baltakis 1Baltakis, Algimantas. Akimirkos: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.

 

Algimantas Baltakis, gimęs 1930 m. ir savo pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidęs 1955 m., priklauso Lietuvos dabartinių poetų viduriniajai kartai. Vienas ryškesnių šios kartos atstovų, už eilėraščių rinkinį "Požeminės upės" jis buvo apdovanotas 1966 metų vadinamąja respublikine premija. Nuo 1964 m. jis yra literatūros žurnalo "Pergalės" vyr. redaktorius. Šįkart žvilgtersime į jo paskutinį eilėraščių rinkinį "Akimirkos", išleistą Vilniuje 1970 m.

"Akimirkose" Baltakis yra įvairus savo stiliumi bei tematika. Čia jis tradiciškas, čia naujoviškas; čia jis abstraktus, čia konkretus. Todėl, užuot ieškojus, kas apskritai yra jo stiliui būdingiausia, galima iškelti įdomesnius jo stiliaus bruožus ir juos panagrinėti pasisekusių ar nepasisekusių bandymų kontekste.

Vienas ypatingai įdomus Baltakio eilėraščių bruožas yra paprastumas. Gan ryškiai šis paprastumas yra matomas vieninteliuose dviejuose meilės eilėraščiuose šiame rinkinyje: "Repeticija" ir "Namelis prie Lielupės".

Eilėraštis "Repeticija" yra liūdnas — kareivis atsisveikina su savo mylimąja traukinio stotyje. Tačiau vengiama karštų meilės bei ištikimybės priesaikų. Užuot rašęs, kad mylimosios meilė yra gili, kaip jūra ir tvirta, kaip mūras, jis paprastai sugretina du vaizdus — minios triukšmingą paviršutiniškumą ir mylimosios gilų vienišumą "žmonių sumaišty". Savo paprastumu ir ramumu Baltakis pasiekia nuoširdų bei giliai jausmingą toną.

"Namelis prie Lielupės" yra ne tragiškas, o linksmas, žaismingas meilės eilėraštis. Vėl Baltakis vengia perdėjimo ir sentimentalumo. Iš tiesų, jis taip šaltai rašo, kad pirmieji keturi posmai gali atrodyti prisipažinimas, jog meilė pradeda atvėsti.

 

Ar pastebėjai tu — kas metai daros

Trumpesnės vasaros, ilgesnės žiemos.

Jei ir toliau taip dėsis — pamatysi —

Kūrensim krosnis ištisus metus.

Jei taip jau nori, pasakysiu tiesiai —

Prognozė toji liečia vien tik mus.
(p. 84)


Tik paskutiniame posme paaiškėja, kad čia nerašoma apie meilės atvėsimą, bet apie jos karštėjimą: Namelį šį tarp Lielupės ir jūros, Kur aš kiekvienų žiemą atvažiuoju, Rašau eilėraščius, žiūriu pro langą, O tu per dieną krosnį kūreni, (p. 85) Sujungiant meilę su žiema ir neįdedant tiesioginių meilės prisipažinimų, Baltakiui pasiseka sukurti nuoširdų toną ir išvengti to saldumo, kuris dažnas giedriuose meilės eilėraščiuose.

Šalia paprastumo, šiuose meilės eilėraščiuose pastebimas ir antras įdomus bruožas — užbaigimo svarba. Tik užbaigime eilėraštis "Repeticija" suranda savo giliąją prasmę — meilę, sujungtą su mirtimi. Be paskutinio posmelio eilėraštis "Namelis prie Lielupės" galėtų turėti visai Įritą prasmę. Užbaigimo svarba jaučiama ir eilėraštyje "Saulėje ant žolės", kuris šiam numery spausdinamas. Šiame eilėraštyje Baltakis stengiasi abstrakčiai apibūdinti tam tikrą jausmą, bet staiga paskutinėse eilutėse nutraukia šio jausmo apibūdinimą ir nupiešia konkretų vaizdą:


Greta manęs,
Ant letenų padėjęs snukį,
Snaudžia didelis, kudlotas šuo.

