Žiemos poezija. Vilniaus mokytojų namų leidinys: sudarė Benediktas Januševičius ir Juozas Žitkauskas. 2001. 187 psl.
Jeigu šalta, susikišk į šikną kaltą - taip mes rimuodavom vaikystės žiemomis ir nežinojom, kad būsime poetais, tik tada dar nesupratom, jog gyvenime nekinta tik metų laikai. Žiema praeina, žiema neužtruko, bet kuo ji man kitokia, kad rašau apie ją? Normaliems, skubantiems kiekvieną dieną į darbą žmonėms - niekuo. Poetams? Poetams jų sielų L'inverno sugulė į apšerkšnijusį, naują, dar niekad neregėtą almanachą pavadinimu "Žiemos poezija". Kas tai per sušalusių smegenų konservantas, paklausite jūs? Neee - tai ne konservantas, atsakau jums, tai nuostabios senio besmegenio kančios pavogus nosį - taip, manyčiau, reikėjo pavadinti šią knygą, gal ir skaitytojų daugiau atsirastų. Ir nereikia šniurkščioti, mykti apie tai, kad mūsų niekas nepastebi, kaip vaitoja kultūriniai žliumbikai.
Pasakysiu tvirtai, kad nėr ką pastebėt. Blogiau nebūna. Paskubomis atrinkta antrarūšė publika ir abėcėlės tvarka suštampuota į amžinos grafomanijos ledą. Žinoma, kartais išdygsta ir čia originalus daigelis, bet jis, ko gero (ko blogo), nenustelbia bendro labai žemo lygio pašalo. "Žiema", manau, ir etimologiškai, ir istoriškai geriausiai atspindi mūsų poezijos krizę. Manyčiau, tai galėtų būti unikalus dokumentas, liudijantis posovietinį mūsiškės poezijos sąstingį. Sudarytojai net nesuvokė, kad sulesiojo nepaneigiamus įkalčius lietuviškojo Perception of Poetry bankroto bylai.
Reikia pripažinti, kad kituose almanachuose ("Poetinio Druskininkų Rudens", "Poezijos Pavasario") mus gelbsti aibė svetimšalių autorių, kurie pagyvina bendrą kontekstą. Šičia gi vien tik sava literatūrinė mafija, tiksliau išsireiškus - žemiausi jos sluoksniai: visokie lyrikos killeriai, žagintojai, duobkasiai, karstadirbiai, balzamuotojai ir nekrofilai. Todėl skaitydamas šią knygą tikrai lieki ant ledo sušąlusių gruzinų išraiška veide: negi mes taip blogai rašom? Įžymesni poetai nelabai drįso veltis į šią aferą. Ir tikrai, almanache nėra nei vieno nors šiek tiek didingesnio rašytojo. Ei, editoriai, o kur Bložė, Kajokas, Patackas, Venclova, Grajauskas?… Netgi Geda, kuris taip mėgsta kišti savo nosį ir ten, kur reikia, ir ten, kur nereikia, nepasirašė duoti šiam leidiniui savo eilėraščių. Turbūt nenorėjo gulėti vienam grabe su visais tais pamėlynavusiais literatūriniais lavonais.
Net Parulskio nėra, nors jį mačiau šios knygos pristatymo renginiuose, vykusiuose Mokytojų namuose. Ko jis ten atėjo? Gal labai sušąlo, o gal vienatvė užspaudė, pasiilgo vyrukas dėmesio ir meilės - nežinau, tačiau tai visiškai nesvarbu, nes ne apie jį noriu pakalbėti. Aš manau, dabartinį mūsų poezijos žanro dekadansą lemia ne prasti kūriniai, bet daug svarbesnės priežastys, būtent, kad parašyti juos darosi vis sunkiau, o įžymūs senieji klasikiniai kūriniai nebeatrodo tokie geri kaipo anksčiau. Nedaugelis jų ištvėrė skaitytojo patiriamo nuobodulio katastrofą. Laikai taip staigiai pasikeitė, atsivėrė naujos, atsklidusios iš laisvo pasaulio erdvės, ir mes pasimetėme, įpratę medituoti savo kompaktiškoje melancholinėje Litchujienijoje. Laikas mus aplenkė ir apgavo. Kultūroje visada kitaip nei ekonomikoje. Visi tikėjosi, kad greitai gyvensime geriau, o iš tikrųjų laisve iš pradžių patogiausia ir greičiausia pasinaudoti menininkams. Ar mes tai supratom - žinoma, kad ne… Laukiam, kol bus geriau, o tik po to, kai sotūs pilvai gurgės ir ozonuos orą kilmingo maisto bezdalais, imsime ir pradėsime gerai rašyti. Vargu bau… Kažkaip peršasi išvada, jog atėjo mūsų poezijai galas…
Lietuvių lyrika pasirenka savižudišką mirties saldumą. Pagaliau! Visą šimtmetį besitęsianti lietuvių kalba parašytos poezijos komedija baigėsi. Be reikalo caras atšaukė spaudos draudimą, vis tiek nieko gero nebuvo parašyta. Pasirodo, ar spaudžia, ar nespaudžia - smegenys lieka tokie patys - sušalę. Dabar, kai nereikia ezopine šnekta išdūrinėti glavlito cenzorių, belieka tik mėgautis pasenusio kalbinio viešnamio malonumais ir pūsti tą pačią atgyvenusią melodiją, o po to girtis: esam geriausi pasaulyje. Šūdas!
