Į dviejų poečių kūrybą pažvelgus
Lietuvos poetų pastangos išsivaduoti iš sovietinio raugo ir pereiti į vaiskesnę vaizduotės erdvę neša vaisių mūsų literatūrai. Poezija pamažu atgauna ne tik skaitytojų pasitikėjimą ir meilę, bet ir grožinį magnetizmą, kurio taip stigo pokario dešimtmetyje. "Pilietiškumas" ir sovietinio gyvenimo lakavimas, dar vis literatūron brukamas režimo ideologų, šiandien gabesnių poetų tarpe nyksta kaip pernykštis sniegas. Kad ir ne į visas vaizduotės viršūnes leidžiama pakilti, tačiau nuo ąžuolo šakos ar nuo pakilesnio vizijų kraigo poetų tuo tarpu nebeveja. O tai jau didelė pažanga. Reikia tikėti, kad ji nebus pakirsta naujo antikūrybinio speigo.
Ypač ryškus yra dailiosios lyties lyrikių suklestėjimas. Dar niekad Lietuvoje vienu metu nečiulbėjo tiek daug lakštingalų. Jų balso klausosi ne tik laisvės pasiilgęs kraštas, bet ir plataus pasaulio Lietuva. Skaitytojai laukia gerų rinkinių ir šiltai pasitinka iš Lietuvos kiekvieną gabesnę poezijos žvaigždę.
Šalia Janinos Degutytės (g. 1928) ir Juditos Vaičiūnaitės (g. 1931) dabar Lietuvoje iškyla ir kitos poetės: Dalia Urnevičiūtė (g. 1932), Violeta Palčinskaitė (g. 1943), Ramutė Skučaitė (g. 1931). Apytikriai imant, nei amžiumi, nei poetiniu ūgiu jos nedaug ką viena kitai nusileidžia. Kaip Amerikoje L. Sutema, J. Švabai-tė, V. Bogutaitė, D. Sadūnaitė, M. Saulaitytė, taip ir jos Lietuvoje tyliai rungtyniauja tarpusavyje, norėdamos įsitvirtinti Parnaso viršūnėje. Juk viliojančiai atrodo puošnioji kėdė, likusi tuščia Salomėjai Nėriai pasitraukus. Kas gi į ją atsisės? Sunku atspėti. Rungtyniavimas yra naudingas poezijai. Tik pažvelkime į Sadūnaitės pažangą ar į tuos rinkinius, kuriuos pastaruoju metu yra išleidusios Degutytė ir Vaičiūnaitė.
Šių dviejų poečių kūrybą ir norėčiau trumpai aptarti. Judviejų kūrybinis laikotarpis sutampa. Savo poetinę egzistenciją jos pradėjo gerokai po atlydžio. Degutytės pirmieji eilėraščiai yra pažymėti 1957 m. data, o Vaičiūnaitės sovietinėje spaudoje — 1956 m. Pirmą kartą su Degutyte teko susidurti "Aiduose" (1966), kur buvo atspausdinti jos eilėraščiai "Antigona". Ji prisistatė kaip universalinio tembro poetė, sugebanti skambinti kilnia, elegine lyra. Vaičiūnaitės debiutas mano sąmonėj įvyko, bevartant "Poezijos pavasarį" (1966). Jos eilėraštis "Sukilėlis" apie Adomą Bitę, 1863 metų sukilimo tremtinį, padvelkė formos naujoviškumu, žodžių įvairumu ir atviros tiesos troškimu.
Įdomu, ką pačios poetės galvoja apie poetinį procesą. Rinkinio "Šiaurės vasaros" aplanke Degutytė atsiveria skaitytojui: "Eilėraštis ne monologas. Tai šviesus ir skaudus pasikalbėjimas su draugu. Su artimiausiu draugu, nes bet kam visko nepasakysi, prieš bet ką neapsinuoginsi. Eilėraštis — tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso". 1966 m. "Poezijos pavasaryje" skaitome ir Vaičiūnaitės pasisakymą: "Labai mėgstu vartyti žodynus. Žodžiai sukelia asociacijų grandinę. Gerai rašosi eilėraščiai, kurių štrichai kažkada užfiksuoti kalendoriuose, užrašų knygelėse. Šita profesija savotiškai ir, tur būt, visam laikui sugadina žmogų. Netgi pačiom tragiškiausiom minutėm nesąmoningai galvoji — ką iš to ištrauksi eilėraščiams" (p. 86-87).
