Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę lietuvių literatūrinį gyvenimą esmingai keitė kelios aplinkybės: ideologinės cenzūros panaikinimas, išlaisvinęs kūrybinę saviraišką, bei knygų leidybos ir sklaidos komercinių principų susiformavimas, paveikęs literatūros ir jos auditorijos santykį. Lietuvių poezija, okupacijos dešimtmečiais atlikusi tautos dvasinės konsolidacijos misiją, leidžiama unikaliais keliasdešimties tūkstančių tiražais, laisvės metais prarado pagrindinio tiesos diskurso statusą lietuvių kultūroje, drauge ir masinį skaitytoją. Tačiau nepaisant šių aplinkybių bei pastaraisiais metais suintensyvėjusios lietuvių prozos (ypač eseistinės) kūrybos, lietuvių poezija kaip ir ankstesniais dešimtmečiais išlieka reprezentatyviausia, gausi ir aukšto estetinio lygio lietuvių literatūros dalis, kurioje originaliausiai reiškiasi lietuvių žodžio menas.

       Nepriklausomybės metų lietuvių poeziją kūrė trys rašytojų kartos – vyresnioji, debiutavusi apie 6–7 dešimtmetį, sovietmečiu susiformavusi savo meninį braižą ir kūrybos branduolį; vidurinė, į literatūrinį gyvenimą atėjusi 8 dešimtmetyje, iki Nepriklausomybės įgijusi aiškų kūrybinį profilį, bet jau nepriklausomoje Lietuvoje pasiekusi kūrybos brandą ir išleidusi ją ženklinančias poezijos rinktines; bei jaunesnioji, debiutavusi ties politinių permainų riba ir vėliau. Literatūros proceso požiūriu šio laikotarpio poezijoje kuriasi įtampa tarp ankstesniais dešimtmečiais itin ištobulintų brandaus modernizmo literatūros principų bei pasaulėjautos, pasižyminčios intensyvia intelektualine bei emocine sąmonės akistata su pasauliu, ir postmodernios savijautos bei saviraiškos paieškų.

       Ankstesniaisiais dešimtmečiais vienas populiariausių poetų – Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m.; debiutavo 1955 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija 2001 m.), visuomenei angažuotas, už žmonių bendrystę atsakingu jaučiąsis rašytojas, kuris savo tekstuose iškelia egzistencinį jautrumą, pagarbą gyvybei kaip etines nuostatas. Sąjūdžio laikotarpio savitos poetinės publicistikos rinkinyje „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993 m.) šios nuostatos perteikiamos svarstant aktualias visuomenines temas, apmąstant tautos likimą, reflektuojant istorijos lūžio patirtį. Marcinkevičiaus poezijos kokybinį atsinaujinimą ženklina rinkiniai „Žingsnis“ (1998 m.), „Carmina minora“ (2000 m.), „Dienos drobulė“ (2002 m.), kuriuose išskleidžiama savita ekologinio humanizmo ideologija (V. Daujotytė), dabarties akimirkos, konkretybės poetika, originaliai kuriama minimalistinė eilėraščio forma, pasinaudojama bendrai šiam laikotarpiui būdingomis poezijos proziškėjimo galimybėmis.

       Marcelijus Martinaitis (g. 1936 m., debiutavo 1962 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija 1998 m.) – mitinės-tautosakinės stilistikos poetas, sukūręs originalią paradokso poetiką. Moderni savijauta ir kultūrinė situacija (konkrečios realijos, kaip išėjimas iš kaimo, tradicinės agrarinės gyvensenos nykimas, viešojo sovietinio gyvenimo absurdas, taip pat meno autonomiškumo siekis, intelektualinė žmogaus egzistencijos refleksija) jo poezijoje atskleidžiama rekonstruojamos ir stilizuojamos pirminės, naiviosios sąmonės požiūriu. Šią kalbėseną pratęsia rinkinys „Gailile raso m.), „K. B. Įtariamas“ (2005 m.). Čia dominuoja siužetiniai eilėraščiai, būdinga įvairialypė okupuotoje kultūroje slopintos ar iškreiptos atminties rekonstrukcija. Kitoniškai patirčiai medijuoti sukuriama nauja poetinė persona – „K. B.“ vietoje Martinaičio poezijos garsiojo folklorinio veikėjo Kukučio („Kukučio baladės“, 1977 m.). „K. B.“ personažo sąmonė – ta pati naivioji anoniminė sąmonė, tačiau jau įgijusi kuriozišką paviršutinį kultūringumą, paveikta komercinės bei populiariosios kultūros. Ši nauja poetinė kaukė leidžia su ironiška distancija atskleisti žmogaus situaciją sparčiai kintančiame, nevienaprasmiškame pasaulyje. Išleista eilėraščių rinktinė – „Sugrįžimas“ (1998 m.).

