Literatūrinė polemika, keturvėjininkų programos pir­masis punktas, tapo aktyviu jų kūrybos stimulu, vertės matu ir stilistikos elementu. Jie konstravo eilėraščius ne tiek iš ,,pergyvenimų^, kaip. simbolistai, kiek iš jau nau­dotos literatūrinės medžiagos, ją cituodami, perfrazuoda­mi, parodijuodami. Jie kūrė, norėdami išreikšti ne tiek patys save, kiek pirmiausia pasityčioti iš įprastų mora­linių ir estetinių normų, įgelti pasipūtusiems „seniams“, šokiruoti apsnūdusią publiką. Pirmą kartą lietuvių eilė­raštis buvo ne betarpiška emocinės patirties išraiška, o literatūriškumo antstatas. Pirmą kartą į lietuvių poetinę kultūrą įėjo ironijos potekstė, kalambūrai, bufonada, sar­kastiškas teksto demonstravimas kreivame veidrodyje.

      T. Tilvyčio parodijų rinkinys „3 grenadieriai“ (1926), gimęs „Vilkolakio“ teatro satyrinių-parodinių improviza­cijų aplinkoje, aiškiai parodo šitą literatūrinę poetinio žodžio funkciją – pamėgdžioti, komiškai stilizuoti, gro­teskiškai sujaukti įvairius stilistikos klodus, drastiškai išardyti melodingas struktūras ir iš naujo montuoti gaba­lus į pašiepiančias karikatūras. Autorius čia išeina į sce­ną, prisidengęs simbolisto ar romantiko kauke, kurios negalima nusiimti. Jis kalba svetimu balsu, tiksliai imi­tuodamas jo moduliacijas (1). Jis vaidina charakterinę ro­lę, išlaikydamas jos būdingą žodyną, mimiką, psicholo­giją. Tik vaidinamas personažas perkeltas į kito plano aplinkybes, kuriose įprasti jo mostai darosi beprasmiški ir juokingi. Eilėraštis plėtojasi kaip linksmas „kaukių spektaklis“, kur nuolat keičiasi apsimetimo ir demaskavimosi situacijos, kur poetas yra šmaikštus aktorius, o ne vienintelės savo tiesos išpažinėjas, sumanus turimos medžiagos režisierius, o ne kūrėjas „iš nieko“.

     Parodijoje „Helios“, kurdamas F. Kiršos simbolistinės lyrikos šaržą, T. Tilvytis atkartoja jo kosminius įvaiz­džius, intelektualinę frazeologiją, patetinę pozą. Jis iš­laiko pirminio teksto atributiką, nepastebėdamas tik vie­no – autoriaus tikėjimo dieviškąja pasaulio tvarka. At­ėmęs iš religinio himno stilistikos jos vertybių mastelį ir emocinį motyvavimą, T. Tilvytis jau lengvai gali ją komiškai hipertrofuoti ir nuvaryti iki absurdo.

    

     Helios!

     Juozapai šventas!

     Aleliuja

     Helios!..

     Garbė madonai!..

     Anakreonai

     ir tu Pindarai, –

     aš trubadūras

     aš kanklininkas mūsų dirvonų

     Visas sukaitęs, šlapias, raudonas –

     nors vieną vagą išvarai (S 17) (2)

    

     Tai groteskinė transliteracija: parodistas beveik pa­žodžiui perkelia pirminį tekstą į visiškai kitų matavimų lygtį. Toliau prasideda kontaminacija: parodistas iš įvai­rių teksto vietų išlesioja būdingiausias spalvas („Helios!“ / Himnai, Himnai!“; „Gyvas Petrarka ir Asižietis“; „Lau­kiam žodžių viešpatinių“; „Mes kitokie, mes kiti“ SV 89-94), sudeda jas į vieną paveikslą, kurio simbolizmas sa­vaime yra gerokai sutirštintas, o paskui įstato jį į kas­dieninės buities aplinką. Kontrastas tarp aukštos poeti­nės frazės ir kasdienybės menkystės lemia parodijos ko­miškąjį efektą.

    

     Ei, jūs durniai,

     mes kitokie, mes kiti; —

     mes užbaigsime žodyną!

     Duokit žodžių viešpatinių,

     prašmatniųjų,

     padanginių,

     pusgalvinių,

     žodžių, žodžių išeiginių;

     porą motinos krūtinių,

     marškinėlių apatinių

     ir užteks. (S 18-19)

    

     Parodija – vertybių devalvacija. Kuo ji kategoriškesnė, tuo staigesnė skirtingų sąvokų sandūra, tuo ryškes­nis parodijos kontrastingas brūkšnys. Priešingų vaizdų kaktomuša silpnėja ir blunka, kai parodistas aukšto poe­tinio stiliaus komiškajai atsvarai tesugraibo menkų biografinių faktelių (3). T. Tilvytis nepajėgė vesti filosofinio ginčo su simbolizmo bei romantizmo literatūrinėmis sistemomis. Iš „Keturių vėjų“ jis gavo tik neigimo direk­tyvą, pasityčiojimo drąsą, o ne pozityvią vertybių plat­formą, be kurios estetinė devalvacija negalėjo paliesti pačios esmės, o komizmo kibirkštys šokinėjo paviršiuje.