Atviri jų pasisakymai akivaizdžiai parodo, kaip skirtingai jos žiūri į savo profesiją. Degutytei rūpi tiesioginis, asmeniškas, intymus kontaktas. Vaičiūnaitei, priešingai, reikalingas atstumas stebėjimui ir medžiagos rinkimui. Degutytė yra Ofelija, ieškanti meilės ir pritarimo. Jai eilėraštis yra "šviesus ir skaudus pasikalbėjimas", šventas sąlytis, kupinas tikėjimo.
Aš atverta lig paskutinio nervo . ..
Lig paskutinės paslėptos minties.
Ne kaip žaizda,
Kaip lūpos, ištiestos į saulę —
Tarp meilės ir mirties. (Mėlynos deltos, 95)
Šioje strofoje mes girdime egzistencinės įtampos balsą. Degutytė stovi prieštaraujančių jėgų sankryžoje — "tarp meilės ir mirties", tarp atsivėrimo ir paslapties. Visa savo dvasia ji veržiasi į šviesą. O šviesa yra tik gamtoje. Net ir "dugne, pačiam dugne — šviesu". Tai yra įsijautimo poezija. Nenutrūkstama daina ant žemės delno — kilni ir laiminga įsijautimo ekstazėje:
Srovena pro mane dangus ir žolės,
Vidurvasario saulė ir beržai. . .
Kad aš tėkmėj toj amžinoj esu (t. p. 96)
Tokio virpesio Vaičiūnaitės poetiniame tembre nėra. Žinoma, ir jos moteriškame kalbėjime pasitaiko jautrių vietų, tačiau įvaizdžių išdėstymas, scenovaizdžio aprašymas jai rūpi labiau, negu įsijautimas.
Ant stalo — baltos lėkštės, duona ir geltoni
obuoliai.
Ir vasara — už pradaryto lango penktame
aukšte.
Nutilo griausmas ir lietus. Ir saulė brėžias
apvaliai.. .
Ir moteris artėja aikšte — šviesiaplaukė
ir aukšta,
(Liet. Poezija, II, 511)
Ramus impresionistinis paveikslas. Vaičiūnaitė yra puiki stebėtoja ir brūkšteli pačius būdingiausius įvaizdžius. Ji mėgsta konkrečius daiktus ir žodžius, kurie tą konkretumą išreiškia — "saulė brėžias apvaliai". Eilėraščių rašymas jai nėra dramatinė veikla ar gilus pergyvenimas, iš pamatų sukrečiantis žmogų. Žaisti sąvokomis, asociacijomis, spalvomis, brūkšniais yra įdomiau, negu nardyti pergyvenimų gelmėje. Net įr monologuose (Kirkės, Kalipsės, Nausikajos, Penelopės) ji palieja srautą moteriškų žodžių, bet neįsigilina į tų keturių moterų esmę. Ir užbaigia kiekvieną monologą kasdienišku prisipažinimu: "Aš myliu tave, Odisėjau".
Knyginio žiningumo ir pasaulio įvairumo pamėgimas Vaičiūnaitę veda po įvairias miesto kertes, pasaulio erdves, po laikmečio ir istorijos aikštes. Jos akiratis nuolat keičiasi kaip filmas. Atrodo, kad ji visą laiką keliauja. Galima būtų jos kūrybą, pagal amerikiečių literatūrinį žargoną, pavadinti "pedestrian poetry", bet tokiu apibūdinimu mes dalinai nusikalstumėm Vaičiūnaitei. Praeiviškas paviršutiniškumas, daiktų bei žodžių gausa ir tas atstumas vis dėlto neužgožia jos originalios prozodijos ir poetinio audinio įvairumo. Formos disciplina ir išradingumu ji patraukia kiekvieną atidesnį skaitytoją.
Janina Degutytė
Pirmiausia metame žvilgsnį į Janinos Degutytės poetinę kūrybą. 1959-67 laikotarpyje pasirodė jos 5 poezijos rinkiniai, kurių atranką sutelkia 1968 išleista rinktinė "Mėlynos deltos". Pernai išėjo naujas jos stiprus rinkinys "Šviečia sniegas" (1970).