       Itin produktyvus ir nuolat kūrybiškai atsinaujinantis vyresniosios kartos rašytojas – Sigitas Geda (g. 1943 m.; debiutavo 1966 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 1994 m.). Jo poezijos bendrasis principas – modernizuojanti archaizacija; siekis grįžti prie pradmenų: pasaulio, daiktų, kalbos, istorijos. Eilėraštis kuriamas kaip sudėtinga archajiškos mitinės ir modernios sąmonės, įvairių kultūrų ir laiko lygmenų sankirtos zona, atskleidžianti pirmaprades žmogaus egzistencijos situacijas, kultūriškai prisodrintai moderniajai savimonei grąžinanti pirmykštį gaivalingumą. Nepriklausomybės metais Geda išliko nuosekliai provokatyvus poetas, kiekviename rinkinyje tarsi sukuriantis savo poetinį pasaulį iš naujo. „Septynių vasarų giesmės“ (1991 m.) išsiskiria ir dramatiška, ir ironiška aukštosios klasikinės kultūros mirties refleksija, išsakoma soneto, giesmės formomis. „Babilono atstatymas“ (1994 m.) – originali pastanga poezijoje atkurti pačios kalbos radimosi, „išsiliejimo“ situaciją. Rinkiniuose „Jotvingių mišios“ (1997 m.), „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998 m.) derinama mitinis grįžimas prie sakraliųjų pradmenų, kasdienis jutimiškumas ir profaniškos patirtys. 2001 išleista rinktinė „Sokratas kalbasi su vėju“.

       Tomas Venclova (g. 1937 m., debiutavo 1972 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 1994 m.) – disidentinės laikysenos poetas, 1977 m. emigravęs į JAV. Lietuvių poetinei tradicijai didelę įtaką padarė jo intelektualioji poezija, kuriama kaip daugiabalsis, „tankus“ kultūros diskursas, politinės prievartos pasaulyje išlaikantis nutildytus balsus, jų dialogą, taigi ir prasmės bei idealybės formas. Tai dialogiška poezija, kuriai būdingas intertekstinis aliuzijų į klasikinę ir modernią rusų (ypač akmeizmo poetų) bei Vakarų poeziją, jos citatų audinys, disciplinuota, rafinuotos formos, sudėtingos metaforinės struktūros kalbėsena. Lietuvių poetinėje tradicijoje, dominuojamoje tradicinės agrarinės pasaulėjautos, Venclovos kūryba išsiskiria kaip autentiškai urbanistinė; jo poetinę vaizduotę maitina turtingi meno bei kultūros istorijos ištekliai, jam artima savitai transformuojama klasicizmo estetika ir poetiniai principai. Ši poezija, po rašytojo emigracijos sklidusi nuorašais ir nelegaliais keliais, grįžo į Lietuvą originalios kūrybos ir vertimų rinktine „Pašnekesys žiemą“ (1991 m.), naujais poezijos rinkiniais „Reginys iš alėjos“ (1998 m.), „Sankirta“ (2005 m.).

