Maksimalistų atgijimas 1932 m.

    

     Borutų šeima, įsikūrusi Basanavičiaus al. 6, buvo įtraukta į patį maksimalistų sąjungos veiklos epicentrą. Jie priglaudė Vladą Karosą, jau prirakintą prie lovos. Apie pasekmes Kazys Boruta plačiai rašo atsiminimuose: „apie ligonio lovą vyko kitas sambrūzdis. Ten rinkosi visuomeninės veiklos draugai ir organizatoriai. Prirakintas ligos prie lovos V. Karosa vadovavo atkūrimui pakrikusios sąjungos. Kasdien prie jo lovos vykdavo posėdžiai. Teko stebėtis nepalaužiama valia ir energija. Sąjungos slapta veikla vėl atgijo – atsirado slapti laikraštėliai, atsišaukimai, veikė jaunimo kuopelės, o ir senieji darbininkai, nors ir varžydamiesi, iš naujo įsitraukė į darbą. Tiktai šį kartą ne visai sutarėme. Aš norėjau eiti savarankiškai literatūrinio darbo keliu, nesirišdamas su jokiu pogrindžiu. O dabar vienas ir kitas sąjūdis ėjo iš vieno buto. Daug kas manė, kad iš vieno taško. Bet mudviem su V. Karosa tekdavo ir susikirsti, ir pasiginčyti. Ona būdavo mūsų tarpininkė.“ (1) Maksimalistai pradėjo steigti kuopeles Alytuje, Ukmergėje, Šiauliuose, Zarasuose, įsteigė jaunųjų maksimalistų biurą, kuris 1932 m. vasario mėn. pradėjo leisti moksleivijai skirtą „Jaunąjį maksimalistą“ (2). Pagal kitą liudijimą, būreliai atsirado dar Naumiestyje, Tauragėje ir Telšiuose (3). Prie šio aprašymo galima pridėti kriminalinės policijos valdininko Broniaus Vėžio, tikriausiai vadovavusio maksimalistų sąjungos sekimui, liudijimą, kad iki 1932 m. pabaigos maksimalistai visiškai atsigavo ir pradėjo plačią propagandinę veiklą, naudodami nelegalias ir legalias priemones. Jis Kazio Borutos veiklą matė kaip esminę šiame procese ir visai neužsiminė apie Vladą Karosą (4).

      Kartais Kazys Boruta būdavo sekamas. Yra išlikusi „Spangio“ sekimo byla, kurioje fiksuotos kelios stebėjimo dienos iš 1932 m. sausio-kovo laikotarpio (5). Paskui jį slankiojantys sekliai nepažinojo nei Kazio žmonos, nei pažįstamų, tad negalėjo identifikuoti žmonių, su kuriais jis susitikdavo. Ši byla įdomi tuo, kad atskleidžia K. Borutos kasdienybės ritmą. Pvz.: sausio 22 d. Kazys, išėjęs į miestą ir nusileidęs į Naujamiestį, buvo susitikęs su pažįstamais Lietuvos banke, užėjo į „Spaudos fondo“ leidyklą, pasėdėjo Perkovskio kavinėje, užėjo į „Noblese“ viešbutį. Paskui užkilo į Žaliakalnį ir užėjęs į namą Dzūkų gatvėje, kur klausinėjo apie išnuomojamą kambarį. Galiausiai aplankė A. Venclovą, gyvenantį Višinskio g. 62. Kita diena praėjo tvarkant reikalus Naujamiestyje – lankytasi „Lietuvos žinių“ redakcijoje, pagrindiniuose VDU rūmuose, „Spaudos fondo“ sandėliuose. Kazys pavalgė studentų valgykloje ir pasėdėjo „Konrado“ kavinėje. Po to užėjo į alkoholio parduotuvę ir laiptais užkilo į Kauko gatvę, kur užėjo pas bankininką Joną Smilgevičių. Per dieną kalbėjosi su penkiais neatpažintais vyrais ir keturiomis studentėmis. Kovo 25 d. Kazys pastebėtas užeinantis į „Spaudos fondo“ būstinę ir pagrindinius VDU rūmus, valgantis studentų valgykloje, užeinantis į studentų krautuvėlę ir sėdintis „Konrade“. Per tą laiką susitiko su penkiais vyrais. Galiausiai susitiko su nepažįstama moterimi, su kuria „parėjo į savo namus ir ji nakvojo. Spėjama gal bus sekamojo žmona.“ (6)

     Borutos tai jautė: „per daug jau valdžia šnairuoti pradėjo į mūsų butą, apstatė šnipais ir provokatoriais“ (7). Borutos vertino emigracijos naštos pabaigą ir nepanoro giliau pasinerti į radikalėjančią partinių bičiulių veiklą. Be to, menki finansiniai ištekliai vertė ieškoti kuklesnės vietos. Artėjant 1932 m. vasarai jie perleido butą Basanavičiaus gatvėje (kartu su V. Karosa) „draugams“. Gali būti, kad vasarą jie praleido atskirai, kiekvienas pas savo tėvus, o rugsėjo mėn. apsigyveno mažame butelyje Šviesos g. 10, kuris buvo už kelių žingsnių nuo pavasarį apleisto buto. Čia taip pat „visą laiką netrūkdavo pas mus svečių. Ir draugų, ir praeivių“ (8), tik Boruta stengėsi daugiau bendrauti su literatais.

     Kaip jau minėta, naujųjų 1932 m. išvakarėse Borutų nuomojame name iš kalėjimo išėjęs Kazys Jakubėnas. Jis tuoj pat sugrįžo į teisės studijas VDU ir pradėjo spausdinti savo poeziją, korespondencijas ir feljetonus kairiojoje periodikoje. Kazys taip pat paniro į maksimalistų veiklą – anot Onos Šimaitės, penki išėję „Jaunojo maksimalisto“ numeriai buvo pripildyti beveik išimtinai jo tekstų. Jaunimas kviestas nevengti karinės tarnybos ir ten išmokti naudotis ginklais (9). Taigi, panašu, jog jis buvo atsakingas už propagandą. 1932 m. rugsėjį saugumą pasiekė žinios, jog Jakubėnas suorganizavo maksimalistų kovos būrį ir ieško būdų įsigyti ginklų (10). Po poros mėnesių vėl užfiksuota, jog Kauno maksimalistai nusprendė, kad ginkluotis per anksti ir geriau imtis streikų organizavimo. Narių skaičius augąs, o Jakubėnas apšvietinėjęs naujokus (11).

     Su lietuvių maksimalistais ryšį 1932 m. lapkrityje užmezgė Tarptautinė darbininkų asociacija, įsikūrusi Berlyne. Atsakomojo laiško Vladas Karosa nepajėgė parašyti ir tai padaryti paprašė Jakubėno. Šis savo ruožtu paprašė Borutos savo tekstą išversti į vokiečių kalbą. Atsakyme pamėginta apčiuopti maksimalistų sąjungos vietą socialistų grupių kontekste: „mes daugiausia nesame nei gryni anarchistai, nei sindikalistai, bet gvildename nepriklausomojo socializmo sintezę“ (12). Užsiimti šio mįslingo teiginio hermeneutika yra per mažai duomenų. Svarbu tai, jog užsiminta, kad šie gvildentojai yra „Aušrinės“ leidėjai ir proletariato rašytojų grupės „Darbas“ nariai.

     Kitaip klostėsi Vytauto Montvilos gyvenimo trajektorija. Jis 1932 m. buvo atleistas iš „Naujojo žodžio“ bendrovės dėl etatų mažinimo ir eilinį kartą grįžo į Marijampolę. Dėl malonės prašymo padavimo „susitepęs“ tiek maksimalistų, tiek komunistų akyse, berods jautė atsidūręs ideologinėje tuštumoje. „Aušrinės“ redakcija įtariai žiūrėjo į jo atsiunčiamą publicistiką ir nespausdindavo. Pvz. Montvila parašė straipsnį (būta poros versijų) apie A. Hitlerio atėjimo į valdžią grėsmę, bet greičiausiai redakcijai netiko siūlymas suvienyti visas pažangiąsias jėgas (13). Tokio dogmatizmo nesijautė bendraujant su Kaziu Boruta ir Montvilos tikriausiai nereikėjo įkalbinėti dalyvauti „Darbo“ grupės veikloje.

