Gasparas Aleksa (g. 1946 m.) – poetas, prozininkas, dramaturgas, gydytojas. 1970 m. baigė Kauno medicinos institutą. Ilgus metus dirbo chirurgu ir ortopedu traumatologu Šakiuose ir Vilniuje, atliko tūkstančius operacijų, dėstė chirurgiją Vilniaus medicinos mokykloje. 1991-1996 m. dirbo įvairiose valstybės ir visuomeninėse organizacijose, aktyviai dalyvavo kuriant fizinės negalios žmonių socialinės rebilitacijos sistemą. Nuo 1999 m. dirba Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentu, žurnalo „Bičiulis“ vyriausiuoju redaktoriumi ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Biochemijos katedros dėstytoju. G. Aleksos poezijai būdingi istorijos, tremties, mirties motyvai, mito, Biblijos elementai, mistinės ir mitinės figūros. Ribos tarp tikrovės ir nebūties, tarp mirties ir gyvybės išnykimas inspiruoja siurrealistinį pasaulėvaizdį. „Gasparas Aleksa rašo įtaigiai –  taip Lietuvoje dar niekas nerašė. Mes buvom pripratę prie V.Sirijos Giros romanų apie visokių liekarių nuotykius. Čia kas kita. Kūrėjo pasąmonę yra užvaldžiusi pasaulio kaip chirurginės operacinės metafora“ (Pranas Pornorauskas).

Apie Gasparą Aleksą ir jo tekstus:
Gasparo Aleksos bibliografija
Stanislovas Abromavičius. Atrakcija, kurios vardas Gasparas Aleksa (2008)
Lina Čekauskaitė. Pralaimėjęs žaidimą ir grobį (Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys, 2007)
Ramutė Dragenytė. Giedančio rupūžio poezija (Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys, 2007)
Neringa Mikalauskienė. Rupūžio drąsa giedoti (Gasparas Aleksa. Giedantis rupūžys, 2007)
Gasparas Aleksa. Kūrybinė drąsa ir baimė (2006)
Teismas eina, arba, Fabricijau, būk geras, nebesprogdink arklių... (G. Aleksos knygos pristatymas, 2006)
Elena Bukelienė. Ketvirtas romanas (Gasparas Aleksa. Fabricijus sprogdina arklius, 2006)
Eugenija Vaitkevičiūtė. Apie Fabricijų, ąžuolus ir meilę (Gasparas Aleksa. Fabricijus sprogdina arklius, 2006)
Elena Bukelienė. Tuštėjanti realybė (Gasparas Aleksa. Ėriukėlis stiklo ragais, 2003)
Violeta Šoblinskaitė. Teksto ir konteksto grumtynės: laimi skaitytojas?! (Gasparas Aleksa. Ėriukėlis stiklo ragais, 2003)
Gasparas Aleksa. Liūdesys yra pati natūraliausia žmogaus būsena (interviu, 2002)
Elena Bukelienė. Gasparo pasaulis (Gasparas Aleksa. Pusė obuolio Ievai, 2002)
Pranas Pornorauskas. Gyvenimo graužtukas visiems (Gasparas Aleksa. Pusė obuolio Ievai, 2002)
Juozas Aputis. Gyvų žmonių gyvenimo pradalgės (Gasparas Aleksa. Adomo broliai ir moterys, 2001)
Elena Bukelienė. Romanas apie chirurgiją (Gasparas Aleksa. Adomo broliai ir moterys, 2001)
Laumija Nukiaušienė. Medice cura te ipsum (Gasparas Aleksa. Adomo broliai ir moterys, 2001)

Gasparo Aleksos tekstai:

Eugenijus Ališanka (g. 1960 m. Barnaule, Rusija) – poetas, vertėjas, eseistas. Vilniaus universitete baigė Matematikos fakultetą. Dirbo Kultūros ir meno institute moksliniu bendradarbiu, 1994–2002 m. – LRS tarptautinių programų direktoriumi, tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ direktoriumi. Nuo 2003 m. dirba žurnalo „Vilnius“, leidžiamo anglų (The Vilnius Review) ir rusų (Вильнюс) kalbomis, vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, PEN klubo narys. Dalyvavo daugiau negu trisdešimtyje festivalių ir literatūrinių renginių visoje Europoje, todėl kartais pašaipiai vadinamas „literatūros turistu“. „E. Ališankos kūryba galėtų būti vertinama kaip beveik kraštutinė intelektualistinė poezija, ženklinanti vieną labiausiai nuo tradicinės lietuvių lyrikos nutolusių laukų. Galima paradoksaliai tvirtinti, kad ši poezija – antropocentrinė, egocentrinė ir kartu becentrė, be Dievo ir be žmogaus tuo pačiu metu“ (Arnas Ališauskas).

Apie Eugenijų Ališanką ir jo tekstus:
Eugenijaus Ališankos bibliografija
Karolis Baublys. Gerumas su bulve ar griežčiu širdy (Eugenijus Ališanka. Exemplum, 2006)
Castor&Pollux. Pavyzdžiui, Ališanka (Eugenijus Ališanka. Exemplum, 2006)
Nida Gaidauskienė. Exemplum eugenium (Eugenijus Ališanka. Exemplum, 2006)
Aušra Kaziliūnaitė. Opa, opa į Europą! (Eugenijus Ališanka. Exemplum, 2006)
Pranas Visvydas. Sėdėjau ant žalio metalinio suolo (Eugenijus Ališanka. Exemplum, 2006)
Jolanta Paulauskaitė. Naujos kokybės ženklas (Eugenijus Ališanka. Iš neparašytų istorijų, 2002)
Pranas Visvydas. Saulėto „šaldytuvo“ kaimynijoje (Eugenijus Ališanka. Iš neparašytų istorijų, 2002)
Gitana Notrimaitė. Studija apie postmodernizmą (Eugenijus Ališanka, Dioniso sugrįžimas, 2001)

Eugenijaus Ališankos tekstai:

Arnas Ališauskas (g. 1970 m.) – poetas, kurio stilius susiformavo vadinamojoje „Poetų kalvėje“, Sąjūdžio metais įkurtoje lietuviškos poezijos metro M. Martinaičio. A. Ališauskas baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir ilgus metus dirba Lietuvos Prezidento referentu. Jis nėra ypatingai produktyvus – 1996 m. išleidęs pirmąją eilėraščių knygelę, kitą rinkinį sudarė tik po 11 metų pertraukos. Kartais A. Ališauskas vadinamas neoklasiku (dėl dėmesio eilėraščio formai ir gerai įvaldytos silabotonikos), kartais – neosentimentalistu, nes, kaip jis pats sako, svarbiausia rašant – „nuoširdumas. Ne sentimentaliąja, o sąžinės, sąžiningo ir atviro santykio su pasauliu prasme“. Jo eilės šaukte šaukiasi ritmo ir rimo, jo balsas kiek prikimęs nuo patetikos, bet drauge – šiurkštokas nuo kartėlio, kurį kelia tikrumo ir prasmės ilgesys, noras regėti tikrąsias vertybes, kaip svarbiausią paskatą pasirenkant melancholiškos, kartais kiek ironiškos nevilties kriterijų. „Nuotrauka, kaip ir gamta, žmogus, bet kuri šio gyvenimo realija blunka, gęsta, skeldėja, bet A. Ališausko poezijoje tampa reikšmingi kaip dievybės atspindžiai. To anapusinio prisilytėjimo nepajėgia išgairinti viską sparnais užklojantis laikas, nes lieka buvimo drauge akimirka „iš seno fotografijų albumo“ (Irena Slavinskaitė).

Apie Arną Ališauską ir jo tekstus:
Arno Ališausko bibliografija
Arnas Ališauskas. Daugybė knygų – nuožmus popsas (interviu, 2008)
Per pusmetrį nuo realybės (poetą Arną Ališauską kalbina Rimvydas Stankevičius) (2007)
Castor&Pollux. Poetų kalvės šnipštas (Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas, 2007)
Nida Gaidauskienė. Ligos smilkymas židinio smalkėmis (Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas, 2007)
Irena Slavinskaitė. Suskaidytos sulietosios prasmės (Arnas Ališauskas. Rentgeno nuotraukų albumas, 2007)

Arno Ališausko tekstai:

Žilvinas Andriušis (g. 1972 m.) – poetas, prozininkas, eseistas, literatūros kritikas, onirikas bei slapyvardininkas. 1996 m. įgijo istorijos bakalauro laipsnį, 1998 m. tapo filosofijos magistru. Ž. Andriušis manosi įvaldęs sapno užrašymo technologijas, todėl laiko save „sakinių sapnuotoju“. Šis siurrealistinis rašymo būdas sudaro galimybes realizuoti kalbinį pasąmonės lygmenį, pašalinti kasdieninę logiką, kuri neretai trukdo suprasti pasąmonės absurdo poetiką, įvilkdama kalbą į mokyklinės gramatikos rėmus. 2003 m. autorius išleido antiloginį, onirinį, filosofinį traktatą „BILDUNGAS“, 2008 m. pabaigoje pasirodys antroji eksperimentinės poezijos knyga „BAL ONIRIQUE“. „Man regis, kad pilkos poezijos debiutų mūsų krašte per akis, skaudžiai geliančios ar šokiruojančios prozos – nėr. Ilgų ir nuobodžių apsakymų ar romanų žmonės nelabai skaito. Koncentruota, smūgiuojanti Žilvino Andriušio frazė galgi būtų mažytis dušas klišių ir štampų sugraužtai publikos daliai“ (Sigitas Geda).

Apie Žilviną Andriušį ir jo tekstus:
Žilvino Andriušio bibliografija
Muzika – pasąmonės kalba (Žilvino Andriušio ir Mykolo Natalevičiaus opera „Bildungas“) (2008)
Marius Burokas. Literatūrinis chuliganas celofanuotais viršeliais (Žilvinas Andriušis. Bildungas, 2003)
Gerasis D. Trumpas įvadas į onirinį diskursą ir Žmogaus-Sfinkso kritika (Žilvinas Andriušis. Bildungas, 2003)
Benediktas Januševičius. A – A (Žilvinas Andriušis. Bildungas, 2003)
Pranas Visvydas. Galvos raikymui skirtos mintys (Žilvinas Andriušis. Bildungas, 2003)

Žilvino Andriušio tekstai:

Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940 m.) – poetas, eseistas, dailėtyrininkas. 1965 m. baigė Vilniaus universitetą, 1973 m. apsigynė daktaro disertaciją. Nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, docentas. Keturių eilėraščių rinkinių autorius: „33 eilėraščiai“ (1994), „66 eilėraščiai“ (1998), „Eilėraščiai“ (2000) ir „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“ (2005), kartu su kitais lietuvių eseistais parašė esė romaną „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), 2004 m. išleido esė rinkinį „Rašymas dūmais“  Originalių dailėtyros, kultūrologijos darbų autorius. Bendradarbiauja savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. A. Andriuškevičiaus poezijoje daug dėmesio skiriama spalvoms, atspindžiams, šešėlių žaismui. Poetinė kultūra minimalistinė, ryški Rytų estetinė ir poetinė mokykla, dominuoja gamtos ir žmogaus santykio refleksija, pereinanti į estetizuotą peizažą. „Jei būčiau A. Andriuškevičius, nuolatos turėčiau galvoti apie tris esminius dalykus: vienatvę, anapusybę ir mirtį. O turėčiau tuos dalykus jaukintis. Estetiškai. Preciziškai. Nemigos naktimis parinkdama žodžius ir atsižadėdama dėmesio artimiesiems. Subtiliai kurdama vienatvės, anapusybės ir mirties nuo nieko nenukopijuotus originalius vaizdinius (Giedra Radvilavičiūtė).