       Minėtini dar keli reikšmingi vyresniosios kartos poetai. Tai Vytautas Bložė (g. 1930 m.), polifoninės kalbėsenos, nuolatinių avangardinių ieškojimų poetas, naujausiuose rinkiniuose „Visai ne apie tai“ (1998 m.), „Tuštuma“ (2001 m.) aktualizavo induizmo ir budizmo filosofijos bei pasaulėjautos patirtis. Judita Vaičiūnaitė (1937–2001 m.) nepriklausomybės metais išleido septynis eilėraščių rinkinius, tarp jų „Šešėlių laikrodis“ (1990 m.), „Žemynos vainikai“ (1995m.), „Kai skleidžiasi papirusas“ (1997 m.), „Seno paveikslo šviesa“ (1998 m.), „Debesų arka“ (2001 m.). Epinio eilėraščio, miestiškos patirties, estetizuojančios vaizduotės ir ryškios kalbos instrumentuotės poetė. Nepriklausomybės metais Lietuvoje imta leisti emigravusių poetų ankstesnę ir naują kūrybą. Reikšmingos publikacijos – Alfonso Nykos-Niliūno (g. 1919 m.) „Eilėraščiai 1937–1996“ (1996 m.), modernios poetinės fenomenologijos ir egzistencialistinės pasaulėjautos kūryba; tradicinės žemdirbiškos lietuvių pasaulėvokos rekonstrukcijomis Marcinkevičiui ir Martinaičiui artima Kazio Bradūno (g. 1917 m.) poezija („Duona ir druska“, 1992 m.; „Apie žemę ir dangų“, 1997 m.; „Sutelktinė“, 1–2, 2001 m.).

       Vidurinės kartos poetai į literatūrą atėjo su avangardine laikysena, siekiu poezijoje išplėsti sovietmečiu susiaurėjusius kultūros horizontus. Šios kartos poezijoje ryškėja tiesioginės, asmeniškos subjekto saviraiškos komplikavimas, pridengimas, atsisakymas.
Priešingai bendrajai kartos tendencijai Onė Baliukonytė (Baliukonė; g. 1948 m., debiutavo 1971 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 2004 m.) išsiskiria kaip savitai tęsianti lyrinės atviro išsisakymo poezijos tradiciją. Ryškiausi nepriklausomybės metų rinkiniai – „Bokštai“ (1996 m.), „Elgetaujanti saulė“ (1998 m.) pasižymi dualistine poetine pasaulėjauta, dramatiškai išgyvenama, drastiškai reiškiama įtampa tarp dviejų neišardomai susijusių būties polių – žemojo ir aukštojo, kūniškojo ir dvasiškojo, profaniškojo ir sakralaus, laikinojo ir amžinojo etc. Kraštutinumų įtampos išgyvenimu grindžiamoje poetikoje galima įžvelgti baroko-romantizmo-simbolizmo stilistinės paradigmos podirvį. Baliukonytė yra ir viena svarbiausių moteriškosios patirties bei pasaulėvokos reiškėjų šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, kūrybą, žodžio meną traktuojanti kaip kūniškumo ir idealybės priešpriešą harmonizuojantį gyvybės rato (gimdymas – mirtis – atgimimas) judesį.

       Antanas A. Jonynas (g. 1953 m., debiutas 1977 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 2003 m.) nepriklausomybės metais išleido ankstesniųjų ir naujų eilėraščių rinktinę „Krioklys po ledu“ (1997 m.), ryškiausiai atskleidžiančią šio poeto kūrybos principus. Tai bohemiškai-hipiškai 8 dešimtmečio jaunimo laikysenai artima jausmų svaigulio, emocinės intoksikacijos poezija, sovietmečiu kaltinta „apolitiškumu“, derinanti meilės temos sentimentalumą su žaisminga ironija. Eilėraščiams būdinga itin subtili intonacija bei lengvas, intelektualumo nedemonstruojantis literatūrinių aliuzijų audinys (ryšiai su P. Verlaine’o, Ch. Baudelaire’o poezijos vaizdiniais). Poetinis svaigulys į tekstus įtraukia ir popkultūros elementų, kurie įsismelkia į eilėraščio vaizdiniją, ritmą, intonacijas (pvz., džiazo ritmą imituojantys, grupės „Rolling Stones“ dainos citatas absorbuojantys eilėraščiai). Dėl subtilios eilėraščių melodijos, poetinės kalbos intonacinio ištobulinimo Jonyno poezija įvardijama ir kaip „muzikavimas iš klausos“ (R. Tūtlytė), artimas poetinio džiazo principams.

