Šiemet, gruodžio 23 d., sukanka 75 metai nuo žymaus XX a. pradžios lietuvių švietėjo, kunigo, pedagogo, visuomenės veikėjo, poeto Motiejaus Gustaičio mirties. Moky­damas, veikdamas tautos labui sunkiomis carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos ir Vil­niaus krašto okupacijos sąlygomis, jis bren­do kaip iškili asmenybė, tautinės savimo­nės ir dvasingumo puoselėtojas. M. Gustai­tis gerai įsisąmonino lietuvių tautos politi­nius, kultūrinius siekius, jiems pritarė, daug jėgų atidavė kviesdamas tautą šviestis, mo­kytis, pats kurį laiką buvo mokyklų globėju ir vadovu.

      Apie M. Gustaitį daugiausia rašyta kaip apie poetą ir, beje, užsienio lietuvių spau­doje (A. Merkelis. 1947; P. Naujokaitis, 1947, 1975; F. Bartkus, 1952; P. Dambraus­kas, 1957: V. Mykolaitis-Putinas, 1957; Tyruolis, 1952) (1). Nepriklausomoje Lie­tuvoje (1918-1940) apie jį kaip pedagogą rašė K. Berulis, 1936; E. Lastas, 1928; J. Staugaitis, 1936. (2) M. Gustaitis minimas Tarybų Lietuvoje išleistose enciklopedijo­se (1978, 1986), akademinėje ..Lietuvių li­teratūros istorijoje“, II d. (1979). (3) Organi­zacinę kunigo veiklą „Žiburio“ draugijoje aprašė V. Pukienė (1994), VI. Pupšys (1995) – jau Lietuvai atgavus nepriklauso­mybę. (4)

     Šio straipsnio autorė tyrimo objektu pasirinko mažai tirtas pedagogines švietėjo pažiūras, išryškėjusias knygoje „Amerikos mokykla“, kitose publikacijose, praktinėje veikloje.

     Tyrimo tikslas – apibūdinti M. Gus­taičio asmenybę formavusius veiksnius ir išryškinti, susisteminti bei įvertinti peda­gogines pažiūras.

    

     Kilmė, kelias į šviesą, veikla tautos pažangai

    

     Motiejus Gustaitis gimė 1870 m. vasario 27 d. Pajėsio kaime, Garliavos valsčiuje. Augo Panemunės valsčiuje, Rokuose, kur tėvai turėjo ūkį.

     Savo kilmę siejo su Gudija, Berezina: jo senelis, pabėgęs iš ten nuo baudžiavos, ap­sigyveno Lietuvoje ir sulietuvėjo. Tai liudi­ja eilėmis, rašytomis 1921 m.:

    

     Juk ties Berezina sriauna

     Senolių buvo gimtinė,

     Kuriuos Gustov’ais praminė

     Gamta gėrybių kupina. (5)

    

     Autobiografinių momentų randame ir šia­me aštuoneilyje:

    

     Ei Mūza. ką sakyt turiu:

     Ar kad išaušo man diena

     Pajėsyje ties Šlapekšna

     Septyniasdešimt – vasariu?

     Ar jogiai tėviškė Rokai,

     Kur tarpe brolių, seserų,

     Globoj gimdytojų gerų

     Aš augau dingo visiškai? (6)

    

     Pradžios mokyklą baigė Panemunėje, gim­naziją lankė Marijampolėje (1881-1886). Baigęs penkias jos klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1893 m. įšventintas ku­nigu dirbo vikaru Marijampolės parapijoje. Susitaupęs pinigų, išvyko studijuoti į už­sienio universitetus: Regensburge lankė baž­nytinės muzikos mokyklą, Romoje studija­vo kanonų teisę Jėzuitų ir šv. Apolinaro uni­versitetuose. Šveicarijoje, Fribūre, apgynė disertaciją „Orientalizmas A. Mickevičiaus kūryboje“. Jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

     Į Lietuvą M. Gustaitis grįžo 1904 m. Buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu, dėstė tikybą lietuviškai. Drauge su mokyto­ju P. Kriaučiūnu žadino ir stiprino mokinių lietuvybės jausmą: pasiūlydavo jiems skai­tyti knygų iš savo bibliotekos lietuvių kal­ba, suorganizavo mokinių chorą (jam vado­vavo aušrininkas poetas T. Žičkus-Linkis) (7).

     Paisydama lietuvių nacionalinio išsiva­duojamojo judėjimo organizatorių ir dalyvių reikalavimų, o taip pat išgąsdinta 1905-1907 m. revoliucijos įvykių, caro valdžia ir Lietuvai padarė kai kurių nuolaidų švietimo organizavimo ir gimtosios kalbos vartojimo klausimais, leido legaliai steigtis ir funkcio­nuoti lietuviškoms draugijoms. Viena iš jų — 1906 m. pradėjusi veikti „Žiburio“ draugija, kurios steigėjas – busimasis vyskupas J. Stau­gaitis. Steigiamasis susirinkimas įvyko sau­sio 6 d. Draugijos vadovu J. Staugaičiui te­ko dirbti neilgai, nes spalio 3 d. išvyko dirbti į Lekėčius, todėl ilgamečiu pirmininku tapo M. Gustaitis. Vertindamas „Žiburio“ narių veiklą ir jos reikšmę puoselėjant lietuvybę vėliau, beveik po 30 metų, vyskupas J. Stau­gaitis rašė: „Žymus buvo, be abejonės, lietu­vybės šulas ir kun. Motiejus Gustaitis, gim­nazijos kapelionas. Bet jis, kaip žinome, bu­vo poetas. O poetai į praktikos vadus netin­ka. Todėl ir Gustaitis vadas nebuvo“. (8)

     „Žiburio“ draugija, kaip ir kitos draugi­jos („Saulės“, „Ryto“), steigė pradžios mokyklas. Prie „Žiburio“ mokyklų veikė 5 va­kariniai kursai jaunimui ir suaugusiems (Ma­rijampolėje, Seirijuose, Seinuose, Vilkaviš­kyje, Punske). Didis draugijos aktyvistų nuo­pelnas tas, jog 1907 m. Marijampolėje jie įsteigė nepilną mergaičių vidurinę mokyklą (progimnaziją), kuri pradėjo veikti tų pačių metų rugsėjo 22 d. (9) Tapęs šios gimnazijos globėju ir vadovu, M. Gustaitis rūpinosi mo­kymo reikalais. Ūkio ir finansinius klausi­mus tvarkė kun. A. Uogintas. (10)

     Mergaičių progimnazija ir internatas įsi­kūrė dviejuose nuomojamuose namuose. Mokinių mokymosi ir gyvenimo sąlygos buvo sunkios, nes mokykla išsilaikė tik iš mokesčių už mokslą ir iš visuomenės aukų. Esant nedidelėms aukoms, materialinė mokyklos bazė priklausė nuo mokinių skai­čiaus ir klasės: atidarius progimnaziją pa­rengiamosios klasės mokinės mokėjo 15 rub­lių, I kl. – 35 rublius, II kl. – 40 rublių. Už gyvenime internate – 135 rublius. (11)

     M. Gustaitis, kaip ir kiti šviesuoliai, ge­rai suprato, kad švietimas – tautos gyveni­mo pažangos sąlyga, todėl rūpinosi mokyk­los išlaikymu ir stengėsi, kad progimnazija pritrauktų kuo daugiau mergaičių. Tuo tiks­lu jis 1910 m. parašė „Marijampolės lietuvaičių atsišaukimą į visuomenę“. (12) Jame kvietė lietuvių šeimas pasinaudoti mokyklos teikiamomis auklėjimo ir lavinimo gali­mybėmis ir siųsti mergaites į progimnaziją.

     Kaip mokyklos globėjui, M. Gustaičiui rūpėjo, kad joje dirbtų autoritetingi moky­tojai. Tam tikslui 1908 m. kreipėsi į tuo metu Vilniuje gyvenančią rašytoją, pedago­gę M. Pečkauskaitę, prieš tai kurį laiką studijavusią Šveicarijoje, gerai susipažinu­sią su naujausia Vakarų Europos pedagogi­ne mintimi, kvietė ją vadovauti progimna­zijai. Tik po metų į Marijampolę atvykusi M. Pečkauskaitė tikrai prisidėjo prie pro­gimnazijos autoriteto visuomenėje stiprini­mo. Joje dėstė lietuvių kalbą, literatūros istoriją, vadovavo internatui, vedė auklėji­mo valandėles, disputus, diegė į ugdymo praktiką naujausias pedagogines idėjas (de­mokratinio valdymo, savianalizės, teigia­mų pedagoginių santykių). Neatsitiktinai at­sišaukime į visuomenę M. Gustaitis pažy­mėjo, kad progimnazijoje taikoma V. F. Fers­terio pedagoginė sistema, puoselėjamos ir stiprinamos teigiamos moralinės mergaičių savybės. (13)

     M. Gustaitis drauge su „žiburio“ drau­gijos aktyvistais turėjo tikslą pertvarkyti progimnaziją į gimnaziją. Tuo tikslu du kar­tus – 1908 ir 1910 m. – nusiuntė prašymus Varšuvos švietimo apygardos globėjui. Pra­šymas nebuvo patenkintas. Tai lėmė susiklosčiusios politinės aplinkybės: po 1905-1907 m. revoliucinių įvykių Rusijoje įsigalėjo reakcija ir visos iniciatyvos švietimo klausimais buvo slopinamos. Be to, likviduojamos net tos teisės, kurias caro valdžia buvo anksčiau suteikusi. Tai, be kitų, liudi­ja ir tas faktas, jog į M. Gustaičio raštus švietimo apygardos globėjas atsakė pateikdamas sąlygą visus dalykus pageidaujamo­je reformuoti progimnazijoje dėstvti rusų kalba. (14)

     Nepaisant sunkių progimnazijos egzis­tavimo ir mokymosi joje sąlygų, mokinių skaičius augo, mokyklos autoritetas stiprė­jo. M. Gustaitis su kitais pedagogų kolek­tyvo nariais pasiryžo spręsti mokyklos pa­talpų ir bendrabučio klausimą, pastatyti „sa­vus namus“. Tuo tikslu 1914 m. išvyko į Ameriką rinkti aukų. Iš Amerikos grįžo prieš pat pirmą pasaulinį karą. (15) Nors, kaip nuro­dyta to meto spaudoje, Marijampolėje, gra­žioje vietoje, buvo nupirktas žemės plotas „saviems namams“, jų statybą sutrukdė pra­sidėjęs karas.