Apie Alfonsą Andriuškevičių ir jo tekstus:
Alfonso Andriuškevičiaus bibliografija
Alfonsas Andriuškevičius. Apie daug ką... (interviu, 2008)
Alfonsas Andriuškevičius: „Esu vertėjas mėgėjas“ (10 anglakalbių poetų, 2008)
Apie dailę ir japones. Kalbasi Alfonsas Andriuškevičius ir Austėja Čepauskaitė (2008)
Eskizai. Su dailės kritiku Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Dovilė Zelčiūtė (2005)
Ekstazės ištikti eilėraščiai (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai, 2005)
Castor&Pollux. Turininga! (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai, 2005)
Laimantas Jonušys. Besieniame prieangyje (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai, 2005)
Tautvydas Nemčinskas. Išėjimo knyga? (Alfonsas Andriuškevičius. (Prieš)paskutiniai eilėraščiai, 2005)
Pakeliui iš sekso į erotiką. Alfonsą Andriuškevičių klausinėja Sigitas Parulskis (2004)
Neringa Mikalauskienė. Žvilgsnis į būties ir kultūros fragmentų metafiziką (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)
Agnė Narušytė. Transcenduoti su A. A. (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)
Giedra Radvilavičiūtė. Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)
Audronė Žukauskaitė. Filosofija be mėšlungio (Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais, 2004)

Alfonso Andriuškevičiaus tekstai:

Stasys Anglickis (1905–1999) – poetas, pedagogas, visuomenės veikėjas, Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatorius. 1927 m baigė Telšių mokytojų seminariją, 1932 m. – germanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo mokytoju, gimnazijos direktoriumi. 1931–1969 m. išleido 7 poezijos rinkinius, 1972 m. – rinktinę „Žemė ir želmenys“. 1938 m. Kaune sudarė žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“. Tarybų Lietuvos laikais Stasys Anglickis ilgai buvo literatūrinėje nuošalėje. Socializmo ideologai Stasį Anglickį nuolat kritikavo už tylėjimą, nenorą apdainuoti naują tikrovę, o 1950 metais, netekę vilties „perauklėti“, pašalino iš Rašytojų sąjungos. Pagrindinė S.Anglickio kūrybos tema yra žmogaus ir gamtos vienybė, įkūnijanti tiek gėrį, tiek blogį. Rašytojas turtino poeziją savo kalbos leksika bei su kultūra ir mokslu susijusiu žodynu. 1996 m. rašytojas apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu. Jo vardu pavadinta Kuršėnų vidurinė mokykla.

Apie Stasį Anglickį ir jo tekstus:
Stasio Anglickio bibliografija

Donaldas Apanavičius (g. 1975) – poetas eksperimentatorius, kuriantis konkrečiąją poeziją. Baigė Vytauto Didžiojo Universitetą ir Vilniaus Dailės akademiją, turi menų magistro laipsnį. Debiutavo 1999 m. konkrečiosios poezijos rinkiniu „Gramatikos“. Eksponavo savo tekstus 2000 m. parodoje „Nekaltas gyvenimas“ Šiuolaikinio meno centre. Septynerius metus dirbo radijo laidų vedėju, užsiėmė meno vadyba. Nuo 2000-ųjų dirba viešųjų ryšių agentūroje, užsiima idėjų kūryba ir vystymu, strategine komunikacija, darbo metodikų kūryba ir vystymu. 2003 m. nusifilmavo vaidybiniame filme „Mergaitė ir kaulai“ (rež. Karolis Jankus). Jo poezija dažnai įvardijama grafiniu konceptualizmu.

Edas Austworkas (g. 1984 m.) – multiinstrumentalistas, savamokslis kompozitorius, atlikėjas ir tekstų rašytojas. Gimė ir užaugo Kaune, studijuoja dailės institute. Kuria ir įrašinėja dainas nuo 1999 metų, groja praktiškai visais instrumentais, koncentruojasi į instrumentinę muziką. Su jo muzikine kūryba galima susipažinti esnips.com. Edas Austworkas sukūrė ir tekstinių kūrinių, daugelį kurių galima rasti rasyk.lt. „Mano kūryba apima džiazo, roko, avangardo muzikos stilius. Rašau dainas, instrumentines kompozicijas, absurdo humoro dialogus. Stebiu aplinką, kurioje gyvenu, ir paverčiu visa tai tam tikra meno forma“ (Edas Austworkas).

Apie Edą Austworką ir jo tekstus:
Sigrida. Kiek prieštaringi pasvarstymai apie Edo Austworko apsakymų rinkinį „Kurmių filosofija“ (2007)

Edo Austworko tekstai:

Alis Balbierius (g. 1954 m.) - poetas, fotografas, publicistas. 1978-1981 m. dirbo Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus moksliniu bendradarbiu Ventės rage, 1982-1996 m. - įvairių laikraščių redakcijose. Priklauso ne tik Rašytojų, bet ir Fotomenininkų sąjungai, Lietuvos ornitologų draugijai, yra Gamtos fotografijos fondo pirmininkas, 1989-1992 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos žaliųjų judėjime. A. Balbierius yra išleidęs 6 eilėraščių ir 2 esė rinkinius. A. Balbieriaus pasaulėjautai bei poezijos formoms budingas harmonijos ilgesys ir švelnumas. Tačiau gamtos reiškiniai, formuojantys jo įvaizdžius ir refleksijų kryptį, nėra vienintelė dominantė. Tolydžio įsivyrauja bendresnis pasaulio dermių ir nedermių motyvas, filosofavimai, pilietinis susimąstymas, vedantis į eilėraščius proza ir poetines esė. „Mąstantis drugelis… Mąstantis sliekas ar medituojantis medis. Visiškai ne beprasmiška – jie netoli dzeno. Ir, regis, iš tiesų gamtoj “mąsto” visos jos gyvosios ir negyvosios formos, jų suma, visa materija. Mes uzurpavome mąstymo teisę, manydami, kad tik mūsų mąstymas yra mąstymas, ir nepripažįstam kitų jo formų ir būdų, kurie, esu tikras, iš tiesų egzistuoja“ (Alis Balbierius).

Apie Alį Balbierių ir jo tekstus:
Alio Balbieriaus bibliografija

Nerijus Cibulskas. Prabylančių formų knyga (Alis Balbierius. Formų knyga, 2008)

Agnė Žagrakalytė. Formalumai (Alis Balbierius. Formų knyga, 2008)
Jūratė Baranova. Pasaulio ir melancholijos grožis (Alis Balbierius. Trobelė ant debesies, 2006)
Vaiva Kuodytė. Civilizacijos ir gamtos sandūra (Alis Balbierius. Strazdo anatomija, 2004)
Paulina Žemgulytė. Labiausiai įsiminė peizažai ir laikas (Alis Balbierius. Strazdo anatomija, 2004)
Valdemaras Kukulas. Laimingo poeto eilėraštis (Alis Balbierius, Delno irklas, 1986)

Alio Balbieriaus tekstai:

Eglė Bazaraitė (g.1984) –­ pradedanti Kauno poetė. Šiuo metu studijuoja architektūrą Kauno technikos universitete. 2004 m. kartu su Tomu Andriukoniu tapo Filologijos rudens laureate. Pirmoji publikacija paskelbta 2005 m. pradžioje savaitraštyje „Literatūra ir menas“. E. Bazaraitės kūryba išspausdinta ir poezijos almanache „Kauno jaunieji“. Autorės lyrika –­ itin „moteriška“, jautri, šiek tiek sentimentaloka. „Būti kuo esu / rašyt į savo / sąsiuvinius / savo tulpes / sodinti / išmokt savo Dievą / ir save tikėti / savimi šypsotis / savyje nešiotis / buvimą savąjį“ (Eglė Bazaraitė „Sau“).

Dalia Bielskytė (g. 1972) – dailininkė, fotografė, žurnalistė, poetė. 2006 m. išleido pirmąją poeijos knygą „raudona“. 2007 m. ji apdovanota Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. D. Bielskytės eilėraščiai yra godžiai sugėrę tradicinės lietuvių poezijos kultūrą: „dangaus drabužėliai skylėti“ tarsi ataidi iš švelnių D. Kajoko meditacijų, išvažiuojantys į tolimą kelią traukiniai – iš melancholiško A. A. Jonyno bliuzo. Iš archainės lietuvių gamtojautos perimtas (nebūtinai sąmoningai) lyrinių būsenų kodas – žolė, žvaigždės, lietus. Vis dėlto šios lyrikos nepavadinsi senamadiška ar epigoniška – paprastai ją išgaubia grakštus žaidybiškumas, savita metafora ar aforizmas, efektingas pabaigos kirtis. „Poeziją rašo „plonaskūriai“. Tai reiškia – beveik visi lietuviai. Nors patys save vadiname cinikais, tačiau vos pajutę maudulį širdyje griebiamės plunksnos. Meilė, išdavystė, baimė, liga, mirtis, tremtis ar tiesiog paauglystė – jau, žiūrėk, išsilandžioję pakampėm būreliai tautiečių apdainuoja „rūtelius ir darželius“. Ir aš ne išimtis“ (Dalia Bielskytė).

Apie Dalią Bielskytę ir jos tekstus

Dalia Bielskytė: „Poezijos paskirtis – dirginti jausmus...“ (interviu, 2007)

Dalia Bielskytė: „Kai nebetelpu savyje – parašau eilėraštį“ (2007)

Marijus Šidlauskas. Viksva, vilkinti raudonai (Dalia Bielskytė. Raudona, 2006)

Dalios Bielskytės tekstai

Sigitas Birgelis (g. 1961) – Punske gyvenantis lietuvių poetas, fotografas, vertėjas, knygų sudarytojas ir redaktorius. Baigė Varšuvos žemės ūkio akademiją. Šiuo metu „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius ir direktoriaus pavaduotojas. Jau keliasdešimt metų S. Birgelis fotografuoja svarbiausius Lenkijos lietuvių gyvenimo įvykius, Sūduvos krašto gamtovaizdžius, architektūros ir sakralinio meno elementus, rūpintojėlius ir pakelių kryžius. Išleido devynis eilėraščių rinkinius. S. Birgelio kūryba pažymėta žodžio skalsa, įgyjančia lakonišką aforistinę raišką. Lyrinį vyksmą atveria gamtos ciklų ir žmogaus gyvenimo paralelės. „Turim rašytojų, gyvenančių Vidurio Europoj ar anapus Atlanto, kurių kaip ir nekankina Lietuvos nostalgija, jie jaučiasi lyg pasaulio piliečiai, o štai Sigitas Birgelis, gyvendamas šalia Lietuvos, lietuviškoj Lenkijos saloj Punske, vis gręžiasi į tą Lietuvą už valstybės sienos, kalbina ir drąsina ją čia pat, po kojom ir akiratyje esančią, dar lietuvišką, bet atskirtą nuo anos visumos“ (Stasys Stacevičius).

Apie Sigitą Birgelį ir jo tekstus:
Sigito Birgelio bibliografija

Tikiu, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje išliks. Su poetu Sigitu Birgeliu kalbasi Benediktas Januševičius (2008)
Stasys Stacevičius. „Visadan“ Jotvoje (Sigitas Birgelis. Visadan esma, 2006)

Marius Burokas. Poezija, siūbuojanti nuo Punsko iki jūros (Sigitas Birgelis. Holograma, 2004)

Ričardas Šileika. „Hologramos“ pėdsakais (Sigitas Birgelis. Holograma, 2004)

Imelda Vedrickaitė. Iš Australijos ir iš Lenkijos... (Sigitas Birgelis. Lidija Šimkutė. Iš toli ir arti, 2003)

Sigito Birgelio tekstai:

Gintaras Bleizgys (g. 1975 m.) – poetas, literatūros kritikas, pasukęs į verslo vadybos, administravimo ir tarptautinės prekybos barus, tačiau neužmirštantis ir tekstų rašymo meno. Debiutavo 1998 m. išleidęs poezijos knygą „Vietovė. Šiaurė“, kuri jam pelnė Poetinio Druskininkų Rudens premiją. 1999 m. VU baigė lituanistikos magistrantūrą. Dirbo „Metų“ redakcijoje, 1999-2001 m. – „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvių PEN centro premijos mecenatas ir Metų vertėjo krėslo fundatorius. G. Bleizgio poezijoje dominuoja praeinančio laiko refleksija, reiškiama itin abstrahuotais vaizdais. Ypač išryškinamas gamtos ir žmogaus santykis, gamtos – kaip kaskart atsinaujinančios, žmogaus – kaip nuolat senstančio, praeinančio. Desperatiškos pastangos išlikti nuolatinės kaitos ir neišvengiamų praradimų akivaizdoje atsiskleidžia per rašymą, jį inspiruoja ir teikia ženklo po savęs palikimo iliuziją. „G.Bleizgys gena dienas, pilnas gyvūnijos, meteorologinių svyravimų ir savirefleksijos, į minties apie žmogaus laikinumą aptvarą. Tai nuolankios, anemiškos egzistencijos poezija. Tai poezijos herbariumas ir zoologijos sodas, saugantis kasdienį mirimą“ (Gitana Gugevičiūtė).