    

     „Darbo“ almanachas

    

     Grįžęs į Lietuvą Kazys Boruta kaip rašytojas reiškėsi tik tuo metu atgaivintoje „Aušrinėje“. Jis recenzavo savo paties parengtą Kazio Jakubėno kalėjimo poezijos knygą Tegyvuoja gyvas gyvenimas, parašė proginį straipsnį apie Žemaitę (14) ir latvių poeto Augusto Apsesdelio (1880-1931), kurio teorinę kūrybą jis propagavo dar „Audros“ almanache (15), nekrologą (16). Visgi pastoviu „Aušrinės“ bendradarbiu jis netapo ir 1931-1932 m. žiemą nusprendė sukurti periodinį almanachą. Literatūros pasaulis apie šį ketinimą sužinojo steigiamajame Lietuvių rašytojų draugijos (vadinta ir sąjunga) susirinkime 1932 m. vasario 21 d. Kazys Boruta įteikė prezidiumui raštą, kad steigiama literatūros „Dirbtuvė“ ir jos nariai nei pritaria, nei nepritaria būsimai Rašytojų draugijai. Jie tiesiog palauks, tada nuspręs, ar jai priklausyti (17). Akivaizdu, jog taip siekta informuoti rašytojų bendruomenę ir korespondentus apie Kazio Borutos sugrįžimą į literatūros lauką. Iš jo užrašų, darytų tuo metu, sužinome, kad pirmoje „Dirbtuvės“ rinktinėje planavo publikuotis Kazys Boruta, Vytautas Montvila, Kazys Jakubėnas, Konstantinas Snarskis (1908-1980) ir debiutuoti Ona Lukauskaitė (1906-1983) (18).

     Vėliau K. Boruta šią kompaniją charakterizuos kaip „neprityrusius literatūros darbe žmones“, su kuriais „reikėjo viską nuo pradžios pradėti“ (19).

     1932 m. rudenį grupės sudėtis jau buvo pasikeitusi – atkrito K. Snarskis, bet prisidėjo dar vienas debiutantas Albertas Juozėnas ir, kas svarbiausia, Antanas Venclova (kaip Antanas Laisvydas) bei Martynas Gudelis (kaip Vincas Davainis). Pastarasis 1931 m. rudenį įgyvendino berlynietišką Borutos svajonę ir išvyko į Ispaniją, kur įsiliejo į anarchistų, nepriėmusių tų metų balandį paskelbtos demokratinės respublikos, gretas. Planuojamam almanachui iš ten ir atkeliavo autobiografinė apybraiža Po svetimus kalėjimus apie patirtis Barselonos kalėjime, kur M. Gudelis buvo papuolęs kaip įtariamasis, dalyvavęs anarchistų išprovokuotame Alt Llobregato sukilime 1932 m. sausio mėn. Beje, ši apybraiža buvo išplėsta ir, Kazui Borutai tvarkant leidybos reikalus, Kaune 1933 m. išleista atskira knyga Sukilusi Ispanija. Iš 1200 egzempliorių 200 buvo perduoti Kaziui Jakubėnui išplatinimui tarp judėjimo simpatikų (20). Savo ruožtu Antanas Venclova, atmetęs perspektyvą tapti rašytoju pogrindininku, ieškojo galimybės spausdintis. „Šiame almanache sutikau dalyvauti ne tiek dėl senos draugystės su Boruta, kiek dėl to, jog tada tai buvo vienintelis pažangesnis literatūrai skirtas leidinys“, – atsiminimuose teigė rašytojas (21).

     Prieš pat rinktinei, galutinai pavadintai „Darbas“ (22), atsiduriant spaustuvėje, spalio 15 d. Kazys Boruta dalyvių vardu parengė Deklaraciją dėl literatūros, laisvės ir kultūros (23). Palyginus su jo manifestu 1928 m. „Audroje“, matyti pokyčių. Anuomet Boruta tik užsiminė, jog konstruktyvizmo principams kūryboje įgyvendinti geriausiai tinka realizmas (24). Dabar jis paskelbė, kad realizmas jau laimėjo ir net neminėjo konstruktyvizmo termino. Naujajame manifeste ir toliau stipriai pabrėžtas rašytojo aktyvizmo principas. Paskelbta, jog, atsižvelgiant į realizmo „pergalę“, almanache susibūrę literatai laikosi „aktingo realizmo“ platformos ir tuo jie išlieka modernistais. Almanachas matytas kaip rašytojų aktyvistų įnašas į „kovą dėl laisvės“, kuri kovojama kartu su „darbo klase“. Vieninteliu pavergėju įvardytas besiblaškantis ir tik dėl „prievartos kartuvių“ išsilaikantis kapitalizmas, tad telieka atkreipti dėmesį į cenzoriaus nuosaikumą.

     Praėjus kelioms savaitėms po „Darbo“ pasirodymo, lapkričio 19 d. buvo surengtas jo dalyvių vakaras Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijos patalpose. Dalyvavo naujos grupės branduolys – K. Boruta, K. Jakubėnas ir V. Montvila. Rašytojų kalbos poliarizavo auditoriją – jei tikėtume korespondencijomis, dauguma kalbėtojų iš salės pasisakė už „aktingą literatūrą“ (25), bet salė daugiau katučių plojo tiems, kas išreikšdavo nusivylimą jų kūryba (26). Recenzijos daugiau bylojo apie recenzentų visuomeninius įsitikinimus nei apie rinktinę. Nei šešėlio netobulumo joje nematė Jonas Šimkus (27), prielankiai apie jį atsiliepė Pulgis Andriušis (28). „Lietuvos žinių“ redaktorius Jonas Kardelis matė almanacho turinyje sveiko gyvenimo pažinimo atspindį (29), o kartu su Kaziu Boruta 1925 m. į Kauno kalėjimą patekęs aušrininkas Jonas Norkus – „švaresnio oro bangą“ (30). Tuo tarpu pradedantis rašytojas Stepas Zobarskas, radęs ką prikišti kiekvienam autoriui, diagnozavo, kad almanacho turinys dvelkia pesimizmu ir neatitinka manifesto programos (31). Švietimo ministerijos leidžiamuose „Šviesos keliuose“ kažkas įvardijo šią grupę kaip atsilikusiuose ir nesąmoninguose sluoksniuose plintančio socialinio anarchizmo sekėjus ir nusprendė, jog jos kūryba nėra realizmas, o tik sentimentalizmas (32). Įaudrintas „darbiečių“ pasirodymo Dotnuvoje kažkoks voldemarininkų simpatikas „Tautos balse“ išvadino juos dvasios paliegėliais ir akiplėšiškomis išgamomis (33). Cenzoriai matyt įsiklausė į dešiniosios spaudos reakciją ir 1933 m. pradžioje turėjusi pasirodyti antroji „Darbo“ rinktinė buvo sustabdyta (34). Ypač poetinė jos dalis ženklino grupės siekį radikalizuoti savo žinią. Kazys Jakubėnas Pušyje ant jūros kranto liūdėjo, kad „čia kruvini žali takeliai, čia kruvina pakrantė“, o Antanas Venclova Nežinomame kareivyje žadėjo, jog „mes išdrįsime paimt, kas mūs, su šautuvu, su bomba, su granata“ (35).

     Komunistų spaudos reakcija prašosi kiek platesnio aptarimo. Dar prieš pasirodant almanachui buvo žinoma, kaip jį vertinti, nes jo dalyviai buvo „socialfašistiniai gaivalai“ ir „trečiafrontinikų atmatos“ (36). Recenzuoti „Darbą“ ėmęsis ir nuo keiksmažodžių susilaikęs Bronius Pranskus mėgino neabejotinai meniškai menkuose kūriniuose išryškinti eseriškos ideologijos pėdsakus (37). Borutos valstietis „veikia robinzoniškai, tartum giventų ne greta tokių pat skurdžių, o vienas miško glūdumoj. Žinoma, nėra ir kalbos, kad jis ieškotų paramos miesto proletariate“. V. Montvilos bedarbis yra „inteligentiškas valkata“, o „tikri revoliuciniai bedarbiai ne po vieną naktim po pievas braido, o organizuotai kovoja“.