     Per pirmąjį pasaulinį karą M. Gustaitis drauge su „Žiburio“ progimnazija pasitrau­kė į Jaroslavlį. Į Lietuvą grįžo tik po karo. 1918 m. buvo paskirtas Seinų gimnazijos direktoriumi. Tačiau 1920 m. lenkams už­ėmus Seinus, gimnazija įsisteigė Lazdijuo­se. Dirbdamas šios gimnazijos direktoriumi buvo kviečiamas skaityti literatūros paskai­tų į Lietuvos universitetą tačiau kvietimo atsisakė, matyt, nenorėdamas palikti gim­nazijos, kuriai vadovavo iki pat mirties, 1927 metų. (16)

     Visa savo veikla M. Gustaitis stengėsi puoselėti lietuviškumą. Vadovaudamas „Žiburio“ draugijai prisidėjo prie lietuviškų va­karų, kurių metu buvo vaidinami spektakliai, dainuojamos dainos, deklamuojamos ei­lės, organizavimo. „Žiburio“ draugija apskritai lyginant su kitomis draugijomis te­atro mėgėjų srityje veikė ypač aktyviai. „Žiburio“ Marijampolės teatro mėgėjai pa­statė A. Fromo-Gužučio dramą „Ponas ir mužikai“, P. Bajardo komediją „Svarbi prie­žastis“, J. Griniaus „Genovaitę“, M. Petraus­ko operą „Birutė“. Seinų artistai-mėgėjai suvaidino J. Žemaitės komediją „Trys my­limos“, J. Tumo-Vaižganto komediją ..Ne­padėjus nėr ko kasti“, V. Pilesio dramą „Šven­toji Agnietė“, A. Čechovo „Mešką“, J. Že­maitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Velnias spąstuose“, A. Fromo-Gužučio „Ponas ir mu­žikai“. (17)

     Šia veikla M. Gustaitis prisidėjo prie lie­tuviškumo puoselėjimo, tautinės sąmonės stiprinimo, tautos kultūrinimo.

     Motiejus Gustaitis įnešė nemažą indėlį į lietuvių literatūrą. Jis laikomas simbolisti­nės poezijos pradininku. Būdingi poezijos motyvai – visatos harmonija, amžinas gro­žis, vienatvė, patriotizmas. Išleido rinkinius: „Tėvynės ašaros“ (1914), „Tėvynės ašaros. Erškėčių taku“ (1916), „Sielos akordai“ (1917). „Varpeliai“ (1925), poemą „Meilė“ (1914), simbolistinę oratoriją „Aureolė“ (1914). M. Gustaitis buvo ir vertėjas. Išver­tė lenkų rašytojų kūrinius: A. Mickevičiaus „Krymo sonetus“ (1909), „Vėlines“, 2 d. (1926), J. Slovackio „Ankelį“ (1923), A. Novrockio „Lietuvos krikštą“ (1927). Iš­vertė antikinės literatūros, Motiejaus Kazi­miero Sarbievijaus kūrinių. Parašė monog­rafijas apie A. Tatarę (1913), P. Kriaučiūną (1926). J. Basanavičių (1923), pedagoginio turinio veikalą „Amerikos mokykla“ (1919), Stilistikos vadovėlį mokykloms (1923, II leid. 1927). (18)

    

     Pedagoginės Motiejaus Gustaičio pažiūros

    

     Jos formavosi praktinėje kunigo-auklėtojo-pedagogo veikloje ir studijuojant užsienio pedagoginę literatūrą, susipažįstant su mo­kyklų patirtimi.

     Kai kurios pažiūros į ugdymą atsisklei­džia Motiejaus Gustaičio rašytame „Marijampolės lietuvaičių progimnazijos atsišau­kime į visuomenę“ (1910). Šiame kreipime­si į visuomenę išryškintas ir mergaičių pro­gimnazijos tikslas, paskirtis. Jame tautos švietėjas prisimena sunkius lietuvių tautos gyvenimo momentus spaudos draudimo me­tais: „Neseniai dar buvo laikas, kada nekal­čiausią lietuvišką knygą, tą brangiausią prigimtą žodį, rausėme į žemę, kaipo kokį už­gintą vaisių, aršiau – kaip kokį nuodingą kirminą, ir vargas tam, kurisai jį palytėjo, kurisai drįso savaip manyti ir veikti. Tuo­met apie lietuvišką mokyklą, apie susirinki­mus ir draugijas nebuvo ko ir kalbėti. Rodė­si dangus, tolydžio švininiais debesimis ap­siniaukęs, sugniuždys mus visus arba griaus­mas išvaikys po šiaurės plotus, kaip išvaikė šimtus kitų mūsų brolių“ (19).

     Kunigą-žmogų, kaip ir kitus tautiečius, ypač šviesesnius, išsilavinusius, neramino sunki dvasinė, politinė lietuvių tautos būk­lė, tebeslopinama tautinė savimonė, gimto­jo žodžio varžymai. Tačiau vykstant nacio­naliniam išsivaduojamajam judėjimui, jau caro valdžiai padarius kai kurias nuolaidas švietimo srityje, M. Gustaitis puoselėjo tautos geresnės ateities viltis ir jas siejo su jauni­mu, jo lavinimusi, šviesėjimu. Ugdymo tikslą suprato kaip imanentinį tikslą, harmoningą visų galių ugdymą, kvietė lietuvius bendrai su mokykla siekti šio tikslo: „Išauklėkime ją (jaunuomenę – aut. pasl. O. T.) sveiką kūnu, protu ir dvasia, o išgis Lietuva“ (20).

     Auklėjimą, švietimą M. Gustaitis pripa­žino didele, galinga jėga, galinčia ir griauti, ir kurti, statyti. Auklėjimas turįs ypač rūpė­ti visiems žmonėms, visiems luomams ir visoms tautoms. Vaikų lavinimo ir auklėji­mo tikslų nesuvokiančiuosius M. Gustaitis linkęs laikyti net pasigailėjimo nevertais.

     Mokyklos funkcijas vertindamas tautos gyvenimo, jos kultūrėjimo tikslų kontekste, progimnazijos globėjas ypač teigė dorini­mo uždavinį, o dorinimą siejo su religiniu auklėjimu, nes prie doros ugdymo prisideda religija ir tikėjimas: „Jeigu visur, tai juo labiau religija reikalinga mokykloje ir auklėtnamyjc. Ji tenai, kur perdėtinis (auklėti­nis – aut. past. O. T.) nemato ir veikti nega­li, visados šviečia it amžina lempa ir apsau­goja nuo daugybės paklydimų. Prašalinus gi ją, mokykla pavirstų į kareivių lagerį, kur reiktų vien baime užlaikyti tvarką. Ten jau nebebūtų ribos tarp didžiausios sauva­lės ir smarkiausios prievartos“ (21).

     Tautai skirtame kreipimesi M. Gustaitis nurodė ir socialinės visuomenės poreikius atitinkantį mokyklos uždavinį – parengti gy­venimui tautiškai susipratusius, sveikos dvasios, pasirengusius grumtis gyvenime už savo būvį, vieningus tautos bendruomenės na­rius. Progimnazijos tikslas – mokyti, lavin­ti, auklėti.

     Šiame dokumente M. Gustaitis sutelkia dėmesį į istorijos bėgyje visuose kraštuose aktualią moters, mergaitės teisės šviestis problemą. Vaikų švietimu besirūpiną tėvai visada pirmenybę skirdavo berniukų moky­mui ir dėdavo viltis juos būsiant kunigais, advokatais, gydytojais. Mergaitėms, ir ypač gabioms, ir didžiausią norą turinčioms mo­kytis, visada skirtas vienintelis kelias – iš­tekėti ir duoti piniginę dalį bei kraitį. (22)

     M. Gustaitis – vienas pirmųjų Lietuvos šviesuolių, kėlęs mergaičių teisės ugdytis problemą, savo nuostatas grindė ypatingais moters sugebėjimais daryti įtaką žmogaus auklėjimuisi, lemti vienokią ar kitokią žmo­nijos ateitį. Nuo moters priklauso:

    

     – šeimos stiprumas;

     – geri vaikų įpročiai ir doras charakteris;

     – gyvenimo namuose laimė ir sėkmė;

     – teigiami giminės narių santykiai.