Anglų poetė Dame Edith Sitwell, kalbėdama apie romantiką Shelly, pasakė: "Yra žymiai sunkiau aiškinti gėlės augimą, negu Partenono statybos dėsnius". Aiškinti poeziją, kuri alsuoja pirmaprade gamta, yra sunku. Kiekviena analizė dūždama sukasi apie tą patį. Panašiai yra ir su Janinos Degutytės poezijos aiškinimu. Visa jos poezija, kaip atsiskleidusi gėlė (žiedas, stiebas, lapeliai), susilieja su fonu, kurį sudaro augmenija, dangus, perspektyva, gelmė. Visų pirma dėmesin krinta visuma. Ryškių apvadų ar auksinių rėmų nėra. Nėra ir eilėraščių, kurie lyg klasiški paminklai paliktų amžiną įspaudą sąmonėje. Nėra ir didžiulės srovės, kuri audringai skalautų krantus. Atrodo, kad poetė visą laiką rašo vieną ir tą patį eilėraštį. Net kontrastai (skausmo - džiaugsmo, šviesos - tamsos, meilės - mirties) susilieja viename gamtos glėbyje. Poetė visuomet yra tokia rami ir rimta. "Janinos Degutytės poezijoje viskas sutaurinta, apvalyta nuo smulkmenų, išorinių blizgučių" — rašo Eug. Matuzevičius (Lit. ir menas, 1968. XI.16). Todėl jos eilėraščiuose, net ir eleginiu raktu paženklintuose, liūdesio gija yra trumpa ir labai neryški. Tai stoiška laikysena. Reikia sutikti su Eug. Matuzevičium, kad "prasmingo, didelio gyvenimo teigimas — vienas pagrindinių J. Degutytės leitmotyvų":
Viską žinai. Todėl ir džiaugsmą žinai.
Džiaugsmą bėgančios saulėn žolės.
Saulės džiaugsmą žolę pakelti,
Ir savo džiaugsmą —
Kojomis žemę paliesti.
(Mėlynos deltos, 56-67)
Gyvenimo teigimas yra drauge ir šviesos troškimas. Degutytės poezijoje šviesa yra matuojama senovės lietuvių kulto mastu — pamaldžiu garbinimu. Saulė pabučiavo ją "pirma po motinos".
Tu pagal saulę ieškojai savo kelio.
Tu pagal saulę ieškojai savo namų.
Ir pagal saulę ieškojai savo laužo. (t. p. 148)
Ir "tamsoj neatplėšiamoj" poetė mato saulės artėjimą ir ragauja saulę net "iš saujos pirmojo sniego". Tokio saulėto panteizmo modernioje literatūroje randame ir pas vokiečių poetę Ingeborg Bachmann. Majestotiškame himne "An die Sonne" banguoja toks pats galingas šviesos teigimas: "Nicht Schonres unter der Sonne als unter der Sonne zu sein" (Anrufung des gro:::en Baren, 70).
Ypač tyra ir melodinga yra Degutytės jaunystės lyrika. Čia randame puokštę gražiausių eilėraščių ("Lankoje", "Lino rankšluostėlis", "Svajonė" ir kiti). Reikia stebėtis Degutytės mokėjimu išvengti oficialaus balasto, distiliuoti savo poetinę frazę nuo laikmečio deklaracinių priemaišų ir likti ištikimai savo vidaus balsui. Todėl, kai skaitome jos patriotinius eilėraščius, tikime kiekvienu žodžiu. Jos metafora gimsta iš didelės meilės savo kraštui:
Tu — mažutė, tu telpi visa
Į Čiurlionio karalių delnus.
Tu — riekelė duonos kasdieninės
Ant pasaulio vaišių pilno stalo, (t, p., 118)
Kas paprasčiau ir nuostabiau lig šiol yra dainavęs tėvynei? Maironis? Aistis? Gal ir jie. Tačiau Degutytės patriotinė gaida turi ne tik žiedlapio švelnumą, bet ir šventumo savybę. Šiuo bruožu ji yra gimininga kai kuriems romantikams, o ypač tauriam anglų romantikos genijui William Wordsworth (1770 - 1850), kuris irgi iš savo krašto detalių kūrė spinduliuojantį poezijos rojų. Posakį, kuriuo Matthew Ar-nold apibūdino Wordsworth'o kūrybą, parafrazuojant galima būtų taikyti ir Degutytei: gamta ne tik suteikia jai motyvus, bet dažnai rašo ir jos eilėraščius.