     Vientisą komunistinės kritikos frontą netikėtai suskaldė jau minėtas komjaunuolis iš Zarasų apylinkių Alpas Kukanka. Jo dėdė buvo Faustas Kirša, kurio įtaka ir lėmė potraukį literatūrai. A. Kukanka pradėjo spausdintis 1930 m. ir tuomet jau buvo pradėjęs susirašinėti su A. Venclova. Kiek vėliau ėmė susirašinėti su P. Cvirka ir K. Korsaku (38). 1932 m. pavasarį jis dėl lėšų trūkumo metė Zarasų aukštesniąją komercijos mokyklą. Spalio mėn. įstojo į komjaunimą (39). Antanas Venclova jam bus aprašęs „Darbo“ almanacho atsiradimo aplinkybes bei paaiškinęs savo apysakos Po Italijos auksiniu dangumi paslėptą prasmę. Lapkričio 18-19 d. Alpas Kukanka parašė „Darbo“ recenziją ir nusiuntė į JAV komunistų laikraštį „Laisvė“, kuriame bendradarbiavo prisidengęs A. Badaičio slapyvardžiu. Recenzija buvo išspausdinta tik 1933 m. liepos mėn. (40) Pradedantysis kritikas griežtai pasmerkė „eserų“ K. Borutos ir K. Jakubėno tekstus; beje, Martyno Gudelio apybraižą iš Ispanijos jis priskyrė Kaziui Borutai. Gali būti, kad šią dezinformaciją jam bus pašnibždėjęs Antanas Venclova. Recenzijoje A. Kukanka išslaptino Antano Laisvydo slapyvardį ir pasirėmė asmenine korespondencija su atskleistuoju rašytoju. Jis atskleidė ir paslėptus rašytojo motyvus: „Venclova „Lietuvos auksinį dangų“ pavožė po Italijos dangum. <...> Tai vis sukčiavimas prieš cenzūrą, kad nuduoti būk tai kalbama ne apie lietuviškus budelius.“ A. Venclova savo atsiminimuose pritaria tokiai interpretacijai: „rašydamas apie Italiją, žinoma, galvojau apie fašistų engiamą Lietuvą (41), bet vargu ar tuo metu galėjo džiaugtis tokiu pradedančiojo kritiko įžvalgumu.

     Ši recenzija sukėlė Zigmo Angariečio, tuo metu Kominterno įgaliotinio prižiūrėti LKP veiklą už SSSR ribų, pyktį. Jis tuoj pat užklausė LKP CK sekretoriatą Kaune, ar jie nežiną, kas gali būti šio straipsnio autorius (42), ir sėdo rašyti porą poleminių straipsnių (43). Remdamasis tuo, kad recenzijoje palankiai atsiliepiama apie Antaną Venclovą, jis spėjo, jog tikrasis jos autorius yra Petras Cvirka. Tai turėjo būti eilinis įspėjimas komunistams dėl Cvirkos, tik šį kartą JAV spaudoje. Perspėjimas dėl „Laisvėje“ paskelbtos, „socialfašistus“ reabilituojančios recenzijos nuskambėjo ir „Priekale“ (44). Tuo tarpu Alpas Kukanka, prisidengęs Juliaus Dainonio slapyvardžiu, 1933 m. vasarą ar rudenį atsiuntė į „Priekalo“ redakciją kitą „Darbo“ almanacho recenzijos versiją, datuotą 1933 m. vasario 23 d. (45) Joje taikomasi prie redakcijos požiūrio į trečiafrontininkus, čia jau nebeliko teigiamo A. Venclovos vertinimo. Be abejonės, recenzento tapatybę kompartijos vadovai išsiaiškino, bet A. Kukankos anketose ir atsiminimuose nėra užsiminta, kad jis būtų dėl to nukentėjęs. Galbūt jį nuo sankcijų išgelbėjo areštas 1933 m. spalį. Z. Angariečiui eiliniame straipsnyje, skirtame komunistiniai JAV lietuvių spaudai, apie „prisiplakėlius“ iš liberaliosios inteligentijos gretų teko atsiprašyti už klaidą (46).

    

     Areštai ir proceso belaukiant

    

     1933 m. kovo 11 d. Karaliaučiuje buvo areštuotas Jonas Lukoševičius (47). Su juo į vokiečių policijos rankas pateko ir maksimalistų Užsienio sekretoriato archyvas, kuriame buvo keli šimtai laiškų, sekretoriato nutarimų medžiaga ir „Revoliucionieriaus“ bei „Jaunojo revoliucionieriaus“ numeriai. Anot K. Borutos, kovo viduryje ši medžiaga už 10 000 litų parduota Lietuvos saugumo policijai. Maksimalistai Lietuvoje greitai sužinojo apie J. Lukoševičiaus areštą, bet nepuolė slėptis ar bėgti į užsienį. Saugumiečiai greitai analizavo archyvą – jau kovo 21 d. buvo identifikavę „Klarą“ kaip Kazį Borutą (48). Buvo suplanuotas ilgai sektų aušrininkų ir maksimalistų areštas (49), įvykdytas kovo 25-28 d. Ne visi papuolę į areštuotinų sąrašą buvo rasti, bet Borutos, matyt, apsisprendė nebėgti ir kovo 28 d. buvo suimti. Kaip 1949 m. K. Boruta rašė Vlado Karosos biogramoje, kuri daugiau panaši į šventųjų gyvenimų žanrą, maksimalistų ideologas taip pat buvo suimtas kovo 28 d., gavo infarktą, apako ir prižiūrėtojų patyčių lydimas mirė areštinėje gegužės 5 d. (50) Saugumo agentai pranešinėjo apie sąmyšį tarp laisvėje likusių maksimalistų, kas atrodo suprantama ir tikėtina (51). Saugume balandžio mėn. buvo padaryti keliolikos perimto archyvo laiškų daliniai nuorašai (52), turėję duoti naudos saugumo padaliniui, atsakingam už laisvėje likusių maksimalistų sekimą. Visgi daugiau areštų berods nebuvo, nors kai kas, susiję su suimtaisiais nesijautė saugiau ir vasarą – pvz. Vytautas Montvila pamėgino „prapulti“ Kretingoje. Jonas Lukoševičiaus Lietuvos saugumui buvo perduotas lapkričio mėn. (53) Suimtieji laikėsi vieningai ir neprisipažino kaltais.

     Išimtis buvo tik Kazys Boruta, bet tai jo neišgelbėjo nuo nutarties „besąlygiškai laikyti kalėjime“ (54).

     Kauno inteligentija tuoj pat ėmėsi veiksmų išlaisvinti suimtus rašytojus. Balandžio 21 d. VDU rektorius Vincas Čepinskis kreipėsi į vyriausybę dėl K. Jakubėno paleidimo, o VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Vincas Krėvė – į vidaus reikalų ministrą dėl K. Borutos (55). Balandžio 27 d. pas vidaus reikalų ministrą tuo pačiu reikalu lankėsi Lietuvos rašytojų draugijos atstovai Vincas Mykolaitis-Putinas ir Juozas Keliuotis (56). Po pradinio tyrimo keturi įtariamieji (bet ne rašytojai) buvo paleisti, o bylos medžiaga atsidūrė prokuratūros žinioj (57). Gegužės-birželio mėn. vyko papildomi tardymai, po kurių iš kalėjimo už 50 000 litų užstatą buvo paleista nėščia Ona Borutienė (58). Užstato dydis buvo parinktas toks, kad jo įmokėjimas liktų tik teorine galimybe, bet „atvažiuoja tėvas, užstato savo ūkį ir išima marčią, kurios anksčiau nepažinojo ir nenorėjo pažinti, iš kalėjimo“ (59). Onos paleidimas nereiškė kaltinimų panaikinimo, o ji pati, būdama aštuntame nėštumo mėnesyje, t.y. 1933 m. lapkrityje, buvo tardyta (60). Galiausiai liepos 17 d. bylą iš prokuratūros perėmė Kariuomenės teismas (61). Žiniasklaida buvo paskelbusi, kad šios bylos esminis momentas yra pasikėsinimas į Augustino Voldemaro gyvybę 1929 m. gegužę (62). Maksimalistų archyvo analizė tyrėjams leido padaryti išvadą, kad pasikėsinimą surengė maksimalistai, kurie teisėsaugai buvo nepasiekiami, o suimtieji su tuo neturėjo nieko bendro. Dėl to šis momentas byloje tapo periferinis. Spaudoje šmėkštelėjo žinutė, jog pats tuomet policijos priežiūroje Zarasuose gyvenęs A. Voldemaras norėjęs advokatauti suimtiesiems, bet šie nesutikę (63).

