Aną savaitę Rašytojų klubo salėje buvo pristatyta poeto Mariaus Buroko antroji poezijos knyga „Būsenos“. Kadangi Marius yra mano draugas, negalėjau likti sėdėti „kabake“ už sienos ir neateiti. Netgi, sakyčiau, ateiti privalėjau. O Jūs, gerbiamieji „Literatūros ir meno“ skaitytojai, ten buvote toli gražu ne visi. Pats mačiau. Taigi nusprendžiau papasakoti, ką praleidote. O praleidote, anot Valentino Sventicko, Geteborgo knygų mugės tęsinį. Taigi.

       Mariaus knygą buvau skaitęs. Knyga man patiko, todėl skaičiau ją ne vieną ir ne du kartus. Netgi maniausi supratęs, apie ką rašo Burokas. Maniau, kad jis rašo maždaug apie tą patį kaip ir kiti. Tai yra visų pirma – apie save, visų antra – apie meilę ir visų trečia – apie mus visus. Pasirodo, jog klydau. Ir klydau skaudžiai.

       Ir ką nauja apie Marių ir jo naująją knygą sužinojau? Pirmiausia „Būsenų“ redaktorius Valentinas Sventickas paaiškino, jog Mariaus Buroko poezija – tai važiavimas per prerijas. Iškart iškilo vaizdinys: neaprėpiami kokios nors Arizonos toliai, dulkėtas kelias, pradingstantis kažkur už horizonto, tuo keliu nežmonišku greičiu lekia kadilakas atviru stogu. Įsižiūriu atidžiau: ogi prie vairo Marius Burokas. Rankoje smilksta cigaretė, vėjas taršo suveltus plaukus. Galvoju, kokį velnią jis čia veikia? Taigi rašo. Ant kelių bloknotas, Marius vis nusišypso mįslingai, užrašo kokią eilutę, vėl pažvelgia į tolius. Vaizduotė dar buvo nupiešus dvi merginas ant galinės sėdynės, bet paskui šitai nutryniau. Bet jūs galit ir prisipiešt. Maža kas.

       Dar V. Sventickas kalbėjo, kad Mariaus Buroko poezija labai mįslinga. Čia prisiminiau tokias eilutes iš „Būsenų“ (p. 64): „kaip norėčiau aš būti rozenkreiceriu mama“. Mariau, taigi tu jau rozenkreiceris. Tiesą sakant, seniai įtariau, kad priklausai šitai ložei. Galėtum kada tyliai prisipažint. Slaptumą garantuoju.

       Pasisakymą Valentinas Sventickas baigė pareikšdamas, jog Mariaus Buroko poezija yra orientuota į amžinybę. Platesnių komentarų čia nebereikia. Faktas yra faktas. O dėl faktų mes nesiginčijam. Beje, čia aš nejuokauju ir pritariu redaktoriui.

       Paskui grojo Domantas Razauskas ir Remigijus Audiejaitis. Jeigu kas nesupratot, turiu pasakyti, jog tai vadinama improvizacija. Nors šiaip pernelyg nesikrimskit. Nesuprasti buvo ko. Pavyzdžiui, šalia manęs sėdėjęs Aidas Marčėnas, matyt, irgi nesuprato, nes, nuolat replikavęs rimtiems pranešėjų pasisakymams, per muzikinį inkliuzą nurimo ir įdėmiai klausėsi. Beje, Aidas Marčėnas taip pat buvo prašomas pašnekėti per Mariaus Buroko knygos pristatymą, bet sakė, kad nešnekės. Kaip paaiškėjo vėliau, šnekėjo, ir nemažai. O štai Rimvydas Stankevičius buvo pažadėjęs pašnekėti, bet nešnekėjo. Aš jo ten netgi nemačiau. Gal nepastebėjau?

       Vėliau netikėtą Mariaus Buroko knygos interpretaciją pateikė Alvydas Šlepikas. Iš pradžių jis pareiškė, jog tuoj padarys tvarką, tada aiškino, jog kažką su kažkuo sujungs. Sujungimui atskaitos tašku buvo pasirinkta Stanislavskio teatrinė sistema. Prie jos ilgiau nesustodamas Alvydas Šlepikas prisipažino esąs Europos sąjungos žmogus ir perėjo prie esmės.

       O esmė pasirodo ta, kad „Būsenos“ yra vos ne zoologijos vadovėlis. Alvydas Šlepikas atkreipė dėmesį, jog visi keturi knygos skyriai yra skirti tam tikriems gyvūnams. Taigi, pirmasis skyrius skirtas sraigėms, antrasis – katėms, trečiajame regimos lakštingalos, šmėkšteli vienas kitas avinas, pasirodo ir mįslingas žvėris, kuris vadinasi tiesiog gyvulys. Visas ketvirtasis knygos skyrius skirtas tokiems tauriems mūsų platumų gyviams kaip lietuviai.

       Visa tai vainikavo gal kiek kuklokas A. Šlepiko prisipažinimas, jog jis gamina sraiges. Visą savaitę dabar neturiu ramybės. Vis galvoju, kaip atrodo tas sraigių gamybos konvejeris. Alvydai, būk geras – parodyk.

       Leidyklos „Kitos knygos“ direktorius Gediminas Baranauskas Marių Buroką pristatė kaip Ch. Bukowskio vertėją. Sužinojau, jog Lietuvoje egzistuoja kažkoks slaptas bukovskininkų būrelis, kurio vadovas yra Marius Burokas. Pasirodo, kiek aš dar nežinau apie savo draugą.

       Ta proga Marius paskaitė ištrauką iš naujo Bukowskio romano. Visiems patiko.

       Kas buvo paskui? Ogi atsiverskit 69 (koks mielas širdžiai skaičius) „Būsenų“ puslapį ir paskaitykit:

       et,
       eime į barą,
       žiūrėkime,
       kaip už lango lyja
       ir mirtinai
       nusigerkime...

       na,
       eime?
       aš statau.
       Tiesa, nelijo...

       Literatūre ir menas
       2005 10 14