       Kornelijus Platelis (g. 1951 m., debiutas 1980 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija –2002 m.) T. Venclovos kūrybinei linijai artimas poetas, kuriantis kultūriškai prisodrintą poeziją, kurios pastovieji šaltiniai – antikos mitologija, modernioji anglų poezija (ypač T. S. Eliotas). Eilėraščių struktūra racionali, pro simbolinius-mitologinius siužetus siekiama apčiuopti archetipines žmogaus patirties ir psichikos struktūras, užkodavusias gyvybės paslaptį. Į ją vedantis kūrybos vitalizmas ir erotizmas (viena poetinių „aš“ identifikacijų – Panas) yra pagrindinė poezijos vertė. Jos siekiama palimpsesto būdu – rašant ant viršaus to, kas parašyta, leidžiant ankstesniam tekstui ir prasišviesti, ir jį „išskutant“, sunaikinant, ieškant švarios erdvės žodžiui. 1995 m. išleista rinktinė „Prakalbos upei“. Vėlesnieji rinkiniai „Atoslūgio juosta“ (2001 m.), „Palimpsestai“ (2004 m.) išlaiko pagrindinę Platelio kūrybos liniją, drauge juose ryškėja postmoderniai pasaulėjautai artima laiko išsekimo, kultūros kaip mirties pasaulio, žodžio kaip numarinančio patirtą tikrovę samprata, blėstančių reikšminių priešpriešų ir įtampų pajauta.

       Donaldo Kajoko (g. 1953 m., debiutas 1980 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 1999 m.) poezijos principą iškalbingai nusako 1997 m. išėjusios rinktinės pavadinimas „Meditacijos“. Tiesioginės „aš“ saviraiškos atsisakoma, poeziją traktuojant kaip dvasinę praktiką, leidžiančią nušvitimo akimirką susitikti su Kitu – bekalbės būties fragmentu. Eilėraščiai yra išminties ieškojimo kelias, kuriuose meditaciškai įsižiūrima į gamtą ir daiktus, fiksuojami detalės sušvytėjimo momentai, atskleidžiantys pasaulio vienovės, harmonijos pagavą, džiaugsmo bei grožio išgyvenimą. Tekstai dažnai trumpi, kuriami pasinaudojant japonų, kinų, persų poezijos formomis (pvz., savitai rezonuoja su haiku tradicija), išlaikantys tylos pauzes. Naujausia knyga – „Karvedys pavargo nugalėti“ (2005 m.).

       Nijolė Miliauskaitė (1950–2002 m., debiutavo 1985 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 2000 m.) užima vieną svarbiausių pozicijų šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, kurią įtvirtino paskutinė jos publikacija – ankstesnių ir naujų eilėraščių rinktinė „Sielos labirintas“ (1999 m.). Taupios, minimalistinės kalbėsenos eilėraščiai atskleidžia pirminę daiktiškosios tikrovės patirtį, pro kurią prasišviečia metafizinė paslaptis. Ši patirtis poezijoje įprasminama simboliniais namų ieškojimo, atsiminimo siužetais. Ji apima ir kultūrinę atmintį (senieji nūnai sunykę Lietuvos bajorų dvareliai, mažo miestelio namai su savais papročiais, daiktine faktūra ir gyvenimo ritmu), ir išreiškia asmens psichoanalitinį portretą (moteriškai pasaulėjautai būdingas namų kaip įsčių, lizdo vaizdinys, taip pat namai kaip daiktiškoji asmens vidujybės forma – „sielos veidrodis“). Namų vaizdinys pasiūlo ir būties paslapties ieškojimo, atsivėrimo siužetus (kambarių labirintas, atvedantis į „uždraustą įeiti kambarį“). Savitas Miliauskaitės poezijoje perteiktas vaikiškas, mergaitiškas santykis su pasauliu, kuriam būdingas patiklumas, nuolankumas, tylaus jaukumo ir globos ryšys.