Taigi - mūsų poezija mirė. Ji pavargo nuo jūsų visų, eiliakaliai, ei, prabuskit, seniai besmegeniai, ar girdit, žudikai, pavargo!? Jai No Moore…Tačiau šis reiškinys yra neišvengiamas ir neturėtų numušti autoriams ūpo. Mano manymu eilėrasčio žanras dar galutinai neišsibaigė, tik yra atsidūręs paskutinėje stadijoje - šiandien jis išgyvena temų ir naujų priemonių trūkumą ir rašytojas šias problemas gali nugalėti naudodamas tik rinktinės kokybės ingredientus. Ar taip bus padaryta - parodys laikas…
Dabar apie tekstus. Iš visų sušalusių smegenų eilėraščių išsiskiria tik vienas, poeto iš Klaipėdos darbas "Sniego kasimas"( 39 psl.). Tai tiesiog ekshibicionistinio infantilizmo viršūnė. Minėtas perpūstas jūros vėjo rašeiva, pasirodo, laisvalaikiu ne tik mėgsta siūti, adyti, teplioti, karpyti, bet dar ir sniegą kasa. Pagirtina! Šis architektas sukonstravo kryžiažodį, kurį turbūt išspręstų tik klientūra, gulėjusi Vasaros 5, bet kadangi dauguma poetų ten "ilsėjosi", tai manyčiau T. S. B. pataikė į dešimtuką. Specialiosios tarnybos specialiai man pranešė, kad jis savo šalčio pakąstais smegenais sumąstė, jog tai geriausias kūrinys per visą lietuvių lyrikos istoriją. O lalaaa! Bet aš jums, gerbiamieji, pasakysiu - eiliūraštis turėtų vadintis ne "Sniego kasimas" , o "By…. tampymas pagal vieną Sigito Gedos posmelį", štai šitą: Kol anie masturbavos, mergos nukasė sniegą po langu.
Na matot, S. G. taip pat rašo apie žiemą ir, kaip turbūt nusižvengę supratote, - visai neblogai rašo, tik gaila, jo ten nėra. Bet nenusiminkit, maloningieji skaitytojai, jei rinkinys jus nuvils (o aš visiškai įsitikinęs, kad taip ir bus) - darykit, vaikai, taip, kaip tėvelis daro. Jei eilėraštis nepatinka, giliai įtraukęs pūlių iš nosies, spjaunu ant jo ir užverčiu knygą. Ir taip vis toliau ir toliau. Kadangi žiemą beveik visi serga sloga - sunkumų piešti savo ląstelėmis neturėtų būti. Žinokit, atvertus tokiu būdu paskaitytą knygą, atsiranda unikalūs piešinėliai, tiesiog gyvas abstraktaus poetinio meno performansas: "Uždenk raides, nes nosis užgulus visai…" Aš nežinau, kaip jūsų knygos, gerbiamieji, bet mano - visa sulipus. Nei vieno eilėraštuko nepagailėjau, net verkia iš skausmo širdis. Ką padarysi - toks gyvenimas. Bet kai atversiu ir imsiu sklaidyti leidinį, ach, kokios obstrukcijos sužaliuos - štai kur teksto ir tapybos sintezė. Bodyarto klasika. Tikriausi postmodernizmo ats-pindesiai lietuvių literatūroje. Valio, valio, valio ir dar tris kartus valio!
Bet kokią gi prasmę turi amžini plepalai apie pamatų krizę, apie kultūrinių sluoksnių katastrofą, kurią pakelti mums bus taip neapsakomai sunku, jei neperskaitysite bent vieno eilėraščio? Paskaitykit. Na, o jei po to vis dėlto nuspręsit atlikti mano rekomenduojamą nepaklusnumo poezijai aktą ir išeikvosite visus lapus - nenusiminkit, greitai bus išleistas "Poezijos pavasaris", tuomet vėl galėsim paeksperimentuoti su kokiais nors skysčiais. Geriausia pasaulio poezija tikrai verta to. Tad iki kitų performansų.
Literat-urologas MARKAS PIZNARSKIS