    

     Kita vertus, mergaičių mokymosi, tobu­linimosi reikšmę siejo su XX a. pradžios dar okupuotos Lietuvos atgimstančia žmo­nių sąmone, didėjančiu savo vertės pajauti­mu. pastangomis išsivaduoti iš žeminimo, o taip pat su pasaulyje plintančiu moterų emancipacijos reiškiniu. Kunigo teigimu, mote­ris – beteisiškiausią pasaulyje būtybė: „Kieno gi šiandien asmens teisės yra labiau min­džiojamos ir labiau įstatymais apsaugotos, jei ne mūsų moterų. Jos atstumtos nuo viešo gyvenimo, jų šeimyniškas būvis, dažnai vy­rų sauvale susiaurintas, tebeplaukia ašarų upeliu... Visame pasaulyje subruzdo mote­rys ginti savo teises, atgauti lygybę. Nejau­gi laukia stebuklų, tikėdamosi, kad be mokslo, be pasišventimo įgis tai. už ką kiti, ilgai kariaudami, kraują lieja, šviečiasi ir veikia?“ (23)

     Mergaičių mokymąsi Marijampolės mer­gaičių progimnazijoje M. Gustaitis siejo ir su privačių lietuviškų mokyklų, kurias stei­gė Lietuvoje, be „Žiburio“, ir kitos visuo­meninės draugijos, plėtra bei jose reikalin­gais vietinės kilmės mokytojais: įsigijusios išsilavinimą, vėliau mokytojų teises, mer­gaitės dirbtų mokytojomis, neužleistų vie­tos svetimiesiems, nemokantiems mūsų kal­bos, nepažįstantiems mūsų dvasios ir neži­nantiems prigimtinių poreikių bei tikslų.

     Kreipimosi į tautą paskirtis – atkreipti lietuvių dėmesį, kad tėvai nepasinaudoja ga­limybe leisti savo dukras į progimnaziją, kurioje dirba dešimt mokytojų, veikia ketu­rios klasės, o jose mokosi tik po keliolika mergaičių. Tokios sudėties mokytojų kon­tingentas galėtų mokyti apie 200 mokinių.

     M. Gustaitis tiesiogiai ragina lietuvius pasinaudoti progimnazijos teikiamomis galimybėmis ir siųsti į ją mergaites mokytis: „Susipraskime sykį, tautiečiai, bent prieky didelės apšvietos dalykuose reformos, kuri mūsų laukia. Juk nuo to priguli tautos atei­tis. Meskime šalin mokslo dalykuose parti­nius ginčus, privatiškus nesusipratimus, neskaldykime silpnų spėkų <...>. Mažas mo­kinių skaičius kenkia mokyklai net valdžios akyse.“ (24)

     Savo raginimą kunigas pastiprina rezul­tatais apie ugdymo progimnazijoje kokybę:

    

     – mokymo turinys ir kryptis tautiška, todėl atitinka mokinių prigimtį;

     – mokoma lietuvių kalbos (4-5 sav. valandos) ir istorijos – labai reikšmingų da­lykų;

     – mokiniams tenka mokytis daug ir in­tensyviai;

     – mokykloje mokosi vieno tikėjimo, t.y. katalikų tikėjimo, mergaitės, todėl lengviau jas auklėti ir doriniu požiūriu;

     – taikoma vokiečių pedagogo F. V. Fers­terio auklėjimo sistema: vadovaujamasi demokratizmo principu, puoselėjamos teigia­mos mokinių savybės, ryškinamos ir stiprinarnos; atsisakyta prievartos, praktikuoja­mi teigiami paskatinimai: įtikinimai, paraginimai.

    

     Tenka pripažinti, kad M. Gustaitis kaip niekas kitas iki jo aktyvino lietuviškas šei­mas rūpintis mergaičių švietimu, mokymu ir auklėjimu: „<...> Tautiečiai – tėvai, kas norite savo dukteris išlavinti geromis lietu­vaitėmis, tvirtomis katalikėmis, siųskite jas į šitą savą įstaigą. Po metų, kitų nepažinsite savo vaikų, taip jos pasikeis, augdamos ne tik kūniškai, bet vienkart doriškai ir protiš­kai. <...> Tik apšvieta ir dorybė gali nuties­ti kelią į šviesesnę ateitį: tik tuomet jūsų dukterys taps naudingesnės ne tik sau ir šeimynai, bet ir platesnei visuomenei, kuri atgimstančiam tėvynės laike taip labai rei­kalauja švietėjų. Nejaugi mes savo dukte­rims pavydėsime lengvesnio gyvenimo?“ (25)

     Taigi M. Gustaitis oficialiame kreipimesi į lietuvius atsiskleidžia kaip

    

     – tautos šauklys į šviesą, mokslą, laisvę;

     – moters vertės ir jos teisių ugdytis ryškintojas ir gynėjas;

     – visaverčio žmogaus ugdymo šalinin­kas.

    

     Dirbdamas mokykloje M. Gustaitis reiš­kėsi kaip sumanus, stipraus vidinio nusitei­kimo dirbti ugdytojo darbą, kūrybiškas, au­toritetingas, teisingas, kvalifikuotas auklė­tojas.

     Bendradarbiai iš Lazdijų gimnazijos jį prisiminė kaip visada geros nuotaikos, ak­tyvų, mokinius aktyvinantį ir darbo meilę sugebantį palaikyti mokytoją, kuris mokėjo derintis prie jaunatviškos mokinių prigim­ties. žadino ją. Dėstydamas taikė veiklos principą ir todėl mokiniai buvo patenkinti jo pamokomis. (26)

     Jo autoritetą lėmė teigiami ir lygūs san­tykiai su mokiniais, kurių nefavorizavo, bran­gino kiekvieną ir gynė jo teises nuo įžeidė­jų. (27) Autoritetą pelnė savo žodžių ir veiks­mų darna.

     M. Gustaitis kėlė mokyklos ir šeimos kaip ugdymo veiksnių bendradarbiavimo idėją, siekiant bendro tikslo – išlavinti vaiko pro­tą, suteikti žinių, užgrūdinti valią, išlavinti būdą ir taip parengti gyvenimui. Ši jo pozi­cija išryškėja „Prakalboje Marijampolės progimnazijos aktui 1913 m. sausio 30 d.“ (28) Re­aliame gyvenime, kai jau II dešimtmečio pradžioje krašte buvo įsteigta daugiau pri­vačių lietuviškų mokyklų, to ryšio dar ne­buvo: („<...> greituoju statomas namas re­tai statoma iš sausos medžiagos, dėl to ne­nuostabu, jei kartais šen ten plyšta ar bent kiek pasvyra. Toksai namas paprastai sparų reikalingas.“ (29) Tačiau M. Gustaitis labai kon­krečiai motyvavo savo poziciją: „Kadangi tėvų ir mokyklos vardas vaiko akivaizdoje yra iš pat prigimties apvilktas kokia tai nepaprasta autoriteto aureole, o tas autoritetas yra labai svarbus auklėjimo veiksnys, tai mokykla ir šeimyna, rūpindamos vaiko la­vinimu, privalo itin saugoti vienas kito rim­tybę. O ją geriausia bendrąja apsaugos su­tartim. Ir priešingai, šių dviejų elementų atskyrimas ir jų suskirstymas gali sukelti tiktai nepasitikėjimą vieno kitu ir suskaldy­ti auklėjimo jėgas.“ (30) Mokykla ir šeima pri­valo bendrauti dėl šių priežasčių:

    

     – mokyklos veikla sėkmingesnė, moky­tojai įgyja daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo, jeigu visuomenė pataria, atkreipia dėmesį į ugdymo dalykus, pritaria, remia;

     – mokykla ir šeima, suvokdamos, kad vaikų ugdymas yra bendras tikslas, drauge prisiima ir priedermes rūpintis mokyklos reikalais ir pažanga;

     – mokyklai, atliekančiai ugdomąjį dar­bą, turi talkinti šeima visais klausimais: pirmiausia – pavyzdžiu, tik derinant abiejų veiksnių veiksmus, galima pasiekti norimų rezultatų.

    

     Kunigas-auklėtojas mokiniams ir moky­tojams darė didelį įspūdį savo asmenybe. Mokytojas E. Lastas. dirbęs su M. Gustai­čiu, po jo mirties rašė: „Jo asmenyje besimokanti jaunuomenė nustojo tėvo pedago­go. Motiejus – tiesos, teisingumo, meilės, pasiaukojimo mokytojas, tikras pedagogas– kūrėjas. <...> Bendradarbiaudamas su mokiniais moko jaunuomenę ištvermės, darbo meilės, o tuo pat ruošia gyvenimui dorus, budrius ir sugebančius piliečius, šviesos sklei­dėjus. Ir jau šiandien pradeda reikštis jo metodingai išmokslintų auklėtojų iniciaty­va, kurią jis ugdė savo galinga, gilia, nenugalima dvasia, poetiška kūrybine galia, sa­vo inteligencija, giliu pasišventimu meno ir mokslo darbams, taktu ir doru, gražiu gyve­nimu. niekad neklumpančiu prie žemės bei pasaulio audrų kliūtis, pinkles – jis žengė su pergalės vėliava prie to, kas kilnu, gra­žu. dora, šventa bei aukšta, amžina, vesda­mas paskui save vis daugiau augančių dar­bui žmonių“. (31)

     Taigi M. Gustaitis buvo kompetentingas pedagogas ir kreipė dėmesį į kertines ugdymo problemas:

    

     – aiškino tautiečiams šviesos, mokslo reikšmę ir galią;

     – skleidė imanentinio ugdymo tikslo idėją;

     – kėlė moters teisės šviestis, lavintis pri­gimtinės teisės problemą ir uždavinį ją rea­lizuoti:

     – akcentavo mokyklos, visuomenės ir šei­mos sąveikos idėją;

     – pats buvo didelės ugdomosios kompe­tencijos, inteligencijos, vidinės ir išorinės kultūros žmogus, autoritetingas auklėtojas.