       Svarbi publikacija – 1994 m. išleista niekad nespausdinto poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992 m.) pomirtinė poezijos rinktinė „Ne akmenys guli“. Parašyta gyvenant visiškoje izoliacijoje, Dzūkijos miškų vienkiemyje, ši poezija yra kilusi iš tiesioginio gamtinės aplinkos patyrimo, pokalbio su daiktais, įsigyvenimo į kalbą kaip į pirminę materiją, iš kurios formuojama originali archaizuota, avangardiška poetika, atskleidžianti antriniais kultūros diskursais nepridengtą būties pajautą.

       Jaunesnioji poetų karta, debiutavusi Nepriklausomybės metais, daug dramatiškiau ir su didesne įtampa išgyveno kultūros tradicijos pertrūkį nei ankstesnioji. Šią įtampą itin ryškiai atskleidžia Aido Marčėno (g. 1960 m., debiutavo 1988 m.) poezija, pasižyminti klasikiniu formos meistriškumu, turtinga intertekstine žaisme, įtraukiančia moderniosios lietuvių, rusų poezijos tekstus, iš tradicijos perimta poezijos kaip tiesos nušvitimo samprata. Tačiau Marčėno laikysenai būdinga „blogo Tradicijos mokinio“ savijauta, patiriama ir su ironija išsakoma žodžio kaip tuščio, savaime besidauginančio virtualaus ženklo vis stiprėjanti pajauta, kultūros kaip triukšmo ir šiukšlyno, užteršiančio pasaulį, žmogaus sąmonę, išgyvenimas. Poetinio logoso, kaip pasaulio ir tiesos reiškėjo postmoderni degradacija – viena svarbiųjų Marčėno poezijos temų bei problemų septyniuose rinkiniuose, iš kurių ypač minėtini „Metai be žiogo“ (1994 m.), „Vargšas Jorikas“ (1998 m.), „Dėvėti“ (2001 m.). Naujausias rinkinys – „Pasauliai“ (2005 m.).

       Sigitas Parulskis (g. 1965 m., debiutavo 1990 m., Nacionalinė kultūros ir meno premija – 2004 m.) lietuvių poezijoje atvėrė naują raidos linkmę rinkiniais „Mirusiųjų“ (1994 m.) ir „Mortui sepulti sint“ (1998 m.). Parulskis sukūrė poetinį mirties diskursą, kuriame visų pirma išardoma tradicinės lietuvių agrarinės pasaulėjautos, maitinusios didelę dalį praėjusio amžiaus poezijos, pagrindinius sakralizuotus simbolius ir vertes (namai tampa karstu, tėvynės žemė – kapo žeme, agrarinė gyvensena, įkūnijanti gyvybės ciklą, peraiškinama kaip pavaldi marinimui ir mirčiai). Eilėraščiuose pasinaudojama siurrealizmo poetika, nevengiama bjaurumo estetikos, tokiu būdu siekiant atsisakyti inertiškos kalbos, negyvybingos simbolikos – „civilizuoto mėšlo krūvos“. Šis ritualinis-poetinis „žudymas“, piktžodžiaujantis susidorojimas su tradicija, yra tarsi iniciacijos ritualas, turintis pakylėti į kitą savivokos lygmenį.

       Eugenijus Ališanka (g. 1960 m., debiutavo 1991 m.), postmodernios poetinės kalbėsenos autorius, išlaisvinantis eilėraščio struktūrą, atpalaiduojantis ryšius tarp vaizdinių. Rinkinių „Lygiadienis“ (1991 m.), „Peleno miestas“ (1995 m.), „Dievakaulis“ (1999 m.) poezija tampa prasminga kaip mėgavimasis nesugaunamos prasmės ieškojimu, „aš“ bandymas išnykti kalbos sraute, per kalbą apčiuopti tuštumos ir tylos erdvę, pasiekti grynojo vaizdijimo – savaimingai kerojančios, subjektyvios valios nestruktūruojamos poetinės kalbos – būseną. Naujausiame rinkinyje „Iš neparašytų istorijų“ (2002 m.) atsiranda naujas kalbos eroso, žaismės punktyras, kalbą sujungiantis į poetinius pasakojimus.