     Remiantis maksimalistų archyvu 1933-1934 m. buvo suformuota byla (daugiau kaip 1200 lapų), susidedanti iš maksimalistų vadovybės nutarimų, narių korespondencijos, publicistikos ir šešių suimtų maksimalistų apklausų medžiagos. Kazio ir Onos Borutų, Jono Lukoševičiaus, Kazio Jakubėno, Antano Vilčinsko, Jono Butkevičiaus ir Maksimo Šuvalio pusšimtį puslapių užimantis kaltinamasis aktas buvo parengtas 1934 m. sausio 26 d. (64) Be abejonės, kaltintojams nerūpėjo su byla nesusijusios detalės ir į aktą įtraukti tik tie laiškų fragmentai, kurie liudija kaltinamųjų kaltę. Visiems kaltinamiesiems inkriminuojamas priklausymas Lietuvoje maksimalistų sąjungai, „kurios tikslas yra, kaip jiems gerai buvo žinoma, ginkluotu sukilimu nuversti esamoji Lietuvos valdžia, valdymo tvarka ir visuomenės sutvarkymas“. K. Boruta papildomai apkaltintas, kad 1929 m. vasarą „Revoliucionieriuje“ paskelbė eilėraštį, kuriame „kursto nuversti esamą Lietuvos valdžią ir valdymo tvarką“ (65). Kovo mėn. kaltinamojo akto santrauka buvo paskelbta „Lietuvos aide“ (66).

     Iš kaltinamojo akto sužinome, kad Kazio Borutos kaltė buvo grindžiama 27 jo laiškais ir 7 straipsnių rankraščiais. Gindamasis jis neneigė iš pradžių priklausęs nelegaliai maksimalistų sąjungai, bet teigė iš jos veiklos pasitraukęs 1927 m. liepos mėn. 1927-1928 m. Kazys teigė susirašinėjęs politiniais klausimais su kai kuriais senų laikų bičiuliais, bet pabrėžė, kad nedalyvavo jokioje konkrečioje veikloje, o tik susirašinėjo. Teigė, jog politinio pobūdžio publicistiką jis metęs 1928 metais. Jam inkriminuojama revoliucinė poezija skelbta be autoriaus žinios ir leidimo. Beveik visų tardytoją dominančių užuominų savo laiškuose Boruta negali paaiškinti dėl menkos atminties. Onos Borutienės kaltė buvo grindžiama 13-a jos laiškų. Ji neigė priklausanti maksimalistų sąjungai ir įrodinėjo, kad visi maksimalistų archyve rasti jos laiškai yra privataus pobūdžio, o įtartinų užuominų juose taip pat negalėjo paaiškinti dėl atminties spragų.

     Šioje vietoje noriu įterpti šaltinotyrinį ekskursą. Maksimalistų byla yra Kariuomenės teismo Prokuratūros bylų fonde (nr. 483) (67). Ten sukauptų bylų grindžiamoji medžiaga laikoma Kariuomenės teismo fonde (nr. 507). Taigi, „eserų“ byla privalėtų turėti grindžiamąją dalį, bet jos fonde nr. 507 nėra. Abiejų fondų apyrašai buvo sudaryti 1959 m., tas rodo, jog jau tuomet grindžiamosios bylos nebūta. Keltina prielaida, kad „eserų“ bylos grindžiamoji medžiaga iš archyvo iškeliavo į sovietinio saugumo būstinę. Ten 1949 m. susidomėta kai kuriais Lietuvos tautinės tarybos byloje 1946 m. nuteistais veikėjais (tarp jų ir Kaziu Boruta, ir Kaziu Jakubėnu), pradėta rinkti medžiaga apie jų eserišką praeitį. Kazio Borutos sekimo byloje liko šio domėjimosi pėdsakų – į rusų kalbą buvo išversti kai kurie grindžiamojoje byloje buvę dokumentai (68). Tikriausiai saugumiečiai šią bylą pasilaikė ir ji nebuvo grąžinta į LSSR centrinį valstybinį archyvą.

     Visgi ši byla turi ir latvišką pėdsaką. Ryga tarpukaryje buvo svarbus kairiosios lietuvių politinės emigracijos centras ir maksimalistai nebuvo išimtis. Lietuvos saugumiečiai nusiuntė Latvijos saugumui maksimalistų archyvo fotokopijas. Rygoje ši korespondencija buvo versta į latvių ir rusų kalbas (69). Latvijos politinė policija pasitelkusi lietuvišką medžiagą tikėjosi užčiuopti savo kairiųjų radikalų veiklos pėdsakus. Kita vertus, keletas maksimalistų „eserų“ bylos nagrinėjimo metu gyveno Latvijoje ir Lietuvos saugumiečiai buvo suinteresuoti, kad latviai susidomėtų šia byla. Po karo maksimalistų archyvo fotokopijos atsidūrė Latvijos SSR centriniame valstybiniame archyve (70). 1949 m. LKP Istorijos institutas paprašė iš šių fotokopijų padaryti kai kurių laiškų nuorašus ir juos gavo (71). To paties 1976 m. latvių paprašė tuometinės LSSR valstybinės respublikinės bibliotekos Rankraščių skyrius ir gavo keliolikos laiškų negatyvus, kurie atsidūrė Kazio Borutos fonde (72). Dabar jau nežinia, kodėl šios įstaigos domėjosi maksimalistų archyvu ir kodėl buvo atsiųsti tie, o ne kiti laiškai.

     Iki teismo kalinčio K. Borutos poeziją visuomenė kartais išvysdavo „Kultūros“ puslapiuose (73). 1934 m. kovo pradžioje knygynuose pasirodė jo eilėraščių rinkinys Duona kasdieninė. Knygos pabaigoje buvo prierašas, kad ją išleido poeto draugai. Kazys nebuvo labai patenkintas: „gražiai išleista, bet, kiek iš turinio sprendžiu, pradžios ir pabaigos trūksta. <... > Dėl pradžios tai pikta, kad nereikalingi žmonės rankas prikišo. Ir išėjo, kaip anas devynių auklių vaikas.“ (74) Apskritai Kazys Boruta jos nevertino, nes ten sudėti eilėraščiai atsidavė seniena (75). Knyga pasirodė, kai pasklido pirmos žinios apie kovo mėn. vyksiantį maksimalistų teismo procesą (76). Gali būti, kad ji leista siekiant atkreipti visuomenės ir ypač teisėjų dėmesį, jog kaltinamasis pirmiausia yra poetas. Ir toks poetas, kurio kūryboje neliko revoliucinio įkarščio. Kai kurie kritikai akcentavo šią ypatybę: „būdamas kairiojo nusistatymo žmogus, jis vis dėlto pirma žiūri poezijos, o ne ideologijos“ (Antanas Vaičiulaitis) (77) arba „rinkinį sudaro daugiau individuali lyrika ir jame nerandame ryškiau visuomeniškus motyvus akcentuojančius eilėraščius“ (Kostas Korsakas) (78). Tik socialdemokratų žurnale galbūt Juozas Žiugžda mestelėjo, kad šis rinkinys yra „vertingas indėlis negausingoje mūsų socialistinės kovos literatūroje“ (79). Dauguma recenzijų buvo persunktos atjautos. Ateitininkai sielojosi, kad „beprasmiško suklupimo mums itin gaila, ypač dėl to, kad suklupta žymaus talento“ (80).