(p. 79)


Ką bendro šis vaizdas turi su eilėraščiu? Kodėl Baltakis jį įdėjo? Skaitytojas yra priverstas pats apmąstyti, kas ta "primityvi laimė" — ar rašytojas ja džiaugiasi, ar šuo? Ar žmonės iš viso gali ta laime džiaugtis? Be paskutinių eilučių eilėraštis būtų gan blankus ir neįdomus.

Trečias Baltakio eilėraščių bruožas, kurį noriu iškelti, yra kontrastų naudojimas. Eilėraštyje "Repeticija" kontrastai tarp linksmos masės ir pasimetusios moters, tarp linksmų kareivių ir susimąsčiusio kareivio išryškina tos moters ir to vyro meilę. Baltakis taip pat moka vartoti kontrastus sukurti nuotaikai. Eilėraštis "Tikroji Nida", kuris yra nuotaikos eilėraštis, vien kontrastais yra išvj S-tytas. Čia aprašoma Nidos gamta, kuri gali pasiekti gana dramatiškų momentų. Užtat dramatiškai susikertą sugretinti vaizdai tinka šiai gamtai aprašyti:


 Nieks tau komplimentų nebesako:
"Ach kokia graži! Kokia miela!"
Bangos tuščių paplūdimį plaka,
Vaikšto kopom vėjas ir migla.

(p. 91)

Eilėraštyje "Ant geltono smėlio" kontrastas sukuria tą ironišką toną, kuris nejučiomis iš eilučių išplaukia. Kontrastas nėra dramatiškas, nes nėra vaizdinis. Tačiau jis yra efektingas. Paskutinėse eilutėse aiškiai jaučiama ta ironija, kuri išplaukia iš kontrasto:


Ir mudu, užmiršę, kad smėlis —
kapinės. —
Kepinamės.

(p. 72)


Ne visur kontrastai yra taip efektingai vartojami. Eilėraštis be pavadinimo 101-me puslapyje prasideda:


Noras atbusti ir noras užmigti.
Noras gyventi ir noras mirti.
Noras greičiau su tavim susitikti.
Noras greičiau su tavim atsiskirti.

 ir tęsiasi visai taip pat, t. y., išvardijant prieštaraujančius norus. Kadangi čia kontrastas yra tik pačiam kontrastui naudojamas, jis nesuteikia eilėraščiui prasmingos struktūros. Jis galėjo būti žymiai trumpesnis ar žymiai ilgesnis, nieko neprarasdamas ir nieko nelaimėdamas.

Kartais Baltakis parašo eilėraštį, išvystydamas tik vieną metaforą. Pvz., eilėraštyje "Sizifo akmuo" jis lygina eilėraščių rašymą su Sizifo kančia:


Rašau eilėraštį, kurio
Tiek metų negaliu užbaigti.
Matyt, iš nieko jį kuriu,
Bet darbas toks manęs nebaido,
(p. 117)

 

Nors šiame bandyme rezultatai yra neblogi, ši Baltakio priemonė, būtent metaforos išvystymas, kartais mažiau pasiseka.

Eilėraštis "Ant slenksčio" lygina pasaulėžiūros turėjimą su sėdėjimu ant slenksčio. Šis palyginimas nėra visiškai nevykęs, tačiau jo išvystymas yra pavojingas, kadangi paralelės ne visur išsilaiko. Pvz., Baltakis rašo:


Tu juokies: "Pasikeiskime vietom,
Padalinkim iš naujo pasaulį . . ."
Ir tada mes kitaip atsisėdam.
Tu — į tamsą, o aš — į saulę.

(p. 65)


Čia kaip tik ir sugriūna metafora — mes negalime taip lengvai savo žvilgsnį į pasaulį pakeisti. Šalia tokio metaforos netikslaus išvystymo atsiranda ir kitas trūkumas — jos išvystymo paviršutiniškumas. Eilėraštyje "Žiemos chirurgai" Baltakis lygina žiemos gamtą su operaciniu kambariu:

Balti chirurgai operuoja sielą —
lšpiauna — tartum vėžlio auglį —
juodą gėlą.
(p. 82)


Eglės tampa gailestingomis seserimis, jovarai — daktarais. Saulė virsta į operacinę lempą, o varveklis į lancetą. Pagrindinė šio eilėraščio mintis yra įdomi — žiema nuramina sielą, tartum kokį auglį išpiauna. Tačiau detalios metaforos yra visai nereikalingos. Jos nei išryškina, nei pabrėžia šią pagrindinę mintį. Kodėl jovarai (ne ąžuolai, pvz.) yra kaip "jautrūs daktarai"? Peršasi mintis, kad buvo norima pakartoti raidę "j". Drebulės, lygiai kaip eglės, gali būti palygintos su gailestingomis seserimis. Šitokių metaforų suradimas yra mechaniškas, ir jų sueiliavimas yra panašesnis į žaidimą, negu į eilėraštį.

