Jurgis Kunčinas "Laisvė yra brangi". Satyros. Memuarai. Įspūdžiai. Seimo leidykla "Valstybės žinios". V. 2001. P. 255.
Jeigu dabar kas iškišęs galvą pro Gedimino bokšto langą imtų rėkti: "Kunčinas išleido naują knygą, Kunčinas išleido naują knygą", - manau, kad ne daug kas nustebtų. Lietuva jau priprato sulaukti į metus po vieną ar net po dvi šio autoriaus knygas. Naujoji "Laisvė yra brangi" nėra staigmena, nes apskritai staigmenų iš Jurgio Kunčino gal ir sunku bus sulaukti. Šis rašytojas jau galutinai suaugęs, susiformavęs, subrendęs, atradęs savo stilių ir pakankamai išsiskiriantis iš kitų prozininkų.
Naująją jo knygą apibūdinčiau rusišku žodžiu (nes pats autorius mėgsta cituoti šia kalba). "Šutka". Tai nėra vientisas kūrinys. Skaitymui paruoštos trys dalys. Pirma dalis - "Raganosis" (satyros), antra dalis - "Atsižadėjimo žygdarbis (Antano Jėčiaus memuarai), trečioji - "Raktas po kilimėliu" (įspūdžiai). Knygos dalys tokios skirtingos, kad jas reikėtų aptarti atskirai. Pirmoji dalis visiškai pribloškia. Net atrodo, kad tai parašė ne Jurgis. Pasakysiu tiesiai šviesiai - Kunčinas suErlickėjo. Kokia gėda! Skaitai, skaitai, o visur vien Erlicko "bajeriai": nustekenta nelaiminga Lietuva, NATO, seimūnai, naujieji lietuviai, Gariūnai, Bumblauskas…Žodžiu, ne lietuvis nesupras. Kas atsitiko Kunčinui? Juk Lietuvai nereikia antro Erlicko. Nepatarčiau rinktis tokio slidaus kelio, nes jis netoli benuves. Čia J. K. pasirodo kaip kudirkiškos satyros tęsėjas, bet visiškai neautentiškas ir neįdomus. Be to, šios satyros pereina į memuarinę beletristiką, kuria ir taip labai piktnaudžiauja autorius, ir kuri pakankamai pabodus daugeliui. Būdamas neprilygstamas stilistas ir puikus pasakotojas, Kunčinas nedovanotinai naikina savo talentą pigiai parafrazuodamas kitą autorių, užmiršdamas, kad yra ,visų pirma, kalbėtojas apie žmogaus egzistenciją. Žodžiu, problema: ar Kunčinas suerlickėjo, ar Erlickas susikunčino - tai parodys laikas. Šiuo metu akivaizdu tik tai, kad J.Kunčinas didesnis knygų "kepėjas", nei J. Erlickas.
Antroji dalis "Antano Jėčiaus memuarai" - reabilituoja autorių. Štai čia tikras Kunčinas - nuotaikingas, dinamiškas, amoralus, asocialus ir truputį nenormalus. Tikras "Didelis - mažasis žmogus", valkataujantis laike tarp daugelio įvykių. Tik viso "Jėčiaus" kaip kūrinio problematiškumą, gal techninį, gal energetinį galėtų apibūdinti vienas nuotaikingas eilėraštukas, paporintas dalyje "Apie poetus":
Viešpaties sode pražydo akacijos
Dievo aniuolai skrajos nakčia
Ir ištiks mane šią naktį menstruacijos
Pranašaudamos, kad aš nesu nėščia!
