Laisvės idėja — vienintelė Borutos eilėraščių filosofinė atrama. Tai svarbiausias argumentas, kuriuo grindžiamas priešinimosi veiksmas. Maištaujančio herojaus galutinis tikslas ir aukščiausias vertybių matas. Boruta neturėjo strateginio plano, kas įgyvendins „laisvo žmogaus laisvoje visuomenėje“ projekciją. Jis nekvaršino galvos, kaip suderinti individualios laisvės principą su kolektyvinio žmogaus sambūvio reglamentu, su biologinio ir socialinio determinizmo dėsniais, lemiančiais atskiros asmenybės padėtį ir sąmonę. Jis neieškojo realių laisvės formų ir garantijų. Laisvė — tai siekimas, o ne įsikūnijimas. Tai miražas, vedąs per kasdienybės dykumą. Tai begalybės dalis, o ne apčiuopiamas faktas. Per laisvės idėją Borutos lyrika, išaugusi iš konkrečios emocinės patirties ir tolima filosofiniams aspektams, išėjo į beribiškumo sferą, kurios smrbolistai ieškojo transcendentinėje problematikoje.
Lietuvių lyrikoje iki tol dar niekas nemokėjo taip gaivališkai būti laisvas kaip Boruta. Žmogus yra įaugęs į savo aplinkos dirvožemį, susmegęs į supančius daiktus, apnarpliotas kasdienybės rūpesčių. Kokį milžinišką prisitaikymo įpročių, determinuojančių sąlygiškumų ir baimės klodą reikėjo nublokšti nuo savęs, kad pasijustum laisvas! Tai vyriškos drąsos ir dvasinio kategoriškumo aktas, išvedantis žmogų į nesuvaržytą būtį.
Nežinau, katrą pirma pamilau,
viesulą ar tave, mano mylima.
Bet dėl tavęs, o viesula!
Bet dėl tavęs, o mylima.
Einu gyvent beprotiškai pašėlęs.
— rankas ištiesęs mylimai,
— iškėlęs vėtrai vėliavas.
Šėlk su manim, viesula,
mūsų keliai platūs, tiesūs.
Neverk, o mano mylima,
Jei žūtų vėtroj tavo mylimas.
,,Su viesula ir su mylima“
Laisvės idėją Boruta pavertė stipriausiu žmogaus išgyvenimu. Jo lyrikoje laisvė yra ne tiek politinė sąvoka, kiek ypatinga dvasinė būsena, suartinanti žmogų su jo idealine projekcija. Tai žmogiškos būties išsipildymas, kupinas džiaugsmo ir harmonijos. Tapatybė su gamtos ritmu, nepaliestu išnykimo grėsmės. Pašėlęs vidinis atvirumas, kai jau nieko nepaisoma. Eilėraštis ,,Laisvo vėjo valia“ — tikras Borutos šedevras: taip impulsyviai trykšta visagalis laisvės jutimas, taip natūraliai žmogus įeina į begalinę erdvę, taip gražiai susilydo folklorinio paralelizmo simetrijos, pasikartojančių garsų skambesys (ei, ė, dr), imperatyvinė intonacija ir aforistinis glaustumas į melodingą skrydį:
Laisvo vėjo valia drumstis,
žalio šilo — gausti.
Tai ir man negali niekas
gausti drumst uždrausti.
Argi aš ne vėjas?
Argi aš ne šilas?
Tegyvuoja valia vėjo.
Tegu skamba žalias šilas.
Vasarojui reikia vėjo,
reikalingas garso šilas.
Reiškia, tokių teisių turi
mano neramus troškimas.
Drumskit, vėjai, vasarojus,
aš jums drumsti draugas.
Aš drumsčiu tą žalią javą,
kur krūtinėj auga.
Laisvės principas, romantiškai suabsoliutintas, tapo moraliniu imperatyvu, pagal kurį asmenybė teisė ir vertino save, netekusi dievo. Boruta pasirinko šį principą pagrindiniu savo kūrybos, estetikos ir visuomeninės veiklos kriterijumi.