     Parodijų stilius, atsiradęs dviejų literatūrinių kartų grumtynėse, keturvėjininkų buvo ypač mėgstamas. K. Binkis pirmasis linksmai nusijuokė, kai T. Tilvytis perskaitė savo sudėtą parodiją („Klausyk!.. Perdirbk tu mano „Gėles iš šieno“ (4), – prašė jis parodistą). Smagus pasišaipymas vienas iš kito, sąmojingai pažerta į akis teisybė, negailestinga autoironija – tai keturvėjininkų bendravimo būdas. Jų „paldieninkų“ atmosfera.

     Parodijos stiliaus elementų – pajuokiančios imitaci­jos, kandžių parafrazių, komiško alogizmo, kalambūrinių rimų, šokiruojančios vaizdų maišaties – apstu visų šios grupės poetų kūryboje. K. Binkis sukūrė ištisą „Pava­sarių“ ciklą, pamėgdžiodamas K. Donelaitį, Maironį, sim­bolistus ir keturvėjininkus, nusižiūrėjęs, matyt, į savo mėgstamą lenkų poetą J. Tuvimą, kuris taipogi buvo paskelbęs pavasarinių eilėraščių parodiją. J. Žengė pa­rašė „Anykščių šilelį“ (1930), pergiedodamas klasiką pa­gal futurizmo kanonus. T. Tilvytis po savo literatūrinių parodijų išleido poemą „Artojėliai“ (1930), virtuoziškai supindamas liaudies dainų parafrazes su tragiškos parodijos ir sielvartingos epigramos elementais, išskaidrinda­mas trumpabrūkšnę vaizdo grafiką iki lyrinės ekspresi­jos ir lyrinio tyrumo, gana neįprasto keturvėjininkų kū­ryboje („Vieno ranką, antro koją – / Gera, gera Lietu­voje. – Gera širdžiai Lietuvoje – / Artojėliai neparjoja. / Ei, vargeli vargužėli, / Žydi avižos sužėlę. / O kur avižos sužėlę, / liūdna vienai mergužėlei“ – Artojėliai, 1-asis leid., 1930). Parodinė stilizacija, įteisinusi literatūrinę me­džiagą kaip lygiateisį kūrybos šaltinį greta realybės, bu­vo nauja lietuvių poetikos galimybė, gana charakteringa šio amžiaus lyrikai (pakanka paminėti E. Paundo, T. Elioto, V. Majakovskio vardus).

     Keturvėjininkų parodijos davė pradžią ironiškai mąs­tysenai, kurios nežinojo ankstyvesnė lietuvių poetinė tra­dicija. Įpratęs ieškoti komiško absurdo aukštose frazėse ir iškilmingose pozose, poetas ėmė žiūrėti su abejone ir pašaipa į žinomas tiesas. Jis pastoviai galvojo apie ant­rąją medalio pusę: kokia menkystė slepiasi už „kilnių idealų“ fasado, kiek iždo vagysčių pridengia „tėvynės meilė“, keliais arbatos šaukšteliais išsemiama visa žmo­gaus „amžinybė“. Metafizinė vertybių hierarchija, prieš kurią suklupdavo simbolistai, keturvėjininkui nieko nebereiškė: jis galėjo familiariai patekšnoti dievui per petį, pajuokauti su Marija, šventvagiškai pablevyzgoti per „patį pakylėjimą“. Toks įžūlus familiarumas, lengvapė­diškas šaipymasis iš „šventų dalykų“, piktas akibrokštas „geram tonui“ buvo privaloma keturvėjininkų poetinė poza.

     ______________

 

     (1) M. Bachtinas šitaip apibūdina parodiją: „Čia autorius kalba svetimu žodžiu kaip ir stilizacijoje, bet skirtingai nuo stilizacijos jis įveda į tą žodį prasminę kryptį, kuri yra tiesiog priešinga ankstyvesniajai krypčiai“.

     (2) Parodijuojamas tekstas skamba taip:

     Anakreonai,

     Ir trubadūrai,

     Ir kanklininkai —

     Helios, Helios! – šaukia.

     Vynas, amūrai,

     Garbė Madonai —

     Amžinos giesmės paliko —

     Gyvas Petrarka ir Asižietis –

     Žaizdoti —

     Helios, Helios traukia!

     (F. Kirša, SV 90)

     (3) V. Mykolaičio-Putino „Iš auksinių rėmų“ parodijuojama:

     Dar pas Konradą užeinu,

     Bet visur man bloga.

     Nusipirksiu sau saldainių;

     Gal praeis ir sloga...

     (Tilvytis T. 13: Parnasas parodijose. – K., 1929, p. 29).

     (4) Tilvytis T. Iš atsiminimų apie K. Binkį. – Pergalė, 1963, Nr 11, p. 125.

    

     Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V. Vaga, 1982.