Problema ta, kad Kunčinas neišnešiojo savo "Jėčiaus". Netapo nėščias. Gaila, kūrinys nėra baigtas, norėtųsi jo tęsinio. Pritrūko autoriui parako, fantazijos ar degtinės - to mes nežinome. Bet faktas kaip blynas - kūrybinis persileidimas akivaizdus. Dabar reikėtų pakalbėti apie dar vieną knygos "liapsusą". "Laisvė yra brangi" - tai kaip ir sena nauja knyga. Antroji dalis "Jėčiaus memuarai" ir trečioji dalis "Įspūdžiai" jau seniau spausdinti kultūriniuose savaitraščiuose. Kadangi dauguma Kunčino gerbėjų tuos laikraščius skaito- tai knyga naujiena netaps. Eilinė knyga į Kunčino knygų haremą, ir tiek…
O štai trečiąją dalį pavadinčiau tragedija! Jau įpratom prie įvairiausio plauko lietuviškų publicistikų, prisiminimų, memuarų, dienoraščių, bet kam tai dabar įdomu…
Kam dabar įdomu, ką Kunčinas matė Maskvoje ar Vienoje. O gal J.K jaučiasi labai svarbus? Visas šitas žvelgimas į pasaulį glazami Kunčinasa atrodo gan melagingai. Teisininkai net turi terminą "Meluoja kaip liudininkas". Panašu, kad su savo įspūdžiais ar DPE (dingusio pasaulio enciklopedija) autorius greitai taps gidu praeito laiko beieškantiems. Nenustebčiau, jei Vilniuje, o ir kitur, atsirastų lentelės: "Kunčinas čia buvo", "Kunčinas čia gėrė", "Kunčinas čia pagiriojosi" ir t.t
O be to, kas galėtų atsakyti į klausimą - kur dingsta visa tai, kas praeina? (Negi pasilieka knygose?) Net dėdulė Einsteinas šioje vietoje greičiausiai patylėtų. Mes tik galim konstatuoti faktus ir nieko daugiau. Viskas kinta - net keitimasis. O para vis vien turi 24 valandas, o valanda 60 sekundžių. Ir mintys kiekvieną dieną vis kitokios - taip pat kitokios. Todėl Kunčino įspūdžių rašliava veža tik dėl blykstelėjimų ar pašmaikštavimų, galinčių patikti kretinams ar mizoginams, beieškantiems kaip kalbos pagalba pasimaloninti:
Večerom zvezda upala
Priamo milomu v štany
Nu I štož što ch… sorvala
Liš by nebylo vojny.
Kalbėti apie Kunčiną būtų galima vien tautologiniais sakiniais ir, atrodo, pavyktų tiksliai pataikyti į vinies galvutę. Rašymas dėl rašymo, leidyba dėl leidybos, bet Kunčinas yra Kunčinas…Baisu, kad autorius dėl savo nesustabdomo rašymo netaptų robotu, nes ryškėja visi bruožai, jog J. K. ima plagijuoti pats save. Ko bijo Kunčinas, kad taip skuba gyventi? Gal jis labai nori gauti nacionalinę premiją? (Bet juk gaus ir taip, nes jau nėra kam beduoti, net Erlickas, gavo). Šutka! Gal jis nori didesnio svorio pomirtiniame gyvenime? Bet juk degti jam pragare kaip ir visai likusiai Rašytojų sąjungai. Šis geriausias iš geriausių pasaulis sukurtas ne menininkams ir ne valkatoms, o galvojančioms kaip uždirbti vidutinybėms. Taigi bet kokį kūrėją galima laikyti našta tokiai visuomenei. Ir nors kartais vienam iš daugelio tūkstančių ir pasiseka ko nors pasiekti, bet išimtis nieko nekeičia. Vis dėlto menininkas turi nešti savo kryžių atsakingiau. Kažkada vienas rusų kritikas rašydamas apie Artiuro Rembo "Balses" yra išreiškęs mintį, jog možet Rembo I pošutil, no eto byla šutka genija.
Apie kokį pokštą galima kalbėti perskaičius "Laisvę…" ? Kaip įvardinti Kunčiną? Kaip jį pateisinti? A? Nerandu pateisinimo šiam žmogui…Man Jurgis Kunčinas yra, visų pirma, "Tūlos" autorius. Ir dievai žino, ką jis dabar rašo sėdėdamas Bazelyje, bet rašo ir to galbūt lietuvių literatūrai reikia, nes laisvė yra brangi.
ZIGMAS BETEPTAUSKAS