Oro pilis: romanas / Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva. - Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2002. - 320p.
Turbūt ne kiekvienam, rašančiam apie literatūrą, tenka prisiliesti prie kardinalių sociumo, kultūros bei mentaliteto aktualijų, aprašinėjamų kūrinyje, ir to dėka kvestionuoti jas autoriaus pozicijos rėmuose. Naujas R. Kundroto ir A. Lyvos romanas "Oro pilis" kaip tik ir verčia pradėti tokį diskursą. Tai antroji penkiaknygio epo "Pasviręs pasaulis" dalis, netikėtai parašyta pati paskutinė. Ir apskritai, pasakyčiau, pakankamai keista knyga, nes daugeliui skaitytojų, rimčiau nesidomėjusių joje gvildenamomis problemomis, bus sunku suprasti ir perskaityti ją iki galo. Pvz., jeigu jums kažką sako tokie pavadinimai kaip: Merzbow, Hafler Trio, Faust, Z'ev, Coil - tai galite pabandyti įveikti šią 300 p. katorgą. Jei ne - nepatariu. Frustracija tikrai garantuota…
Knyga yra apie tam tikrą grupę žmonių, kurie Lietuvos ponepriklausomybinės situacijos realijose bando propaguoti naująją muziką ir ją kurti. Aplink šitą pasvirusių idėjų pasaulį ir sukasi visa pasakojimo ašis: visuomenė jų nesupranta, atmeta trukdo, juokiasi…Romane vaizduojami trys draugai: Karminas, Dravenis, Magas, kurie kiekvienas savo metodais bando įkūnyti as-meninę oro pilį, t.y. - svajonę. Karminas - garsininkas, "Švaraus garso" teoretikas. Dravenis - atviros sąmonės ir nerealiausių svajonių specialistas nirvanofilas. Magas - verslininkas, užsiimantis intelektualia komercija, t.y gėlių, CD ir knygų pardavinėjimu.
Atrodytų, jog tai pakankamai įdomi situacija, galinti suteikti nedidelį skaitymo malonumą a la Remarque. Tačiau jokio literatūrinio kaifo praktiškai nėra…Viską gadina negyvas, kietas mokyklinis stilius ir sintetiniai, neautentinški, antipsichologiniai herojai - veikėjai neįtikina, jog jie tikri, gyvi žmonės. O be to, jaučiasi pastovus neapsisprendimas, ką rašyti, kur nukreipti plunksną: nuotykinio romano link, ar egzistencinio-psichologinio pasakojimo kryptimi. Kartais autoriai pasimeta, atsiranda dėstymo nelygumų ar visiškai ne vietoje prasiveržiančių komentarų. Taip ir praeina visas tekstas: dialogai, monologai, polilogai ir galų gale epilogai.
Knygoje apskritai daug ko nėra, ko privalėtų būti… Vienas dabar mano norimas pacituoti rusas (o gal žydas) - neprilygstamas ironikas Aleksandras Piatigorskis kažkada interviu gerai pasakė apie tokios kūrybos problematiką. Tiesa, jis kalbėjo apie A. Tarkovskio "Stalkerį", bet kadangi manau, jog šio kūrinio pamatinės idėjos turi daug bendro su kritikuojamų rašytojų romanu - todėl išdrįsiu, šiek tiek priderinęs žodžius, perrašyti A. P.:
Ten nėra realaus turinio. Ten yra, sakykim, keletas ryškių apybraižos požymių, ryškūs ideologiniai momentai, bet tai nėra turinys, tai nėra reali istorija. Tai žaidimų istorija.
Pirma, jo originalumą sudaro tai, kad romanas sudarytas iš vienos medžiagos: tauškalų, liežuvavimo…Žmonės niekuo neužsiima, jie liežuvauja. Tai nepertraukiami tauškalai, be to, praeito amžiaus devinto dešimtmečio vilnietiški kaunietiški tauškalai. Skaitydamas knygą pradedi galvoti: taip, bet juk išeina, kad šių žmonių gyvenime be tauškalų, nieko kito nėra. O tada gimsta antra idėja, tauškimas - koks? Iš tiesų įdomus. Kodėl įdomus? Todėl, kad tauškalai jiems atstoja gyvenimą, gyvenimas ir mirtis realizuojasi per tauškalus. Ir tai gali tęstis be galo…
Ir tai tęsiasi be galo. Maždaug perestroikos pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą pliūptelėjo aibės ezoterinės, šarlataniškos literatūros, ir ji taip susuko diletantiškas miesčionių galvas, kad dažnai inteliūgentai virtuvėse ar kur kitur net iki paryčių aptarinėdavo visokiausias nesąmones, ir visas šitas procesas puikiausiai pavaizduotas knygoje.