       Viena ryškiausių pozicijų šios kartos poezijoje – Gintaras Grajauskas (g. 1966 m., debiutavo 1993 m.), ypač jo vėlesnieji rinkiniai „Katalogas“ (1997 m.), „Kaulinė dūdelė“ (1999 m.), „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiems“ (2004 m.). Egzistencinės tuštumos pajauta šioje poezijoje transformuojama į poetinio žaidimo erdvę; ištuštėjęs ir subanalėjęs pasaulis stebimas nedramatizuojant, iš humoro distancijos, kuri leidžia apčiuopti kasdienėje banalybėje pulsuojančias universalias žmogaus patirtis – intymumą, mirties baimę, sakralumo ilgesį. Poetinė kalba priartėja prie sakytinių intonacijų, daiktiškos vaizdinijos; poetinė emocija minimali, disciplinuota.

       Daiva Čepauskaitė (g. 1967 m., debiutavo 1992 m.) poeziją kuria kaip pačios poezijos parodiją. Rinkiniuose „Suvalgiau vieną spanguolę“ (1998 m.), „Nereikia tikriausiai būtina“ (2004 m.) eilėraščiai rašomi klasikiniu ketureiliu, tačiau ši forma kaip ir kiti tradiciniai poetizacijos būdai panaudojami sukurti mažyčiam buitiškam kasdienybės spektakliui, su ironija inscenizuojančiam poetinę subjekto „dramą“. Tačiau kartu nesumenkinamos tuo spektakliu perteikiamos patirtys. Šis „dvigubas žaidimas“ – įdomi Čepauskaitės poezijos intriga.

       Neringos Abrutytės (g. 1972 m.) poezija (rinkiniai „Rojaus ruduo“, 1995 m., „Iš pažintis“, 1997 m., „Neringos M.“, 2003 m.) pasižymi atšviežinta poetine kalbėsena, atkuriančia gyvai modeliuojamo asmeniško balso intonacijas. Kasdienė buitis, dionisiški malonumai, vaikystės atsiminimai, šiuolaikinio klajokliško gyvenimo patirtys persipina į nepakartojamai intymų poetinį pasakojimą – mergaitiškai naivų, erotiškai paslaptingą, šiek tiek komišką ir nesureikšmintą.

       Laurynas Katkus (g. 1972 m.), išleidęs rinkinius „Balsai, rašteliai“ (1998 m.), „Nardymo pamokos“ (2003 m.), poeziją kuria kaip laisvo patirčių ir vaizdų tekėjimo, nekliudomo istorinės patirties, kultūrinės tapatybės, srautą. Šį srautą įgalina savitas poetinis erosas – neįpareigotas žvilgsnio, dėmesio, kūno potraukis, perteikiamas kalba. Poezija tampa erotiniu vaizduotės ir kalbos nuotykiu.
Rimvydas Stankevičius (g. 1973 m., rinkiniai „Akis“, 1996 m., „Randas“, 2002 m.) eilėraščiuose perteikia vienišos sąmonės, įkalintos savyje, metafizines nuojautas bei pastangas surasti išėjimą anapus, susitikti su Kitu.

       Gintaro Bleizgio (g. 1975 m.) eilėraščiuose (rinkiniai „Vietovė. Šiaurė“, 1998 m., „Su grojančiom kraujo gėlėm“, 2004 m.) yra originaliai poetizuojamas vitališkasis žmogaus egzistencijos pradas, paveikiai atskleidžiantis melancholišką mirties akivaizdos išgyvenimą.

       Poetai Darius Šimonis (g. 1970 m., rinkiniai „Spiečius“, 1997 m., „Rykštė“, 2001 m.), Marius Burokas (g. 1977 m., rinkiniai „Ideogramos“, 1999 m., „Būsenos“, 2005 m.), Gytis Norvilas (g. 1976 m., rinkinys „Akmenskeltės“, 2002 m.) kuria poeziją kaip postmodernų kalbinį performansą, įsitraukia į neoavangardinius kalbinius žaidimus.
Straipsnyje naudotasi knygomis „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Vilnius, 2001, ir „Naujausioji lietuvių literatūra (19882002)“, Vilnius, 2003

       booksfromlithuania.lt