Apie Gintarą Bleizgį ir jo tekstus:
Gintaro Bleizgio bibliografija
Neringa Mikalauskienė. Tuštumon giedantis Bleizgys (Gintaras Bleizgys. Giedanti tuštumon kariuomenė, 2008)
Castor&Pollux. Gamtoje raidžių nėra (Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara, 2007)
Eugenija Vaitkevičiūtė. „Ir kalbasi jie apie visokius dalykus...“ (Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara, 2007)
Manfredas Žvirgždas. Eilėraščiai iš pasiutimo (Gintaras Bleizgys. Žiema, ruduo, vasara, 2007)
Karolis Baublys. Rudeninis mokymasis gyventi be gyvenimo (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)
Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!) (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)
Ineza Juzefa Janonė. Susitelkimas ties neįmanoma tiesa (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)
Švelnus Jungas. Būk sveikas, senasis liūdesy (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004)

Gintaro Bleizgio tekstai:

Vladas Braziūnas (g. 1952 m.) – poetas, eseistas, vertėjas, fotografas. Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, baigė lituanistiką. Dirbo įvairiose redakcijose, ilgiausiai – „Literatūros ir meno“ savaitraštyje, buvo ir jo vyriausiasis redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys. 2006 m. liepos mėn. Minske įkurtos Lietuvos ir Baltarusijos Poetų didžiosios kunigaikštystės idėjos dvasinis įkvėpėjas. Kaip poetas debiutavo 1974 metais. Pirmoji knyga leidykloje buvo įkalinta septyneriems metams: nuosprendis – „idėjiškai ir meniškai nebrandi”. Debiutavo 1983 m. eilėraščių rinkiniu „Slenka žaibas“, už kurį 1984 m. gavo Zigmo Gėlės premiją. Nuo 1986 m.  m. išleido dar aštuonis poezijos rinkinius. Už knygą „Užkalinėti“ (1998) V. Braziūnui buvo įteikta Salomėjos Nėries premija. Poemos „Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai“ (2002) rankraštis laimėjo literatūros kūrinių konkursą, skirtą Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui. 2005 m. V. Braziūnas pristatė eilėraščių knygą „Iš naminio audinio dainos“ ir kartu su ja – kompaktinę plokštelę, kurioje įrašyta paties poeto ir kompozitoriaus Algirdo Klovo parapoetinė ir muzikinė improvizacija. Savo poezijoje V. Braziūnas fiksuoja pirmykštės gamtos ir etnografinės buities detales, perfrazuoja tautosaką, pasitelkia įvairių tautų mitologiją. Archajiško pasaulėvaizdžio įspūdį sustiprina avangardiniai kalbos eksperimentai ir senosios kalbos stilizacija. Autorius sąmoningai komplikuoja kalbą, žaidžia garsais ir prasmėmis. „Braziūno kūryboje paradoksaliai dera priešingi pradai: pasaulėvaizdžio konservatizmas, archaizuota leksika ir moderni raiškos forma; rimuotas, ryškiai fonetiškai instrumentuotas ketureilis ir komplikuotas ritmas; folkloriniai motyvai ir postmodernūs kūrybos projektai; poetinės kalbos energija ir neryškus subjektas“ (Elena Baliutytė).

Apie Vladą Braziūną ir jo tekstus:
Vlado Braziūno bibliografija

V. Braziūnui nėr kada skęsti... literatūroje (interviu, 2009)
Viktorija Jonkutė. Svečiuose pas poetą Vladą Braziūną (2008)

Elena Baliutytė. Poezijos imperijos pilietis (Vladas Braziūnas. Vakar yra rytoj, 2007)

Alfredas Guščius. Apie Vladą Braziūną – universalų, daugiašakį kūrėją (2007)

Kai uždainuoja Vladas Braziūnas... (2005)

Ingrida Korsakaitė. Knygos grožį gali lemti vien juodos raidės baltame popieriuje (Vladas Braziūnas. Būtasis nebaigtinis / imparfait, 2003)

Kęstutis Nastopka. Būtasis nebaigtinis, o prancūziškai – imparfait (Vladas Braziūnas. Būtasis nebaigtinis / imparfait, 2003)

Liudvikas Jakimavičius. Svalios ar Svano pusėj? (Vladas Braziūnas. Lėmeilėmeilėmeilė, 2002)

Eugenija Vaitkevičiūtė. Atitokti žydint debesims (Vladas Braziūnas. Lėmeilėmeilėmeilė, 2002)

Alfonsas Bukontas (g. 1941) – žydų kilmės lietuvių poetas, vertėjas, publicistas. 1941 m. jo tėvus nužudžius naciams, išaugintas lietuvių šeimoje. 1964 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963–65 m. mokytojavo, 1966–76 m. dirbo „Literatūros ir meno“ ir „Jaunimo gretų“ redakcijose, vėliau redagavo žurnalus „Naujoji sąmonė“ ir „Indra“. Pirmajame A. Bukonto rinkinyje „Slenkančios kopos“ (1967) vyrauja asmeninės patirties motyvai (holokaustas, vaikystė kaime), gausu ekspresyvių technikos civilizacijos įvaizdžių,.daug siužeto užuomazgas turinčių eilėraščių, atspindinčių žydiškąją ir lietuviškąją poeto patirtį. Vėlesniuose rinkiniuose – „Piešiniai ant vandens“ (1972), „Mėnulio takas“ (1977) – siužetinis mąstymas išliko baladėse, tačiau labiau linkstama į filosofines abstrakcijas, stengiamasi aforistiškai reziumuoti apmąstymus, kalbama apie nuolat besikeičiantį pasaulį ir jo vienovę. Filosofinio apibendrinimo siekimą liudija gausūs sonetai. 1979 m. A. Bukontas apdovanotas S. Šimkaus I-ojo laipsnio premija už tekstą A. Martinaičio kūriniui „Salve, Alma Mater", 1993 m. – P. Gaučio premija už geriausią grožinės literatūros vertimą į lietuvių kalbą, 2000 m. – Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Penktas metų laikas“, Bhagavadgytos, L. Karsavino ir M. Kulbako poezijos vertimus.

Apie Alfonsą Bukontą ir jo tekstus

Alfonso Bukonto bibliografija

Alfonso Bukonto tekstai

Tomas S. Butkus-Slombas (g. 1975 m. ) – leidėjas, dizaineris, performansininkas, poetas, eseistas. 1999 m. baigė architektūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. 1992 m. įkūrė „Vario burnų“ idėjų dirbtuves (www.varioburnos.com), kuriose užsiima dizainu, leidyba ir tarpdisciplininiais menais. T. S. Butkus debiutavo 1994 m. poetų almanache „Įžanga“. Vienas iš literatūros leidinio „Atolas“ (1996-1999) įkūrėjų ir autorių. Pirmoji Tomo S. Butkaus knygą –  „Generuotos kalbos mutacija“ (1996, perleista 2003) – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pripažino kūrybiškiausia meų knyga ir apdovanojo „ne tik už avangardą lietuvių literatūroje, bet ir literatūrologijoje“ (A. Kalėda). 2001 m. Poetinio Druskininkų rudens premija įvertinta knyga-poema „Mylintis organizmas“ (2000 m.). 2002 metų „Frankfurto mugėje“ pristatytas Slombo projektas – 10 geriausių lietuvių poetų knygelių – čiabukų (vienetinių kūrinių). „Vario burnos“ yra pačios paprasčiausios dirbtuvės, užsiimančios tuo, kas buvo pačioje pradžioje ir kam reikalingi keturi atramos taškai. Visi šie darbai kurti daugiau nei dvidešimties žmonių, įvairiose žemės rutulio vietose. Dirbtuvėse keturi cechai: idėjų, projektų, temų, medžiagos; keturi barai: architektūros, poezijos, grafikos, eseistikos. Tačiau visa tai – tas pats konteksto kalbėjimas, čiabukai, monados ar dieviškieji konteineriai. Antras klausimas sudėtingesnis. Kodėl? Dėl vienos priežasties. Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ (Tomas S. Butkus).

Apie Tomą S. Butkų ir jo tekstus:
Tomo S. Butkaus bibliografija
Mindaugas Peleckis. Postmuzika: audiopoetinis spengsmas ir tiesiog garsas (audiopoetinio spengsmo grupė „Betoniniai triušiai“, 2008)

Ignas Kazakevičius. Labas, knygos trubadūrės! („Vario burnos“, 2005)

Marius Burokas. Capillata (Tomas S. Butkus. Generuotos kalbos mutacija, 2003)

Gabrielė Labanauskaitė. Ko norėtųsi paklausti generuotos kalbos mutacijos (Tomas S. Butkus. Generuotos kalbos mutacija, 2003)

Linas Kanaras. Istorija vardu vario („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)

Sondra Simanaitienė. Keturi Slombo sparnai („Vario burnų“ dešimtmetis, 2003)

„Vario burnos“ yra taip, kad galėtų jų ir nebūti? (Tomo S. Butkaus interviu, 2003)

„Vario burnos“. Idėjų dirbtuvės 1992-2002 m.

Tomo S. Butkaus tekstai:

Jurgita Butkytė (g. 1978 m.) – poetė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Kaune studijavo menotyrą, 2004 m. baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 2001-ųjų savo kūrybą  spausdina kultūrinėje periodikoje. Pirmoji knyga „Voratinkliais apsigobusios“ (2005) buvo apdovanota Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. J. Butkytės poezijos savitumas – intelektualumas ir savita, originali kalbos artikuliacija, pagrįsta pauzėmis, pernelyg ilgais nutylėjimais, potekstėmis, virstančiomis absurdo dėmėmis. Toks poetinės kalbos keistumas apsunkina suvokimą bei įprastą perskaitymą. Prasmės ir beprasmybės ribos jos eilėraščiuose itin artimos. Stilistika pasižymi žodiniu eksperimentavimu, žargonu, ironišku gyvenimo kaukių demaskavimu. Pagrindinės temos – moters savivoka, tapatybės paieškos, ypatingos, estetizuota intymumo raiška.

Apie Jurgitą Butkytę ir jos tekstus:
Jurgitos Butkytės bibliografija
Castor&Pollux. Absurdiškas absurdas (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)
Ernesta Juknytė. Voratinkliais apsigobę eilėraščiai (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)
Giedrė Kazlauskaitė. Savitai generuota kalba (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)
Jurga Lūžaitė. Poezijos voratinkliuose (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)
Neringa Mikalauskienė. Liūdnas malonumas voratinklius nubraukus (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)
Donatas Paulauskas. Voratinkliais apsigobusi Jurgita Butkytė (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)
Eugenijus Striaukas. Debiutinė branda (Jurgita Butkytė. Voratinkliais apsigobusios, 2005)

Jurgitos Butkytės tekstai:

Petras Cvirka (1909–1947) – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos rašytojų, realizmo atstovas. 1926 m. baigė Vilkijos progimnaziją, vėliau mokėsi Kauno Meno mokykloje, tačiau menininku netapo – atsidėjo literatūrai. 1924 m. periodinėje spaudoje pasirodė pirmieji P. Cvirkos eilėraščiai, o 1928 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Pirmosios mišios“, kurį konfiskavo smetoninė cenzūra. 1930 m. išėjo pirmasis novelių rinkinys „Saulėlydis Nykos valsčiuje“. 1930-1931 m. P. Cvirka dalyvavo darbininkų klubo „Viltis“ veikloje, vėliau aktyviai bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas“. 1931-1932 m. studijavo literatūrą ir meną Paryžiuje. 1934 m. priimtas į Lietuvių rašytojų draugiją, 1936 m. prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidimo. 1939 m. tapo Rašytojų draugijos valdybos sekretoriumi. 1940-1941 m. vadovavo LTSR Rašytojų sąjungos organizaciniam komitetui. 1945-1947 m. LTSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas; kurį laiką redagavo žurnalą „Pergalė“. Nors pastaruoju metu rašytojas kaltinimas bendradarbiavimu su sovietinės valdžios struktūromis, tačiau sunku nuneigti P. Cvirkos literatūrinį talentą. „Lietuvių literatūros istorijoje“ rašoma, kad P. Cvirkos kūryboje „labai ryškus nacionalinis koloritas – spalvingi gimtojo krašto peizažai, lietuvių liaudžiai būdingas kalbos ir galvosenos būdas, psichinė sandara, buitis ir papročiai“. „Jis buvo vienas žymiausių stilistų, plastiška, liaudiškai sodria savo kūrinių kalba daug prisidėjęs prie lietuvių literatūrinės kalbos ugdymo. Didelė stilistinė jo kūrinių kultūra tebėra sektinas pavyzdys lietuvių rašytojams“ (Vytautas Galinis). 