Kai ,,Trečias frontas“ svaidė akmenis į romantizmą, Boruta nedrąsiai pritarė. Bet jam atrodė, kad „romantika poezijoje buvo ir bus“ (IX, 185), nes žmogus visada laušis iš esamo gyvenimo krantų į nerealizuotų tikslų ir svajonių begalybę. Boruta liko romantinio pasaulėvaizdžio poetas — „bene pats ryškiausias kaimiško romantizmo poetas“, pasak K. Korsako (1). Poeto idealai, siekiai ir viltys spindėjo toli anapus viešpataujančios santvarkos. Jis turėjo išpūsti savo jėgas iki mitologinių dydžių, o savo žygius ir pastangas pakylėti iki legendos, kad galėtų stovėti pasipriešinimo pozicijoje. Boruta susikūrė poetinę mitologiją etinių vertybių pagrindu, iškeldamas vidinę laisvę, drąsą, kategorišką sprendimą ir draugystę kaip žmogiškos egzistencijos imperatyvą.
Todėl tau mano meilė kaip vėtra
ir dainos — jų aidas
iš pamario vėjų išplėštas
ir — kaip vėjas — palaidas.
„Moteris Baltijos kranto“
Tegu ir nieko nebeliktų
iš dovanų žalios jaunystės,
tačiau, kaip saulę danguje, aš pasilikčiau
Tavo draugystę.
„Draugystei“
Į romantiškai suabsoliutintų vertybių lygį Boruta iškėlė ir tėviškės vaizdą, kurį emigranto nostalgija pavertė spindinčiu stebuklu, regimu tik atsiminimuose, vienintele mylimąja, pakelta iki dangaus ir nepasiekiama. „Tada man tolumoj nušvinta Tavo veidas / ir žvaigždės klaupiasi po kojų Tau“ (2). Šita figūra šaukė savęsp poetą, žadėdama išblaškyti vargšo utopisto nerimą ir prieštaravimus. „Pareisiu kada į tėviškę pėsčias / ir sustosiu po vartais ties gluosniu“ (3). Tėviškės motyvas vėl įgavo lemiamą reikšmę žmogaus gyvenime, kaip ir Maironio laikais, prisipildė skausmingos adoracijos, kaip ir tuometinėse neoromantikų eilėse.
Supylęs aukštų vertybių pilkalnį, Boruta stovėjo jo papėdėje su ištikimybės ir pamaldumo išraiška. Jis nedrįso abejoti savo šventaisiais. Nedrįso pažvelgti į antrąją medalio pusę. Jam svetima autoironija, itin paplitusi anais vertybių reliatyvumo laikais. Jis tikėjosi jėga pramušti langą į žmonijos laimę, todėl stovėjo įsitempęs, pasistiepęs, nedvejodamas savo misija ir poetinio žodžio galybe — „Daina mums vargą vargt padėjo, / daina iš vargo išvaduos“ (I, 82). Tikrovės reiškinius, idėjas, išgyvenimus Boruta suvokia per poetizacijos ir net heroizacijos prizmę, būdingą romantiniam pasaulėvaizdžiui.
Į Borutos vaizdinę mąstyseną romantizavimo aspektas įliejo tam tikrą apriorinių sprendimų ir bendrų kategorijų kiekį, kuris nusėsdavo eilėraštyje skambiomis deklaracijomis. ,,Per mūsų kovą, prakaitą ir kraują, / Žinau aš! — / Pasaulis užtekės, kaip saulė, / šviesus, skaistus ir naujas!“ (4) Gamtos motyvus šis aspektas įkyriai stūmė alegorizacijos link: ,,Nieko. Atgal dar sugrįšim, / sutelks mus į būrį audra“ (I, 98). Palyginimams ir metaforoms jis diktavo stambius dydžius ir grandiozinius šuolius, nepakęsdamas smulkios detalizacijos ir vos numanomų virptelėjimų. Todėl draugystė su tavim / tokia — kaip laisvės dainos, / tokia — kaip šiaurūs vėjai“ (I, 114). Kalbėseną ir jos toną šis adoruojantis santykis negailestingai tempė į patetiką. ,,— Atriekite akis! — / sušaudytas — / kaip milžinas atgis, / kai jis / minias / galingai ves / per sukilusias gatves“ (I, 112). Romantinė retorika orientavo Borutos eilėraštį į vienalinijinę sandarą, nereikalaujančią sudėtingesnio žodžio prasmės transformavimo ir giliai slypinčio plano.