Imkim garsininką Karminą. Tai menininkas, kurį dusina jo paties ideologija. Žmogus ilgai ir nuolatos propaguoja naujosios muzikos idėjas, pučia arabus, kabina makaronus ir visgi pasiekia savo - tampa savotišku Lietuvos švaraus garso fiureriu. Jį pradeda žinoti andergraundo pasaulis ir užsienis. Bet to negana. Savo skiedalais jis bando susukti galvą net mažvaikiams. Tuo tikslu įsidarbina vaikų darželyje. Vėliau stengiasi įsibrauti į radiją ir televiziją. Po to sudomina tomis idėjomis akademinio jaunimo protus. Čia jam sekasi geriau, bet kovotoją už gryno garso ateitį retrogradinė nomenklatūra išveja iš muzikos akademijos. Vargšelis. Galop žmogus pavargsta ir…: Slapta nuo tėvo, žmonos, vaikų ir net savęs Karminas troško aistringos merginos, geidė aštrių jausmų ir karštų meilės naktų. Šiomis akimirkomis Karminas suprato, kad tik meilė, moteris yra gyvenimo tikslas, visa kita - niekai.
Štai kaip būna energingiems vyrukams.. Yra net tokia sena, Kierkegaardo paskleista, muzikos atsiradimą aiškinanti idėja, kuri sako, jog muzika atsirado klausantis besimylinčių žmonių skleidžiamų garsų. Nebloga švaraus garso protėvynė. Kaip manot?
Kitas nabagas, oro pilių statytojas, Dravenis panašus į svajotoją bandantį rašyti ant vandens. Tai tipiškas dzenbudistų sekėjas, atvirai dėjęs ant pasaulio - jam viskas dzin: drąsi svajonė, beatodairiškas ryžtas mobilizuoja asmenybę ir atveria sąmonę neaprėpiamam kosmosui, beribiam tolimų pasaulių grožiui… Dravenis galop tampa rašytoju, pasakysiu atvirai - jo maištavimo prieš visuomenę forma man priimtiniausia.
Magas - tai pradedančio verslininko pavyzdys, tokių ti-pažų praeito dešimtmečio pradžioje galima buvo sutikti daug, kol natūralūs ekonomikos dėsniai visus sustatė į savo vietas. Tačiau jo laukinė pinigų darymo filosofija transformuojasi netrivialiai. Tai, beje, silpniausia knygos siužetinė linija. Magas patenka į avariją ir tik invalidumo dėka pradeda ima kitaip žvelgti į pasaulį ir (kas svarbiausia!) į švaraus garso idėją! Romanas baigiasi vos ne religiniu verslininko atsivertimu, o tai pabaigai suteikia šiokio tokio jumoristinio atspalvio. Kas po to - nežinau…
Visi kiti įvykiai slepiasi likusiose trijose knygose, kurių aš, greičiausiai, niekada neskaitysiu, nes pasikarsiu. Patarčiau autoriams mažiau štampuoti, o žvilgtelti giliau į savo nusilpusias sielas ir susirūpinti stiliaus gyvybingumu, nes jis kartais atsiduoda pelėsiais ir kerpėm. Kuo ilgiau tęsiasi tauzijimas, tuo akivaizdžiau pavargstama, bet daugeliui menininkų naudinga pavargti, tada energija įsikūnija spontaniškiau, ji mažiau kontroliuojama…
Reikia pripažinti, kad "Oro pilis", nors ir gvildena įdomias problemas, yra visiškai neįdomiai parašytas romanas, todėl sunkiai paskaitomas. Jis nepritrauks didelio skaitytojų dėmesio. O visas 5 knygų ciklas? Jeigu dabar pasakyčiau, kad lietuvių literatūra sulaukė ilgai laukto, išsvajotojo epo, turbūt išmirtų visi pisdomo sukriošėliai. Drebėkit budeliai…
Nebijokit, gerbiamieji - jūs ir taip R. Kundroto bei A. Lyvos neįtraukėt į korumpuotą, nomenklatūrinę L. L Enciklopediją, todėl galėsite ir toliau ignoruoti šių autorių knygas, bet žinokit - jos egzistuos ir bus skaitomos. Nors ką gali žinoti… Kaip sako rytų išmintis, patvariausias dalykas pasaulyje yra kortų namelis arba (pridėsiu nuo savęs) muilo burbulas, gal dėl to nesantys dalykai veikia mus taip stipriai, nei visų žinomi. Gal…
LIONGINAS KLIOVAS