Valdas Daškevičius (g. 1961) – poetas, redaktorius, žurnalistas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1980 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą, 1986 m. – VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ kultūros skyriaus vedėju (1988–1992), žurnalo „Kelionės ir pramogos“ vyriausiuoju redaktoriumi (1997–1999), Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų konsultantu ryšiams su visuomene (1996–1998), dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju (1999–2000), savaitraščio „TV pasaulis“ vyriausiuoju redaktoriumi (2002–2003). Šiuo metu – LRS literatūros žurnalo “Metai” bendradarbis. 1989 m. ir 1990 m. sudarė jaunųjų kūrybos almanachą „Veidai“, 2007 m. – poezijos almanachą „Poezijos pavasaris 2007“. Pirmasis eilėraščių rinkinys – „Sauja pelenų“ (1989). Po 16 metų pertraukos išleido antrąją poezijos knygą „Misterija“ (2006). Poeto eilėraščių įtraukta į V. Kubiliaus sudarytą „XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją“, versta į anglų, italų, lenkų kalbas. „Esminius savitos, atnašaujančios tylos pradui poetikos bruožus V. Daškevičius atrado dar pirmojoje savo knygoje“ (Giedrė Kazlauskaitė). „Trumpo, disciplinuoto eilėraščio meistras, kokio galėjome pasigesti net tarp profesionalų“ (Valdemaras Kukulas). „Tylus, rimtas, patikimas poetas“ (Kęstutis Navakas).

Lukas Devita (tikr. Vytautas Vilimas) – (ne)žinomas kaip apsakymų, straipsnių muzikos bei kultūrologijos temomis autorius, instrumentalistas, dainų autorius ir atlikėjas, muzikuojantis stiliumi, artimu folk psichodelikai. Nuo 1998-ųjų pasirodė eksperimentinės muzikos projektuose (didžiausias iš jų – K.Stockhauseno kūrinio „Iš septynių dienų“ premjera Kaune), rengė intuityvios muzikos vakarus, paskaitas apie psichodelinę muziką. Literatūros kūrinius pasirašo slapyvardžiais Lukas Devita ir Lukas Vangelis. Pradėjęs „klasikiniu“ pasakojimu apie devintojo dešimtmečio Lietuviškąją „punk erą“ savaitraštyje „Literatūra ir menas“, jis paskelbė seriją straipsnių kultūros bei filosofinėmis temomis, pristatė ankstyvąją amerikiečių ir britų psichodelinę muziką. Internete ir kultūrinėje spaudoje publikuoja avangardinę poeziją, fantastiką ar eksperimentinę prozą. Išleido kompaktines muzikos plokšteles: „Astralia“ (2000) ir „Library Tapes“ (2007). 2005 m. internete publikavo pirmąjį savo romaną „Aksominės atostogos“. „Visos nuojautos, nušvitimai ir įspėjimai ateina per astralinį pasaulį. Sąmoningai išgyventas toks naktinis sielos pasivaikščiojimas gali atskleisti tikrąją, neišmatuojamą žmogiškosios būtybės erdvę, tai atbudimas sapne, atbudimas tikrovėje, ramybė ir praskaidrėjimas“ (Lukas Devita).

Vilius Dinstmanas (g.1985) – dar (ne) poetas. Gimė Smolenske, mokėsi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, 2008 metais baigė technologijų ir dailės studijas VPU. Kūryba spausdinta internete, literatūriniuose savaitraščiuose „Nemunas“ ir „Šiaurės Atėnai“, žurnale „Naujoji Romuva“. Publikavosi jaunųjų kūrėjų poezijos almanache. V. Dinstmano poezijai itin būdingas ritmikos akcentavimas, todėl ją geriau klausyti, o ne skaityti. Ypač išraiškingai savo poeziją skaito pats autorius. „Laikas nuo aštuonių iki išmestas / iki nesuskaldomų į meilę laikrodžių / užmušiau savo tėvą kiemsargį / užtepiau savo sesę kūrinį / pykit už mane ir už lūpas / neparduotas benamiui į inkilą“ (Vilius Dinstmanas).

Aleksandra Fomina (g. 1980) – prozininkė. Lankė rusišką mokyklą, 2000 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo anglų filologijos bakalauro laipsnį, o 2002 m. Vilniaus universitete – vertimo studijų magistro laipsnį. 2003 m. VU Filologinio Rudens konkurse laimėjo dvi premijas – už geriausią prozą ir publikos numylėtinės prizą. 2004 m. – VPU „Literatūrinio pavasario“ pirmąjį prizą už prozą ir Rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą. Tais pačiais metais išėjo ir pirmoji jos apsakymų knyga „Nepaprastoji padėtis“. Dirba laisvai samdoma anglų, rusų, ispanų kalbų vertėja, bendradarbiauja su idėjų dirbtuvėmis „Vario Burnos“. „A. Fominos tekstai „įtraukia“, jų nuoširdumu nesunku patikėti, jie iš dalies primena dienoraštinę, išpažintinę prozą, kurioje nėra begalinio „Aš“ variacijų ir sentimentalizmo blogiausia prasme. Pasakotoja bando perteikti Kitų balsus, Kito jauseną, pasitelkdama kasdieniškos, paprastos literatūrinės kalbos priemones, nesiimdama efektingų literatūrinių triukų ir madingų temų“ (Renata Šerelytė).

Apie Aleksandrą Fominą ir jos tekstus

Elena Bukelienė. Sėkmingas debiutas (Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis, 2004)

Marius Burokas. Gyva, graži ir mergaitiška proza (Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis, 2004)

Renata Šerelytė. Kai feminizmas virsta karu (Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis, 2004)

Petras Venclovas. Paprastoji padėtis (Aleksandra Fomina. Nepaprastoji padėtis, 2004)

Aleksandros Fominos tekstai

Valdas Gedgaudas (g.1962) – poetas, kūrybinės grupės „Svetimi“ narys. 1981 m. baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 1981–1986 m. studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (dabar LMA). 1994 m. baigė lituanistiką VU. Mokytojavo, dirbo „Litertūros ir meno“, „Universitas Vilnensis“, „Lietuvos aido“  redakcijose. 1994–1995 m. dėstytojavo VU. Nuo 1994 m. – Lietuvos radijo kultūros laidų redaktorius. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1987 m. Poezijos almanacho „Svetimi“ (1994) bendraautorius. Tais pačiais 1994-aisiais išleido PK „Kapsulė“. V. Gedgaudo kūrybai būdingas stoiškas skeptiškumas. Poetas lengvai preparuoja ir tarsi kišenę išverčia gajus socialinius stereotipus, parodo jų tuščiaviduriškumą. „V. Gedgaudo poezijoje siekiama griauti stereotipinę vertybių sistemą, atsisakyti tradicinės grožio estetikos. Kūniškumas, fiziologinių aktų apnuoginimas, specialiai pabrėžtas hierarchinių dydžių perkeitimas, šlykštumo estetika vienoje gretoje su klasikinės kultūros simboliais, tautosakiniais bei religiniais motyvais kuria neįprastą pasaulėvaizdį, kurio centre kenčiantis, bet kančią ironizuojantis žmogus“ (Erika Drungytė).

Karolis Gerikas (g. 1979 m.) – poetas, 1998 m. apdovanotas už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. Mokėsi Vilniaus Užupio gimnazijoje, baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Publikuojasi nedaug. Eilėraščiai melancholiški, su aiškiomis nuovargio ir nihilizmo nuotaikomis. K. Geriko poetinė kalba – pakylėta, barokinė – dažnai itin kontrastuoja su kasdieniais, butiniais gatvės siužetais. Poetas nevengia kalbinių eksperimentų. K. Geriko eilės – dar viena prarastosios kartos manifestacija. „mes sėdėjome gandralizdyje / ir svajojom apie / Matymą Prasmės* / kur jos nebuvo / ir niekada nebus / * Prasmės Matymas – funkcija, kurią savyje palaiko visi pasaulio galingieji ir protingieji. Paprasti mirtingieji, as usual, elementariu suvokimo principu negali apčiuopti Prasmės netgi ten, kur ji yra (Karolis Gerikas).

Jurgis Gimberis (g. 1938) – satyrikas, prozininkas, vertėjas. 1957 m. baigė vidurinę mokyklą, nuo 1963 m. dirbo Kauno statybos ir architektūros institute. 1999 m. tapo „Vieno lito premijos“ laureatu už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ (1999) ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“ (1999). 2005 m. apdovanotas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija. Išleido dešimtį humoreskų rinkinių. Daug verčia iš rusų kalbos. Išvertė keliolika Aleksandros Marininos, Viktoro Pelevino, Liudmilos Ulickajos, Michailo Bulgakovo, Ilfo ir Petrovo romanų. „Esminis J. Gimberio humoreskų bruožas – paradoksalumas. Komiškas turinys išlaužiamas tarsi „iš piršto“ – priešinant loginę pasakojimo seką, painiojant veikėjų veiksmus, kalbas, kildinant jų charakterius iš jų vardų ir pavardžių. Tačiau tarp anekdotiškų fabulų prasišviečia antrasis humoreskų semantinis planas, kuriame esama ir visuomenės, ir politikos taiklios kritikos. Nepaisant plunksnos valiūkiškumo, juntama, kad ją valdo išmintingas intelektualas“ (Alfredas Guščius).

Gintaras Grajauskas (g. 1966) – poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas. 2000 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. Mokėsi Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. Dirbo radijo ir televizijos redakcijose, nuo 1994 m. – dienraštyje „Klaipėda“. Nuo 1996 m. – to paties dienraščio literatūrinio leidinio „Gintaro lašai“ sudarytojas. Nuo 2000-ųjų organizavo kasmetinį Lietuvos poetų sambūrį „Placdarmas“. Groja bosine gitara ir dainuoja bliuzroko grupėje „Kontrabanda“. Debiutavo 1993 m. eilėraščių knyga „Tatuiruotė“, už kurią paskirta Z. Gėlės premija. Kaulinė dūdelė apdovanota „Poezijos pavasario“ ir I. Simonaitytės premijomis. 2008 m. rašytojas už pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. „G. Grajauskas – vienas iš tų poetų, kurie tik užuomina nurodo, kur reikia ieškoti prasmės, o ne aiškina ją ar deklaruoja. Jaučiamos pastangos sąžiningai ištverti šią būseną, kurią dar ryškina savitai modeliuojamas erdvėlaikis. Šiandieninėje lietuvių poezijoje toks tragizmas atrodo tikrai autentiškas. Poetas kuria uždarą poezijos pasaulį, kuriame svarbūs maži, čia pat esantys dalykai, kur ieškoma „naujojo intymumo“, galinčio pateisinti žmogaus buvimą absurdo akivaizdoje (Rimantas Kmita).

Almis Grybauskas (g. 1947) – poetas ir vertėjas, 2007 m. Jotvingių premijos laureatas už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“. 2000 m. gavo PEN klubo diplomą už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą – J. Hašeko „Šveiką“. Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje A. Grybauskas buvo vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunų poetų. Išleido rinkinius „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Žuvys“ (2007), rinktines su naujais eilėraščiais „Mugė“ (1988), „Apžvalgos spiralė“ (2006). Iš čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų, vokiečių kalbų yra išvertęs 22 knygas: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą, Václavą Havelą, Gustavą Meyrinką. A. Grybausko poezijai būdingas gyvas reagavimas į gyvenimo reiškinius, natūrali visuomeniška laikysena, šerpetota poetinė kalba, gaivūs dabarties ir istorijos apmąstymai. „Chaose jis mato tvarką – tegul kartais ir negailestingą tvarką, neleidžiančią pasiduoti skepsiui ir sarkazmui „gastronomų šviesoje“ ir laikinų dalykų menkystės akivaizdoje. Gera, stipri, ori ir stojiška poezija“ (Antanas A. Jonynas).