     Liberalios pakraipos „Mokykla ir visuomenė“ pabrėžė, jog Dostojevskis ir Vagneris taip pat ragavo nelaisvės ir netiesiogiai kvietė teisėjus prisiminti kas jie yra dabar“ (81). Lietuvos rašytojų draugijos laikraštis pranašavo, kad „Borutą – veikėją gali aprėžti atatinkami įstatymai, bet jo, poeto, joki nuostatai, nei sienos, nenustelbs“ (82). Iš recenzijų išsiskiria kraštutinėse ideologinio spektro pusėse esančių kritikų įžvalgų sąšauka. Bronius Pranskus pabrėžė poeto norą susitaikyti su fašistine tėvyne ir įžvelgė, jog „šitas poeto žodis tik vienam: kad fašistų valdžia ir fašistinė visuomenė pamatytų pradedantį „pakutavoti“ Borutą ir kitus eserus ir liautųsi juos baniutijus“ (83). Savo ruožtu Bernardas Brazdžionis, neigiamai įvertinęs rinkinį (84), taip pat pasidalijo įžvalgomis: „pigiai stengiasi apdumt gailestingas širdis, esą už eilėraščių rašymą jis tremiamas ir kalinamas“ (85).

     Vytautas Montvila 1933 m. kovą nepapuolė į saugumiečių akiratį, bet gal būt baimė būti areštuotam (juk buvo „Darbo“ grupės narys) privertė apleisti Kauną, kur jis tuo metu gyveno, ir nesirodyti Marijampolėje. Jis pasinaudojo Butkų Juzė kvietimu ir vasarą išvažiavo į Kretingą, kur pradėjo vadovauti „Inkaro“ spaustuvei ir Butkų Juzės knygynui. Tai buvo darbas beveik be pajamų. Neapsikentęs Montvila po keleto mėnesių ryžosi grįžti į Kauną, kur įsidarbino Kauno šoferių ir autotransporto darbuotojų profsąjungos raštinės sekretoriumi. Nakvodavo raštinės patalpose Poškos g. 5 (86). Čia 1934 m. sausio 31 d., kaip vienas iš vadovų, dalyvavo šoferių streike ir apie jo beveik niekinius rezultatus rašė „Lietuvos žiniose“ (87). Beje, redakcija išcenzūravo jo korespondencinę žinutę, kurioje autorius kvietė nenuleisti rankų ir kovoti toliau (88). Laisvo laiko rezervas leido išversti Maksimo Gorkio Motiną, apie ką svajojo bene penkis metus, bet vis nesiryždavo. „Sausas, neryškus, iškraipytas, suluošintas vertimas“ – buvo kito Gorkio vertėjo Antano Venclovos verdiktas (89). „Verčiau ne ponams, o darbininkų masėms“ – atšovė vertėjas ir džiaugėsi, jog knyga tose masėse populiari (90). Montvilos aktyvumas darbininkų tarpe sukėlė politinės policijos susidomėjimą ir jis 1935 m. sausio 12 d. buvo metams ištremtas į Marijampolės apskritį. Vėl teko bedarbiauti ir glaustis pas seserį sename Montvilų name (91).

    

     Procesas, bausmės ir malonės prašymai

   

     Maksimalistų teismo procesas vyko 1934 m. rugpjūčio 22-24 d. Iš kaltinamojo akto buvo matyti, kad Kazys Boruta tapęs vienu pagrindinių kaltinamųjų, tad jis rimtai rengėsi gynybai (92). Teisiamuosius gynė penki advokatai, tarp jų Kazio Jakubėno brolis Alfonsas (93). Specialiai K. Borutos nuopelnus Lietuvos kultūrai stengėsi išryškinti rašytojas ir advokatas Adomas Lastas (94). Paties Borutos kalbos (neaišku, ar jis sakė) tekste matyti, jog jo atmintis praskaidrėjo ir savigynos centras persikėlė į laiškų konteksto komentavimą. Jis toliau laikėsi versijos, kad iš maksimalistų gretų išstojo 1927 m. viduryje ir akcentavo savo konfliktus su emigrantais maksimalistais. Boruta pabrėžė, jog vienas pagrindinių įkalčių – į sukilimą kviečiantis eilėraštis Diena iš dienos pakampėm – „Revoliucionieriuje“ paskelbtas 1929 m. vasarą, ten pasirodė be jo žinios. Kazys pareiškė nesiimąs atsakomybės už savo laiškus, nes jie „dažniausiai [kursyvas mano] parašyti veikiant momento įspūdžiams, esant prislėgtoje nuotaikoje ar nebežinant kas daryti, sergant ir net būnant nenormalioje būklėje“ (95). Kaltinamajame akte almanacho „Darbas“ pasirodymas traktuotas kaip kultūrinės maksimalistų politikos išraiška. Boruta neigė šią prielaidą ir teigė, jog „darbiečius“ jungė ne politinis nusistatymas, bet „kultūrinės veiklos ir literatūrinės ideologijos principai“ (96). Atsiminimuose jis pabrėžia, jog didžiausias jo rūpestis iki teismo buvo Onos, 1933 m. gruodžio 12 d. pagimdžiusios dukrą Eglę, likimas. Gynybinėje kalboje jis neigė bet kokią žmonos priklausomybę maksimalistams ir pasinaudojo proga pareikšti protestą prieš keturias valandas trukusią „storžievišką“ jos apklausą 1933 m. lapkritį, t. y. likus mėnesiui iki gimdymo (97). Teismo posėdžius Kazys Boruta praleido su dukra ant rankų. Jam atmintyje įstrigo pasiryžimas tuoj pat pasmaugti teismo pirmininką, jei Ona bus nuteista kalėti (98). Teismui pirmininkavęs pulkininkas Vincas Gurevičius apdairiai išliko gyvas, bet nepasidavė visuomeniniam spaudimui ir skyrė Kaziui Borutai 4 metus kalėjimo. Į tai nebuvo įskaityti pusantrų metų, jau praleistų kalėjime. Jonas Lukoševičius, kaip maksimalistų Užsienio sekretoriato vadovas, gavo 6 metus. Kazys Jakubėnas atsipirko 6 mėnesių bausme (99).

     Teismo posėdis išpuolė tada, kai buvo minimas Antano Smetonos 60-metis. Advokatai mėgino išnaudoti šią progą ir prašyti malonės ką tik nuteistiesiems. Rugsėjo pradžioje prašymus parašė Ona Borutienė ir Kazio tėvai (100), o rugsėjo 15 d. ir pats nuteistasis. Jo prašymo lakoniškumas ženklino pastangas išsaugoti savigarbą: „prašau dovanoti Kariuomenės Teismo uždėtą bausmę. Iš politinio veikimo esu pasitraukęs ir noriu užsiimti kultūros darbu“ (101). Kazys Boruta tuomet jau nepriklausė maksimalistų sąjungai ir dar prieš teismą buvo nusivylęs jos veikla („su jais, kas buvo, žuvo, aš tyliu ir tylėsiu, o daugiau nieko bendro“ (102). Laiškuose žmonai prasiveržia svajonė imtis savo gyvenimo „atstatymo“ (103). Borutų šeimos pastangoms antrino Rašytojų sąjunga, kurios „delegacija lankėsi atatinkamose instancijose“ (104). Žvelgiant iš merdinčios maksimalistų sąjungos perspektyvos malonės prašymo padavimas reiškė „revoliucinės kovos tradicijos“ ir draugų išdavimą (105). Be to, tai kėlė komunistų džiaugsmą, kurie prognozavo, kad taip įvyks (106).