    

     Kitos pedagoginės pažiūros iš dalies at­sispindi jo knygoje „Amerikos mokykla“ (19I9). (32)

     M. Gustaitis apibūdina savo refleksijas, patirtas apsilankius vienuose Čikagos suau­gusiųjų kursuose (1914 m. spalio 30 d.), šie kursai – tai vakarinio mokymo forma, kuri taikoma po darbo, vakare, pradedant 7-a ir 8-a val. Šiuos kursus lanko imigrantų šei­mos ir mokosi dviejų pagrindinių dalykų: anglų kalbos bei pilietybės teisių. Žemes­niajame ir aukštesniajame kurse, apsilan­kius kunigui, buvo po 30-40 įvairių tauty­bių žmonių, iš kurių – apie pusę lietuvių. M. Gustaitis ypač teigiamai ir su didele pa­garba atsiliepia apie lietuvių išeivių suge­bėjimą pasinaudoti gyvenimo aplinkybių su­teikta proga mokytis.

     M. Gustaitis, kaip liudija jo knygos tu­rinys, palaiko nuolatinio mokymosi idėją, prisimena, jo žodžiais, kilniausius Europos vyrus, per visą savo amžių nesiliovusius mokytis. Vienas iš jų – Adomas Mickevi­čius, 1988 m. atsidūręs Konstantinopolyje, likus dviem savaitėms iki mirties, mokėsi turkų kalbos. Šv. I. Lojolą, turėdamas 33 metus, sėdo su vaikais į mokyklinį suolą mokytis lotynų kalbos ir nenustojo pasiry­žimo, kol baigė Sorbonos universitetą. Isto­rija žino daug panašiai mokslo siekusių as­menybių.

     Paminėtini ir kiti M. Gustaitį sudominę Amerikos žmonių gyvenimo ir švietimo mo­mentai. Visų pirma tai, kad šioje šalyje ne­varžoma spauda, jos leidyba. Skaityti spau­dą – amerikiečio poreikis. Savąją spaudą turi ir lietuviai (jaunimas – „Vytį“, moki­niai – „Moksleivį“). Lietuvoje leidžiamą spaudą poetas vertina palankiau: dalykiškesnis jos turinys ir estetiškesnė išvaizda. Tai sieja su senojo žemyno – Europos – kultūra ir tradicijomis.

     Valstybinėje pradžios mokykloje M. Gus­taičio dėmesį patraukė šie ugdymo momentai:

    

     – mokyklose, be teikiamų rašto pagrin­dų, lavinama mokinių kalba. Jie supažindi­nami su šalies įstatymais, piliečių prieder­mėmis. Mokykla išleidžia gyvenimui pa­rengtą žmogų;

     – pamokos mokykloje pradedamos mu­zika; vieni mokiniai groja smuiku, kiti – pianinu, treti – dar kitais muzikos instru­mentais;

     – mokinių bendruomenėje vyrauja mokymo forma, kuri šei­mos narių santykiai ir dvasia: čia svetima prievarta, mokinių dvasia neprislėgta, džiaugsmu spindi mokinių akys. drauge – rimtis, pasitenkinimas. Mokytojai su moki­niais bendrauja tikrai išmintingai. įkvepia jauniems žmonėms drąsos, todėl šie jaučia savo vertę, išgyvena prigimties trokštamą moralinę lygybę, jaučiasi dvasiškai laisvi;

     – Amerikoje daugiau mokytojų moterų negu vyrų. Jos, nepaisant, kad jų darbas apmokamas pigiau, sudaro du trečdalius vi­sų mokytojų.

    

     Ypač M. Gustaičio dėmesį patraukė in­tegravimosi į Amerikos gyvenimą reiški­nys. tos priemonės, kurios, kunigo žodžiais, slopina tautiškumą. Šiam reiškiniui būdin­ga, jog tautiškumas slopinamas ne prievar­ta, bet natūraliai, kultūriniais renginiais ir priemonėmis, teikiamomis nemokamai ir lengvai prieinamomis. Tarp jų – įvairios įstaigos su moderniomis salėmis, skaityk­lomis, knygynais siūlo įvairių pramogų, spor­to renginių, vaidinimų, spektaklių religijos, gamtos, istorijos temomis. „Tenai kvėpuoja atmosfera, kuri pamažėle apima tavo sielą, apmigdo tavyje lietuvį ir žadina, kursto kaž­kokį kosmopolitą, kuriam laisvės rojus glosto gėlių takus. Tik pasigauk anglų kalbos, tuoj rieškučiomis semiesi linksmybių, bet drau­ge ir ištautėjimo pavojaus, nes pagunda veik ims kugždėti – ten tėvynė, kur gerai“. (33)

     Iš visų „amerikonizmo“ priemonių veiks­mingiausia M. Gustaitis laiko valstybinę mokyklą: ji tokių minčių sukelia ne tik išoriniu savo gyvenimu, bet ir vidaus. Autorių stebina mokykloje įsigalėjęs paprotys, jog mo­kiniai neatsistoja nei įėjus svečiui, nei atsakinėdami. M. Gustaitis tai vertina iš dori­nių pozicijų: atsistoti – būtinas įgimto mandagumo gerbti vyresniuosius jausmo raiš­kos ženklas.

     Į Amerikos gyvenimą vaiką integruo­jančiomis priemonėmis M. Gustaitis laiko ugdomuosius mokyklos renginius, kurių tiks­las – mokymą sieti su gyvenimu: mokiniai pavasarį dirba daržuose, soduose, gėlynuo­se ir už tai gauna ne tik materialinių, bet ir dvasinių paskatinimų. Mokiniai materialiai „įeina“ į Amerikos gyvenimo dvasią dalyvaudami valstybinės mokyklos šventėse. Švenčių mokyklose rengiama daug: spalio 22 d. – obuolių diena, ketvirtadienis prieš adventą – padėkos diena, apykalėdyje – Santė Claus’o (sutrumpintas šv. Mikalojaus var­das) diena, kurios renginių turinys moki­nius ypač patraukia. Šią dieną statomi spek­takliai, lankosi pats Santa Clausas (šv. Mi­kalojus) ne tik mokykloje, bet ateina ir į namus, ypač Kūčių naktį. Kai visi vaikai suminga, atneša jiems dovanėlių, mokymo­si priemonių, išskyrus maistą.

     Pakankamai išsamiai charakterizavęs ren­ginius, M. Gustaitis daro vienareikšmę išvadą, jog šie renginiai turi didelę galią, da­ro milžinišką įspūdį kitataučiams, natūra­liai integruoja į Amerikos gyvenimą, sil­pnina tautinę savimonę. „Tos tie vietos impročiai – vis tai vinys, kalte kalančios jauną vaiko sielą prie tenykščio gyvenimo. Vargu kokia šalis suvoks taip ištautinti ateitį, kaip Jungtinė Valstybė savo „grynorių“, apsiausdama jį visokeriopais kultūros voratinkliais. Ir tai padarys nejučiomis pamaži, bet nuosek­liai savaime, paties tavo valia. Kad tai Ame­rika kuo nors varžytų tautybių, veikimo ar žodžio laisvę, tad iššauktų pasipriešinimą, reakciją. Ale ta saldžioji liuosybė – tai me­dus, kurin musės pačios lekia ir limpa.“ (34)

     Rūpimu tautinės savimonės išlaikymo ir auklėjamuoju požiūriu M. Gustaitis vertina ir vaikų gyvenimą darželiuose. Šiose ugdy­mo institucijose įžvelgia daug pažangių da­lykų: taikomas vaizdumo principas, su gyvą­ja ir negyvąja gamta vaikai supažindinami panaudojant eksponatus. Vaikai daug veikia: lipdo, piešia, kepa. Taigi amerikiečiai stengiasi derintis prie vaikų amžiaus savybių ir jų prigimtinių poreikių („ugdymą jei ne paskubinti, tai bent palaikyti“). Tuo tarpu, M. Gus­taičio nuomone, lietuviai, ugdydami vaikus, linkę vėluoti, o vaikai mūsų krašte vengia mokyklos. Pagrindinės šių tendencijų prie­žastys – menkai mūsų krašte išmanoma vai­ko psichologija, todėl prie jos nesiderinama ir taikomi netinkami metodai, kurie atstu­mia vaiką nuo knygos ir nuo mokyklos.

     Vertindamas vaikų gyvenimą Amerikos darželiuose tautiškumo aspektu, švietėjas ji laiko tarsi „sielos koštuvu“ – niekada Lie­tuvos nematę vaikai niekada jos nepamils.

     M. Gustaitis išryškina amerikiečių bruožą – praktiškumą. Realiam gyvenimui rengiami ir mokiniai. Tam tikslui dėstomi gamtos mokslai, buhalteriniai dalykai. Mokykloje mokoma to, su kuo gyvenime teks susidurti praktiškai.

     Amerikiečių bruožas – pagarba moks­lui. Bemoksliui uždarytas kelias į aukštes­nes vietas, tad šios šalies žmonės, pasiryžę siekti tikslo, nuolat mokosi. Tai būdinga kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai.