Jei reikėtų spalva paženklinti Degutytės poeziją, pasirinkčiau baltą. Degutytės lyrikos nuometas yra baltulytis. Epitetas "baltas" yra dažnas jos eilėraščiuose: "svyruokliai balti", "balti dienovidžiai", "baltas kmynas", "balti balti beržai ant kalno", "balta kakta", "balti sparnai". Net ir nakties juodumą ji nubaltina "baltais chalatais".
Jos kūrybos pirminiame tarpsnyje, į kurį sueina didesnė eilėraščių dalis, dominuoja romantiška "nuostabos" būsena. Tačiau su rinkinio "Šiaurės vasaros" (1966) pasirodymu Degutytės kūryboje pasigirsta ir tamsesni tonai. Ateina analitinio įžvalgumo metas, kupinas rūpesčio žmogaus likimu. Poetė girdi viską griaunančios mirties žingsnius. Mirčiai priartėjus, "viskas pasikeičia". Matome chrizantemas deimantiniame eilėraštyje ("vėsios, didžiulės, baltų, plonyčių žiedlapių saujos"), gulinčias ant stalo, ant "kapo dar nepadėtas". Žodžiai, gilios rimties paliesti, įgauna sugestyvų eleginį dainingumą. Tačiau nevilties simbolika, arba "juodo svečio" atmosfera, kuria alsavo Salomėja Nėris, neviešpatauja Degutytės balse. Kad ir stovėdama ant ribos ir žvelgdama į amžinybę, ji nepraranda ankstyvo tikėjimo, kuris dar vis saulėtu testamentu yra įrašytas jos širdyje:
... Net jei viduržiemio naktį
suledės ir lūpos, ir šauksmas,
jei kruvinai sudaužyti pirštai
virpės prie durų . . .
Vis tiek
tenai — toj tamsoj nepraplėšiamoj —
Saulė! (t. p., 74)
Vis tiek — saulė! Taigi ir šitame laikotarpyje šešėlių nėra daug. Žymiai daugiau yra įvaizdžių, kuriais pagaunamas lietuviškos aplinkos "das Ding an sich". Regime ir kriaušę tėvo sode, ir verkiančias avižas, ir rugius ant kalno, ir stovinčius laukuose rūpintojėlius; ir ąsotį, iš kurio galima atsigerti volungės čiulbesio, ir obelis po nuometais baltais. Girdime ir mielą liaudies dainelę:
O ant lauko jovaras žydėjo . . .
O per lauką vieškeliai žvangėjo (t. p. 154)
ir likiminį, whitmaniška jėga skambantį himną:
Aš ateinu iš smilčių,
iš griuvėsių,
iš laužaviečių, —
argi esi didesnis už mane? —
klausia žolė. (t. p., 166)
Čia prabyla ir grėsmės nuojauta: "Ir švininė kulka taip pat ieško mano širdies". Ar neprimena ši eilutė pasaulyje garsią Jevtušenkos frazę — "Visi poetai Rusijoje gimsta su 'D'Antes kulka širdyje"? (D'Antes dvikovoje nušovė Puškiną).
