Kovo 21 d. Klaipėdos menininkų namuose Tomas Slombas Butkus burnojo apie "Vario burnų" 10-mečiui surinktą ir pasiūtą Katalogą, "centrą su keturiais sparneliais" (autoriaus žodžiai). Kiekvienas sparnelis - tarsi atskira knygutė vienoje kvadratinėje monadoje (Slombo mėgstamas žodis ir architektūrinis reiškinys) - pristato charakteringiausius tekstus ar vizualinius objektus, susikaupusius per 10 metų (yra ir ateities planų) iš šių sričių: architektūros (tai, ką Tomas dirba), poezijos (tai, kas dedasi Tomo širdyje), grafikos (tai, ką Tomas mato aplinkui) ir eseistikos (tai, kaip Tomas reflektuoja pasaulį). Jo manymu, silpniausias sparnelis - eseistika, kadangi mažiausiai apsiplunksnavęs, bet juk likę trys sparnai ganėtinai raumeningi, nes, kaip sakė vakaro moderatorius Sigitas Poškus, "kuklus klaipėdiečių pranašas žinomas nuo Vilniaus iki Filadelfijos". Toks patosas linksmai kontrastavo su toli gražu nelūžtančia nuo dalyvių sale: pusę eilės sudarė namų darbuotojos, kitą pusę Tomo bendradarbiai, tėveliai ir keli kiti. Klaipėdos elitinės ginkluotosios pajėgos tą vakarą nepasirodė. Gal buvo pavargusios nuo išvakarėse vykusio susitikimo su V.P.Blože ir E.Drungyte. Beje, V.P.Bložė minėjo, jog užsieniečiai, susidomėję čiabukais (taip dabar vadinasi rankomis padaryti leidinukai), blaškosi po knygynus, ieškodami T.S.Butkaus knygelių. O Klaipėdoje apie Slombą, drįstu manyti, tvyro kultūrinis vakuumas. Jis dirba vienas, retsykiais pristato savo projektus Menininkų namuose, išklauso rimtų vyrų rimtų priekaištų dėl netobulų vertimų, dėl nepaskaitomų tekstų ant tamsaus popieriaus, o paskui vėl dirba. Žmogus savyje. Gal nesuprastas. Nežinau. Bet tai, kas mezgėsi tą vakarą prie pailgo stalo, buvo įdomu. Gaila, kad tų namų šeimininkas S.Poškus nuoširdžiai bandė "užvirinti Vario burnas", kaip taikliai pasakė Tomo tėtis Antanas, "žmogus iš sklepų" (saviironija), tą vakarą grojęs birbyne.

      Apie tai, ko nepavyko užvirint, galiu tik užsiminti: apie Slombo mintis, kad būna laikas, kai pats sau atrodai visai neįdomus; apie eklektiką mene, kuri pas mus, atvirkščiai nei užsienyje, vertinama kaip trūkumas, o ne kaip galima teigiama saviraiška, ir taip toliau.

      O "Vario burnas" sveikinu. Nors, tiesa, Tomas sakė, jog nėra jokio Vario nei Burnų. Tai tik noras mistifikuoti praeitį. Bet, tikiuosi, idėjų dirbtuvės, bent jau Slombo smegenėlėse, dar išlikusios.

      Literatūra ir menas
      2003 04 25