zemininkaizemininkai       Alfonsas Gricius: PAŽADINTI SFINKSAI. Lyrika. Išleido Lietuvos Dienos. Los Angeles, 1961. 47 p.

 

       Čia turime trečią Alfonso Griciaus lyrikos knygą. Pirmoji, "Žemė ir žmogus", išėjo 1947 m. Wiurzburge, o 1953 m. Australijoje buvo išspausdintos "Tropikų Elegijos". Šis rinkinys pasirodė Kalifornijoje, kur ir autorius nūn gyvena.

       Alfonsas Gricius susikūrė nuosavą poezijos pasaulį, kurį būtų gai pavadinti egzotiniu. Be abejo, jį paveikė buvimas tolimuose kontinentuose ir svetimose žemėse. Panašių pėdsakų yra palikusi Pietų Amerikos gamta Venancijaus Ališo knygose. Alfonsas Gricius nuo jo skiriasi tuo, kad egzotinės nuotaikos atsispindi visame jo rinkinyje. "Pažadintuose Sfinksuose" jis kalba apie atogrąžų lietus, tuščias, besieles dykumas, jakarandų girias, Chilmaro sodus, eukaliptus, oazes, žuvusius laivus, koralus, jūras ir saulėto popiečio blausią tylą. šiuos elementus autorius apgaubė savo nuotaika, tolybių ilgesiu ir svajone, drauge išgaudamas jiems atogrąžinio spalvingumo. Dainuodamas apie užmigusias jūras, jisai sako:

 

       Bet retkarčiais suvirpa jūrų tyloje
       Lengva vilnis ir ritasi pakrantėm žaist

       

       (11 p.).

       Savo pasaulį Alfonsas Gricius supa muzikos garsais. Tai nereiškia, kad jo poezija būtų muzikaliai skambi, sklandi ir žaisminga. Tačiau jis mėgsta kalbėti apie upių muziką, apie galingus chorus, vėjų ūžesį, amžinai triukšmingas naktis, fleitas, arfas ar sudužusias gitaras. Jam "Fatališkais akordais skambina ruduo" 134 p.) Jisai išgauna ir garsinių efektų:

      
       Norėčiau dar išgirsti, upe,
       Kaip ritasi linksmai gurgėdami
                                                 kriokliai;
       Gurgėjimas, lyg glostanti lopšinė,
                                                      suptų
       Bežadę naktį miego spinduliais

       (27 p.)

       Alfonso Griciaus eilėraščiuose jaugiama kruopšti struktūra: mintis, vaizdas ar įspūdis vedamas tam tikru nuoseklumu ligi prasmingos pabaigos. Jis paimtą temą išrutuliuoja į minties ar įspūdžio svorį paskutiniuose posmuose. Kai kuriuose "Pažadintų Sfinksų" eilėraščiuose matyti ir epinio pasakojimo, kaip "Obojoje" (24-25 p.)

       Jeigu Alfonsą Gricių tektų skirti prie kurios literatūrinės mokyklos, jį tektų pastatyti pusiaukelėje tarp parnasininkų ir simbolistų. Pirmiesiems jis būtų artimas savo palinkimu į gamtą, savo poezijos objekty-viniais polinkiais, vidudienio egzotika, o antriesiems — savo ilgesingomis nuotaikomis, bėgimu į muzikos pasaulį ir kai kuriomis netgi tradicinėmis mūsų simbolistų frazėmis, kaip: "Sumintos žemėj maskarado kaukės" (31 p.). Šiuos žodžius randame "Noktume", kuris savo vaizdais ir nuotaika galėtų priminti vieną kitą Putino panašaus stiliaus eilėraštį. Eidamas šiuo keliu, autorius stipriau nesišlieja prie vieno ar kito dabarties idėjinio ar literatūrinio baro, pasilikdamas nuosaikaus estetizmo poveikyje. Laikydamasis gan griežtos formos, jisai ir savo lyrikos išore neprimena modernizmo šauklių.

       Apskritai paėmus, "Pažadinti Sfinksai" palieka kiek vienodą įspūdį. Pasigestume posmų, kuriuose autorius prasiplėštų, tartų savo pranokstantį balsą. Dabar beveik visa jo knyga yra to paties lygio, neturi savo viršūnių — nei kritimų. Todėl su kitu rinkiniu tektų palinkėti autoriui kopti į viršūnes, nes ligi šiol jisai jau yra susiradęs savo lyrikos veidą. O einant į naujus laimėjimus, jam tektų vietomis atsižvelgti į jo posmų didesnį liaunumą. Tokias vietas kaip "Pradėdavo karščiau daug upės rainos Savuosius intakus apkabinti" (25 p.) vargiai galima pavadinti sklandžiomis. Pagaliau reikėtų dėmesį atkreipti ir į ritmą. Vienu jambu, kaip šiame rinkinyje, nederėtų pasikliauti. Tiesa, čia yra silpna vieta ir kai kurių kitų mūsų poetų, negalinčių išsivaduoti iš šio taip paslaugaus rimavimo. Tačiau tai kartais darosi kiek įkyru, ir jau būtų pats laikas susirūpinti rimų įvairumu. Pagaliau tektų šios knygos autoriui išvengti kai kurių trafaretinių žodžių ar frazių, ypač tų, kurios paimtos iš muzikos srities.

 

       Aidai, 1962/5 gegužė