"Mėlynų deltų" rinktinės paskutinis eilėraščių ciklas "Žaidimai" yra tragiškesnio pobūdžio. W. Wordsworth tokį tarpsnį vadino "awareness". Tai mėginimas suprasti ir poetiškai nusakyti gyvenimo prasmę — tą nesulaikomą "pantą rei". Degutytė mėgina pakartoti tūkstantį kartų visų tautų poetų kartotą palyginimą — viskas yra tik žaismas. Žmogus yra įstumtas į sceną, ant jo veido uždėta kaukė. Jam įsakyta: "Bėk. Dainuok. Mirk. Šauk "Valio!" Tylėk". Tai žaismas, nuspalvintas ironija, nes iš tiesų toks jau yra gyvenimo būdas: kiekvienas turi savo vaidmenį. Antigonės, Hamletai, Judai, Don Kichotai, Odisėjai, Tiliai Ulenšpigeliai, juokdariai ir karaliai juda gyvenimo teatre. Nežiūrint minčių universalinio svarumo ir daugelio frazių jautrumo, pastarasis Degutytės filosofinis bandymas yra lėkštokas, atseit, nepakyla ligi didžiųjų, panašia tema rašiusių poetų lygio. Glaustai, originaliai išreikšti universalinę tiesą yra žymiai sunkiau, negu ištisais puslapiais kalbėti apie didelius, tragiškus dalykus. Degutytės talentas precizijai ir jautriai melodijai nesiderina su retorikos srautu. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Snieguotą vidunaktį" (p. 209), dvi pirmosios eilutės:
Išėjau į snieguotą vidunaktį
Nusilenkti žemei ir dangui
paprastumu ir įvaizdžio jautrumu visiškai nusveria po to sekantį 16 eilučių nereikšmingą jausmų išsiliejimą.
Anksčiau Degutytė didžia dalimi rašė tradicine forma. Tačiau laisvesnė strofą ir melodijos valdomas sakinys yra atnešęs jai didesnių laimėjimų. Todėl ji ir laikosi verlibro, puikiai kontroliuodama fonetinius niuansus, akcentus, cezūras, eilučių skaldymą, jausminius intarpus, anaforas, pakartojimą ir t. t. Liaudies dainų toniniai elementai irgi priklauso jos eiliavimui. Degutytės forma yra persisunkusi lietuvių kalbos melodingumu, o tai ir yra jos ryškiausia ypatybė.
Judita Vaičiūnaitė
Judita Vaičiūnaitė yra išleidusi penkis eilėraščių rinkinius: Pavasario akvarelės (1960), Kaip žalias vynas (1962), Per saulėtą gaublį (1964), Vėtrungės (1966) ir Po šiaurės herbais (1968).
Žvelgdami į J. Degutytės kūrybą, buvome pastebėję, kad jos rinktinės "Mėlynos deltos" paskutinis eilėraščių ciklas buvo pavadintas "Žaidimai" ir skirtas žaismo — gyvenimo teatro — temai. Keista, ir J. Vaičiūnaitės paskutinio rinkinio "Po šiaurės herbais" paskutiniame cikle atsiveria panaši tema: pasaulis yra cirkas. Penki cirko charakteriai — iliuzionistas, dresiruoto jas, klounas, ekvilibristas ir žonglierius — atstovauja žmonijai. Kažkaip į tuos cirko tarnautojus poetė žiūri su nepasitikėjimu. Jie stumia pasaulį į katastrofą. Nepaaiškėja, kuris iš tų penkių yra poetas. Klounas? Ekvilibristas?
Tikrai ne žonglierius, nes tas yra negeras:
Neliauju žemės kamuoliu
lengvai ir nykiai žaidęs.
(Paskui — sprogimų užterštas dangus, na-palmo žaizdos) (P. š. h., 94)
Kas vaikystėje yra lankęs cirką ir iš jo išsinešęs daug malonių prisiminimų, nesutiks su tokia miglota Vaičiūnaitės alegorija. Žonglieriaus amatas yra vienas sunkiausių ir nekalčiausių. Ir susiek jį dabar, kad ir alegoriškai, su napalmo bombomis! Vaičiūnaitei, žodyno gerbėjai, toks prašovimas yra įmanomas. Ji dažnai surikiuoja žodžius, neatsižvelgdama ių širdies. Jai rūpi žodžių atspalviai, o ne gelmė.
Anksčiau Vaičiūnaitė atsargiau vartydavo žodyną ir pasiekdavo tikrai vaizdingų posmų:
Šiandieną prie Neries džiovina valtis,
Šiandieną degina lapus pernykščius.
Ir dūmų kvapas sutirpina šaltį,
Ir užmiesčio sodyboj antys krykščia.