Ieva Gudmonaitė (g. 1990) – poetė, prozininkė, rašo esė, fotografuoja ir tapo. Šv. Kristoforo vidurinės mokyklos abiturientė. Baigė Vienožinskio dailės mokyklą. Ketina studijuoti tapybą. Būna ant cerkvių, kongresų rūmų stogų ir kitur. Kūryba publikuota "Šiaurės Atėnuose", "Naujojoje Romuvoje","Literatūroje ir mene", ant apleistos kavinės "Provincija" (kuri yra Palangoje) langų ir šen bei ten. Kelis kartus yra tapusi „Poezijos pavasario jaunųjų poezijos skaitymų“ , „Jaunųjų filologų konkurso“ laureate, laimėjusi Algimanto Baltakio premiją. Dainuoja kur papuola, kai pamato pianiną – groja. Sako, kad avangardą. Kartais eina pasivaikščioti po miestą, ilgai užtrunka. Naktį Vilniuj pasirausia po plytelėmis. „Svarbu viską išardyti, arba ieškoti suirusių. Pastatų, formų, taškų. Jei jau vieną kartą pamatei, tai visuomet ieškosi ir radęs žiūrėsi žiūrėsi. Kol apleistumas ir skylės apgaubs iš vidaus. Tuomet viską matysi taip aiškiai, kad pradėsi kone griūti į save, o griūtis niekada nesibaigs". (Ieva Gudmonaitė)

Gintaras Gutauskas (1968–2000) – poetas, anksti miręs Kauno kūrybinės bohemos atstovas. 1986 m. baigė profesinę technikos mokyklą. Išleido eilėraščių rinkinius „Pasivaikščiojimas be šuns“ (1990), „Žaidimai Dievo laukuose“ (1996); 2001 m. išėjo pomirtinė rinktinė „Metas keliauti, mylimoji“, kurios skyrių „Balso žūtis“ sudaro paskutiniais gyvenimo metais sukurti eilėraščiai. G. Gutausko eilėraščiai žaismingi, sudėlioti iš bohemiško gyvenimo detalių, miesto realijų, fantazijos tvarinių. Savo eilėraščiais jis tęsė tai, ką vienas pirmųjų pradėjo ir iki pat šios dienos savo kūryba deklaruoja G. Patackas, o dar anksčiau atrado Ch. Baudelaire'as. G. Gutausko poezija orientuota į paraboles, jai būdingas atviras erotiškumas, išradingai kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų. „Ant suoliuko du sėdi draugai / Mechanizmas vėl tiksi ir veikia / O magnetiniai biolaukai / Geria alų ir nieko nereikia (iš Gintaro Patacko eilėraščio „Draugas“, skirto Gintarui Gutauskui).

Artūras Imbrasas (g. 1964) – architektas, rašytojas. Baigęs VISI (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) architektūros fakultetą, dirbo architektu Kaune. 1995 m. su šeima emigravo į Izraelį. Ten devynerius metus gyveno ir dirbo pagal specialybę. Šiuo metu autorius dirba JAD („Jungtinėse architektų dirbtuvėse“). Emigracijoje parašytas romanas „Klajūnas“ (2005) – literatūrinis autoriaus debiutas. Debiutanto A. Imbraso rašymo stilius kiek primena S. T. Kondroto, G. G. Márquezo ir  M. Pavičiaus romanus. Visi personažai per magiškojo realizmo prizmę inkorporuoti į nusikaltimo ir bausmės problematiką, jų veiksmai nagrinėjami pasitelkiant humanistinę atpildo teoriją. Pasakojime susipinanti realybė, istorinių laikų dvelksmas, fantastiniai mitologiniai elementai susisieja tarpusavyje ir užgriozdina skaitymo lauką. „A. Imbraso knygą būtų galima priskirti magiškajam realizmui. Mes juk taip ilgimės S. T. Kondroto. Taip gailimės, kad jis nerašo, taip naiviai tikime, kad jis buvo geriausias Lietuvos rašytojas. Tai gal ponas A. Imbrasas užims jo vietą? Tik, man regis, tokios ištaigingos knygos labiau primena antkapinį paminklą, o ne gerą pradžią“ (Castor&Pollux).

Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – prozininkė, eseistė, dramaturgė, poetė, dailininkė, fotografė. Populiariausia šiuolaikinė lietuvių rašytoja, atspindinti „aukštosios“ ir populiariosios kultūrų suartėjimą. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Debiutavo eilėraščiais, bet išgarsėjo kaip novelistė (1985 m. išėjo pirmoji novelių knyga „Pakalnučių metai“), vėliau perėjo prie romanų. Kūrybinį kelią rašytoja pradėjo kaip „viskuo nusivylusių“ jaunuolių pasaulėjautos ir gyvenimo būdo reiškėja. Apsakymų ir romanų idėjos buvo artimos bytnikų ir hipių judėjimams, vėliau kūrybiniai impulsai ateidavo iš feminizmo, krikščionybės, dar vėliau – iš budizmo. Kūrybai būdingas metafizinis ilgesys ir aistringa dievoieška, kuri neatsiejama nuo meilės siekimo ir sudėtingų vyro – moters santykių įtampos. Garsiausiame romane „Ragana ir lietus“ (1993) mitologinės, istorinės ir dabarties laiko paralelės išryškina svarbiausias egzistencines situacijas –  moteris per meilę ieško savo vietos pasaulyje. 1994 m. J. Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. Išvykdama pareiškė neberašysianti grožinės literatūros kaip nesuderinamos su budistine praktika. Vis dėlto kelionių įspūdžiai ir nauja dvasinė patirtis buvo įprasminta kultūrologinės eseistikos trilogijoje, kuri laikomą J. Ivanauskaitės kūrybos viršūne. 2005 m. apdovanota Nacionaline premija už atvirumą pasauliui ir kultūrinei įvairovei knygoje „Tibeto mandala“ bei kintančių vertybių pojūtį romanuose. „J. Ivanauskaitė vadinama labiausiai provokuojančia lietuvių rašytoja, tačiau jos novacijos nėra savitikslės, o pagimdytos skausmingos reakcijos į socialinio gyvenimo skurdumą ir egzistencinį beviltiškumą“ (Loreta Mačianskaitė).

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas, prozininkas ir dramaturgas, talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas, parašęs provokuojantį kūrinį apie tragišką Lietuvai istorinį tarpsnį – pogrindinį Lietuvos partizanų karą („Žali“, 2002). Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas.1996 m. išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Kam vaikų“. Vėliau parašė du romanus, nemažai esė ir prozos kūrinių. 1998 m. debiutavo kaip dramaturgas – pjesė „Kaimynas“ laimėjo Naujosios dramos konkursą. 2002 m. už pjesę ir spektaklį „Malыš“ autoriui paskirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija kaip geriausiam lietuviškos dramaturgijos pastatymui Lietuvos teatruose. 2004 m. išleista pjesė „Madagaskaras“ pelnė premiją už meniškiausią 2004 metų knygą Lietuvoje. M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ ieškoma naujų meninių formų senoms istorinėms temoms iliustruoti, išdrįstama įvardyti juodąsias tautos istorijos puses: išdavystes, kolaboravimą, baimę. Romano sukeltos diskusijos buvo ne diskusijos dėl teksto, o diskusijos dėl socioistorinio konteksto. Partizanų karą autorius suvokia kaip siaubingą, kankinamą buvimą po žeme nuolatinės grėsmės sąlygomis, kaip milžinišką išbandymą žmogaus psichikai. Toks angažuotai naujas požiūris vienų vertinamas kaip istorinės atminties amputacija, kitų – kaip sveikintinas žygdarbis. „M. Ivaškevičiui labai patinka žaisti ne tik karą, kur kas labiau jam patinka žaisti kalba, žaisti metaforomis“ (Sigitas Parulskis).

Jonas Jackevičius (g. 1937) – žurnalistas, peotas, dailininkas. 1960 m. baigė lituanistikos studijas VU. 1964–1984 m. Lietuvos televizijos reporteris, scenaristas, laidų vedėjas, redaktorius. Nuo 1970 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Išleido eilėraščių rinkinius „Demono pašventinimas“ (1997), „Septyni kartai dviem galvoms“ (1999), „Ženklai vertikalių šešėliuose“ (2000), „Ugnies šešėliai“ (2004), kuriuose apstu modernios stilistikos, absurdo ir siurrealistinių elementų. Knygos iliustruotos autoriaus tapybos reprodukcijomis. J. Jackevičiaus eilės – tikra rizika, be kurios, anot S. Kierkegardo, nebeliktų ir tikėjimo. Rizikingose poeto metaforose virpa simboliai: sudžiovinta margaspalvė plaštakė, raguoti draugai, išsigimę girtuokliai ir mokslo šviesuoliai, beorės burnos, akyse šlama paukščiai, blyksi cikadų sparnelių šviesa, skėriai suskrudę keptuvėj. Šios daugiau dailininko, o ne poeto vizijos nuolat vejasi besiniaukstančių būties šviesų vitražus, balzgani veidai blykčioja lyg pamėklės. J. Jackevičius iš kitų mūsų kūrėjų išsiskiria tuo, kad atsikratė gražbyliavimo apie gėrį ir blogį, jo tekstuose, iš pirmo žvilgsnio šaltuose, frigidiškuose, į gyvenimo paviršių išplaukia tikrovės kontūrai, rifų viršūnėlės. „Kas atsitiko, kad garbaus amžiaus sulaukęs žmogus neapsikentė ir griebėsi plunksnos? Bandysiu spėti. Galbūt J. Jackevičius pamatė, kad lietuviškoj poezijoj trūksta siurrealizmo. Todėl nusprendė pats pasibalnoti siurrealizmo pegasą, prikinkyti prie absurdo plūgo ir suarti šventąją Lietuvos literatūros žemelę, gausiai nulaistytą tituluotų poetų ašaromis bei seilėmis...“ (Darius Pocevičius).

Edmundas Janušaitis (g. 1954) – bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas, tikras Žaliakalnio bruko ir dangaus augintinis. 1973 m. baigė J. Jablonskio vardo vidurinę mokyklą. 1974–1977 m. tarnavo kariniame jūrų laivyne. 1983 m. baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Dirbo ekonomistu, buvo paskutinis LRS žurnalo „Nemunas” administratorius. Rašo poeziją ir prozą. 2001 m. buvo nominuotas respublikiniame LRS žurnalo „Nemunas” apsakymo konkurse už apsakymą „Balti marškiniai“. 2003 m. apdovanotas V. Tamoliūno įsteigta „1 euro“ premija už pirmąjį Lietuvoje poetinį triptiką „Ampulė“ (2001), „Situacija“ (2002), „Zondas“ (2003). E. Janušaitis – produktyvus minimalistinio stiliaus poetas, išleidęs daugiau nei 10 poezijos knygų. Gerai valdo formą, mėgsta autoironiją, kuria anemiškus buitinius ir egzistencinius įvaizdžius. „Impulsyvaus verlibro E. Janušaičio eilėraščiuose atsiskleidžia chaotiška XX a. pabaigos žmogaus pasaulėjauta, už subjektyvių, savotiškomis šaradomis tampančių asociacijų jaučiama vieniša ir besiblaškanti, prarastų vertybių ieškanti jo siela“ (Rimantas Glinskis).

Stasys Jonauskas (g. 1948) – poetas, 1987 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, 2004 m. Jotvingių premijos laureatas. 1970 m. baigė Žemės ūkio akademiją, 1981 m. – Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo vietiniame Skuodo laikraštyje. Nuo 1973 m. iki 1998 m. išleido 7 poezijos rinkinius, 2004 m. – poezijos rinktinę „Žolės balsas“. Pirmajame S. Jonausko eilėraščių rinkinyje „Didelis laukas“ (1973) įžvelgiama tuometinių poetų (ypač – Marcelijaus Martinaičio) įtaka. Vėlesniuose sukuriamas savitas poetinis pasaulis, kuriam būdingas vaizdų konkretumas, objektyvus pasakojimas, besisukantis apie žemdirbio darbų ciklą. Regis, tinkamiausias S. Jonausko kūrybos apibūdinimas – tylioji poezija, atitinkanti ir nerėksmingą autoriaus gyvenimiškąją poziciją. Poetas niekada nesistengė atkreipti į save dėmesio kokiu nors išskirtiniu įvaizdžiu. Savitos filosofijos lyriniam rašytojo pasauliui būdingi konkretūs depoetizuoti gamtos ir gyvenimo vaizdiniai, amžinųjų gyvenimo dėsnių aprašymas, žmogaus ir amžinybės akistata, vaizduojama mėginimo moksliškai išnagrinėti ir pažinti gamtą beprasmybė, o besikartojantys įvaizdžiai ir metaforos pabrėžia kūrybinę visumą. „S. Jonauskas demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą“ (Rimantas Kmita).