Borutos kūryboje figūravo keli eilėraščio konstravimo būdai. Tai lietuvių lyrikos ,,geologinių klodų“ atovartos. Jos gana skirtingos. Kai XX amžiuje lietuvių lyrika ėmė sparčiai žengti, išsišakojusi įvairiomis kryptimis, nueito kelio ruožai nespėdavo aiškiau atsiskirti vienas nuo kito. Neretai to paties poeto kūryboje taikiai sugyvendavo poetinio mąstymo priešingybės, kurios istorinėje raidoje kategoriškai neigė viena kitą.
Poeto mintis, pilna vėtrų ir žaibų, gali išsitekti tik bekraštėje erdvėje. Uždaras keturių kambario sienų scenovaizdis jam per siauras. Eilėraščio eksterjeras keičiasi, kaip ir vidinė žmogaus būsena, kaip ir pati istorija, skubanti į esmines pervartas. Dinaminė slinktis daro nestabilų ir žmogų, ir pasaulį, mėto iš nuotaikos į nuotaiką, neša iš vaizdo į vaizdą, pastebėdama tik stambius masyvus, ryškius kontrastus ir aukščiausias įtampas.
Eilėraštyje „Laukiant traukinio“ nepastovumo ir kintamumo įspūdį sukuria ateinančio ir išeinančio traukinio motyvas. Mudu kalbamės, sustoję prie stoties bufeto, gal net patinkame vienas kitam ir galėtumėm išeiti „į kelią platų“. Bet ši situacija trunka tik kelias akimirkas, nes „traukinys jau čia“. Ir ji apibrėžta ne išorinio stebėjimo patvariais kontūrais, o vidinio monologo — dialogo siūbuojančiomis linijomis. Tai lyg įkaušusio piliečio kalba — iš pradžių su bufetininke, o paskui su savimi, padrika ir betikslė. Dinamikos įspūdį įkūnija pats kalbos būdas — akys bėga nuo vieno daikto prie kito, greitai keičiasi vaizdai, įsiterpia trumpos sakinių atkarpos, laisvai pulsuoja intonacija nuo natūralaus pašnekesio iki sujaudintos išpažinties.
— Panele, ar tau nenuobodu
stovėt prie buleto desėtkas antras metų,
jei taip —
išeikime į kelią platų.
Tyli. Tylėk, mieloji. Aš moteriai
per daug tikiu, nes visad alkanas
gal meilės, o gal vėtros,
gal duonos kasdieninės,
vis tiek,
po marškiniais lietuviškojo lino
krūtinėj neramu.
...taip trošku.
...taip tvanku.
Šiame eilėraštyje nebėra melodingų pakartojimų, griežtų simetrijų, glaudžios žodžių slinkties ir tvirtų kompozicijos sunėrimų, kaip tradicinio sukirpimo kūriniuose. Vyrauja laisvo judėjimo tvarka, pilna netikėtumų, kur vaizdas juda į priekį staigiais prasiveržimais, sakiniai bėga srautu, toli nušoka metaforos. Tai asimetriška tvarka, imituojanti impulsyvų pašnekesio bangavimą, jungianti stačiokišką toną su lyrine eksplozija, tolima kanoniškoms eilėms.
Avangardistinė eilėraščio architektonika organiškai išplaukia iš pasaulio judrumo įspūdžių, suintensyvintos jutimų energijos, supriešintos su miesčioniška ramybe. Borutos lyrinė introspekcija fiksuoja žmogaus egzistenciją kaip aktyvią pastangą ir drąsų veiksmą. Šią programišką egzistenciją („gyvenk kaip viesulą drąsiai ir rūsčiai“) poetas sviedžia pasaulio blogiui į nasrus, žinodamas, kad ji suduš. Žūtbūtinumo motyvas suriša išorinės aplinkos ir vidinės nuotaikos mobilumą, laisvo pašnekesio toną ir literatūrines asociacijas („amžinas Kolumbas“ atkeliavo iš A. Kurcijaus eilėraščio — VIII, 619) į dramatišką vientiso įvykio mazgą:
O mintys liūdnos
lyg garlaiviai per jūrą brenda,
gal todėl, kad dvasia —
tas amžinas Kolumbas —
naujos vis žemės ieško,
o ranka
stveries už saulės krašto,
gal kad vėliau už meto, antro, trečio
paleistum porą žodžių per padangių paštą,
kad toks ir toks daug rašė ir parašė,
kol galop parašė paskutinį tašką.