     Mokyklos vidaus aplinka taip pat labai praktiška: patogios lentos, tinkančios matematikos ir geografijos dalykams. Jos tar­nauja diferencijuotam ir individualizuotam mokymui. Daug mokymo priemonių: žemė­lapių, paveikslų.

     Taikant mokykloje praktiškumo princi­pą, mokiniams sudarytos sąlygos mokytis amatų. Mokiniai, vadovaujami mokytojų, jų mokosi specialiose patalpose, [vairių dar­bų (amatų) mokymąsi M. Gustaitis vertina asmenybės vystymosi ir praktiniu aspektu: stiprėja besimankštinančio jaunimo svei­kata. prasmingai panaudojamas popamokinis laikas, išmokstama pasigaminti (pasi­daryti) ir sau reikalingų daiktų. Amatų mo­kymąsi kunigas vertina ir fizinės sveikatos požiūriu: tokia veikla ypač reikalinga tiems vaikams, „kurių šeimynos verčiasi rank– pelniškai, nes jie reikalauja judėjimo dau­giau, nekaip giminė iš kelintos jau kartos begyvenanti ramiu sėdimuoju gyvenimu. Gamta nemėgsta šuolių: jei tėvai, protė­viai dirbę kūnu, tai ir vaikai bus paveldėję šių palinkimų. Staiga jie laužti pavojinga, tuoj atsilieps prigimtis, keršindama ligo­mis, nesveikata, keistais iškrypimais (35). M. Gustaitis atkreipia dėmesį į tai, kad Ame­rikos mokyklos tikslas mokant darbų (amatų) yra lavinimas, dėmesio, įžvalgumo stipri­nimas. akies pastabumo tobulinimas, este­tinio skonio ugdymas. Kadangi pagrindi­nis asmenybės ugdymo tikslas – siekti kū­no ir sielos jėgų darnos, tai rankų darbai ir padeda šio tikslo siekti.

     M. Gustaitis pabrėžia sektinus Ameri­kos mokyklos mokinių gyvenimo dalykus: tvarką ir švarą – kūno, rūbų, mokymo(si) priemonių. Iš auklėjimo metodų išskiria teigiamus pastiprinimus, padedančius užtik­rinti drausmę, susikaupimą; pavyzdį, po­kalbį, įtikinėjimą. Šių metodų parinkimo ir laikymosi pagrindas – mokinių prigimties pažinimas ir suvokimas, kad kiekvienas vai­kas turi socialumo poreikį. Kuo anksčiau įžvelgiami mokinių poreikiai, tuo greičiau jie išplėtojami ir užkertamas kelias asocialumui. Amerikos mokykloje vyraujantis auk­lėjimo principas – neslopinti mokinio baus­mėmis, o skatinti jį gerumu.

     M. Gustaitis užsimena apie Amerikos mo­kykloje funkcionuojančią mokinių savivaldą, padedančią išvengti prievartos, mokinio prigimtinių galių slopinimo. Kiekvienoje mo­kykloje veikia mokinių komitetai, organi­zuojami jų narių susirinkimai, svarstomi mo­kiniams aktualūs klausimai, priimami nuta­rimai ir griežtai vykdomi. (36) Dalyvaudami savivaldoje mokiniai mokosi organizuotu­mo, pratinasi vykdyti pačių priimtus įstaty­mus, mokosi viešosios demokratijos, ren­giasi vadovavimo ir politiniam darbui. Sa­vivaldos idėjos, kuriomis domėjosi M. Pečkauskaitė ir M. Gustaitis, buvo iš dalies die­giamos ir Marijampolės mergaičių progim­nazijoje.

     M. Gustaičio knygoje randame kai ku­rių labai modernių didaktikos idėjų: mokinį jis laiko ne tik ugdymo objektu, bet ir sub­jektu. Potencijos glūdi pačiame mokinyje: „auklėtojas tiek tegali padėti auklėtiniui kiek augmeniui, būtent prirengti dirvą ir apsaugoti nuo kenksmingumų, bet ūgio nepridės, aklybės nepraregins. Žmogaus protas negi vaškinė lentelė svetima ranka mokslui rašy­ti, negi veidrodis svetimoms idėjoms vaiz– dinti; jis pats sau gamina paveikslą, iš ša­lies vien medžiagą teimdamas, jautimų organais sučiupdamas dalykus, kuriuos savy­je aiškina, pažįsta ir bendrina. (37) Iškeldamas mokinio galimybių ir veiklos reikšmę, M. Gustaitis suformuluoja mokytojo prie­dermes mokiniui:

    

     – mokyti mokytis;

     – skatinti savimoką – „privalome mokyti taip, kad mokinys darytųsi savaimingas, gi mokytojas kaip ir nereikalingas; kad moki­nys būtų pats sau mokytojas“ (38);

     – sudaryti sąlygas veikti pagal prigimtį;

     – organizuoti sistemingą veiklą – t.y. tapti tarpininku tarp mokinio prigimties ir jos veikimo planingu darbu.

    

     M. Gustaitis kelia ypač visada buvus, esant ir būsiant reikšmingą pedagoginės mei­lės idėją. Pedagoginė meilė – mokytojo ir mokinių ryšių, reikalingų mokymo procese, pagrindas. Pedagoginės meilės poreikis yra mokinio poreikis: „tikras auklėtojas būtinai privalo motiniško instinkto ir motiniškai elg­tis su auklėtiniais“. (39)

     Švietėjas kelia kitą klasikinę idėją, kad gerai organizuotas mokymas neatsiejamas nuo auklėjimo – pirmiausia šiame procese didelį auklėjamąjį vaidmenį atlieka teigia­mi santykiai, todėl kiekviena mokykla, ku­rioje mokytojai dega pedagogine meile, grei­čiau tampa tokia bendruomene, kurios na­riams būdingi šeimos narių santykiai. Jie yra auklėjimo pagrindas.

     ..Amerikos mokykloje“ M. Gustaitis iš­ryškino tas švietimo organizavimo Ameri­koje idėjas, kurios knygos pasirodymo Lie­tuvoje metu (1919 m.) buvo reikšmingos ke­liais požiūriais:

    

     – atkreipė dėmesį į žmogaus prigimtį ati­tinkančias ugdymo idėjas, diegiamas Amerikos mokykloje (žmogiškas vertės puose­lėjimas. dvasinės laisvės užtikrinimas, derinimasis prie žmogaus prigimties ir geras jos pažinimas, fizinių ir dvasinių žmogaus galių dermė), ryškino nuolatinio mokymo­si, tautinių mažumų teisės į švietimą ir integracijos į šalies gyvenimą problemas, ra­šė apie mokymo ryšį su gyvenimu ir pilie­tinį ugdymą mokykloje;

     – gaivino kai kurias klasikines mokymo proceso pagrindų idėjas (apie mokinį kaip veiklos objektą ir subjektą, mokymosi me­todus, savimoką, pedagoginę meilę kaip teigiamų pedagoginių santykių pagrindą);

     – iš pažangių Amerikos mokyklos ir ug­dymo praktikos dalykų galėjo mokytis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos švieti­mo organizatoriai, kurti savąją švietimo sistemą ir panaudoti tuos pažangius momen­tus, kurie buvo artimi tautos dvasiai, atitiko ekonomines galimybes.

    

     Motiejus Gustaitis apie ugdymo ir religijos santykį    

    

     Savo knygoje „Amerikos mokykla“ M. Gus­taitis pateikia glaustą jaunimo religinio ug­dymo Amerikos mokyklose charakteristiką. Beje, pirmiausia ryškina didelę, kartais gal kiek prislopintą tiesą: senajame pasaulio že­myne – Europoje nuo pirmųjų savo gyvavi­mo dienų katalikų Bažnyčia buvo pirmoji žmogaus pagalbininkė, siekiant jam paten­kinti prigimtinį šviesos, mokslo poreikį. Baž­nyčia visada pripažino, kad mokslas ir ži­nios tarnauja žmogaus lavinimui, dorinei pažangai. Po kruvinų krikščionybės perse­kiojimų Bažnyčia ėmė ypač rūpintis žmo­nių švietimu. 1179 m. Visuotinis Laterano Susirinkimas popiežiui Aleksandrui III va­dovaujant išleido dekretą mokyklų klausi­mu: „Bažnyčia trokšta, kad visi – bagočiai ir beturčiai – mokytųsi pasaulinių mokslų, kad tasai mokslas būtų teikiamas dovanai, kad kiekviena vyskupiškoji bažnyčia turėtų mokyklą, kurioje mokytų prideramai apmo­kamas mokytojas“ (40). O Inocentas III dar daugiau padarė: IV Laterano Susirinkime 1215 m. išplėtė minėtą dekretą įpareigoda­mas ir parapijas rūpintis mokyklų steigimu. (Tie dekretai visa savo galia veikė iki M. Liu­terio laikų, kai šis drauge su savo šalinin­kais bažnyčias ir mokyklas paveda kuni­gaikščių kompetencijai. (41) Tad pirmutiniais šviesos židiniais tapo vyskupijų centrai ir vienuolynai. Bažnyčios dėka krikščioniška­me pasaulyje sukurtas mokyklų tinklas, o popiežiai, remiami valstybių vadovų, kūrė universitetus, akademijas.

