Istorija suskirsto rašytojus į pirmojo ryškumo žvaigždes ir antrojo ešelono žaidėjus. Riba – sąlyginė, kintanti, o da­barties laike net sunkiai įžiūrima. Kiekvienas daro tai, ką išgali, – atvelka į literatūros aruodą kokį nors negirdėtą žodį, įveda nematytą tipažą, atidengia aktualios problematikos gyslą, patobulina ritmiką ar sakinio sintaksę. Li­teratūra – kolektyvinis buvimas, kolektyvinė korių lipdy­ba ir dieviškojo nektaro kaupimas, tarytum bičių avilyje.

      Kazio Puidos literatūrinio darbo pradžia sutapo su lietu­viškos spaudos atgavimu. Tada niekas neklausinėjo, ar turi meninių gabumų. Esi inteligentas, susipratęs lietuvis, tad privalai rašyti, vaidinti lietuviškame spektaklyje, dainuo­ti lietuviškame chore, šitaip Kazys Puida, elektrotechnikos inžinierius, komedijos „Amerika pirtyje" artistas, 1905 me­tais atsidūrė pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios" redakcijoje. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip tie keli jau­ni vyrai, nelankę jokių lietuviškų mokyklų, sugebėdavo perteikti lietuviškai pasaulio įvykių gausmą, atrasti liaudies kalboje atitikmenų caro valdžios pranešimų ar Dūmos de­batų politinei terminijai. „Vilniaus žiniose" buvo klojami lietuviškos dienraštinės kalbos ir stilistikos pamatai, pa­mažu atsiplėšiant nuo kaimo šnekamosios kalbos vaizdin­go konkretumo. Netrukus tapęs faktiškuoju „Vilniaus ži­nių" redaktoriumi, K. Puida turėjo brėžti revoliucijos įvykiųsumaištyje „lietuviškos politikos" liniją. Laikraštis yra „tau­tos burna", pranešanti, kad privalu rengtis „prie naujos tvarkos įvedimo"; reikalaujanti, kad tėvynės meilė būtų ne vien platoniška, o veikli ir konkreti; įrodinėjanti, kad pusės pinigų, išleidžiamų karams ir kariuomenei išlaiky­ti, pakaktų skurdui pašalinti visame pasaulyje. K. Puida 1905 m. pavasarį paskelbė, kad turi būti atkurtas Vilniaus universitetas su Lietuvių kalbos katedra. Jis taip pat iškė­lė lietuvių tautinės mokyklos būtinybę, motyvuodamas Skandinavijos pavyzdžiu. Gimtoji kalba, įteisinta kaip mo­kymo ir auklėjimo kalba, sudarys tautinės kultūros plėtrai natūralu pagrindą, kuris dabar yra išardytas, kol vaikai pradžios mokyklose ir gimnazijose mokomi tik rusiškai. Buvo racionalios argumentacijos ir nuosaikaus tempera­mento publicistas, nuosekliai dėstęs savo idėjas straipsnių serijomis, kurioms laikraštyje duota atskira skiltis bei antraštė pagal Vakarų spaudos praktiką.

     Pirmasis lietuvių dienraštis skirdavo pakankamai vie­tos grožinės literatūros publikacijoms, kaip ir tuometiniai Vilniaus lenkiški dienraščiai („Kurjer Wilenski", „Dziennik Wilenski"). Tačiau Kazys Puida nesiliovė projektavęs „grynai literatūrinį laikraštį". 1907 metais jau buvo gavęs leidimą „dailiosios literatūros laikraščiui" „Jaunoji Lietu­va". 1912 metais Šiauliuose buvo sutarę su grafu Vladimi­ru Zubovu pradėti lietuviško literatūrinio žurnalo leidy­bą. Tai turėjo būti estetiškai patrauklus, tautinės grafikos piešiniais iliustruotas, ryškios spaudos leidinys, atspindin­tis paties redaktoriaus dvasinį veidą. Svarbiausias vaid­muo čia tektų kritikai, kuri turėtų iškuopti „literatūrinį mėšlyną". Būtų skelbiami nauji lietuvių poezijos, prozos, dramos kūriniai. Ypatinga vieta skiriama pasaulio meni­nio gyvenimo kronikai, kad lietuvių skaitytojas žinotų, kas dedasi aplinkui, šituos projektus K. Puida realizavo tik ne­priklausomoje Lietuvoje, išleisdamas žurnalus „Krivūlė" (1923-1925), „Gairės" (1923-1924), „Gaisai" (1930-1931), kur dedamos Petro Kalpoko ir Kajetono Šklėriaus paveikslų reprodukcijos, šiuolaikinės ispanų literatūros apžvalgos, Petrarkos sonetų vertimai, dramos ir operos spektaklių re­cenzijos. Šitaip buvo suformuotas modernaus literatūrinio žurnalo profilis, mažai tesikeitęs tiek nepriklausomoje Lie­tuvoje, tiek išeivijoje.

     K. Puida ėmėsi modernizuoti lietuviškų knygų leidybą, įsteigęs „Vaivos" bendrovę (1922-1925), kuri pradėjo leis­ti knygas atskiromis serijomis („Panteonas", „Mokslo kny­gynėlis", „Jaunimo svarstymai"). Jis aktyviai stimuliavo lietuviškos spaudos ir knygos šuolį į naują poligrafinę, me­ninę kokybę, paskirtas „Spindulio" spaustuvės direktorium ir esmingai atnaujinęs jos technologiją 1928-1939 metais (čia spausdinama „Naujoji Romuva", „Lietuvos aidas", M. K. Čiurlionio paveikslų spalvotos reprodukcijos).

