Gintaras Beresnevičius. „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. V.: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.
Tarp daugelio G. Beresnevičiaus knygų, kuriomis jis per šiuos metus pradžiugino savo gerbėjus, nepastebimai pasirodė ir rimta, etapinė studija, atverianti naujus lietuvių mitologijos tyrinėjimų horizontus. Ji, tiesa, nėra tokia didelė kaip M. Gimbutienės ar N. Vėliaus darbai, nėra išleista tokiu dideliu tiražu kaip A. J. Greimo studijos (matyt, laikai nebe tie), bet jos įtaka tolesniems senųjų lietuvių (ir baltų) religijų tyrinėjimams neabejotinai bus didelė. Tai iš tiesų gražus tekstas, kuris įtraukia skaitytoją kaip detektyvas. Kelionės iš Lietuvos į Vakarų Europą, į Viduržemio jūros regioną ar Rytus – Iraną ar Indiją – autoriui reikalingos, kad padėtų paaiškinti, suvokti interpretacijas, hipotezes ir atradimus, kurie be visos šitos žosmės būtų pasmerkti nesupratimui ar net atmetimui kaip nemoksliniai.
Norėčiau pasidalyti mintimis, kurios kilo perskaičius šią knygą.
Nors pirmoji knygos dalis įvardyta „Lietuvių dievų ketvertas“, joje atsiranda skyrius „Zuikių dievas panteone. Penktasis asmuo“. Zuikių dievas, apie kurį užsimenama Ipatijaus metraštyje pasakojant apie Mindaugo garbintus dievus, kaip parodo G. Beresnevičius, turi analogų Europoje – autorius nurodo (nors galėjo paminėti ir šaltinį, kuriame pateiktas šis pavyzdys) keltų dievo atvaizdą iš Le Touget. Dievas čia vaizduojamas su gyvu zuikiu, be baimės žvelgiančiu į šunį, kurį G. Beresnevičius sugretina su Žvorūna, kitame baltų religijos ir mitologijos šaltinyje vadinama kale. Toliau jis pereina prie dar tolimesnių analogijų su Apolonu ir Artemide, Silvanu ir Diana. Šios analogijos gali būti gražios, bet sunkiai įrodomos.
Rašydamas apie Zuikių dievą autorius pamini, kad folklorinio velnio vardas šaltiniuose atsiranda tik XVI a. kaip krikščioniškosios piktosios dvasios vardas, o dievų sąrašuose, net ir vėlyviausiuose, tokio dievo nėra. Tad kyla įtarimas, kad senieji lietuviai iš tikrųjų nė neturėjo tokio dievo – Velnio, ir galbūt nėra reikalo kalbėti, kaip daro G. Beresnevičius, apie tai, ar Zuikių dievas buvo atskiras, ar sutapo su folkloriniu Velniu, nes suirus senajai religijai velniais galėjo būti vadinami (krikščionybės požiūriu) daugybė – ir ne tik chtoninių – senųjų baltų dievų, taip siekiant sumenkinti jų statusą. XVI a. krikščionybės skleidėjams velnias tėra patogus žodis išreikšti „piktosios dvasios“, „demono“ sąvokoms. Tad G. Beresnevičiui sprendžiant folklorinio velnio sinkretiškumo klausimą galima patarti neužmiršti J. Balio priekaišto N. Vėliui, kad šis vengdamas pabrėžti artimą ryšį tarp besivaidenančių numirėlių ir velnių savo knygoje apie Velnią ignoravęs jo paskelbto rinkinio „Dvasios ir žmonės“ medžiagą. Pati hipotezė apie Zuikių dievo ir Žvorūnos porą suteikia galimybių į mitologijos tyrinėjimų lauką įtraukti lietuvių pasakas, kuriose veikia medžiotojas ir ragana.
