Toks Lietuvos žemėlapis su poetų nuotraukėlėm šviečia ant geltono „Poezijos pavasario 2009” almanacho viršelio. Ant knygos nugarėlės išspausdintos jų visų pavardės. Jei neklystu, 108! Tarp jų 41 moteris. Pridėję dar 9 „Poezijos pavasario” svečius užsieniečius, sandariai išverstus, turime įvairaus, kartais tikrai ypatingo skaitymo rinkinį. Pavyzdžiui, turkų poetė Zeynef Koylu eilėraštį „ir vėl sukurk dangų iš begalybės” pradeda: „moteris laikanti rėmus / savyje augina vienatvę.” Gražu. Perskaitai ir jau negali užmiršti.
O tiems, kurie mėgsta klausytis skaitomos poezijos, prie šios knygos pridėtos ir dvi plokštelės. Vienoje, pavadintoje „44 čiulbėjimai”, girdime paeiliui nuo 1965 iki 2008 metų visų poezijos pavasarių laureatų kūrybą, skaitomą aktorių. Antroje plokštelėje „Poezija ir balsas” savo kūrinius skaito 8 poetai: Justinas Marcinkevičius, Jonas Kalinauskas, Aidas Marčėnas, Elena Karnauskaitė, Gintaras Grajauskas, šių metų laureatas Rimvydas Stankevičius, Agnė Žagrakalytė ir Giedrė Kazlauskaitė.
Knygos įvadiniuose puslapiuose matome mįslingai grakščius piešinius – iliustracijas. Tai gabaus grafiko Sauliaus Chlebinsko (1953–1999) kūryba. Trumpai jį aptaria Danutė Zovienė. Almanachas išspausdintas puikiai. Šriftas aiškutėlis. Išleido „Vaga” Vilniuje. Išeiviams lietuviams, dar mylintiems tikrąją lietuvių kalbą, jį įsigyti – beveik būtinybė. Įvairaus šiuolaikinio ar romantiškai gražaus eiliavimo čia yra daugiau nei 100 puslapių. Knygą suredagavęs poetas Vladas Braziūnas laikėsi atlaidaus principo. Įtraukė (bent man) daug nežinomų eiliuotojų. Gyvena jie pasklidę po visą Lietuvą. Svajoja, rašo, spausdinasi. Atnašauja deivei Kalbai. Juk šioje permainingoje epochoje ne politika, ne ekonomika, ne instaliacinis išradingumas, bet žodinė Lituanistika yra Lietuvos egzistencijos laidas.
Be abejo, jų gretos yra keleriopai gausesnės. Palieku ramybėje su savo kūryba čia pasirodančius mums labiau žinomus vardus – Justiną Marcinkevičių, Tomą Venclovą, Donaldą Kajoką, Joną Strielkūną, Gintarą Patacką, Aldoną Eleną Puišytę, Tautvydą Marcinkevičiūtę, Kornelijų Platelį, Algimantą Mikutą, Aušrą Kaziliūnaitę... Pateiksiu bent kelis pavyzdžius išeivijoje gal ir negirdėtų poetų.
Štai Gynė Dineikaitė laikosi atsiminimų lyrikos: „Į mano nugarą / atsirėmė vėjas, / tas pats, / kurį verkiantį glosčiau, / vaikystės delnais.” O Stanislovas Abromavičius prisimena proziškai „Jono Aisčio keliones”: „liaudies buities muziejuje / šile prie karčemos / man vaidenasi / Jonas Aistis, o tada dar Kuosiukas / stovintis be pjūklo ir kirvio / žiūrintis į išlakias / pušis...”
Su nūdienai būdinga sofistika ir parodoksalia ironija eiliuoja Indrė Meškėnaitė, nestinga jai emocinio skambesio: „norėčiau dvasios aristokrato / kad tarp jo derlingų venų / vagų kartu galėtume sodint erškėčių krūmus ramūs juos / palikdami ateinančiom kartom” („ab memo emo”). Esė pobūdžio rašinyje „Trumpametražė astma” ji dėsto: „Užvakar nusprendžiau, jog išties moterys panašios į moteris tik todėl, kad atrodo kaip vyrai”. Verta apie tai pamąstyti.
Irenos Labokės kūryboje irgi darbuojasi virtualaus požiūrio į pasaulį vaizdiniai. Pirmoji eilėraščio „Džiazuojančios dienos” strofa nuskamba taip: „ritmo galaktikom švelniai / po odą / ekvilibruoja / gyslomis nuteka / debesį perveria / smiltėm pažyra / paukščio šešėlyje / sulesa rasą”. Sąskambių efektais gabiai žaidžia, rimtai intonuodama, gabi Sara Poisson. Kad ir eilėraštyje „em”: „Versk puslapį po puslapio, jausdamas kaip plūsta į pūslę. / Nors verčiau būti nuotrauka ir dūlėti, kaip plinta aklumas. / Juk visas pasaulis – lyg rūbas meilės nuogybei pridengti.” Man kažkodėl Saros argumentų erotika artima kandidatės į Amerikos viceprezidentes Sarah Palin moteriškumui. Viskas – meilei pridengti.
Paminėjus erotiką, šio labo almanache nedaug. Ir nelabai vykusio. Štai man pirmą sykį girdimas Jurgis Viningas, bandydamas būti juokingas, eiliuoja: „Akmens rudeny / auginu savo kūnišką miestą. Tavo / krūtys yra susidvejinęs Brunaleskio / kupolas, po juo – šventa širdies / ikona, kurios parodyti krikščionys / sekmadieniais atsivestų savo vaikus. / O tavo krūtys – tarp jų aš seniai / auginu dievuliuką.” Kaip rusai sako, be pusbonkio nesupaisysi. Matosi, kad Viningas ypatingai gerbia moteris. Kitą ilgesnį kūrinį su įdomiom detalėm jis skiria savo „poniai piešimo mokytojai” – ji juo tikėjo. Šiuo eilėraščiu jis ir mane įtikina, nors mano piešimo mokytojai buvo tik vyrai. Paskutinis jų – skulptorius Robertas Tininis (tėvas) – liepdavo mums piešti kelis daiktus, padėtus ant jo pulto: „Jūs, vaikeliukai, komponuokit, o aš minutę pastovėsiu palangėj.” Taip jis išstovėdavo iki pamokos galo.
Ak, kad tokių žmogiškų kontaktų, kur atminty karaliauja neišblunkančios kelios dar gyvos detalės, būtų daugiau mūsų poezijoje! Ieškau to šiame leidiny. Tegul tai būna grakštus Aido Marčėno sonetas „Peleninė Broniui Savukynui”, jau mirusiam lituanistui. Pirmas posmas: „ne duona, / ne vardas, / ne vynas... / pribarstęs visur pelenų / ką veikė Bronys Savukynas / bažnyčioje šventųjų Jonų?”
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-09-19