(Pav. akv., 51)
Keturi paraleliški konkretūs brūkšniai. Tai retas Vaičiūnaitės nuklydimas į svetimą teritoriją. Užmiesčio peizažas ir gamtos patetika jos žvilgsnio nevilioja. Poetinių raštaženklių Vaičiūnaitė ieško moderniame gyvenime, kuris atsiskleidžia mieste. Ji mėgina tradicinius gamtos elementus (saulę, vėją, lietų, pavasarį... ) sujungti su epochos kombinacijomis ir su istorijos paminklais. Drąsiai žengdama per pasaulio gaublį, ji išraižo savo eilėraštį, kaip bloknotą, įvairiais gyvenimo hieroglifais. Kritikas V. Kubilius giria Vaičiūnaitės lyg ir svarbiausią bruožą — "džiaugsmingą motyvą — gyventi gera". Yra tačiau didelio skirtumo tarp jos entuziazmo ir Degutytės "gyvenimo teigimo". Pas Degutytę skamba nuožmus visatos balsas: "Aš viską saugau. Viską aš nešu". Vaičiūnaitė tuo tarpu, perduodama epochinį ir protarpiais sovietinį patosą, impresionistines nuotaikas semia iš aplinkos pirmojo puslapio, kur antraštės yra rašomos didelėmis raidėmis. Ji nori patraukti dėmesį daiktų gausa. Jos spalvingame kaleidoskope visko daug. Ornamentai sudaryti iš geometrinių figūrų, brūkšnių, lūžių, atspindžių, šešėlių . . . Puslapis po puslapio, įvairėjančios, bet dažnai ir panašios kombinacijos vingiuoja ilgomis eilutėmis. Mozaikos tirštumų Vaičiūnaitė skaitytoją "išvargina". Negali jos kelių eilėraščių perskaityti vienu įsibėgėjimu. Ne dėl minties gilumo, bet dėl neįprastų žodžių gausumo.
Perkrovimas ypač jaučiamas rinkinyje "Per saulėtą gaublį". Įvaizdžių ir garsų pusiausvyra šlubuoja. Nejučiom imi poetei priekaištauti: "Ir kam tiek daug to visko?" Štai, eilėraštyje "Poezijai" rašoma:
Tu kaip vargonai, kaip varpai,
kaip saulėtas raudonas varis,
kurio rūda kažkur — dar nerastoj linksmoj
žvaigždėj . . .
Į vėjų pilnas priekeles, į prietemą išvarius,
tu su manim —
kaip su ugnim —
žaidei. (P. s. g., 48)
Pirmoji ir antroji eilutė primena anglų XVII a. "metafizinius poetus" (John Donne ir kitus), kurie mėgdavo operuoti nekonvencinė-mis, dažnai trankiomis figūromis. Jų įtaka. T. S. Elioto dėka, stipriai jaučiama XX a. poezijoje, ypač Vakaruose. Poetai tampa savotiški šachmatų žaidėjai ir kuria kombinacijas iš keturių, penkių ir daugiau ėjimų. Tik atidus stebėtojas gali suprasti tų kombinacijų grožį. Žodžiu, reikia gerai mokėti žaisti poezijos figūromis.
Apdovanota puikia vaizduote, Vaičiūnaitė savo formos strategija irgi yra išradinga. Ji susikūrė savitą, sunkiai pamėgdžiojamą stilių. Jei jos visą pasaulėjautą galima būtų suvesti į vieną sakinį (leibniciškas visatos pateisinimas, atmieštas keliais skepticizmo trupiniais), tai jos būdą rašyti eilėraščius verta gvildenti. Parte-nono statyba jai labiau rūpi, negu spontaniškas gėlės atsiskleidimas. Eilėraštį ji stato ne jausmais, bet proto energija. Emociniais įvaizdžiais ji dažnai prašauna, pvz., frazėse: "voratinkliu pavirsta snaigė" arba "kambarys su palmėm — užmiesčio rūkuos iš karštligiško sapno. . ." Jauti, kad čia ne tai, ką poetė jautė. Kartais netikėtai iš tokių kombinacijų prabyla ir plastiškas, jausmingas vaizdas: "sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta akimirkai". Deja, tolimesniu kalbėjimu jis yra užklojamas.