Abejonių gali sukelti tik pats autoriaus tikslas – spręsti lietuvių teogonijos problemą. Ši problema išsprendžiama tuo atveju, jeigu lietuviai turėjo bendrą panteoną. Tačiau veikiausiai to nebuvo, nes lietuvių religijos ir mitologijos šaltiniai mums kalba apie skirtingas dievų grupes, kurių hierarchijos nesutampa. Dievų hierarchija uždarose bendruomenėse yra reikalinga kaip žemiškosios tvarkos pateisinimas ir modelis. Kol baltų teritorijose nebuvo bendrų politinių struktūrų, tol negalėjo būti ir bendrų panteonų, kurie būtų sujungę visus aukščiausius baltų (lietuvių) genčių dievus. Prūsiją, kaip mums parodė G. Beresnevičius, į bendrą politinę religinę struktūrą veikiausiai sujungė Vaidevučio ir Brutenio reforma – ir prūsai turėjo bendrą panteoną, kuris galėjo daryti įtaką kaimyninių baltų genčių (tarp jų ir lietuvių) kultams. Visose senosiose religijose galime regėti, kaip panteono struktūra yra susijusi su visuomenės politine situacija. Ryškus pavyzdys gali būti senojo Egipto religija. Joje vienu metu funkcionavo ir Heliopolio eneada, ir kitų miestų dievų grupės, kurių bendrumas rėmėsi veikiau devyneto simbolika, o ne bendra teogonija. Galima įžvelgti, kad senosiose graikų, egiptiečių ir galiausiai indų kultūrose žmogaus ir uždaros bendruomenės religinis gyvenimas visada buvo susijęs su konkrečios dievybės kultu ir ta dievybė jam asmeniškai buvo aukščiausia, svarbiausia ir tam tikra prasme vienintelė dievybė, kuri per kosmogoninius ir teogoninius mitus buvo neatsiejamai susijusi su kitomis jam ne tiek aktualiomis dievybėmis ir likusiu pasauliu. Visus daugialypius dievus sieja bendra mitinė istorija ir bendra kilmė. Tad vieno bendro teogoninio mito baltų žemėse galėjo ir nebūti. Todėl reikėtų ieškoti teogoninių mitų grupės.
G. Beresnevičius atkreipia dėmesį į vieną pasaką, kurioje veikia gana margas herojų būrys, jie transformuojasi, keičia pavidalus ir juda tarp kosmoso sferų. Įdėmiau pasikapsčius lietuvių tautosakos lobyne, tokių siužetų galima rasti ir daugiau, tad autorius galės parašyti knygą „Lietuvių teogoninis mitas-2“. Autorius sau ir skaitytojams užduoda tokius klausimus: ar pasakos „Eglė žalčių karalienė“ teogoninio mito herojai – lokalinės dievybės, kurios buvo žinomos tik tam tikrame rajone, ar visoms baltų gentims žinomi dievai? Kokie tų herojų santykiai su mite nepaminėtomis dievybėmis? Kokias konkrečias apeigas ar šventes galima susieti su šiuo mitu?
G. Beresnevičius ir bando atsakyti į šiuos klausimus. Kyla tik klausimas, kodėl nebūtų galima sieti Saulės vadavimo žygio su Eglės išlaisvinimu. Juk ir N. Vėlius pasakos „Eglė žalčių karalienė“ veiksmo laiką – pirmąjį Eglės ir Žilvino susitikimą – sieja su vasaros švente, ir G. Beresnevičius mano, kad tai Joninės – šventė, susijusi su saule. G. Beresnevičius, kaip atrodo, tapatina Eglę su Ragana, bet mitinė Ragana lietuvių tradicijose kažkodėl dažnai būna susijusi su kalendorinėmis saulės šventėmis – Kalėdomis ir Joninėmis: per Kalėdas raganos kažkur skrenda žirniauti, Joninės ypač palankios raganų burtams, bet per Jonines jos deginamos Joninių laužuose (simbolinis deginimas, kuris gali būti siejamas su aukomis). Dar daugiau, kartais pasakose minima, kad Saulė gyvena (nakvoja) miške – ten, kur gyvena ir ragana. Saulės ir mitinės Raganos ryšį nurodo ir netiesioginiai duomenys, pavyzdžiui, „raguoto“ kryžiaus su pusmėnuliu vadinimas „saulute“. Galima būtų spėti, kad pasakojimas apie Saulės vadavimą ir Eglės išlaisvinimą atspindi tą patį teogonijos momentą, tik iš skirtingų gentinių kultų pozicijų: iš Saulės garbintojų ir iš Ąžuolo (Perkūno) garbintojų. Tada nebūtų nuostabu, kad Saulė virsta kerėtoja, įgauna chtoninės būtybės bruožų. Toks dievų judėjimas tarp skirtingų sferų nėra išskirtinis reiškinys: graikų Apolonas, pradžioje chtoninė dievybė, vėliau tapo saulės dievu.
Tad G. Beresnevičiaus knyga duoda daug peno tolesnėms hipotezėms ir atveria naujus kelius senosios religijos tyrinėjimams.
Šiaurės Atėnai, 2003-10-09