     Prezidentūroje tikriausiai svarstyta bausmės dovanojimo perspektyva, nes rugsėjo viduryje Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo vadovybė buvo užklausta apie K. Borutos elgesį. Atsakymas buvo nepalankus: „Boruta Kazys, elgesio pakenčiamo, atsinešimas prie tarnautojų šiurkštokas, prižiūrėtojų akivaizdoje save aukština ir su jais nelabai skaitosi“ (107). Ši charakteristika atspindėjo maksimalistų konfliktą su kalėjimo administracija. 1933 m. gruodyje septyni maksimalistai atsisakė daryti gimnastiką, už ką trys iš jų (jų tarpe Boruta) dviem savaitėm neteko papildomų maisto davinių ir turimų lengvatų (108). Bendros kameros tuoj pat buvo surašytas skundas Kauno apygardos teismo prokurorui (nežiūrint to, kad teisiamieji buvo Kariuomenės teismo prokuroro jurisdikcijoje), kuriame pasiskųsta, jog po mankštos su paltais, kuri susiveda į rankų kilnojimą šaltame ore, nėra galimybės išsimaudyti. Protestuotojai argumentavo savo atsisakymą mankštintis baime suprakaitavusiems susirgti ir leidosi į kalėjimo tvarkos kritiką: „dabartiniu metu gimnastikos reikalavimas yra kažkoks užsispyrimas, nes vasaros metu būdavo kartais nedaroma ištisom savaitės dienom, o dabar, kada tokia gimnastika – tik kankinimas, daroma su visu griežtumu“ (109). Šis skundas nebuvo išsiųstas į netinkamai parinktą prokuratūrą arba buvo iš jos sugrąžintas ir kitą dieną protestuotojai buvo nubausti jau po septynias paras karcerio (110). Bendrakamerininkai dar porą kartų buvo atsisakę mankštintis, dėl ko keletui savaičių prarasdavo papildomus maisto davinius arba netekdavo pasimatymų teisės. Kazys kartą buvo baustas už žaidimą šachmatais (111). Jonas Lukoševičius prisiminė epizodą, kuomet pasklidus žiniai, kad Kazys Jakubėnas uždarytas karceryje su žudiku, jis su Kaziu Boruta garsiai reikalavo juos atskirti ir savo argumentus stiprino kameros durų ir langų daužymu su suolu (112). Jiems „už smurtą“ dviem mėnesiam buvo atimta teisė gauti papildomus maisto davinius (113). Prezidentui spalio 6 d. krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta ir Kariuomenės teismo prokuroras Emilis Vimeris parengė bendrą atsakymą, kuriame rekomendavo netenkinti Borutos malonės prašymo, argumentuodami tai jo elgesiu ir tuo, kad bausmė ir taip maža (114). Ši nuomonė prezidentūroje nusvėrė ir tuomet, kai spalio 16 d. Rašytojų sąjungos valdyba prezidentui įteikė prašymą išlaisvinti K. Borutą (115), sprendimas jau buvo priimtas.

     Kalėdamas Kazys Boruta išvertė Romaino Rolland’o 10-ies tomų romaną Žanas Kristofas (išleistą tik 1946-1951 m.) ir Henriko Ibseno dramą Brandas (išleistą 1937 m.). Beje, iki kalėjimo Boruta prancūziškai nemokėjo ir Žaną Kristofą vertė iš rusų ir naujos jam prancūzų kalbų (116). Jis taip pat galbūt baigė versti P. Buck Gerąją žemę (išleistą 1935 m. gruodį) ir A. Tolstojaus Petrą Pirmąjį (išleistą 1936 m. vasarį). Kūrybinis darbas itin palankus buvo tuomet, kai po teismo Kazį Borutą perkėlė į Marijampolės kalėjimą, kur jis gavo erdvesnę kamerą ir teisę prenumeruoti spaudą iš užsienio (117). Pasinerti į vertimus stūmė noras uždirbti papildomų pinigų pagausėjusiai šeimai, kurios gerovei net pasiryžta (tiesa, atidėliojant) atsisakyti papirosų (118). Įtemptas kūrybinis darbas pynėsi su radikaliu „kolektyvistinės“ literatūrinės veiklos pervertinimu. „Jei man prieš keletą metų teko pagyti nuo partinės ligos <...>, tai dabar aš sveikas nuo literatūr. Kpyжковщин‘os ligos“, – rašė jis Onai Šimaitei (119). Dar daugiau, Boruta „atrado“ klasiką ir džiaugėsi plitančia psichologinio realizmo mada (120).

     Tuo tarpu Kazys Jakubėnas, kuris kalėjime dienas leido mokydamasis prancūzų ir vokiečių kalbų bei laikas nuo laiko sukurdamas humoristinių eilėraščių, 1935 m. vasario 24 d. išėjo į laisvę (121). Trumpa bausmė jam leido išlaukti ir vėl išeiti „švariam“, nesusitepusiam malonės prašymų dėme. Panašu, jog kalėjimas nepaveikė pasiryžimo toliau veikti revoliucijos labui – vos tik paleistas Kazys susitinka su VDU Studentų socialistų draugijos nariais ir aptarinėja tolesnę veiklą (122).

     Matyt nebuvo paslaptis, dėl ko Borutos malonės prašymas liko nepatenkintas, ir jis nutraukė protestus prieš kalėjimo tvarką. Praėjus pusmečiui po malonės prašymų akcijos, advokatas, skubinamas Onos Borutienės, patarė jam rašyti naują malonės prašymą Smetonai, kuriame „ypatingų aimanavimų nereikia, tik kad prašymas būtų neužgaunančio tono“ (123). 19 3 5 m. gegužės 6 d. Kazys Boruta parašė argumentuotą malonės prašymą, kuriame teigė į maksimalistų gretas patekęs atsitiktinai, bet greitai pajutęs esąs „svetimas politiniam darbui“. Jis akcentavo savo kultūrinę veiklą grįžus iš užsienio, intensyvų vertėjo darbą kalėjime ir su ironiška gaidele prašė „dovanoti man likusią bausmę, kad galėčiau bent kiek pasitaisyti ir toliau dalyvauti lietuviškosios kultūros kūryboje“ (124). Prezidentūra tuoj pat pradėjo rinkti nuomones. Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis pareiškė netikįs, kad Boruta pakeitė savo pažiūras (125). Kariuomenės teismo prokuroras ir krašto apsaugos ministras pakartojo savo pusmečio senumo nuomonę (126). Lemiamą žodį Marijampolės kalėjimo (ten Boruta buvo perkeltas) viršininkas Meškauskas: „kameroje ramus, dirba savo įvairius rašto ir vertimo darbus. Pastaruoju laiku tarnautojams atsinešimas patenkinamas, pastebimas persilaužimas. Kalėjimo tvarkai ir drausmei linkęs pasiduoti.“ (127) 1 9 3 5 m. birželio 28 d. prezidentas dovanojo K. Borutai likusią bausmės dalį (128).

     ___________

    

     (1) Boruta K., Gyvenimas drauge su draugu, p. 94.

     (2) F. Saltono laiškas maksimalistų užsienio sekretoriatui. 1932 04 05. Fotokopija // LNB RS, f. 10, b. 480, l. 8.

     (3) Agento „Ieškotojas“ pranešimas. 1932 11 02 // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 730, l. 8

     (4) Kriminalinės policijos valdininko B. Vėžio liudijimo protokolas. 1933 04 18. Vertimas į rusų kalbą // LYA, f. K-30, b. 352, l. 120-122. Šis liudijimas atsidūrė 1934 m. Kaltinamojo akto preambulėje.

     (5) Byla nr. 4 // LCVA, f. 378, ap. 3, b. 826.

     (6) Santrauka // LCVA, f. 378, ap. 3, b. 826, l. 47.

     (7) Boruta K., Gyvenimas drauge su draugu, p. 95.

     (8) Ten pat, p. 99.

     (9) A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 115.

     (10) Agento „Ieškotojas“ pranešimas. 1932 09 01 // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 730, l. 6.

     (11) Agento „Ieškotojas“ pranešimas. 1932 11 02 // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 730, l. 8.

     284

     (12) Laiškas cituojamas iš: A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 119.

     (13) Kačiulis J., Vytautas Montvila, p. 118-121.