Sena skylėta burė, lopoma ant stalo, palikta
akimirkai —
birželio trumpai akinančiai nakčiai,
kai pro sienas kiaurai brėkšta,
ir mažas geležies žibintas ... O kad gerklėje
nebūtų prėska,
atšiaurų balkšvą audeklą į jurų vandenis ir
tolį įmerkia . . . (P. š. h., 82)
Kažkaip gaila tos pirmosios eilutės. Ji tokia vienišai paprasta šiurkščioje eilėraščio drobėje. Vaičiūnaitės poetikos audeklas, kaip minėta, pasižymi žodyno svoriu. Ji semia viską, kas po ranka pakliūva. Ypatingą silpnybę jaučia laikmečio žargonui. Ir skaitome pas Vaičiūnaitę: šviesaforus, kontrabasus, mašinų trasus, reisus, avarijas, punktyrus, štormus, stendus ir pan. Tie žodžiai jautresnį poezijos skaitytoją tik erzina, juo labiau, kad jų atsiradimas eilėraštyje dažnai nėra pagrįstas jausmu ar estetikos dėsniais. Į savo natiurmortus Vaičiūnaitė pila ir chemiją:
Vasara — iš anilino dažų.
Vakaras — šalto cheminio atspalvio
(P. š. h, 72)
ir nuogą miesto realybę:
Sutemo. Skersgatvis. Iš sunkvežimio
išversta akmens anglis
ir numestas vatinis. Lyg delčia sublyksi
įsmeigtas kastuvas.
Vėl dūmų kamuoliais, vėl traukinių
šešėliais susitrauks atstumas, ir pratisos sirenos vėl į aklinas katilines
atklys (P. š. h., 79)
Atidžiau įsiskaičius į Vaičiūnaitės scenovaizdžius, galima įsitikinti jos poetikos savitvarda. Kad ir išdėstydama įvaizdžių antplūdį ilgose, puslapyje neištenkančiose eilutėse, Vaičiūnaitė viską sujungia vieningu ritmu, cezūromis, ir vykusiais asonansais, kaip frazėje — "į aklinas katilines atklys". Jos rimai yra laisvi ir dažnai labai įdomūs ga,rsų užuominomis: kupolas — kaspinas; suirzo — servizo; klavesinai — gal esi; Lista — atklysta; perkeliavęs — porcelianas; lūženos — lūšenos. Dažnai ir visos aštuonios eilėraščio eilutės, kaip cikle "Cįrkas", yra laisvai surimuojamos. Mėgsta ji ir triaukštę aliteraciją: "iš purvinų prekystalių prasimuša fontanai"; "simetrija — sniegas — sirijus"; "liuminescencija — lūkestis — liūdesys". Eilėraštį ji suskaldo į kelis gabalus. Vieną eilėraščio dalį skiria žemei, kitą, kaip kontrastą — sniegui; angliai ir gipsui; duonai ir druskai. Iš panašių duetų, triptikų, kvartetų ir ilgesnių ciklų yra sudarytas jos paskutinis rinkinys "Po šiaurės herbais". Šiuo rinkiniu ji puikiai įrodo savo sugebėjimą ir originalumą formos srityje. Forma ir yra ryškiausias Vaičiūnaitės laimėjimas.
Reikia pridurti, kad Vaičiūnaitė, šalia miestietiško skonio, žingeidumo ir troškimo pasakyti daugiau, negu trumpai eilėraštis leidžia, yra gabiai nuskicavusi kai kurias Lietuvos istorinio veido detales. Jos kaleidoskope pamatome ir nenykstantį Vilniaus grožį. Ji myli savo miestą, jo baroką, jo "simetriją ir saulę" ir jo visus atspindžius bei šešėlius.
Bučiuoju tavo plytą,
tavo herbą,
tavo vilnijantį švelnų vardą (P. š. h., 20)
Lietuvišku miestiškumu Judita Vaičiūnaitė lyg ir papildo Janinos Degutytės gamtiškai subtilią sielą. Jųdviejų poetiniame duete, rodos, susilieja mūsų tautos tradicinė, iš gamtos įsčių lūposna įdėta melodija su įsigalėjusio miesto akiračių panorama. Abi poetės turi savo gerbėjus ir gausų skaitytojų būrį. Jei jų vaizduotės pasauliai ir skiriasi, tai jų meilė lietuvių poezijai ir kalbai yra vienodai stipri.
Aidai
1971 m. vasaris-kovas