Nuolaužos: eilėraščiai / Antanas Drilinga.- Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.- 29 p.
Skaitytojai ir kritikai dažnai toleruoja nesėkmingą poetų rašymą manydami, kad menininkas tiesiog išgyvena sudėtingą etapą arba amžiaus krizę ir kad vėliau jis rašys geriau… Norint pakeisti tokio pobūdžio įsitikinimus vartotojams galima būtų pateikti tokius klausimus:
1. Ar yra nulemtos meninių metodų skriaudimo, visuomenės erzinimo, nemoralumo, suvaikėjimo, kalbinio degradavimo stadijos?
2. Ar visi poetai išgyvena tokias stadijas?
3. Jei ne - tai kaip jūs paaiškintumėt savo mylimo lyriko darbus ir elgesį?
Šiuo atveju nereikėtų taikytis su tuo, kad poetas išgyvena sunkų periodą, krizę, STADIJĄ, ir nedėti jokių pastangų siekiant nutraukti netinkamą menininko kūrybos procesą. Jei visuomenė manys, kad lyrikas nesugeba ir negali tinkamai rašyti, tai labai tikėtina, jog toks netinkamas skrebenimas kartosis nuolat. Kitas būdas kovoti su grafomanija - parodyti poetui, kad jo įdirbis yra nepriimtinas ir netoleruotinas. Tik tokiu atveju žmogus supras, kad nepaisant aplinkybių ar amžiaus, privalu elgtis socialiai priimtinai.
Vyresnės kartos poeto Antano Drilingos (gim. 1935 m.) knyga "Nuolaužos" sukelia begales utilitarinių refleksijų. Jeigu knygos gale nebūtų autoriaus nuotraukos galima būtų įtarti, jog eilėraščius parašė paauglys… Yra be galo įdomu stebėti įvairaus amžiaus tarpsnio psichologines pasikeitimų išdavas, atsispindinčias eilėraščių sintagminėje erdvėje. Paauglystės ribos yra labai sąlygiškos. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės bei meilės santykius, numato ateities perspektyvas.
Rinkinėlio pradžioje išaiškėja, jog savo tapatumo autorius dar nesurado, kadangi asmens tapatumą, iš dalies, sudaro moralinės pažiūros:
O nešvankybe mūsų palydove
Juodų instinktų amžina jėga,
Aš veltui puoliau su tavim į kovą:
Iš balno išmestas buvau staiga.
Kaip matome iš eilėraščio - tvirtų moralinių imperatyvų kūrėjas visiškai nesilaiko, tiksliau pasakius, šios pažiūros nuolat kinta. Gal tokią santykinę paauglystės rimtį sutrikdo lytinis brendimas? Mediciniškai įrodyta, kad subrendus lytiniams organams, suaktyvėja seksualiniai interesai, na, ir…
Mylėjau aš tave be jokios gėdos,
Liečiau visur , kur galima paliest,
Tu man buvai ir pikdagis, ir žiedas
Ką tik pražydusios skaisčios gėlės…
Bet tame amžiaus tarpsnyje žmogus turi išspręsti taip pat seksualinio tapatumo konfliktą, ir čia atsiranda seksualinė difuzija:
Aš smaginausi su gražuolėm-
Ir paleistuvėm, ir tyrom
Kurios man po ranka papuolė
Blaivybėje ir pagiriom.
Šie posmai, manau, galėtų sutapt su įsitikinimu, kad didelės dalies dorinio ištvirkimo pagrindas yra klaidingas lavinimas. Tai ypač teisinga yra mūsų amžiui, kuris pasižymi, tarp kitko, tuo, kad žmonės labai dažnai stokoja pusiausvyros tarp nervų sistemos ir raumenų:
Siunta moterys ir vyrai
Restorano miglose:
Vyrai geria, bet ne girą,
Tvyro kvaitulio dvasia
Na, štai, kaip ant delno matyti, jog neproporcingai sužadinti nervai reikalauja sau kaskart naujų paraginimų ir pagaliau išsisėmę ima reaguoti tik į svaigalus:
Pusnuogė gražuolė vaipos
Kažkas mylis po stalu -
Viskas žemėj stabilu,
Peilis po kaklu _ _ _
Ieškoma ypatingų įspūdžių, kurie dažniausiai esti nenormalūs bei nepadorūs. Galų gale pairęs organizmas sudrimba fizinėje ir dvasinėje depresijoje:
Senamiesčio kavinės dūmuos,
Girtos jaunystės svaiguly
Mane apėmęs toks graudumas
Kad, rodosi, pravirkt gali…
Pavargimas nuo įspūdžių, neurastenija, isterija ir kiti įvairūs niaurozai melodramatine poza ima vis labiau išsiviešpatauti jaunojo menininko širdyje:
Jog vienišas esi lyg pirštas
Jog šitas triukšmas banalus
Kankynių įrankiu pavirsta,
Ir aš geriu _ _ _
Žinoma, tai nereiškia, kad poetai negali apskritai turėti tvirto būdo ir galingos valios. Tačiau šios ypatybės yra jiems taip sunkiai įgyjamos, jog maža šansų, kad galėtų atsirasti tarp eiliakalių daug stiprios dvasios individų. Orandum est, un sit mens sana in corpore sano - reikia maldauti, kad sveika dvasia gyventų sveikame kūne - tokią maldą, po velnių, turėtų kartoti kiekvieną rytą kiekvienas poetas. Mokslininkų jau seniai įrodyta, kad mūzos silpnina dorinį žmogaus atsparumą ir leidžia stipriau pasireikšti pagundoms, kurios skatina blogus polinkius. Bet ką siūlyčiau daryti aš šiuo konkrečiu atveju?