     (14) Boruta K., Žemaitę minint // Aušrinė, 1931 [11], nr. 3, p. 1-5.

     (15) Apsesdels, Nuo utopijos iki konstrukcijos // Audra, 1928, p. 49-53.

     (16) [Boruta K], Latvių poetas ir revoliucionierius Apsėsdelis / Petr. Linonis // Aušrinė, 1932 [05], nr. 4, p. 32-34.

     (17) Kazio Borutos pareiškimas Liet. rašytojų D-jos steigė. Susirinkimo Prezidiumui. 1932 02 21 // LLTI, f. 18, b. 151.

     (18) K. Borutos sudarytas literatūrinės grupės „Dirbtuvė“ veiklos planas [1931-1932 m. žiema] // LLTI, f. 60, b. 460.

     (19) Boruta K., Gyvenimas drauge su draugu, p. 94.

     (20) Žinios apie Baragano dagyno ir Sukilusios Ispanijos tiražą ir leidybos kaštus // LNB RS f.10, b. 12-209.

     (21) Venclova A., Raštai, t. 6: Jaunystės atradimas, p. 300.

     (22) Cenzūrą praėjęs rankraštis yra LNB RS, f. 10, b. 201.

     (23) Rašytojų grupės „Darbas“ deklaracija dėl literatūros, laisvės ir kultūros. 1932 10 15 // Darbas. Pirmoji rinktinės knyga, Kaunas, 1932, p. 200-204.

     (24) [Boruta K.], Pavejui, bet ir prieš vėją / K. Lino // Audra, 1928, p. 46.

     (25) Rašytojų grupės „Darbas“ literatūrinis vakaras Dotnuvoj // Lietuvos žinios, 1932 11 24, p. 6.

     (26) Literatūros vakaras Ž. Ū. Akademijoj / V. Niekas // Vairas, 1932, nr. 12, p. 391.

     (27) [Šimkus J.], 8 žmonių darbas / Pr. D. // Kultūra, 1932, nr. 11, p. 614-615.

     (28) Andriušis P., „Darbas“. Pirmoji rinktinės knyga // Skynimai, 1933, nr. 1, p. 37-39.

     (29) [Kardelis J.], Darbas // Lietuvos žinios, 1932 11 22, p. 6.

     (30) [Norkus J.], Darbas, pirmoji rinktinės knyga / J. Gulbinas // Mokykla ir gyvenimas, 1932, nr. 12, p. 510-511.

     (31) [Zobarskas S.], Darbas. Pirmoji rinktinės knyga / S. Malaišis // Varpas, 1932, nr. 12, p. 399-400.

     (32) „Darbas“ / Grs. // Šviesos keliai, 1932, nr. 12, p. 762-764.

     (33) Dvasios paliegėlių kuriozai / Buvęs // Tautos balsas, 1932 11 26, nr. 13, p. 2-3.

     (34) Plačiau žr.: Gudaitis L., Plunksna ir ugnimi, Vilnius, 1974, p. 36-40.

     (35) „Darbo“ almanacho nr. 2 maketo p. 57, 90. Žr.: LNB RS, f. 10, b. 11-204.

     (36) Vėl nauja socialfašistinė grupė // Priekalas, 1932, nr. 11, p. 448.

     (37) [Pranskus-Žalionis B.], „Darbas“. Pirmoji rinktinės knyga / V. V-inis // Priekalas, 1933, nr. 2, p. 87-88.

     (38) Liepsnonis A., Pokalbininkai. Atsiminimai apie rašytojus. II variantas // LLMA, f. f. 119, ap. 1, b. 331, l. 16, 44, 203, 251.

     (39) A. Kukankos-Liepsnonio asmens kortelė. 1952 // LLMA, f. 34, ap. 4, b. 119, l. 6-7.

     (40) [Kukanka A.], „Darbas“ bedarbės metu / A. Badaitis // Laisvė, 1933 07 07; teksto iškarpa: LLMA, f. 119, ap. 1, b. 438, l. 61.

     (41) Venclova A., Raštai, t. 6 : Jaunystės atradimas, p. 300.

     (42) Z. Angariečio laiškas LKP CK sekretoriato nariams Lietuvoje. 1933 07 29 // LYA, f. 77, ap. 16, b. 6, l. 170.

     (43) Angarietis Z., Antrasis provokacinis išsišokimas. 1933 07 29-31 // LYA, f. 5420, ap. 1, b. 12, l. 213-219; [Angarietis Z.], Fašistų agentai, kaip revoliuciniai rašitojai / Z. A. 1933 07 31-08 01 // LYA, f. 5420, ap. 1, b. 12, l. 50-57 ; skelbta: Vilnis, 1933 08 25.

     (44) Trečiafrontinikų atrūgos... Amerikos „Laisvėj“ // Priekalas, 1933, nr. 9, p. 489-491.

     (45) [Kukanka A.], „Darbas“ bedarbės metu. Rankraštis. 1933 02 23 / Julius Dainonis // LLMA, f. 119, ap. 1, b. 438, l. 63-65.

     (46) [Angarietis Z.], Buržuazijos agentai, kaip „revoliuciniai“ rašitojai / Z. A. [ 1933 ruduo] // LYA, f. 5420, ap. 1, b. 12, l. 105-112. Atsiprašymas atskiroje pastaboje – l. 112-114.

     (47) A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 121.

     (48) Agento „K.“ pranešimas. 1933 03 21 // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 736, l. 4

     (49) Kauno kriminalinės policijos VI rajono viršininko nutarimas. 1933 03 22 // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 342, l. 1.

     (50) Boruta K., Vladas Karosa (biografiniai daviniai). 1949 // LNB RS, f. 10, b. 436, l. 17-18.

     (51) Agento „Grybo“ pranešimas. 1933 04 04 // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 736, l. 9

     (52) Ištraukos iš kvotų sekcijos apžiūrėjimo protokolo [1933 04] // LCVA, f. 378, ap. 10, b. 736, l. 12-28.

     (53) Kaltinamasis aktas. 1934 01 26 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 31.

     (54) Teismo tardytojo       J. Vasiliausko nutarimas. 1933 05 03 // LCVA, f. 491, ap. 1, b. 2025, l. 9.

     (55) Rūpinas suimtais rašytojais // Lietuvos žinios, 1933 04 22, p. 4.

     (56) Kronika // Rytas,       1933 04 27, p. 5

     (57) Kronika // Rytas,       1933 05 01, p. 7.

     (58) Borutienė paleista už užstatą // Rytas, 1933 07 18, p. 5.

     (59) Boruta K., Gyvenimas drauge su draugu, p. 102.

     (60) K. Borutos gynimosi kalba teisme [1934 m. vasara] // LLTI, f. 60, b. 1135, l. 33.

     (61) Teismo tardytojo J. Vasiliausko nutarimas. 1933 07 19 // LCVA, f. 491, ap. 1, b. 2025, l. 13.

     (62) Rengia bylą dėl atentato prieš A. Voldemarą // Lietuvos žinios, 1933 06 28, p. 5.

     (63) Aušriniečių bylos tardymas... // Lietuvos žinios, 1933 07 08, p. 5.

     (64) Kaltinamasis aktas. 1934 01 26 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 9-32. Šio akto nuorašai yra ir LNB RS, f. 10, b. 382.

     (65) Kaltinamasis aktas 1934 01 26 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 32.

     (66) Kaip nusibankrutiję socialistai revoliucionieriai rengėsi teroru paimti Lietuvoje valdžią. Artėjant jų bylai // Lietuvos aidas, 1934 03 15, p. 7.

     (67) LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84. Apyraše nr. 2 laikomos priklausymu antivalstybinėms organizacijoms (bet ne kompartijai) kaltinamų asmenų bylos.

     (68) LYA, f. K-30, b. 352, l. 120-133.

     (69) Pažyma apie nuorašus. [1949 m.] // LYA, f. 3377, ap. 58, b. 193, l. 15.

     (70) 1 949 metais Latvijos SSR centriniame valstybiniame archyve šios bylos signatūra buvo: f. 1, ap. 5, b. 112. 1976 metais – f. 3235, ap. 1/22, b. 112.