Nuo ekspresionistinio eilėraščio, kur poetas krovė „nesušukuotus“ vaizdus ir hiperboles vieną ant kitos, nesirūpindamas, kad lūžinėja eilėraščio karkasas, jis nuolat grįždavo į daugiaprasmiškų simbolių, metaforinių perkėlimų, neapibrėžtų peizažinių kontūrų, melodingų simetrijų stilistiką, kurią išugdė romantizmo tradicijos. Garsiai skelbdamas, kad „kultūra ne tik pametė nacionalinį pobūdį, bet ir kontinentalines žymes nusitrina“ (5), Boruta vis dėlto instinktyviai kabinosi į poetinės mąstysenos nacionalines lytis, bėgdamas iš didmiesčių į kaimo „laukus, žaliąsias pievas“, pasisukdamas nuo tribūniško universalumo į liaudies dainų paralelizmą ir parafrazes („Vai žydėk, žydėk, sausa obelėle, / tos dainos tau žalius lapus supūs“ (6).
Borutos polinkį į metaforines ir simbolines konstrukcijas, paveldėtas iš B. Sruogos ir V. Mykolaičio-Putino poetinės mokyklos, dar labiau sustiprino ir pakreipė nauja linkme senoji Rytų poezija, kuri nuo impresionizmo laikų buvo tapusi Europos lyrikos „didžiausiu atradimu“ ir aktyviu faktoriumi (7). Berlyne Boruta susižavėjęs skaitė vokiečių ekspresionisto Klabundo poetinių vertimų knygą „Rytų poezija“ (8). Kiekviena šios knygos eilutė — paprasta, lakoniška, o kartu daugiaprasmė. Vaizdo štrichas — lengvas, skaidrus, o kartu smingantis gilumon. Poezija plevena tarp žodžių kaip jų nematomas pratęsimas. Autoriaus sprendimai ir nuotaikos ištirpsta visuotinių būties dėsnių kontempliacijoje. Boruta irgi panoro kurti tokią ramią, glaustą, giliamintę lyriką be jausmingo draskymosi, kur pačiame vaizde glūdėtų daugialypio apibendrinimo punktyras.
Eilėraštyje „Baltijos peizažas“ autorius nė karto nepasirodo su savo sprendimais ir emociniais šūksniais. Temperamentingą ir agresyvią „aš“ poziciją pakeičia beasmenis stebėjimas. Saulė savaime skęsta mariose, o Baltija savaime šniokščia per naktį. Tai objektyvi eiga, kuriai nereikalingi subjektyvios savijautos stimulai. Piešinys — tikslus, griežtas, lakoniškas ir užbaigtas kiekvienoje trumputėje strofoje. O kartu jis turi antrąjį planą, kurio nematomas linijas palengva ryškina detalės, atšokusios nuo kasdienybės, ir paslaptingas visuotinis ryšys, jungiantis visus vyksmo dalyvius, kol pabaigoje atsiveria plati potekstės erdvė, palikta skaitytojo nuojautai.
Saulė vėjuotą vakarą
nuskendo Baltijos mariose.
Gintaro žvejai į Baltiją
išplaukė saulės žvejoti.
Per naktį nerimo Baltija.
Iš ryto žvejai į pakrantę
vežė saulę gintaro valtyje.
„Baltijos peizažas“
Eilėraštyje žodis tik sugestijuoja prasmę, bet neišsemia jos iki dugno. Sukurti iš prasminių obertonų tokią nematomą gilumą, tokią požeminę įtampą, glūdinčią anapus logiškų jungčių,— sunkiausia meninio uždavinio dalis. Sugestijavimo metodas Borutai buvo itin svarbus. Jis neturėjo savo rankose tekančios ir kintančios žodžių gausos, o buvo uždarytas atsikartojančių žodžių tvirtovėje. Kaip išreikšti naujas prasmes tais pačiais Baltijos jūros, vėtros, perkūnijų, sakalų įvaizdžiais? Lieka užtekstinių pratęsimų galimybė. Prasminės variacijos čia priklauso nuo kintančių emocinių niuansų, spalvų atšešėlių, o, svarbiausia — nuo judančios, neužbaigtos, tolyje dingstančios kiekvieno proceso perspektyvos, kuri savaip peršviečia nuolatinius vaizdo elementus. Šitaip eilėraštyje „Laisvi sakalai“ iš putiniško sakalų simbolio ir sruogiškos, ilgesingai monotoniškos, ritminės melodijos“ (9) Boruta sukūrė veržimosi aukštyn, drąsaus žygio ir tragiško pasiaukojimo baladę, pagrįstą vienos metaforos daugialype ir intensyvia plėtote, be aiškaus šifro ir baigiamojo taško.