Antanas Jonynas (1923–1976) – poetas, prozininkas ir literatūros kritikas. Šešiolikos metų apako nuo sunkios gripo komplikacijos. Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1951-1952 m. – M. Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. Vadovavo Lietuvos aklųjų draugijai, leido Kauno aklųjų instituto auklėtinių laikraštį, dirbo „Literatūros ir meno”, „Pergalės”, „Moksleivio” redakcijose. 1949 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kovotojų dainos“. Šiame ir daugelyje vėlesnių rinkinių – „Kad klestėtų žemė“ (1952), „Apmąstymai“ (1957), „Pasiryžimo metas“ (1973) – vyrauja sovietinės tikrovės aukštinimas, oratorinis, tezinis stilius. Po mirties išleistas eilėraščių ir poemų vaikams rinkinys „Neužmirštama diena“ (1985), poeto sūnaus Antano A. Jonyno sudaryta poezijos rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ (2003), kurioje sudėta ankstyvoji ir neskelbta A. Jonyno neoromantinė lyrika. Poeto A. Jonyno vardu pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla.

Aidas Jurašius (g. 1979) – poetas, prozininkas, vertėjas. Baigė Naujosios Akmenės 3 vidurinę mokyklą, rusų filologijos bakalauro studijas VU. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje, verčia knygas iš rusų ir anglų kalbų. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“, „ Dienovidyje", „7 meno dienose“, 2007 metų almanache „Poezijos pavasaris“. Aido Jurašiaus tekstai socialiai angažuoti, į šiuolaikinį pasaulį juose žvelgiama su švelnia, o kartais ir drastiška ironija. Autorius nepasitenkina fragmentinėmis impresijomis, jis bando kurti eilėraščių ciklus, kuriuos vienija ne tik lyrinio antiherojaus vardas, bet ir visa įvaizdžių bei simbolių žaismė. Šiuo požiūriu A. Jurašiaus poezija šiek tiek primena G. Grajausko „Santaliučijos“ ciklą. 

Rima Juškūnė (tikr. Rima Juškevičiūtė Palubinskienė, g. 1979) – poetė, vertėja, publicistė, literatūros kritikė. 2004 baigė lietuvių filologiją VU KHF, Atviros Visuomenės Kolegiją. Šiuo metu studijuoja danų filologiją Aalborgo universitete, gyvena ir kuria Danijoje. Poeziją publikavo „Nemune“, „Poezijos pavasario“ almanache, „Kauno dienoje“, „Moksleivyje“, „Tėviškės žiniose“, svetainėje rašyk.lt. Kartą tapo Jaunųjų filologų konkurso laureate. R. Juškūnės „kalbinės medžiagos patyrimas pulsuoja sinkretiškų pojūčių srautu (tai iš tikro poetinis „tipenimas liežuviu“); meilės materijos sfera tiksi juslinėje (ne)kaltybiškumo drovoje, tačiau sensoriškai skonėjantis, kalėdojant liaukų pilnatyje; suvaldomi ir rimuoti įspūdžių dirgikliai, ir jų sintezę dekonstruojančios laisvos artikuliacijos formos, sujungtos „mėnulio vaikų“ vertikale; eilėraščiai vilnija lyg bevardžio dangaus tropizmai, sietini su reljefingai gundoma, tačiau Rimos Juškūnės „graviūriniame ibyje“ jau perfokusuota B. Pūkelevičiūtės, N. Sarot (Nathalie Sarraute), M. Jurgelevičienės (Mari Poisson) ir kitų į jas panašių moterų literatūrine kultūra.“ (Ramutis Karmalavičius)

Donaldas Kajokas (g. 1953) – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline premija. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – Literatūros muziejuje, „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“. Pirmajame eilėraščių rinkinyje D. Kajoko poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška. Vėlesniuose poezija plėtojasi vakarietiškosios ir rytietiškosios tradicijų įtampų lauke. Poetas kartoja haiku struktūrą, rašo persiškus rubajatus, paraboliškus eilėraščius proza. Žymią poezijos dalį sudaro trumpi meditaciniai eilėraščiai, kurių autorius įsižiūri į gamtą, įsiklauso į save, jausdamas pasaulio vienovę ir harmoniją, patį įsižiūrėjimo į pasaulį džiaugsmą. Vaizdas trūkinėja, palikdamas vietos nuojautai, tylos pauzėms. Eseistikoje kalbama apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu. „Gaudyti kuo grynesnę poetinę vibraciją“ – taip „Autoriaus žodyje“ („Meditacijos“) Kajokas apibrėžia svarbiausią principą. Ar galima sakyti – poetinį principą? Taip, nes ir mintis išauga iš galvojimo, kad pasaulyje veikia vibruojanti dvasinė energija, kad žmogus, nuolat tobulinantis save kaip instrumentą, yra jos pasiekiamas, užgaunamas“ (Viktorija Daujotytė).

Antanas Kalanavičius (1945–1992) – XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio poetas, ilgai likęs nuošalėje, nedalyvavęs literatūriniame Lietuvos gyvenime. Mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje. 1965–1968 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute, bet studijų nebaigė. Nuo 1973 m. gyveno gimtinėje, vertėsi žemės ūkio darbu, išmanė kalvio amatą. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajoniniame laikraštyje. Nuo 1965 m. keliolika eilėraščių buvo publikuoti įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido gimtojoje sodyboje. Visą savo neilgą gyvenimą be pertraukos rašė eilėraščius, buvo parengęs rinkinius „Vakaro verpstas“, „Drožiniai rankšluostinėje“, „Dulkėti erškėčiai“, „Ne akmenys guli“, „Laukties slenkstis“, tačiau gyvas būdamas nė vienos knygos nesulaukė. 1994 m. išėjo Juditos Vaičiūnaitės parengta (su Perpetua Dumšiene) ir redaguota eilėraščių bei laiškų rinktinė „Ne akmenys guli“. 2005 m. išleista Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos abiturientų, LR jaunųjų filologų konkursų laureatų, darbai apie poeto Antano Kalanavičiaus kūrybą „Nuošalės poetas“. A. Kalanavičiaus poezijoje atsiveria poeto talento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gamtos prieglobstyje. Nepaprastai turtinga jo kalba – žodynas ir sintaksė. Jis rašė laisvą, nepriklausomą poeziją. „A. Kalanavičiaus poezija yra kilusi iš tiesioginio gamtinės aplinkos patyrimo, pokalbio su daiktais, įsigyvenimo į kalbą kaip į pirminę materiją, iš kurios formuojama originali archaizuota, avangardiška poetika, atskleidžianti antriniais kultūros diskursais nepridengtą būties pajautą“ (Brigita Speičytė).

Jonas Kalinauskas (g. 1947) – poetas, scenaristas. 1972 m. VU baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1985 m. – Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo pataisos darbų kolonijoje, redakcijose, Lietuvos kino studijoje. Šiuo metu privatus leidėjas. Debiutavo 1977 m. eilėraščių rinkiniu „Pajevonio fragmentai“. Vėliau išleido dar devynias poezijos knygas, svarbiausia tarp jų –  1999 m. išėjusi poezijos rinktinė „Raktų rūdys“. 2006 m. apdovanotas Salomėjos Nėries prizu už  poezijos knygą „Sapnų liudininkas“. Parašė scenarijų meniniams, dokumentiniams ir muzikiniams filmams. J. Kalinauskas, realybės poezijos bei tradicinės agrarinės pasaulėjautos atstovas. Jo poezijoje vyrauja suprozintas kalbėjimas, atspindintis dramatišką kaimo patirtį ir vidinę nedarną, kylančią iš namų ilgesio ir nesugebėjimo vėl juos atrasti. „Lietuvių poezijos inteligentas, nesiveliantis į poetines muštynes, būdingas modernistinio „kurpalio“ literatūros boksininkams, atvirai nedraskantis sau krūtinės dėl mūšių baigties, kad ir kokia ji būtų, poezijos renovacijos laukuose, nesiruošiantis apversti pasaulio ir jo įvaizdžių aukštyn kojom, o tykiai ramiai lipdantis, lyg atlikdamas įprastą kūrimo ritualą, savo daiktiškosios poezijos būstą, kurio aiškius pamatus sudėjo jau „Pajevonio fragmentuose“ – savo pirmojoje knygoje“ (Dainius Gintalas).

Skaidrius Kandratavičius (g. 1973) – poetas, teologijos magistras, kunigaujantis pamokslininkas ir rašinėtojas. 1991 m. baigė Dainavos vidurinę mokyklą Alytuje, tapo XXI jaunųjų filologų konkurso laureatu. 1992–1996 m. ieškojo pašaukimo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir Jėzuitų Ordine. 1998 m.. baigė Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete, 2000 m. apsigynė pastoralinės teologijos licenciato laipsnį. 2002 m. pašventintas Katalikų Bažnyčios kunigu. Nuo 2005 m. Paberžės parapijos klebonas. Kaip poetas debiutavo 1995 m. dzūkų kūrybos almanache „Tėkmė“. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio” draugijai, bendradarbiauja almanachuose. Be filosofijos ir teologijos gilinasi į semiotiką ir socialinę analizę, bioetiką ir logoterapiją. 2004 m. išleido 15 metų kūrybinio darbo vaisių, pasak literatūrologų bei kritikų, analogų lietuvių literatūros istorijoje neturinčią  intelektualiosios poezijos knygą „Metareligija“. 2007 m. apdovanotas VU FF Jaunimo literatūros premija. Kartu su kompozitoriumi ir multiinstrumentalistu Ramūnu jaru išleido tekstų knygą su kompaktine plokštele „((De)generuotos NRG) Sangriuva“ (2007). S. Kandratavičius rašo ir kalba aliteraciniais garsaraščiais, primenančiais demoniškas greitakalbes. Jo tekstai įtraukia skatytoją i neaiškius kalbinius, garsinius, religinius ir intelektualinius eksperimentus, į ekvilibristiką, balansavimą tarp prasmės ir beprasmybės. Autorius pasiūlo radikalų elgesio su tekstu modelį – žodžių srautą, tarpusavyje susietą sąskambiais ir kitokiais asociatyviniais ryšiais. Tai atsakas į drastišką kalbos, kultūros prasminių struktūrų, meninių išraiškos formų devalvaciją, kuri pasireiškia komercializuotoje, taikomojoje, reklamos, verslo, viešųjų ryšių ir kičinės pseudopolitikos kalbinėse kultūrose. „S. Kandratavičiaus poezija labai dažnai atrodo kaip žaidimas. Nė vieno šiuolaikinio autoriaus kūriniuose nerasi tokio žodžių skambesio ir žaismo. Kartais atrodo, jog Skaidrius pasiima dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir lizdine tvarka „padaro“ eilėraštį (Vaiva Kuodytė).

Mykolas Karčiauskas (g. 1939) – poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas. 1966 m. baigė VU teisės fakultetą. 1969-1970 m. – laikraščio „Vakarinės naujienos“ korespondentas. 1971–1974 m. – Kauno meno darbuotojų kultūros namų direktorius. Dirbo LRS, laikraščių redakcijose, „Vilties“ spaustuvėje. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius. Kūrybinis debiutas – eilėraščių rinkinys „Klevo medus“ (1972), pagrįstas daugiausia istoriniais faktais, etnografinėmis detalėmis, biografiniais motyvais. Išleido 13 poezijos rinkinių, 3 poemų knygas, pasakų vaikams, kelionių apybraižų rinkinį, išvertė ukrainiečių, rusų, vengrų autorių kūrinių. M. Karčiausko eilėraščiai sukurti lyrine epine maniera, juose vyrauja socialiniai motyvai, apmąstoma tautos dabartis ir istorija. Vaizdų slinktis pertraukiama atviromis publicistinėmis deklaracijomis, emocingomis refleksijomis. Išskirtinę vietą poeto kūryboje užima Teofilio Tilvyčio epinės satyrinės poezijos tradicijas tęsiančios „Žvirgždės poema“ ir „Nemuno poema“, kuriose siekiama kritiškai įvertinti pokario Lietuvos kaimo gyvenimą, parodyti individo sumaištį ideologinės prievartos akivaizdoje. Naujosios šiuolaikinės poezijos kontekste autorius įdomus ir kalbos reformavimo bandymais. M. Karčiauskas pateikia daug naujadarų, negirdėtų tarminių žodžių, nepriekaištingai įlieja juos į eilėraščio kontekstą, suteikia gyvumo, savito skambesio, muzikalumo. „M. Karčiausko kūryboje galime įžvelgti: norą „ištraukti“ gyvenimo šaknį, susigrąžinti patirtį ryškia ir skaudžia detale, „įgilinti“ savąją vietovę, materializuoti dvasią daikto, garso ar augalo švytėjimu... (Justinas Kubilius).