     (71) Socialistų – revoliucionierių laiškų rinkinys. 1927-1932 m. // LYA, f. 3377, ap. 58, b. 193.

     (72) Socialistų – revoliucionierių laiškų rinkinys. Negatyvai // LNB RS, f. 10, b. 486. Laiškai iš negatyvų buvo perfotografuoti ir virto atskiromis bylomis (b. 475, 479, 480, 481).

     (73) Boruta K., Poema apie berną // Kultūra, 1933, nr. 9, p. 408; Boruta K., Sugrįžimas į tėvynę // Kultūra, 1933, nr. 10, p. 478-479; Boruta K., Draugams (Draugai, draugai); Mylimosios akys (Žaliosios pievos – akys mano). Iš knygos Duona kasdieninė // Kultūra, 1934, nr. 2, p. 89.

     (74) K. Borutos laiškas O. Borutienei. 1934 04 08 // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 299.

     (75) K. Borutos laiškas O. Borutienei. 1934 03 25 // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 298.

     (76) Maksimalistų byla kariuomenės teisme // Rytas, 1934 02 06, p. 7.

     (77) [Vaičiulaitis A.], K. Boruta. Duona kasdieninė / A. R. // Naujoji Romuva, 1934, nr. 180/181, p. 479.

     (78) [Korsakas K.], Duonos kasdieninės poetas / J. Radžvilas // Kultūra, 1934, nr. 3, p. 168.

     (79) [Žiugžda J.?], K. Boruta. Duona kasdieninė // Darbo visuomenė, 1934, nr. 1, p. 30.

     (80) Mikulevičius J., Boruta. Duona kasdieninė // Ateitis, 1934, nr. 8, p. 366.

     (81) K. Boruta. Duona kasdieninė / P.R. // Mokykla ir visuomenė, 1934, nr. 3, p. 143.

     (82) Duona kasdieninė / K.M. // Literatūros naujienos, 1934 03 31, p. 5.

     (83) [Pranskus-Žalionis B.], K. Boruta „Duona kasdieninė“ / V. Vi-nis // Priekalas, 1934, nr. 5, p. 317.

     (84) [Brazdžionis B.], Boruta. Duona kasdieninė / J. Brazaitis // Židinys, 1934, nr.5/6, p. 566-568.

     (85) [Brazdžionis B.], Kazio Borutos Duona kasdieninė / J. Brazaitis // Pradalgės, 1934, nr. 2, p. 36.

     (86) Kačiulis J., Vytautas Montvila, p. 123-124.

     (87) [Montvila V.], Lietuvos šof. ir autotarnautojų susirinkimas / Buvęs // Lietuvos žinios, 1934 02 09, p. 5.

     (88) Kačiulis J., Vytautas Montvila, p. 125.

     (89) Venclova A., Kaip lietuvninkai atremontavo Maksimą Gorkį // Kultūra, 1934, nr. 5, p. 310.

     (90) Montvila V., Ant pirštų galų apie Vaičiūną (Atsakymas Venclovai) // Kultūra, 1934, nr. 6/7, p. 390.

     (91) Kačiulis J., Vytautas Montvila, p. 126-127.

     (92) K. Borutos gynimosi kalba teisme [1934 m. vasara] // LLTI, f. 60, b. 1135, l. 28-41.

     (93) A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 110.

     (94) Prasidėjo rašytojo K. Borutos ir kt. byla // Lietuvos žinios, 1934 08 22, p. 7; Kontrrevoliucinių Lietuvos eserų atmatos teisme / Indras // Priekalas, 1935, nr. 6, p. 386.

     (95) K. Borutos gynimosi kalba teisme. Rankraštis [1934 m. vasara] // LLTI, f. 60, b. 1135, l. 32.

     (96) Ten pat, l. 37.

     (97) Ten pat, l. 32.

     (98) Boruta K., Gyvenimas drauge su draugu, p. 111.

     (99) Kariuomenės teismo, įvykusio 1934 08 22-24, sprendimas // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 50-53.

     (100) O. Borutienės prašymas Jo Ekscelencijai Ponui Respublikos Prezidentui. 1934 09 05 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 255; Marijos ir Kazimiero Borutų prašymas Jo Ekscelencijai Prezidentui Antanui Smetonai. 1934 09 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 256.

     (101) K. Borutos malonės prašymas Jo Ekscelencijai Ponui Respublikos Prezidentui. 1934 09 15 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 258.

     (102) K. Borutos laiškas O. Borutienei. 1933 09 30 // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 266.

     (103) K. Borutos laiškas O. Borutienei. 1933 [ruduo] // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 250.

     (104) Rūpinas rašytoją Borutą išlaisvinti // Lietuvos žinios, 1934 09 14, p. 7.

     (105) Maksimalistų Užsienio sekretoriato nutarimas malonės prašymo padavimo klausimu. 1931 02 01. Ištrauka Kaltinamajame akte 1934 01 26 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 13-14.

     (106) Nuteisė Borutą ir kitus // Priekalas, 1934, nr. 9, p. 574.

     (107) Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo vadovybės nutarimas. 1934 09 20 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 259.

     (108) Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo vald. K. Augustinavičiaus raštas kalėjimo administracinės dalies viršininkui Korsakevičiui. 1933 12 10 // LCVA, f. 491, ap. 1, b. 2025, l. 21.

     (109) Jono Butkevičiaus skundas Kauno apygardos teismo prokurorui. 1933 12 12 // Ten pat, l. 32-33.

     (110) Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininko Šalkausko raštas Kauno apygardos teismo pirmininkui. 1933 12 13 // Ten pat, l. 31.

     (111) Marijampolės kalėjimo viršininko Meškausko pažyma apie K. Borutą Respublikos Prezidentui. 1935 06 03 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 267.

     (112) Lukoševičius J., Nuotrupos iš atsiminimų apie Kazį Borutą, l. 14-15; A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 122.

     (113) Marijampolės kalėjimo viršininko Meškausko pažyma apie K. Borutą Respublikos Prezidentui. 1935 06 03 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 267.

     (114) Krašto apsaugos ministro Šniukštos ir Kariuomenės teismo prokuroro Vimerio raštas Respublikos Prezidentui. 1934 10 08 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 244.

     (115) Lietuvių rašytojų są'ungos valdybos prašymas Jo Ekscelencijai Valstybės Prezidentui. 1934 10 26 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 257.

     (116) K. Borutos laiškas O. Borutienei. 1933 [ruduo] // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 250-251.

     (117) Lukoševičius J., Nuotrupos iš atsiminimų apie Kazį Borutą, l. 16.

     (118) K. Borutos laiškas O. Borutienei. 1934 04 22 // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 302.

     (119) K. Borutos laiškas O. Šimaitei. 1933 08 13 // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 253.

     (120) K. Borutos laiškas O. Šimaitei. 1933 // Boruta K., Raštai, t. 10: Drauge su draugais, p. 263-264.

     (121) A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 122-123.

     (122) A. Jakubėno atsiminimai apie brolį // Jakubėnas K., Raštai, t. 3, p. 123

     (123) Advokato Baltrušaičio raštelis K. Borutai. 1935 04 26 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 251.

     (124) K. Borutos, laikomo Marijampolės kalėjime, malonės prašymas. 1935 05 06 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l.

     (125) L. e. departamento direktoriaus A. Povilaičio raštas Kariuomenės Teismo prokurorui. 1935 05 09 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 252.

     (126) Krašto apsaugos ministro Šniukštos ir Kariuomenės teismo prokuroro Vimerio raštas Respublikos Prezidentui. 1935 05 20 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 253.

     (127) Marijampolės kalėjimo viršininko Meškausko pažyma apie K. Borutą Respublikos Prezidentui. 1935 06 03 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 267.

     (128) Kazio Borutos bausmės sumažinimo aktas. 1935 06 28 // LCVA, f. 483, ap. 2, b. 84, l. 268.

 

     Kęstutis Raškauskas. Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.). Kaunas, 2014.