     Pirmąsias mokyklas Amerikos indėnams taip pat steigė katalikų misionieriai. Jau Kolumbui antrąkart beplaukiant į Ameriką (1493), drauge su juo vyko benediktinai ir pranciškonai, o su vėlesniais keliauninkais į Ameriką traukė dominikonai. Dar vėliau (1516) ispanai savo kolonijose šalia bažny­čių steigia mokyklas ir pensionus: 1551 m. Peru Limoje arkivyskupas Loayso įkūrė Šv. Morkaus universitetą; netrukus, taip pat XVI a., misionieriai Meksikoje įkūrė daug mokyklų, tarp jų – kolegijų. 1651 m. Šv. To­mo universitetas atidarytas Grenadoje. Il­gainiui Amerikos kraštuose plėtojosi įvai­rių tipų mokyklos: kolegijos, seminarijos. Tokią misiją – kurti mokyklas ir vietiniams indėnams – vykdė vienuoliai. Iš jų ypač pasižymėjo jėzuitai. Pastarieji dėjo pradžios mokyklos sistemos pagrindus. Šiaurės Ame­rikoje mokyklos pradėtos kurti vėliau, nes ir imigrantai čia atvyko vėliau.

     Kadangi valstijų konstitucijose įteisinta tikėjimo laisvė ir religijų įvairovė, Ameri­koje tarpsta konfesinės mokyklos. Sąžinės laisvę Konstitucija Amerikos valstybėse už­tikrino 1787-1788 m. Konstitucijoje nepa­likta teisės kongresui įteisinti ar uždrausti tikėjimą. Todėl Amerikoje gali tikėti kiek­vienas kaip tinkamas ir naudotis visomis piliečio teisėmis. Kiekvienas pilietis gali pereiti iš vieno tikėjimo į kitą, tačiau dau­guma šios šalies žmonių yra krikščionys.

     Katalikų Bažnyčia, pasinaudodama kon­stitucinėmis teisėmis, Amerikos valstybėse taip pat sukūrė mokyklų sistemą. Į šį žemy­ną ir jo valstijas pirmiau už kitų tikėjimų žmones nuvyko katalikai airiai, ispanai, pran­cūzai ir telkdamiesi kūrė parapijas bei greta bažnyčių mokyklas.

     Jungtinės valstybės tikslas – ne skaldyti tautas, bet remti, organizuoti jas. Tokios pažiūros ir valstybės paramos dėka Ameri­koje išsiplėtojo privačių mokyklų sistema.

     Šios mokyklos atlieka didžiulį šviečiamąjį darbą. Tokį darbą atlieka ne tik katalikai, bet ir kitatikiai: atidarinėja mokyklas, po­puliarina Šv. Raštą, dvasiškai auklėja jau­nimą, steigia universitetus (Harvardo, 1636; Jeilio, 1701).

     Didžiausias M. Gustaičio dėmesys su­telktas į XX a. pirmųjų dviejų dešimtmečių švietimo ir mokyklos būklę bei ugdymą. Autorius išryškina dvi priežastis, kodėl bū­tent šiuo metu Amerikos valstybinėje mo­kykloje iš ugdymo turinio išbrauktas religi­nis ugdymas. Pagrindinės priežastys dvi:

     – tikėjimo įvairovė;

     – laisvamanybės plitimas ir įsigalėjimas (1840).

     Aiškindamas pirmąją priežastį, M. Gus­taitis ryškina valstybės vadovų poziciją: ka­dangi Amerika – tautų konglomerato šalis, tad reikėjo žadinti bendrą visų tautų pilieti­nį jausmą, valdyti piliečių santykius, asimi­liuoti individualumo žymes (tikybos dėsty­mas kaip tik aštrina tuos santykius). Taigi valstybei atrodė naudingiau išbraukti tiky­bą iš programos.

     Kita priežastis – radikalumas, laisvamanija ir prieš pozityviąją religiją veikiantys masonai. Tam nesugebėjo pasipriešinti ma­žai organizuoti katalikai ir į sektas susi­skaidę protestantai. Todėl 1850 m. Niujor­ke iš programų išbraukiama tikyba. Įkandin sekė kiti miestai ir valstijos.

     M. Gustaitis daro išvadą, kad neigiamas tokio apsisprendimo rezultatas greitai tapo akivaizdus: Amerika turi žmogžudžių, va­gių, amoralaus elgesio žmonių daugiau ne­gu visa Europa. Kunigas pateikia faktus (šal­tinio nenurodo), kad XIX a. pabaigoje per dvylika metų (1898-1910) nužudyta 112 892 žmonės, prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo 1 850 000 iširusių šeimų, t.y. kas 12 Šeima. Drauge autorius apibūdina kai kurių tikėji­mo bendruomenių pastangas palaikyti ir stip­rinti jaunimo tikėjimą: protestantai organi­zavo sekmadienines religijos pamokas, tu­rėdami vilčių, kad įkvėps vaikams tikėjimo.

     Tačiau tikrovė sudėtingesnė – tik pusė vai­kų lankė tas pamokas. Be to, pasak M. Gus­taičio, „atmieštas“ mokslas negali padaryti tokios įtakos, kad suformuotų pasaulėžiūrą. Neatsitiktinai 40% valstybės gyventojų neina į jokią bažnyčią; 25% – visai netiki. Tai rezultatas ir tokios būklės, jog iš mokymo turinio valstybinėse mokyklose išbrauktas religinis ugdymas. Dievo garbės ir moralu­mo neįmanoma išsiugdyti vien teoriškai – reikia praktikos, kaip ir visiems kiliems kū­no ir sielos reiškiniams. Šią išvadą M. Gus­taitis grindžia ir rytinės Pensilvanijos, kur trečdalis vaikų lanko katalikiškas mokyk­las. pavyzdžiu. Todėl neatsitiktinai 1890 m. iš 89 jaunuolių nusikaltėlių (iki 21 m.), nu­teistų kalėti, 61 buvo valstybinės mokyk­los, kur nemokoma tikybos, mokiniai ir tik 3 – parapinės mokyklos mokiniai. Sekant nusikaltimų dinamiką, šis argumentas dar pagrįstesnis: 1903 m. nusikalto 350 valsty­binių mokyklų mokinių; 1908 m. – 542 valstybinių ir 9 parapinių mokyklų, kur moko­ma tikybos, mokiniai.

     Ryšku, kad M. Gustaitis yra šalininkas tos pozicijos, jog ir valstybinėse mokyklo­se tikyba iš programų neturėtų būti išbrauk­ta. Kunigas konstatavo šiuos faktus, apgailestaudamas, jog amerikiečiai XIX a. neįsi­klausė į prezidento Vašingtono žodžius, ku­riais jis atkreipė dėmesį į tai,y'og galingiau­sius žmogaus laimės stulpus – religiją ir dorą – griaunantys žmonės nevadintini pat­riotais, nes religija ir dora yra pilietybės priedermių ramstis (kurs. aut. – O. T.). Išsi­lavinimas daro didelę įtaką žmonėms, ta­čiau išmintis reikalauja ir patvirtina, kad tikroji dora grindžiama religija. (42)

     Knygos autorius remiasi ir kitais autori­tetais, ryškina jų nuostatas. Cituoja prezi­dentą V. Taftą, bandžiusį perspėti visuome­nę, kad neatsisakytų religinio ugdymo mo­kykloje: „Aš gerai žinau, jog yra žmonių, kurie norėtų Dievą ištremti iš mokyklos. Mano tvirtu įsitikinimu, Dievo meilė kuo puikiausiai santykiuoja su Tėvynės meile, ir toks auklėjimas, kuris tų abiejų dalykų moko, yra visų geriausias skydas būsimajai mokinio laimei“ (43).

     M. Gustaitis pamini ir kitus Amerikos visuomenės veikėjus, susirūpinusius dėl tikybos dėstymo mokyklose. Iš jų Švietimo ministrą (komisarą) Brovn’ą 1909 m. ypač aktyviai kėlusį religinio ugdymo klausimą, tačiau dėl „socialinių aplinkybių ir sąlygų“ neįtraukusį religinio ugdymo į mokymo pro­gramas. Tą trūkumą manė kompensuosiąs skirdamas kas savaitę popietines vienos die­nos valandas religijos mokymui bažnyčio­se.

     M. Gustaitis cituoja ir Pitsburgo vysk. Kanevin’o pastebėjimą: „167 valandas privalome šio pasaulio reikalams skirti, o Die­vo karalystei, Jo teisingumui tik vieną! Kasmet vos tik 52 valandas aukoti amžinųjų tiesų mokslui, gi 8708 visokeriopai pasau­lio žinybai“ (44). M. Gustaitis svarsto, kad ne vieną valandą savaitėje, bet „visus metų šeštadienius būtų galima suvartoti religijos mo­kymui, tačiau niekas tuo nepasinaudoja, nes pašalinis dalykas mokykloje paprastai liek– ti pašaliniu ir gyvenime“ (45).

     Knygos autorius nuosekliai prieina prie mokyklos neutralumo sąvokos ir išdėsto sa­vo požiūrį į religinį ugdymą Amerikoje: kal­bėti apie neutralias mokyklas – beprasmiš­ka. Neutralumą galima būtų garantuoti tik mokant skaityti, rašyti, keturių aritmetikos veiksmų. Be to, reiktų atsakyti dėstyti filo­sofiją, etiką, šalies istoriją senąją ir dabar­tinę literatūrą, t.y. tuos dalykus, kuriuose keliami klausimai žmones ypač jaudina. Ta­čiau šių dalykų mokomasi ir net patys ge­riausi pedagogai, dėstydami juos. negalėtų likti visiškai bešališki. Mokytojas – žmo­gus. Jis negali neatsiskleisti, liudyti savo savimonės taip, kad pastaroji nedarytų jau­nimui poveikio. „Mokyklos neutralvbė yra ne kas kita. kaip įrankis užčiaupti šeimynai burną, priemonė grąžinti Spartos sistemą– išplėšti vaikus iš šeimynos ir darant juos valstybės automatais“ (46)’.