Ramūnas Kasparavičius (g. 1948) – poetas ir prozininkas, savito lietuviško postmodernizmo kūrėjas, neapdovanotas jokia oficialia premija. 1967–1972 m. studijavo VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoju, įvairiose redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys“ (1990), romanus „Keturių sesučių darželis“ ir „Lietuvių Laimos teismas“ (išleista viena knyga, 1998), romaną kartu su novelėmis „Visų gražiausia“ (2006). Iš prancūzų k. išvertė ir periodikoje paskelbė Raymondo Queneau poezijos. R. Kasparavičius tekstai yra dekonstrukcinio pobūdžio, rašytojas sumaniai derina istorijos, mistikos ir tikrovės faktus, folklorinius motyvus ir lietuvišką mitologiją. Autoriaus poezijoje gamtos ir kaimo vaizdai persmelkti kultūrą pažinusio subjekto patirtimi ir skepsiu, konkreti detalė dera su abstrakcija, tradicinė forma su netikėtais sąskambiais, kalambūrais, o retas žodis ar šnekamosios kalbos frazė vartojama kaip puošybinis elementas. Autoriaus romanus galima laikyti epo parodija. Legendinius ir dabarties laikus jungiantys veikėjai yra žemiški ir kartu mitiniai kultūros herojai, vaizduojami istoriniame, buitiniame pasakojimo lygmenyje. Dominuoja dzūkų trakiškių šneka su litvakiškomis, lenkiškomis, gudiškomis, rusiškomis inkrustacijomis. Pasak literatūros kritikės Loretos Mačianskaitės, „Ramūno Kasparavičiaus proza užima tik jai vienai priklausančią vietą lietuvių literatūroje. Kokia tai vieta, kol kas sunku pasakyti.“

Laurynas Katkus (g. 1972) – poetas ir vertėjas. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, Leipcigo universitete – vokiečių ir lyginamąją literatūras. 2006 m. apgynė daktaro disertaciją „Tremties tema Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje“ Vilniaus pedagoginiame universitete. Dirbo radijuje, „Vagos“ leidykloje, nuo 1999 m. – laisvas rašytojas ir vertėjas. Išleido eilėraščių rinkinius „Balsai, rašteliai“ (1998), „Nardymo pamokos“ (2003). Iš vokiečių kalbos išvertė Peterio Handkės ir Walterio Benjamino, iš anglų – Susan Sontag ir Etgaro Kereto kūrinių. L. Katkaus eilėraščių vertimai spausdinti amerikiečių, vokiečių, slovėnų, lenkų, latvių literatūrinėje spaudoje; 2001 m. pasirodė angliška L. Katkaus poezijos vertimų knyga „October Holidays and Other Poems“, 2003 m. – į vokiečių kalbą išverstos „Nardymo pamokos“. „L. Katkus iš esmės keičia tai, ką būtų galima pavadinti poezijos ir kalbos teritorija, turėjusia jaukias ir saugias etnines ribas, namų sienas, sodybų aptvarus, gerai sutvarkytą poetinį žodyną, nesunkiai grafomanų išmokstamus eiliavimo būdus. Tokio pobūdžio poezija neseniai kurtą ar dar vis kuriamą lyriką mūsų akyse paverčia praeitimi, kol bus atpažinta naujo tipo moderni grafomanija, kurios, atrodo, jau yra per akis“ (Marcelijus Martinaitis).

Tomas Kavaliauskas (g. 1971) – rašytojas, filosofas. Mokėsi Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje su sustiprintu literatūros mokymu. 1989 m. įstojo į Massachusettso universitetą (JAV), kur 1998 metais įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Tais pačiais metais Vytauto Didžiojo Universitete pradėjo magistrantūros stidijas. 2000 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Nuo 2003 metų studijuoja doktorantūroje, yra profesoriaus Leonido Donskio doktorantas ir kultūrologo asistentas. 2008 m. vasarą Tomas Kavaliauskas apsugynė disertaciją ir tapo socialinių mokslų daktaru. Literatūrinis Tomo Kavaliausko kelias gimė kaip hobis. 2000 metais pradėjo dirbti „Nemuno“ radakcijoje, ten ir buvo publikuoti pirmieji rašytojo apsakymai. Nuo 2003 metų rašo esė, dalis jų buvo publikuota „Kultūros baruose“, „Naujajame židinyje“, „Šiaurės Atėnuose“. Žurnalas „Kultūros barai“ Tomui Kavaliauskui net du kartus skyrė premiją už geriausią metų esė. 2007 m. leidykla „Versus aureus“ išleido debiutinį rašytojo romaną, kuris tapo antrąja serijos „Debiutai“ knyga. 

Aušra Kaziliūnaitė (g. 1987) – poetė. Biržuose baigė vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja istoriją. Pirmosios publikacijos kultūrinėje spaudoje pasirodė 2002 m. Kūryba ir straipsniai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Naujojoje Romuvoje“, „Gintaro lašuose“, „Biržiečių žodyje“, „Lietuvos ryte“. Kuria trumpus filmus, muziką, dalyvauja netradiciniuose meno projektuose, priklauso laisvųjų menininkų projektui „Kėdžių vagys“. 2005 m. apdovanota Prano Lemberto premija, 2006 m. tapo Panevėžio literatūrinės žiemos skaitymų nugalėtoja, 2006 m. menininkės debiutas pripažintas geriausiu „Poezijos pavasario“ almanache. 2007 m. pasirodė pirmoji jaunosios poetės knygą sarkastišku pavadinimu „Pirmoji lietuviška knyga“. „Tai nebe žodžio ir net nebe vaizdo poezija, o intensyvaus judesio postpoetika. Tokioje poetikoje visiškai išsilydo logika ir prasmė, o tapatybė suėdama su visomis ašakomis. Tokia poetika svaigina atvirumu ir neužbaigtumu, pasakojimo linijos nuolat plyšta ir trūkinėja, o siužeto dėstymas primena minėtosios porelės šakniastiebį – rizomą: teksto ataugos jungiasi nepaisydamos jokių gamtos dėsnių ir tvarkos, ant balto lapo vyksta tikra intelektualinė orgija – tai chaosas išsijuosęs myli erosą ir atvirkščiai“ (Castor&Pollux).

Apie Aušrą Kaziliūnaitę ir jos tekstus

Ramunė Brundzaitė. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams (2008)

Castor&Pollux. Pirmoji pavykusi PK (Aušra Kaziliūnaitė. Pirmoji lietuviška knyga, 2007)

Ramutė Dragenytė. Knyga iš chaoso (Aušra Kaziliūnaitė. Pirmoji lietuviška knyga, 2007)

Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Priešgynos pietūs: kepsnys ir desertas (Aušra Kaziliūnaitė. Pirmoji lietuviška knyga, 2007)

„Pirmosios lietuviškos knygos“ autorę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Evaldas Galinis (2007)

Aušros Kaziliūnaitės tekstai

Juozas Kėkštas (tikr. Juozas Adomavičius, 1915-1981) - vienas įdomiausių egzilio kūrėjų, dažnai vadinamas paribio poetu. Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Priklausė pogrindinei komjaunimo organizacijai, tris kartus buvo areštuotas. Lietuvai atgavus Vilnių, pasitraukė į Baltarusiją, 1940 m. suimtas ir nuteistas 8 metams kaip nacionalistinės Lenkijos komunistų partijos narys. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, amnestuotas, įstojo į lenkų generolo V. Anderso armiją, su ja per Iraną, Iraką, Egiptą pasiekė Romą. Mūšiuose sužeistas. Gydėsi Romoje, redagavo „Lietuvių laikraštį“. 1947 m. išvyko į Argentiną, dirbo fizinį darbą, Buenos Airėse tvarkė žurnalo „Literatūros lankai“ spausdinimą. Ištiktas paralyžiaus, 1959 m. apsigyveno Lenkijoje, buvo slaugomas Revoliucinio judėjimo namuose. Gyvas būdamas, Išleido 6 eilėraščių rinkinius „Toks gyvenimas“ (1938), „Rudens dugnu“ (1946), „Staigus horizontas“ (1946), „Diena naktin“ (1947), „Ramybė man“ (1951), „Etapai“ (1953), dalyvavo „Žemės“ antologijoje (1951). Po mirties buvo išleista jo kūrybos antologija „Dega vėjai“ (1986). J. Kėkštas formavosi veikiamas lenkų avangardistinės poezijos, jo eilėraštis grindžiamas stiprių kontrastų (mirties nuojautos ir valios kurti, ryžto ir nerimo, skausmo ir džiaugsmo) sankirtomis. Pirmojo rinkinio eilėraščiai, parašyti daugiausia kalėjime, atvira ar netiesioginė kalėjimo topika tapo svarbi visoje poezijoje. Joje aštriai fiksuojamas epochos tragizmas, žmogiškojo solidarumo ir komunikacijos siekis, kartojasi ugnies, lūžio, mirties, tylos motyvai, ryškėja klajūno tema, vėliau stiprėja orientacija į modernizmą. J. Kėkšto eilėraštis – veiksmažodinis, siekiantis maksimalios ekspresijos kondensuotu žodžiu, trūkčiojančio ritmo, dažnai futuristiškai sulaužytos strofikos. Vėlyvojoje poezijoje sustiprėja mirties tema, kūrybos refleksijoje mėgstamu kontrastų principu susiduria poezija ir tyla. Nors J. Kėkštas dažnai priskiroamas žemininkams, tačiauIš esmės yra rūsčios, „neornamentuotos kalbos“ poetas, tam tikru atžvilgiu laikytinas bežemio Algimanto Mackaus pirmtaku.
Juozas Kėkštas. Eilėraščiai iš antologijos „Žemė“ (1951) (1)
Juozas Kėkštas. Eilėraščiai iš antologijos „Žemė“ (1951) (2)

Julius Keleras (g. 1961) – poetas, fotografas, vertėjas. Baigė J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinę Vilniaus konservatoriją), vėliau – lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo redaktoriumi Lietuvos kino studijoje. Nuo 1989 m. buvo Čikagos (JAV) Ilinojaus universiteto lituanistikos katedros asistentas, suteiktas laisvųjų menų magistro laipsnisnuo 1995 m. – Niujorke leidžiamo laikraščio „Darbininkas“ vyr. redaktorius. Nuo 2003 m. – Lietuvos radijo apžvalgininkas. Tarptautinio PEN klubo narys, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Fotografuoja, bando rašyti dramas. 2007 m. autoriaus pjesė „A-B“ antrajame nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo pripažinta viena geriausių. Išleido eilėraščių rinkinius „Žiemos valtys“ (1988), „Baltas kalėdaitis“ (1990), „Sauja medaus“  (1995), „XL eilėraščiai“ (1998), „sniegas, benamis, krentantis“ (2007). J. Kelero poezija barokiška, meditacinė, atspindinti pasaulinės istorijos ir kultūros įvaizdžius. „J. Keleras demonstruoja nunykusio ar priščiuvusio kultūros pasaulio ilgesį, puikią poetinę mokyklą bei per ilgus metus išsiugdytą individualų, išsyk atpažįstamą stilių. Poezija barokiškai turtinga įvaizdžių, tačiau podraug ir neperkrauta jais“ (Kęstutis Navakas).

