užgožė Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ (1945). Su sovietinės Lietuvos autoriaus pasakojimo humoru, ironija, grotesku, poetiškumu išeivijoje galynėtis galėjo nebent Julius Kaupas („Daktaras Kripštukas ir kitos nemažiau įdomios pasakos, surašytos Kauno miesto kronikose“,  1948).

Kaip J. Jankus save ir savo kūrybą vertina pats? Autorius savo autobiografijoje atskleidžia: „Kai kas iš dabartinių kultūrininkų pagalvoja, kad nepriklausomoje Lietuvoje jau buvau spėjęs įsitvirtinti ryškiųjų menininkų gretose. Aš pats to nejutau ir nejaučiu dabar. <…> Rašymo savo profesija niekad nelaikiau, jon nesiveržiau ir dabar toks tebesu“ (Egzodo rašytojai, 1994).

Vėliau autorius prisipažino, kad būta momentų, kai rašyti tiesiog negalėjo. O ir tai, ką parašydavo, atrodė „neverta“, „be prasmės“. Ypatingai J. Jankaus kuklumas ryškėja B. Brazdžionio, K. Bradūno, J. Meko ir M. Katiliškio akivaizdoje. J. Jankus džiaugėsi negavęs jokios literatūrinės premijos už romanų dilogiją „Egzaminai“ ir „Be krantų“. Taigi šio rašytojo santūri laikysena neturi nieko bendra su kai kurių dabartinės Lietuvos rašytojų deklaruojamu autsaideriškumu, tačiau kartu ir mėgavimusi dėmesiu ir premijomis.

Nepaisant „šešėlio rašytojo“ įvaizdžio, J. Jankus patrauklus adekvačiu savęs ir kitų vertinimu, nesiveržimu į pirmąsias gretas, avansceną, tribūnas. Jis nebuvo nei kūrybinių sąjungų, nei visuomeninių organizacijų aktyvistas. J. Jankus – rašytojas, nesusilaukęs ypatingo dėmesio, neįtrauktas į privalomų programinių kūrinių sąrašus, tačiau galbūt jo kūryba susidomėsite Jūs: pateikiu J. Jankaus biliografiją.

 

J. Jankaus kūrinių bibliografija:

Egzaminai. Romanas. – Kaunas, 1938;

Be krantų. Romanas. – Kaunas, 1938;

Naktis ant morų. Romanas. – Tűbingen, 1948;

Pirmasis rūpestis. Novelės. – Chicago, 1951;

Paklydę paukščiai. Romanas, d. 1 – 2. Brooklyn, 1953;

Po raganos kirviu. Pasaka. – Brooklyn, 1953;

Namas geroj gatvėj. Romanas. – Nordlingen, 1954; Vilnius, 1992;

Senas kareivis Matatutis. Tautosakinis pasakojimas. – Chicago, 1955;

Peilio ašmenimis. Drama. – Brooklyn, 1967;

Užkandis. Pasakojimai. – Brooklyn, 1973;

Ir nebepasimatėm. Pasakojimai. – Chicago, 1977;

Anapus rytojaus. Romanas. – Chicago, 1978;

Kol esu čia. Pasakojimai. – Chicago, 1979;

Paparčio žiedas. Pasakojimai. – Chicago, 1982;

Klajojančios liepsnos. Pasakojimai. – London, 1984;

Tėvas Venancijus ir jo Matilda. Pasakojimai. – Chicago, 1988;

Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų. Romanai. – sud. I.Slavinskaitė, Vilnius, 1990;

Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis. Literatūrinės pasakos. – Vilnius, 1994;

Grigo ratai. Kalėdų pasaka. – Vilnius, 1995;

Papelkių skripstūnas. Pasakojimas. – Klaipėda, 1996;

Auksinis Vabaliukas. Pasakos. – Vilnius, 1997;

Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. Romanai. – Vilnius, 1998;

Severiukas. Apysaka. – Vilnius, 2000;

Pušis. Romanas. – Vilnius, 2004.

 

Skrynia.lt, 2006