     Tikybos nebuvimą mokymo turinyje M. Gustaitis sieja ir su Amerikos, kaip demokratinės valstybės, principu – laisve. Juo grindžia visą visuomenės gyvenimą, visas gyvenimo sritis. Amerikos pažanga doros mokslo srityje yra laisvo asmens, laisvas tautos darbų ir pastangų rezultatas. Mokyk­los laisvė reiškia teisę šviestis, kaip kas nori ir kur nori.

     Pasinaudodami šia teise visuomenės ak­tyvistai organizuoja susirinkimus, tariasi, kaip veikti. M. Gustaitis mini 1909 m. Mi­neapolyje įvykusį evangelikų liuteronų kon­gresą, kuriame šios tikėjimo bendruomenės atstovai kritikavo mokyklą, kur nėra vietos tikybai, pažymėjo, jog dorinis auklėjimas be religijos pamato – yra utopija. Kitame, 1912 m. įvykusiame kongrese, kuris tęsėsi savaitę, taip pat kaltinama nekonfesinė mo­kykla dėl Dievo baimės nykimo tautų širdy­se. Buvo keliamas uždavinys – grąžinti į mokyklą religinį ugdymą. Tą patį uždavinį 1910 m. sprendė Sagamoro kongresas.

     M. Gustaitis, svarstydamas religinio ug­dymo klausimą, siedamas jį su doriniu ugdymu, pripažįsta, kad netikinčio žmogaus nedoru niekas negali ir neturi teisės vadinti. Bet tokio žmogaus dora grindžiama tik šir­dies gerumu, gražiu būdu ir mokslu bei estetiniais jausmais. Tačiau ne visi žmonės turi šiuos turtus, o dori privalo būti visi. Tad jau ne pirmą kartą minėdamas autorite­tus. šiuokart Broųuevilli, knygos autorius teigia, kad „religija yra geriausia sankcija dorai paremti ir vienintelis pagrindas socia­liniam visuomenės kūnui“ (47). M. Gustaitis ci­tuoja ir Portalį: „dorybė, kuri nesiremia re­ligija. tegali praktikoje vien teisingumo be teismo turėti vertės“ (48). Neatsitiktinai todėl M. Gustaitis atkreipia dėmesį į tą XX a. pir­mojo—antrojo dešimtmečio visuomenės reiš­kinį. kad dažna tikėjimo bendruomenė Ame­rikoje stengiasi rūpintis doriniu jaunimo auk­lėjimu ir kuria privačias mokyklas, dažniau­siai parapines, rūpinasi, kad vaikai nepa­mirštų ir savo tėvų kalbos.

     Atskirai M. Gustaitis rašo apie Ameri­kos katalikų dėmesį vaikų auklėjimui. Ka­talikai seka popiežių Pijaus IX ir Leono X žodžiais. Šie bažnyčios hierarchai laikosi nuomonės, kad mokyklose vyktų religinis auklėjimas, kad būtų steigiama konfesinių (katalikiškų) mokyklų. Šias idėjas Ameri­koje skleidžia kunigai. Katalikų diecezija turi savo generalinį inspektorių, kuris pa­teikia vyskupui ataskaitas apie religinį ug­dymą mokyklose. II dešimtmetyje XX a. JAV buvo 4000 parapinių mokyklų, 700 pensio­nų mergaitėms, 200 kolegijų berniukams. Visose šiose mokyklose buvo apie milijoną tikinčių moksleivių.

     Leisti steigti parapines mokyklas, kuni­go teigimu, tikslinga dėl šių priežasčių:

     – plečiamas švietimas;

     – remiamos iniciatyvos;

     – taupomos lėšos.

     Visa tai naudinga dvejopu požiūriu: vals­tybinėms mokykloms valstybė gali padidin­ti finansavimą ir pagerinti jų darbo sąlygas: privačioms mokykloms naudinga tuo požiū­riu, jog mokyklos stimuliuojamos geriau dirb­ti, kad sugebėtų konkuruoti su valstybinė­mis. Teigdamas šias mintis, mini ir kitus autoritetus, tarp jų vokiečių poetą V. F. Gėtę. savo knygoje „Vakarų ir Rytų divanas“ ra­šiusį apie veikimo už tikybą naudingumą: „Ypatinga vienatinė ir giliausia pasaulio is­torijos tema, kuriai visos kitos lenkiasi, yra kova tikėjimo su netikėjimu. Visi religijos viešpataujantieji amžiai didūs, kelia širdį, vaisingi dabarčiai ir ateičiai. Visi amžiai, kuriuos valdo netikybė, jei kartais ir sušvis, tai laikinąja, melaginga žybsma. be reikš­mės ainijai – kas gi domėsis bergždžiomis epochomis?“ (49)

     M. Gustaitis, beje, nevengia pristatyti neigiamą XX a. pradžios švedų pedagogės, pedocentristės Elenos Key poziciją religi­nio ugdymo klausimu: ši pedagogė tikybos dėstymą mokykloje vadina stipriausiu de­mokratijos veiksniu, o jos puoselėtojai tei­gia, jog auklėjimas negali būti grindžiamas religija, nes auklėtiniai, nustoję tikėti, gali prarasti ir doros pamatą. M. Gustaitis tai interpretuoja kitaip: auklėtiniui nusižengus tikėjimo tiesoms, vis tiek jis išliks padorus.

     Kunigas prisimena ir šveicarų pedagogo Pestalocio poziciją: „auklėjimas privalo siekti, kad vaikai būtų dievopi pamaldūs, iš­mintingi, kad turėtų jėgų noromis ir tver mingai pildyti savo pareigas“ (50). Vaikus re­ligiškai auklėti – tai vesti prie Kristaus.

     [ paminėtų autorių pozicijas M. Gustai­tis reaguoja išvadinę mintim, jog auklėjimo apskritai rezultatai pasiekiami būtinai mo­kant religijos ir praktikuojant tikėjimo tie­sas. Jeigu religiniam ugdymui sąlygos ne­sudaromos valstybinėje mokykloje, tai reli­ginio ugdymo teisę reikia suteikti priva­čioms mokykloms.

     M. Gustaitis drauge svarsto tėvų laisvės mokyti ir auklėti savo vaikus problemą. Tam tikslui remiasi sociologo A. Komto (A. Comte, 1798-1857) teorija, pripažįstančia tris bendruomenes: šeimą, tautą (tėvynę), žmo­niją. Pagrindinė bendruomenė (vienetas), pa­gal šią teoriją – šeima. Visuomenę sudaro šeimos, ne pavieniai asmenys. Tad už vaikų auklėjimą atsako ne visuomenė, o šeimos. Tačiau šeima savo pareigas gali sėkmingai vykdyti tik turėdama teisę laisvai rinktis mokytojus ir mokyklas. Valstybė negali tinkamai pavaduoti tėvų. Bandydama atlikti jų pareigas – tik trukdytų. Valstybės užduotis – „ne pradėti, o tik padėti šviestis“ (51).

     Pritardamas A. Komtui, kad tėvų teisė ir pareiga rūpintis vaikų auklėjimu, M. Gustaitis persako kiniečių patarlę, kurios esmė ta, jog tėvai, galintys, bet nenorintys leisti savo vaikų mokytis, yra didžiausi jų priešai. Kny­gos autoriaus nuomone, valstybė tėvams tu­rėtų padėti tuo atveju, kai šie nesupranta mokslo reikšmės – galima įvesti privalomą mokslą kad žmonės taptų šviesūs.

     Laisvė, M. Gustaičio teigimu, yra ne tiek teisė būti laisvam, kiek galia – laisvu tapti. Kadangi yra šeimų, kurios neišgali naudo­tis laisve – savarankiškai mokyti vaikus.

     Todėl valstybės pareiga – toms šeimoms pa­dėti. Antraip atsirastų tam tikra laisvės neapykanta, užkertanti galimybę tiems, ku­riems ji teikiama. Tad šiems dviem uždaviniams spręsti – vargšams teikti nemokamą mokslą ir patenkinti poreikius tų, kurie nori auklėti savo vaikus pagal savo poreikius. Amerikos valstybė steigia valdžios mokyklas – valstybines mokyklas (public school), o kitiems leidžia kurti privačias mokyklas.

    

     * * *

    

     M. Gustaičio pateiktas aprašomojo refleksinio pobūdžio vaikų ir jaunimo religinio auklėjimo būklės Amerikos mokykloje XX a. pradžios pirmuosiuose dešimtmečiuose apibūdinimas naudingas ir šiandien:

    

     – atgaivina žinias apie katalikų Bažny­čios iniciatyvas steigiant mokyklas, plėto­jant jų sistemą, misijonierišką švietėjišką darbą;

     – reikšminga, kad naujoje epochoje nau­joms kartoms skleidžiama reali tiesa, jog katalikų Bažnyčiai visada rūpėjo padėti žmo­gui patenkinti pažinimo (žinijos) poreikį ir būtent ji inicijavo mokyklų tinklo sklaidą ne tik senajame – Europos – žemyne, bet ir Amerikos šalyse;

     – padeda suvokti jaunimo ir vaikų religi­nio ugdymo būklę Amerikos mokykloje bei tokios būklės priežastis, kurias lemia de­mokratinės valstybės principai, įteisinti ša­lies Konstitucijoje.