Pasitariau su savo kolegomis daktarais ir mes po kelių valandų konsiliumo nutarėm pateikti Lietuvos kritikams ( jie irgi savotiški gydytojai) tokį veiksmų planą.
Jei kuris nors poetas nuolat kelia problemų, literat-urologas turi iš anksto suplanuoti, kokių veiksmų imsis. Prieš tai vertėtų pasitarti su kolegomis iš pis-domo administracijos - kokio poveikio būdai būtų tinkamiausi. Taip pat reikia numatyti galimas poeto reakcijas į taikomas poveikio priemones ir sumąstyti, ką daryti kiekvienu galimu atveju. Pirmas žingsnis, siekiant įtvirtinti nedarančią gėdos Lietuvai kūrybą, yra apibrėžti siektinus tikslus ir nustatyti amato taisykles. Taisyklės turi būti labai konkrečios. Jos - privalomos visiems - nekeičiamos ir nediskutuotinos. Šias taisykles privalu išreikšti labai konkrečiais, aiškiais žodžiais. Pvz., kritikas vietoje to, kad sakytų: "Atkreipk dėmesį ir klausykis, kai tau aiškinu", turėtų sakyti: "Kai aš tau aiškinu (J.T.M.), atidėk visus darbus (B.J.T.M), kuriais buvai užsiėmęs, atidžiai klausyk ir įsimink. Duodamas konkrečius, individualius nurodymus poetams, kritikas turi tiksliai pasakyti (labai aiškiai ir konkrečiai), ką eiliakaliai turi daryti. Vietoj to, kad sakytų: "Gerai, poetai, eikit visi na… ir rašykit ką norit", recenzentas turėtų tarti: "Jonai, Antanai, Aloyzai, tuoj pat imkitės rimto fizinio darbo arba grįžkit į savo VIETĄ." Kai nurodomi vardai, paliepimas tampa konkretesnis, poetai supranta, jog tai taikoma būtent jiems. Pasakymas "tuoj pat" rodo poetui, jog jis tai turi padaryti nedelsdamas.
Jei asmuo nedaro, kas jam pasakyta, literat-urologas turi prieiti prie poeto, kuris savo darbais daro įtaką bendraminčiams (t.y. jei recenzentui paklus šis menininkas, tai paklus ir kiti), pažvelgt jam tiesiai į akis ir pasakyti: "Antoška, Antoška, davai kopat kortošku". Artima distancija, kreipimasis į kūrėją vardu, akių kontaktas pateikiant nurodymus, sustiprina paliepimą. Bet kai kurie kritikai į tokius siūlymus gali atsakyti: "Nenoriu artintis prie poeto, kuris taip rašo; jei taip darysiu, tada turėsiu lakstyti iš vienos vietos į kitą "gesindamas gaisrus", o be to, dar kas nors mane sumuš". Tačiau jei kritikas iš pradžių bandys "gesinti", tai vėliau neteks vargti, ir kitiems bus aišku, ko negalima daryti.
Ir dar…Kai kritikas prieina prie poeto ir pateikia aiškius nurodymus, menininkas gali bandyti manipuliuoti, pvz., protestuoti, sakydamas, kad visada tik jis kaltas, kad kritikas tiesiog jo nemėgstąs. Jis gali rodyti įvairias grimasas, ginčytis, stumdytis, verkti, klausti "Kodėl aš?" arba sakyti, kad jam neaišku, kodėl reikia klausyti kritiko. Visos šitos manipuliacijos neturi nieko bendra su ta veikla, kurios kritikas reikalauja (pvz., "gerai rašyti"). Todėl kritikas turi nesileisti į jokias diskusijas, nesiaiškinti kūrėjui. Jis tiesiog turi pareikalauti, kad poetas padarytų tai, ko jo prašoma, ir tuoj pat. Kritikas turi taikyti "sugedusios plokštelės" metodą, t.y. kartoti savo reikalavimą keletą kartų tais pačiais žodžiais.
Jei poetas nepaklūsta reikalavimui ir po to, kai kritikas pateikė pasiūlymą ir jį sustiprino, pakartodamas du ar tris kartus, kritikas turi pereiti prie sekančio veiksmo. Pavadinkim jį taip: "Poete, balandėli, - jums reikalinga skubi pagalba". Taigi vykdydamas neatidėliotinos pagalbos programą, kritikas paima poetą už rankos, palydi į jo seniai jau laukiančią VIETĄ ir pasodina. Iš pradžių galima pasakyti: "Tu gali pasirinkti, ar pats atsisėsi į savo VIETĄ, ar nori, kad aš tau padėčiau? Kuris atvejis tau labiau patinka?" Šiuo atveju jis suteikia poetui galimybę pasirinkti, bet tas pasirinkimas neleidžia žmogui nieko nedaryti. Jeigu poetas atsikalbinėja, tai galutinai aišku, kad jam reikia kritiko pagalbos - poetas turi būti nedelsiant palydėtas į savo VIETĄ. Vasaros 5.
P.S
Prieš imantis terapijos rašytojo kūrybai pakeisti, šią veikla būtų pravartu suplanuoti. Planą būtina parengti raštu: kokios kūrybos tikimąsi (po gydymo), kokių tam tikslui bus imtasi veiksmų, kokios paramos reikėtų iš kitų kritikų, iš visuomenės, valstybės ir t. t., ir t. t
THE END
Dr. AI SKAUDA