Tysliava, „Nemuno rankose”, 78 p. 1924 m.

    

     Tikri dyvai ima: jauno, vos pradėjusio, poeto, trečią eilių rinkinį vartau. Tai rašo vyras! Bet visgi ir pikta, — pikta todėl, kad Tysliava, reklamuodamas save futūristu, pradėjo gyventi savo kūrybos nuošimčiais. „Nem. rankose” tik keletas naujų eilėraščių — kiti paimti iš pirmykščių rinkinių, jau mums nusibodusių skaityti.

      Nejau ir čia Tysliava mano futūristišką šposą iškrėsti: — bet nejaugi, ponai, nesuprantat, kad futūrizmas — tai ne šposų krė­timas ir ne reklama. Kai kuriems mūsų neva futūristams būtų galima pirštu prikišti: daro sau reklamą futūrizmu. Bet toki ponai maža kuo skirias nuo buržuazinių menininkų — spekuliantų. Šitie žodžiai būtų galima ir J. Tysliavos adresu pasiūsti.

     Ir dar vieno klausčia, ir ne aš vienas, bet daugelis: kame J. Tysliavos kūryboj futūrizmas? Jis pats eilėraštyje „Motinai” (57 p.) sakosi:

    

     O motina!

     Ar tu žinojai, kad tavasis sūnus

     Apleis tave

     Ir bus išklydęs futūristas.

    

     Nejaugi išklydime futūrizmas? Man matos, futūrizmas nieko bendra su įvairiau­siais išklydimais neturi. Jis vaikšto ne „krugom da okolo”, bet muša tiesiog į tikslą.

     Prie išklydimo dar prisideda vienystė, kaip būtinas palydovas.

    

     ...Likausi viens,

     pasauliu sūkurin

     manęs neprašo nieks.

    

     Na, šitaip futūristai nešneka: jie ne vienas, jie — milijonai. Šitaip gal šnekėti anų gerų laikų romantikas, mistikas etc., tik ne kairysis menininkas futūristas — jis ne vienystėj dirba — jis dirba fabrikoj žmogaus psichės. Tai kur čia gal būt vienystė. Ei­lėrašty „Aš ir minia” tas pats pasenęs minių smerkimas, o savęs dievinimas — kas irgi kvepia buržuazinio meno pelėsiais. Yra dar keletas naujų eilėraščių, kurie pretenduoja į futūrizmą, bet ir juose futūrizmo yra tik tiek, kiek ir pas kitus „moderninius” poetus, kurie nieko bendra su futūrizmu neturi.

     Dar priseilinta rašalo su „ai” ir „ach” apie mylimą, liepsnojančią, neužgesinamą ir t.t, ir t.t., o galų gale pasigirta: „Aš pir­mutinis Lietuvos poeta”. Man bent rodos, bereikalinga girtis eilėraščių rinkiny, geriau būtų iškabinti reklamą kur nors viešoj aikštėj. Tai būtų nors navatniau!

     Tokios tokelės apie J. Tysliavos „Ne­muno rankose” eilių knygas. Kur jose kai­rumas, kur žengimas V. Majakovskio „Le­voj” — nereikia nei norėti, nereikia nei ieš­koti. Ir kažin ar netiktų kai kuriems ir mūsų „futūristams” Majakovskio „Įsakymo Nr. 2 meno armijoms” žodžiai:

    

     ...говорю вам —

     пока вас прикладами не прогнали.

     Бросьте!

    

     ir

    

     Maстера,

     а не длиноволосые проповедники

     нужны нам!

    

     Taigi, daugiau galime ir burnos neau­šinti: J. Tysliavos „Nemuno rankose” jokio futūrizmo nėra — yra eilėraščiai toki pat, kaip ir kiti buržuaziniai dėdės dainuoja. Tačiau J. Tysliava reklamavo ir reklamuos save futūristu ir, teisybę šnekant, nei šį, nei tą darys, nes futūrizmas yra revoliucinis me­nas, yra kairysis menas, kur nėra vietos putpela čiauškėti!

    

     Aušrinė, 1924 m. Nr. 3