Negerai, mano miela, labai negerai,
paklydo padangėj laisvi sakalai.
Išskrido su saule, su rytu kartu,
pranyko — nuskrido melsvuoju taku.
Eikliuoju sparnu užsimojo laisvai,
negrįš — nesugrįš, kai ges vakarai.
Tik žvaigždžių stulpai jų kelią nuties,
pačiam viduryje tamsiosios nakties.
Tik rytas liepsnodams iš naujo gaisru
praneš, kad mūs takas, tai — jų.
Gamtos vaizdas Borutos eilėraštyje visada įgauna žmogaus problematikos prasmę, kartais net nesuformuluotą, nematomą, o tik spėjamą. Nuolat aktyvizuojant žmogaus problematikos prasmę, gamtos vaizdas išsiplečia iki simbolio ir alegorijos.
Toks blaškymasis tarp kelių poetinės mąstysenos modelių (europinio ir nacionalinio), staigūs perbėgimai nuo avangardistinės urbanistikos į romantizuotą kaimietišku- mą, netikėti laužytų linijų ir melodingos simetrijos, ekspresyvaus riksmo ir daugiaprasmės simbolikos junginiai būdingi kone visįm Rytų Europos literatūriniam regionui, kur avangardizmas nespėjo giliau suleisti šaknų, o romantizmas jau buvo tapęs nacionaline tradicija“ (10). Borutos lyrika — vienas ryškiausių šito proceso atšvaitų Lietuvoje. Ji teka keliom;s atšakomis. Blaškosi kryžkelėse. Ji negali sutilpti į vienatipes konstrukcijas ir vienkartinius psichologinius stereotipus. Ji neužbaigta, visa tebesitęsianti. Lietuvių literatūroje ji neįtvirtino patvaraus stilistinio režimo ir nevirto užbaigtos poetinės kultūros apibendrinta formule. Borutos eilėraščių savitumas — tai skirtingų sandarų kontrastingas junginys, o jų jėga — autentiškas moralinių vertybių spindesys, dvasinė įtampa.
______________
(1) Radžvilas J. [Korsakas K.]. Duonos kasdieninės poetas. — Kultūra, 1934, Nr 3, p. 166.
(2) Boruta K. Duona kasdieninė, p. 63.
(3) Ten pat, p. 11.
(4) Ten pat, p. 56.
(5) Dovinė V. [Boruta K.]. Mūsų laikų žmogus. — Lietuvos žinios, 1930, birželio 28.
(6) Boruta K. Duona kasdieninė, p. 43.
(7) Neumann H. Die deutsche Dichtung der Gegenwart. — Stuttgart, 1933, S. 284.
(8) Žr. Lino K. [Boruta K]. Pro vokiško knygyno langą. — Trečias frontas, 1930, Nr 1. Uždarytas Kauno kalėjime, Boruta buvo pradėjęs 1935 m. versti Klabundo dramą „Kreidos ratas“ (VRBR, f. 10—14—239). Laiške žmonai iš Marijampolės kalėjimo jis įrašė savo paties išverstą japonų tanką (X, 317). O Šimaitė, globojusi poetą kalinimo metu, dėkojo jam už supažindinimą su senąja japonų lyrika (O. Šimaitės laiškai K. Borutai 1934?, kovo 10; 1935, balandžio 14. — VRBR, f. 10—2—50).
(9) Pvz.:
Kas vakarą tylų su skausmu žiūriu,
Kaip slepiasi saulė už girių tolių!
It vystančio žiedo, it ryto rasos
Taip gaila, taip gaila, taip gaila man jos!
(Sruoga B. Bangų viršūnės.— V., 1966, p. 50—51).
(10) Vengrų literatūros mokslininkas I. Šeteris rašo: „Didžiąją avangardizmo bangą, iškilusią vengrų lyrikoje tarp dviejų pasaulinių karų, netrukus lydėjo grįžimas į liaudies poezijos ar net antikos poezijos pavyzdžius“ (Soter I. Poesie hongroise apres Attila Joszef. — Arion, Budapest, 1970, p. 82).
Vytautas Kubilius. Kazio Borutos kūryba. V.: Vaga, 1985.