     Ligi Pirmojo pasaulinio karo K. Puida buvo viena iš cent­rinių lietuvių literatūrinio gyvenimo figūrų, našiai besi­reiškianti visuose žanruose, išleidusi 1911-1915 metais net keturis savo „Raštų" tomus. Čia kryžiuojasi būdingi to lai­kotarpio idėjiniai motyvai ir stilistinės tendencijos, vyksta meninio mąstymo performacijos, nulemtos XX a. pasauli­nės literatūros procesų. Romantizmas, atgaivintas tautinio atgimimo bangos, traukia rašytoją į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį, kur jis ieškos herojinių siužetų (drama „Mirga") ir pamokančių valstybingumo formulių dabarčiai (romanas „Magnus Dux"), bandys restauruoti lietuvių ikikrikščionišką mitologinę pasaulėjautą (drama „Rūtų vainikas"). Istorija jam, kaip ir Maironiui ar Marce­linui Šikšniui, buvo lemtingas argumentas identifikuoti save ir savo tautą svetimųjų valdomoje tėvynėje. Pozity­vistinė ekonominio įsitvirtinimo savo krašte programa, in­tensyviai garsinta „Vilniaus žiniose" atslūgstant revoliu­cijai, tapo apysakos „Žemės giesmė" (1911) ašimi. Čia K. Puida karštai dėstė visą kraštą aprėpiančios kooperacijos planą, projektavo būsimus „Pienocentro", „Lietūkio", „So­dybos" koncernus, kurie bus įkurti tik nepriklausomos Lietuvos laikais, numatė netgi vietą pieno kavinei Kauno centre. Stebina ta utopinio regėjimo galia, visiškai nerea­lių to meto sąlygomis įsivaizdavimų psichologinė moty­vacija, pagrįsta „žemės jausmu". Ši apysaka davė pradžią poetiniam žemės kultui ir žemininkų „ideologijai", kuri išsilaikė lietuvių literatūroje iki pat XX a. pabaigos.

    Programavęs bendruomeniškumą ir kolektyvinį veiki­mą kaip būtinybę tautai išlikti ir prisikelti, K. Puida tuo pat metu skelbė individualistinio maištavimo, nevilties ir klajūniškos vienatvės šūkius: nusileisk į savo paties pra­garą, melskis savo paties liūdesio bažnyčioje... Rašytojas yra „tautos atgijimo kareivis", bet jis nežino galutinių at­sakymų, nes kiekviename atsakyme glūdi nauja problema. 1905 metų revoliucijos agonija griovė pozityvistinį entu­ziazmą ir gesino viltingą optimizmą, šitas laikas formavo aštriomis įtampomis siūbuojantį mąstymą, filosofinių ref­leksijų prieštaringumą (subjekto esmė glūdi ne sąmonėje, o pasąmonėje), tamsius akligatvius be išeities, melodra­matiško protesto ir jausmingos egzaltacijos tonacijas. Tas mąstymas neišsiteko realistinėje vaizdo plastikoje, nors K. Puida turėjo jos pakankamai kaimo buities tapybai (apy­sakaitė „Raudonas gaidys", išgirta Balio Sruogos), o ver­žėsi į sąvokinę leksiką, retorinę stilistiką, pakartojimais skanduojamo sakinio ritmiką, atskylančias nuo siužeto li­nijos ekspresyvias pastraipas. Pasakotojas nebenori būti tik pašalinis stebėtojas, o pats braunasi į vyksmo centrą, aistringai filosofuoja, nustūmęs į pašalį personažus. K. Pui­da buvo besiformuojančios lietuvių inteligentijos rašyto­jas, kalbantis jos balsu, jautęs jos sąmonę maitinančių kitų literatūrų kontekstą. Jis atspindėjo charakteringą XX a. pra­džios tradicinės naracijos lūžį – epiškumo erozija, besiplečianti autorefleksijų skalė, intensyvi sakinio ritmika, dek­laraciniai mostai, žodis daugiau komentuoja ir skelbia, negu piešia ir pasakoja. Tokie pokyčiai ryškiai matomi Oscaro Wilde'o, StanisJawo Pszybyszewskio, Jorio Karlo Huysmanso prozoje – „menas prasideda ten, kur baigiasi jutimų liudijimai, kur žodžiui atsiveria sapnai ir kosmo­sas" (J. K. Huysmans). Tai Art noveau poetika, dekoratyviškai ornamentuota, įsigėrusi į Vaidilutės, Marijos Šveikauskaitės, Igno Šeiniaus, Balio Sruogos poetinės prozos fragmentiškus gabalėlius.

     K. Puidos poetinė proza, apysakos ir dramos – vertinga medžiaga stebėti XX a. pradžios literatūros pokyčius. Jo talentas buvo per mažo kalibro, kad tuos pokyčius išly­dytų į savitus ir neatpažįstamus pavidalus. Stigo vidinio atvirumo, iracionalios įtampos, juslinės energijos, laisvo kalbos alsavimo, plastinio regėjimo jėgos, kuri ištirpdytų eklektinius derinius ir suteiktų visai kūrybai organiško vientisumo. Galima manyti, kad XX a. pradžios lietuvių literatūrinis gyvenimas, tik atsigaunantis po spaudos drau­dimo, dar neturėjo pakankamai stipraus kūrybinio poten­cialo, kad pajėgtu originaliai absorbuoti ir sintetinti aplin­kinių literatūrų signalus. Tačiau tas pastangas absorbuoti, žengti kartu su savo amžiaus didžiaisiais rašytojais (K. Pui­da išvertė apie 60 užsienio literatūros knygų) turėtumėm vertinti su dėkingumu ir pagarba.

 

     Colloquia, 2005