Reikia pabrėžti, kad, nors čia iškelti bruožai bei priemonės (paprastumas, užbaigimo svarba, kontrastas ir metaforos išvystymas) sutinkami Baltakio poezijoje, jie nėra būtinai tipingi jai. Pvz., nors yra paprastumo Baltakio eilėraščiuose, tačiau yra ir perdėjimų. Eilėraštyje "Amžiaus spalvos" padaryti šitokie palyginimai:


Lyg išmatom planetą ištepliojo.
Šie dvidešimto amžiaus kanibalai.
(p. 48)


Ir dar ilgai fašizmo rudas voras
Anemišką Europą būtų čiulpęs . . .
(p. 49)


Aišku, kad Baltakis nė nesiekė subtilumo šiose eilėse. Gal todėl jis jas pavadino publicistine poema; tačiau vis dėlto jos netinka poezijos rinkinyje.

 

Tur būt, pats įdomiausias Baltakio techninis bruožas yra savitas rimavimas bei žaidimas su garsais. Keletas rimavimo pavyzdžių: Muravjovas – jogas, likimas – Algimantas, dirba – virvę, vyras – korikas, trylika – rizika. Įdomus efektas sudaromas, naudojant aliteraciją vietoj rimo, gale eilutės: bruką – bėriuką, aštrios – ašaras, paraką — prakaito. Kartais garsai yra vartojami nuotaikai sukurti. Pvz., eilėraštyje "1863", garsai "gard" ir "kart", pasikartoją pirmose dviejose eilutėse, sukuria žiaurumo bei kartumo nuotaiką:


Pro Gardiną į Karteną.
Pro Karteną į Gardiną,

(p. 11)


Dažnas gomurinių garsų kartojimas sustiprina ir eilėraščio "Ant geltono smėlio" sausai ironišką toną.. Garsų banguojantis keitimasis lyg ir sudaro eilėraščio "Vaivorykštės tiltu" prasmę:


Pro liepą.
Per lieptą.
Pro lietų.
Per Lietuvą.
Pro ievą.
Per pievą,
Kur pienės
Ir piemenys.
I tylą.
Į tolį...

(p. 32)


Baltakis atkreipia dėmesį ne tik į garsų skambesį, bet ir į jų plaukimą. Nors ritmas daugumoje jo eilėraščių yra sklandus, gal net met-ronomiškas, yra įdomių išimčių. Eilėraštyje "Ant geltono smėlio", kur jungiamos mirties ir gyvybės temos, yra dvejopi ritmai — metronomiš-kas: (žr. šio eilėraščio trijų eilučių posmelį) ir nesklandus, kapotas (pvz., kombinacija "kapinės - kepinamės") Yra ir ypač gerai sueiliuotų sakinių. Pvz., berniuko judesiai eiliavimo dėka vaizdžiai apibūdinti:


O berniukas
Išsiėmė iš kišenės akmenėlį,
Užsimojo
Ir iš visų jėgų paleido aukštyn,

(p. 69)


Trečioji eilutė įesmina tą pauzę judesy, kuri įvyksta tarp užsimojimo mesti ir akmenėlio paleidimo.


Eilėraštyje "Į pagalbą kritikams" pats poetas apie save šitaip rašo:


Seniau buvau novatorius,
Dabar esu redaktorius.
Praneškit: sugadino
Redaktoriaus kėdė.

(p. 130)

 

Tačiau iš šio rinkinio yra aišku, jog A. Baltakis yra per kuklus — jis tikrai nėra "sugadintas" kaip poetas.

 

Aidai, 1972 m. gruodis