    

     Išvados

    

     1. M. Gustaitis kaip asmenybė, kaip dva­sios žmogus – kunigas susiformavo ir bren­do lietuvių tautos socialinių, politinių, eko­nominių sąlygų nulemtoje kultūrinėje ter­pėje ir drauge veikiamas religijos vertybių, kurias geriau pažino kunigų seminarijoje ir studijuodamas katalikiškos krypties užsie­nio universitetuose, vėliau dirbdamas reli­ginio ugdymo darbą krašte.

     2. Okupuoto krašto žmonių dvasinė, so­cialinė, politinė padėtis lėmė tai, kad M. Gustaičiui. kaip ir daugeliui krašto šviesuolių, teko žadinti prislopintą tautos savimonę, gai­vinti gimtąjį žodį, santykį su tautos kultūra, tradicijomis. Tai darė organizuodamas jau­nimo ir suaugusiųjų švietimą, globodamas švietėjišką draugiją, remdamas mėgėjišką teatrinę veiklą, eiliuotu žodžiu keldamas tė­vynės meilės idėją.

     3. Mokymosi, studijų aplinkybių nulem­tas universalesnis išsilavinimas, pažintis su universaliomis kultūros vertybėmis, XX a. I dešimtmetyje jau atsiradusios privačios švietimo sistemos kūrimo galimybės, ypač stiprus įsitikinimas ir supratimas, kad gyva gali likti tik šviesi, veikli tauta, lėmė M. Gus­taičio atvirumą ir užsienio kraštų ugdymo idėjoms, poreikį susipažinti su jomis.

     4. Savišvietos ir ugdymo praktikos dėka išsiugdė demokratiškas ir pažangias pažiū­ras į ugdymą:

     – pripažino didelę švietimo, lavinimosi reikšmę žmogaus asmenybei tobulėti;

     – ugdymo tikslą suprato kaip imanenti­nį, drauge nepaneigė socialinio užsakymo uždavinio;

     – skleidė klasikinę visuomenės, šeimos ir mokyklos sąveikos idėją;

     – vienas pirmųjų Lietuvoje kėlė moters teisės lavintis, šviestis problemą.

     5. Iš užsienio ugdymo praktikos ir te­orijos patirties, ypač amerikiečių mokyk­los, atrinko tai, kas demokratiškiausia ir atitinka žmogaus prigimtį. Skleisdamas šios šalies ugdymo idėjas, labiausiai akcenta­vo teigiamus mokytojų ir mokinių santy­kius, pedagoginę meilę kaip tokių santy­kių pagrindą, laisvės užtikrinimą, savimoką, mokinio veiklumą ir pagalbą jam atsiskleisti.

     6. Kėlė religinio ugdymo kaip integralaus ugdymo sudėtinį uždavinį, gaivino istorinę tiesą apie Katalikų Bažnyčios misiją – ne tik padėti pažinti religijos vertybes, suartėti su jomis, bet ir būti pirmąja pagalbininke žmogui patenkinti prigimtinį šviesos, mokslo poreikį.

    

     Nuorodos

    

     (1) A. Merkelis Motiejus Gustaitis // Tėviškės gar­sas. 1947, gruodžio 17.

     (2) Pr. Naujokaitis. Dvidešimt metų nuo Gustaičio mirties // Lietuvių žodis, 1947, Nr. 52.

     (3) Pr. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, II t. Čikaga: VI. Vijeikio spaustuvė, 1975, p. 179-185.

     (4) F. Bartkus. Atsiminimai apie M. Gustaitį // Drau­gas, 1952, gruodžio 23.

     (5) P. Dambrauskas. Motiejus Gustaitis // Draugas, 1957, gruodžio 21.

     (6) V. Mykolaitis-Putinas. Motiejus Gustaitis ir jo kūryba // Aidai, 1958, Nr. 4 ir 5.

     (7) A. Tyruolis. Šviesos žvaigždės dainius // Drau­gas, 1952, sausio 3.

     (8) K. Bėrutis. Gustaitis – pedagogas ir švietėjas // Atheneum, 7 t., 1936.

     (9) J. Staugaitis. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys, 1936. Nr. 10, p. 5-6;

     (10) E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // Švietimo dar­bas, 1928, Nr. I, p. 7.

     (11) M. Gustaitis (Apie jį). Lietuviškoji tarybinė en­ciklopedija, 4 t. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 259-­260.

     (12) M. Gustaitis (Apie jį). Tarybų Lietuvos enciklo­pedija. 2 t. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 18-19.

     (13) Lietuvių literatūros istorija. 11 d. Vilnius: Vaga, 1997, p. 206, 216, 230.

     (14) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX am­žiaus pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius 1994, 128 p.

     (15) Vl.. Pupšys. Lietuvos mokykla: atgimimo metai (1905-1918). Klaipėda: KU, 1995.

     (16) M. Merkelis. Motiejus Gustaitis // Tėviškės gar­sas, 1947, gruodžio 17. p. 5.

     (l7) Tcn pat, p. 5.

     (18) Pr. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, II t. Čikaga: VI. Vijeikio spaustuvė, 1975, p 179­-185.

     (19) J. Staugaitis. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys. 1936, Nr. 10. p. 5.

     (20) Ten pat.

     (21) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX am­žiaus pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius, 1994, p. 55.

     (22) Marijampolės mergaičių progimnazija // Šaltinis, 1910, gegužės 3.

     (23) M. Gustaitis. Marijampolės lietuvaičių atsišau­kimas į visuomenę. Kaunas, 1910.

     (24) Ten pat, p. 10-11.

     (25) V. Staugaitis. Lietuvybės ir kultūros bare prieš 30 metų // Židinys, Nr. 10, p. 5.

     (26) Pr. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, II t. Čikaga: VI Vijeikio spaustuvė, 1975, p. 180.

     (27) Ten pat, p. 187.

     (28) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX am­žiaus pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius, 1994, p. 55.

     (29) M. Gustaitis (Apie jį). Lietuviškoji tarybinė en­ciklopedija. 4 t. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 259­260.

     (30) M. Gustaitis. Marijampolės lietuvaičių atsišau­kimas į visuomenę. Kaunas, 1910, p. 5.

     (31) Ten pat.

    (32) Ten pat, p. 6.

     (33) Ten pat, p. 10.

     (34) Ten pat, p. 13.

     (35) Ten pat, p. 16.

     (36) K. Berulis. Kun. Motiejus Gustaitis – pedagogas ir švietėjas. Kaunas, 1936, p. 5.

     (37) E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // Švietimo darbas, 1928, Nr. 1, p. 7.

     (38) Ten pat, p. 7.

     (39) M. Gustaitis. Prakalba Marijampolės progimna­zijos aktui 1913 m. sausio 30 d. // Žiburys, 1913, Nr. 4, p. 32.

     (40) Ten pat, p. 33.

     (41) Ten pat, p. 7.

     (42) E. Lastas. Dr. Motiejus Gustaitis // švietimo dar­bas. 1928, Nr. 1, p. 6-7.

     (43) V. Pukienė. Lietuvių švietimo draugijos XX a. pradžioje (1906-1915 metais). Vilnius, 1994, p. 61.

     (44) M. Gustaitis. Amerikos mokykla. Seinai – Mari­jampolė, 1919-1920, p. 25.

     (45) Ten pat, p. 33.

     (46) Ten pat, p. 40.

     (47) Ten pat, p. 43.

     (48) Ten pat, p. 97.

     (49) Ten pat, p. 98.

     (51) Ten pat, p. 94.

     (52) Ten pat, p. 139.

     (53) Ten pat, p. 148.

     (54) Ten pat, p. 73.

     (55) Ten pat

     (56) Ten pat, p. 78.

     (57) Ten pat, p. 88.

     (58) Ten pat, p. 79.

     (59) Ten pat, p. 88.

     (60) Ten pat, p. 82.

     (61) Ten pat, p. 82.

     (62) Ten pat, p. 83.

    

     Literatūra

    

     Bartkus F. Atsiminimai apie M. Gustaitį // Drau­gas, 1952, gruodžio 23.

     Berulis K. Gustaitis – pedagogas ir švietėjas // Atheneum, 7 t., 1936, p. 3.

     Dambrauskas P. Motiejus Gustaitis // Draugas, 1957, gruodžio 21.

     Gustaitis M. Amerikos mokykla. Seinai – Mari­jampolė, 1919-1920, 152 p.

     Gustaitis M.. Oratorija. Jaroslavlis, 1918.

     Gustaitis M. Marijampolės Antanas Tatarė. Jo gy­venimas ir charakteristika. Vilnius, 1913.

     Gustaitis M Aureolė lietuvaičių atsišaukimas į vi­suomenę. Kaunas, 1910.

     Gustaitis M. Prakalba Marijampolės progimnazijos aktui 1913 m. sausio 30 d. // Žiburys, 1913, Nr. 4.

     Gustaitis M. [Apie jį]. Gimimo šimtmetį minint // Draugas. 1970, kovo 7.

     Gustaitis M. Sielos akordai. Jaroslavlis, 1917.

     Gustaitis M. Tėvynės ašaros. Jaroslavlis, 1916.

     Gustaitis M. (Apie jį). Lietuviu literatūros istori­ja, 11 d. Vilnius: Vaga, 1979.

     Gustaitis M. (Apie jį). Lietuviškoji tarybinė encik­lopedija

    

     Soter: religijos mokslo žurnalas. Kaunas: VDU l-kla, 2002.