Eilėraštis vaikšto po tylą / Dzejolis staigā pa klusumu. Joniškis, 2001.


        Taip kad, kaip ir supratote, šį kartą noriu papasakoti, tik jums vieniems, apie šį bei tą. "Šis bei tas" dabartinėje sumautoje mano mentalinės erdvės vaizduotėje yra žalia knyga pavadinimu "Eilėraštis vaikšto po tylą" arba latviškai "Dzejolis staigā pa klusumu". Taip, taip, jūs neapsirikote, vėl poezija! Tik čia ypatingas atvejis - tai pabaisa, turinti vieną kūną, bet dvi galvas. Ypatingai atsilikusiems aiškinu detaliau, o be to manau, jog šios knygos nei su žiburiu nerasite, nes koks gi save gerbiantis knygynas apsiimtų ją platinti, todėl ir informuoju. Taigi kalbant detaliau - ši knyga dvikalbė: latviška-lietuviška, lyg Siamo dvyniai ar koks mitinis pukis baisiklis su dviem makaulėm ir vienu kūnu. Ji skiriama Rygos 800-ąjam jubiliejui ir Eiropas valodu gads - 2001. O išleistas šis poetinio broliavimosi pavyzdys Lietuvos aūle vardu Joniškis.

        Kažkoks profesorius iš Šiaulių paspaudė gazą ir kaip tikras internacionalistas pratarmėje pavarė socialistinės retorikos apie broliškų tautų bendradarbiavimą, maždaug taip: Knygų, skirtų brolių latvių literatūrai, niekada nebuvo per daug (nebuvo ir neprireikė - čia mano komentarai, kurie tūnos skliausteliuose.) Trūksta jų ir šiandien, nors, atrodytų nieks mums netrukdo broliautis. (kad netrūksta - duok babkių!). Todėl šią knygą, kurioje spausdinami ir latvių ir lietuvių autorių kūriniai, aš laikyčiau puikiais šiuolaikinės baltų literatūros skaitiniais.(jeigu tai puikūs skaitiniai - tai gal geriau skaityti intymias paslaugas siūlančius skelbimus?). Manau, kad dėl savo pobūdžio ši knyga bus vienodai populiari tiek Lietuvoje tiek ir Latvijoje, o pasienio moksleivijai ir inteligentams (pasienyje yra dar inteligentų!) - raktas į kaimynų širdį. Komentuodamas toliau galiu išpranašauti, jog knyga nebus populiari nei ten, nei pas mus. Pasienio gyventojai atranda raktą į kaimyno širdį užsiiminėdami kontrabanda, o po sėkmingo valstybės išdulkinimo, ta proga sugeria ir, oi, kokie raktai tada atrandami, pasitaiko net labai standžių…

        Tačiau su knygos esme sutinku. Broliuotis, draugauti, žaisti reikia, net būtina, tik gal nevertėjo bro-liautis tokiais šūdinais tekstais. Nes prisipažinsiu, be jokio padorumo, šią knygutę geriausia skaityti tupykloje. (Ką dabar ir darau.) Perskaitai lapą, išplėši - švyst per subinę ir kanalizuoji… Taip visą baltų poeziją tirlu-pirdu ir nuleidi. Na gal kokį vieną eilėraštuką pasilieki ir prisiklijuoji čia pat ant sienos plytelių.

        Taigi kas čia tokie netikėti lietuvių poezijos reprezentantai.?

        Leišių pusę sudaro keturi poetai, visi vienos penkiasdešimtųjų kartos atstovai. Tai tikras mafijinio solidarumo ešelonas. Beveik visi saviakai gimę dar esant gyvam draugui Stalinui, kuris pūsdamas į ūsą, nes buvo mastityj starec, dūmojo, kaip čia labusams surengti turistinę ekskursiją prie Laptevų jūros. Bet nespėjo. Todėl ir užaugo tokia niekinga bėzdarių karta. Beje, tarp jų užtikau vieną "medinį" poną, kuriuo mūsų poetai bandys lyg taranu pramušti langą į Europą. Dabar gi sava chebra nusprendė pasitreniruoti ir savo samogetiškom buožėm pramušti sieną į kaimyno daržą. Oho, koks įžūlumas! Nieko jiems neišeis. Tai pakankamai antrarūšiai eiliadirbiai. Jie galėtų reprezentuot, na pavyzdžiui, savo miesto vieną kvartalą, kitas - kitą kvartalą ir taip toliau. Ponai, tik ne valstybiniame lygyje, ponai, suraskit savo vietą. Nedarykit gėdos, nurimkit, aš jūsų labai prašau…

        Tačiau kaip paguodą pasakysiu, jog mūsų kaimynų zirgs galvų modern poetry taip pat neatrodo nei įspūdingai, nei bent jau padoriai. Kur nors vienas šiek tiek įžymesnis autorius? Nėra! Pliusas tik tas, jog reprezentuojami įvairiausių kartų atstovai. Sociologų jau seniai pastebėta, kad protestantų kraštuose mafijinis mąstymas neišplitęs. Ir čia aš jums, broliai liatuviai, pasakysiu, kad man pasirodė, jog latvių poezija net geresnė. Žinoma, ir ten galima atrasti panašių į liaudies dainas tekstelių, bet yra ir (palyginus su lietuviais) net labai neblogų kūrinių. Kaimynų poezija reprezentuojama plačiau (net 6 poetai!). Užtikau man patikusį eilėraštį, pavadinimu "Azija". Padorumo sumetimais autoriaus neminėsiu, bet šį kūrinį tikrai pasikabinčiau tualete. O šiaip tai vaizdzelis niakoks. Apie pačius vertimus nieko negaliu bjauraus pasakyti, nes nemoku latvių kalbos, bet ar gali būti geras blogo eilėraščio vertimas?

        Tai va, o braliai baltai. Su tokia poezija mūsų tikrai į Europos Sąjungą nepriims, net kacapai, kurie labai mėgsta poeziją, atgal į savo šikną nesusigrūs. O juk subinėj šilta ir yra trąšos. Tai kaip, bratkos, pamislykit. Manau, jog paprasčiausias mužikas iš Tombovo gubernijos glūdumos rašo žymiai geriau už jus visus. Ir nors imk ir apsižliumbk, bet reikia pabaigoje pacituoti Puškiną, lyg mažorinį akordą visoje lietuvių - latvių poetinės draugystės daugiabalsėje fugoje.

        Sredi govna vy vse poety
        Sredi poetov vy vse govno.

        MAKSIM KEMPINSKI