Apie Julių Kelerą ir jo tekstus:
Savo knygos autoryste „Sniegas, benamis, krentantis“ J. Keleras dalijosi su dailininku A. Gelūnu (2008)
Viktorija Daujotytė. „...atsakymo tuo tarpu dar nėra“ (Julius Keleras. Sniegas, benamis, krentantis, 2007)
Giedrė Kazlauskaitė. Muzikalus, erotiškas, poetiškas sniegas (Julius Keleras. Sniegas, benamis, krentantis, 2007)
Juliaus Kelero poezija ir fotografija knygoje „Sniegas, benamis, krentantis“ (2007)
Poetas ir fotografas Julius Keleras: „Nemėgstu tik policininkų ir antstolių“ (2007)

Juliaus Kelero tekstai:

Edmondas Kelmickas (g. 1954) – poetas, trijų knygų autorius, tapęs antikvaru. VU studijavo mediciną, dirbo įvairiose Klaipėdos įstaigose, vėliau tapo meno kolekcininku. Išleido eilėraščių rinkinius „Durys už durų“ (1983), „Smėlis ant slenksčio“ (1987), „Žiemos parafonija“ (1997). Pirmojo E. Kelmicko rinkinio eilėraščiai – statiški gamtos ir žmogaus būsenų eskizai, antrajame sustiprėjo dėmesys kultūros pasauliui ir teksto disciplinai, iš sonetų vainiko ir eilėraščių susidedančio trečiojo rinkinio poezija daugiaplanė, pagrindiniai jos motyvai – meilė ir miestas, kurio kultūros žydiškajam klodui skiriama daugiausia dėmesio. „Ateina laikas, ir pamatai poezijos ribas. Tu negali ištarti pasaulio taip, kaip jį ištarė Dievas. Menas turi aiškias ribas, ir jeigu to nepaisai, prasideda ausų pjaustymas, savižudybės. Tai irgi būdas pažinti pasaulį, bet tai nėra atsakymas. Aš galiu nerašyti. Žinoma, poetui malonu būti dėmesio centre (primabalerinos kompleksas – visi turi sužiurti ir suklusti), bet toks buvimas kartais neleidžia nieko subrandinti“ (Edmondas Kelmickas).

Mindaugas Kiaupas – poetas, fotografas, profesionalus anglų k. vertėjas. Lietuvos krikščioniškoje kolegijoje studijavo anglų kalbą ir verslo administravimą. Literatūrinės interneto svetainės rasyk.lt senbuvis. Pasivadinęs „vėjau“, pradėjo rašyti 2002 m. pradžioje. Buvo vienas mėgstamiausių „rašykų“. 2003 m. „Literatūrinės sostinės žiemos“ metu vykusio internetinės poezijos konkurso „Mano eilėraštis – COOL“ nugalėtojas. Daugiau Mindaugo Kiaupo eilių galite rasti vejau.ten.lt svetainėje. „angliniais tvarsčiais vynioju meduolį – / parduotas laikas aušina arbatą – / vaišių nebus – tokia abėcėlė tavo rašybos“ (Mindaugas Kiaupas).

Gabrielė Klimaitė (g. 1980) – prozininkė, eseistė. Baigusi Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, 2002 m. pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, o 2004 m. išvažiavo į Vašingtoną, kur dirba Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV. Rašyti prozą pradėjo dar mokydamasi mokykloje, laimėjo novelės konkursą, 1995 metais jos pirmieji kūriniai buvo išspausdinti „Klaipėdos“ laikraščio literatūros leidinyje „Gintaro lašai“, 1998-aisiais tapo Lietuvos jaunųjų filologų konkurso laureate. 2005 m. išleido pirmąją novelių bei esė knygą „Liūdnas malonumas“. „Iš autorės alter ego nesismelkia tas šiuolaikiniams rašytojams būdingas neskanus egocentriškumas. Gabrielė meistriškai ir subtiliai to išvengia net tada, kai kalbama tokiomis intymiomis temomis kaip draugystė, savo unikalumo išgyvenimas arba šioje dietų, treniruoklių ir savęs pjaustymo epochoje šnibždamas meilingas ir atlaidus monologas savo kūnui. Apstu ironiškos, skausmingai taiklios miesto poezijos. „Myliu šitą miestą kaip savamokslis daktaras savo vienintelį pacientą“. Miestą, kuris suknežina ir pasisavina bet kurį naujai pasirodžiusį individualų veidą“ (Laura Sintija Černiauskaitė).

Apie Gabrielę Klimaitę ir jos tekstus

Gintarė Adomaitytė. Debiutas: Klaipėda–Vilnius– ... (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Laura Sintija Černiauskaitė. Liūdnas malonumas irgi yra malonumas (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Gitana Gugevičiūtė. Malonumo apžiūrėjimas (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Goda Lučiūnienė. Krūmas vidur kovos lauko (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Jurga Lūžaitė. Lengva, žaisminga, anarchiška proza (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Eugenijus Striaukas. Erudicija dar neatstoja talento (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Petras Venclovas. Tarp novelės ir esė (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)

Gabrielės Klimaitės tekstai

Agnė Klimavičiūtė (g. 1987) – poetė. 2005 m. baigė Klaipėdos Simono Dacho gimnaziją. Studijuoja Klaipėdos universitete. 2007 m. Prano Lemberto premijos laureatė. „Agnė Klimavičiūtė turi labai stiprų moteriškumo potencialą. Jis ir padeda įžvelgti iš pirmo žvilgsnio paslėptus dalykus, gožiamus pasaulio triukšmo. Agnė nesidangsto feminizmu, bet pasitiki kartais taip iškankinančiu moteriškumu, kad jis natūraliai imamas sieti ne su paradinės, pasipuošusios į šokius merginos paveikslu, bet su gimdančios Žemės esme. Eilėraščiai dažnai baigiasi Biblijos citata – taip tarsi atsispiriama nuo eilėraščius persmelkusio moteriškumo ir suteikiama jiems visuotinumo“ (Tautvyda Marcinkevičiūtė).

Rimantas Kmita (g. 1977) – poetas, eseistas ir literatūros kritikas. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją bei literatūrologiją, 2008 m. apgynė filologijos daktaro disertaciją. Nuo 2001 m. dėsto šiuolaikinę lietuvių literatūrą Klaipėdos universitete. Klaipėdos poetų sambūrio bei festivalio „Placdarmas“ organizatorius, internetinio žurnalo „Skaitymai“ koordinatorius. Kultūrinėje spaudoje yra paskelbta keliasdešimt R. Kmitos recenzijų, esė, literatūrinių straipsnių. 1999 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Nekalto prasidėjimo“, už kurią 2000 m. buvo paskirta Z. Gėlės premija (geriausias 1999 m. debiutas). 2002 m. išėjo antrasis eilėraščių rinkinys „Upės matavimas“, palankiai sutiktas kritikos. Pirmąja knyga R. Kmita įgijo „pakankamai gero poeto“ (Eugenijus Ališanka) reputaciją. Jo eilėraščių poetika atremta į agrarinį subuitintą gamtovaizdį, pirmenybė teikiama ne kultūrinei refleksijai, o savaiminiam buvimui be jokios režisūros, jokių mizanscenų, dramatiškų pozų. Kliaujamasi eileraščio kaip daikto savaime modeliu, haiku pavyzdžiu kreipiamasi į užtekstinę erdvę, kurią turi plėsti ir naivaus, „nekalto“ mąstymo stilistika. Daugiausia pasitelkiamos referencinės kalbos galimybės (stebėjimas, aprašymas, perpasakojimas, konstatavimas), todėl eilėraščiui neretai pristinga vidinio intensyvumo bei improvizacinės gyvybės. „Pamatymas, kaip procesas, autoriui, aiškiai simpatizuojančiam dzen estetikai, yra svarbesnis nei filosofinis apibendrinimas“ (Nida Gaidauskienė).

Algimantas Krinčius (tikr. Algimantas Kaminskas) yra Krinčino (Pasvalio r.) pagrindinės mokyklos mokytojas, jos vadovas. Šiaip labai kūrybingas žmogus: jam paklūsta įnoringos šachmatų figūros, senieji archyviniai tekstai slavų, lotynų ir daugybe kitų kalbų, senųjų bažnyčių knygų „hieroglifai“, skelbiantys džiugias ir liūdnas žinias, kompiuteriai, filmavimo kameros ir fotoaparatai... Leidžia daugiausia paties parengtas senąsias Krinčino bažnyčios krikšto, santuokų, mirties registracijos knygas. Taip galima pajusti amžių realybę. Apie tai Algimantas kalba vienos savilaidos knygos įžangoje: „... laidojami vaikai, ir ne po vieną – broliai, seserys, dvyniai, savaitės, mėnesio, kelerių metų, – kokį skausmą turėjo išgyventi jų gimdytojai, kokius ašarų upelius liejo jų motinos. Atrodė, kad dar sykį juos laidoju, nors iš tiesų tik prikėliau iš užmaršties jų visų vardus ir pavardes, kad šiandien jie vėl būtų tarp mūsų kaip įvardyti mūsų proproseneliai, tyrinėjimų objektas, „medžiaga“ lingvistinėms, kraštotyrinėms, istorinėms studijoms.“ Algimantas rašo ir savo tekstus, kuriuos vadina „beprasmiais“ (Mykolas Karčiauskas).

Valdemaras Kukulas (g. 1959) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 1982 m. VU baigė žurnalistiką. Dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“, „Pergalės“, „Respublikos“, „Naujosios Romuvos“ redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Augimo nerimas“ (1978), „Žalia vėtros šaka“ (1984), „Kreidos rate“ (1987), „Knyga netyčia“ (1990), „Aštuoni gėli vakarai“ (1999), „Judas taipogi danguj“ (2005). Parašė eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004). 1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas LRS premija. Už eilėraščių knygą „Judas taipogi danguj“ 2005 m. gavo dienraščio "Kauno diena" prizą. 2007 m. tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais 2007-aisiais apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. V. Kukulas eiliuoti pradėjo dainiškos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio nuovargio, dekadentinio išsekimo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Suteikdamas eilėraščiui vidinio dramatizmo, neišvengė išoriško, bohemiškais mostais gesinamo aprašinėjimo ir retorikos. „V. Kukulo kūrybos subjektas regi savo gyvenimą kaip gemalo poza susirietusį pergamentą, kuriame Evangelija įsikomponuoja savaip. Ko gero, šis teiginys nebūtų neteisingas ir kalbant apie patį tekstų autorių. Kasdiena verčia jį justi savo giminystę su infernalinių F. Dostojevskio personažų kompleksais“ (Nida Gaidauskienė).

Herkus Kunčius (g. 1965 m.) – prozininkas, dramaturgas, eseistas, vienas produktyviausių ir skandalingiausių lietuvių rašytojų, nuosekliausiai atstovaujančių postmodernizmo estetikai. 1990 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrą, dirbo kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, rengė įvairius meno projektus. Debiutavo 1996 m. romanu „Ir dugnas visada priglaus“. Lietuvos dramos teatruose pastatytos kelios H. Kunčiaus pjesės, rašytojas yra pelnęs apdovanojimų įvairiuose dramaturgijos konkursuose, 1999 m. jam buvo įteiktas „Boriso Dauguviečio auskaras“. H. Kunčiaus proza pasižymi įžūlia tematika, fantasmagoriškomis idėjomis, šokiruojančiu vaizdavimu, fragmentiška, koliažo principu sukurta fabula. Jo romanuose perversiškai apverčiamos sakralios, „aukštosios“ Vakarų kultūros vertės, nužeminami bet kokie visuomenės vertinami istoriniai, kultūriniai reliktai, laužomi moraliniai skrupulai. Kunčius savo romanuose kuria niūrią ir pesimistinę ateities visuomenės alegoriją, kurioje išryškina ir hiperbolizuoja dabartines jos ydas – kūniškumo kultą, dvasinių vertybių degradaciją, moralinį cinizmą, populiariosios kultūros dominavimą. „Konceptuali H. Kunčiaus pozicija – kvestionuoti tai, ką sukūrė civilizacija, pasityčioti iš vartotojiškos visuomenės, pasišaipyti iš snobų ir intelektualų, užkimšusių savo smegenis tariamomis vakarietiškos kultūros vertybėmis. Grįžtama į animalizmo stadiją, aukštinami tik fiziologiniai poreikiai – valgyti, gerti, tuštintis, tenkinti seksualinį instinktą. Kunčiaus prozoje yra analogijų su F. Rableus kūniškuoju kultu, tačiau šiuolaikinis karnavalas nesiūlo jokio išsilaisvinimo ir atgimimo“ (Jūratė Sprindytė).