Egidijaus Aleksandravičiaus taikliai pažymėta, kad XIX a. lietuvių tautosaka buvo iškelta į oficialios kultūros paviršių1, o amžiaus pabaigoje, kaip teigia Paulius Subačius, tautosaka neretai laikyta ir kūrybos etalonu2. Tačiau folkloristų konstatuojama, kad pačioje tradicinėje kultūroje tuo metu vyko papročių ir folklorinės tradicijos degradacija – vis mažiau pasitikima tautosakos tekstu, rečiau dainuojama, plinta menkaverčiai, neretai literatūrinės kilmės tekstai, vis svarbesnė kaime tampa knyga. Išeitų, kad žodinės liaudies kūrybos iškėlimas ir adoracija viešumoje sutapo su jos vaidmens silpnėjimo pradžia tradicinėje kaimo kultūroje. Tačiau ar tikrai XIX a. pabaigoje tautosakos tvarumą lemia tik inertiškas tradicijos funkcionavimas? Ar atsinaujinusi folkloro formomis literatūra ima nukonkuruoti folklorą tradicinėje kultūroje, o tautosakinė tradicija tik menksta, prarasdama gyvybingumą ir būdingiausius bruožus? Šio straipsnio tikslas yra aptarti, kaip antroje XIX a. pusėje folklorinę tradiciją veikė jos iškėlimas į viešumą, sąlytis su rašto kultūra, bei pasiaiškinti, kokie nauji vaidmenys tuo metu teko liaudies dainai.
       Ypatingą dėmesį skirsime dainoms, kadangi, mūsų manymu, jų tradicijos raida ir aktualizavimas buvo daug kuo išskirtiniai. Jei patarlėms ar pasakojamajai tautosakai buvo leidžiama iškilti šalia lingvistinio ar istorinio diskurso, tapti rinkimo bei tyrinėjimo vertu objektu, tai dainoms suteikta tautos charakterio, sielos reprezentavimo funkcija. Tik dainos žanro meniškumas ir turinio vertė buvo visiškai pripažinta kaip universali, ne vien prasčiokiška, archajiška. Pavyzdžiui,
Jonas Basanavičius laikėsi nuostatos, kad didžiausias lietuvių dvasios turtas esąs paslėptas dainose ir pačioje lietuvių kalboje3. Apie dainų pažintinę ir normatyvinę prigimtį jis mąstė romantiškai. Pasak jo, menas – pirminė žmonių bendravimo priemonė; žmogus, norėdamas įsidėmėti įvairius reiškinius, o svarbiausia – įstatymus, pradėjęs dainuoti. Daina esanti pirminė poezijos forma. J. Basanavičius taip pat teigė, kad Lietuvoje būta „senoviškų provų (teisminių) dainų“4.
       Išskirtinio dainų aukštinimo argumentu reiktų laikyti jų moralumo akcentavimą.
Normatyvinė, visą bendruomenės gyvenimą reguliuojanti dainų vertė iškeliama jau amžiaus pirmoje pusėje Liudviko Rėzos5, Simono Stanevičiaus tekstuose6.
       Romantinėje eiliuotoje kūryboje dainos pateikiamos kaip pagrindinis tautos sielos reprezentantas.
Liudvikas Kondratavičius poemoje „Margiris“, nupiešęs neigiamą vokiečių kryžiuočių paveikslą, kaip ryškiausią jų moralinio sugedimo pavyzdį nurodo nepagarbą religinėms giesmėms ir nepadorių liaudies dainų skambėjimą: „Toli pasigirsta tai nepadorios dainos, tai Dovydo psalmės: mat čia apsimetęs ir atšalusio tikėjimo šėtonas moka sujungti nešvankias dainuškas ir himnus“7. Kaip monografijoje pažymi Brigita Speičytė, daina yra tapusi centriniu tekstu Adomo Mickevičiaus „Konrade Valenrode“: Albano daina „Vilija“ „poemoje figūruoja tarsi kūrinio siužeto simbolinis konspektas“8.
       Periodikoje, proginėse kalbose jau XIX a. viduryje žodžiai poetas ir dainius, poezija ir daina vartojami sinonimiškai. Autorinei dainai, kaip ir klasicistinei poezijai, taikomas aukščiausių vertybių reiškimo reikalavimas.
L. Kondratavičiui už kūrybą lenkų periodiniame leidinyje „Przegląd literacki“ dėkojama: „Dėkingi tau, kaimo lyrininke, už tą naują lakių rimų rinkinį; mes pripratome prie tavo dainų ir jas pamilome. Klausydamas jų žmogus pasijunti moraliai tvirtas ir skatinamas geriems darbams… Mūsų lyrininko dainos tarsi vieversėlio giesmė, kuris nuo ankstyvo rytmečio pakilęs virš artojo gieda meilės ir vilties himną apie ateities derlių, gaunamą kruvinu prakaitu“9.
       XIX a. populiaru poezijos rinkinius, individualią kūryba vadinti dainomis: pavyzdžiui,
Adomas Jakštas 1894 m. išleidžia rinktinę „Dainų skrynelė“10, kurioje – jo originalios eilės. Tam tikrą dainos statuso kilimą, jos prilyginimą elitinei literatūrai galime matyti ir Antano Strazdo „terminijoje“. Savo kūrybą jis vadina „pastoralinėmis arijomis“, „moralinėmis giesmėmis“, „kaimo giesmėmis“11, taigi savo gana folkloriškus tekstus pavadina pagal elitinės rašytinės poezijos tradiciją.
       Manyta, kad dainos žanras yra tinkamas istoriniam diskursui perteikti. Štai
klasicistas Dionizas Poška, nors ir nevertino senųjų liaudies dainų, siūlė kurti istorines literatūrines dainas12.
       Dainų reikšmę kultūrai suvokė ir akcentavo ne tik švietėjai, mokslininkai ir kūrėjai, bet ir bažnyčia. Žanro socialinio veikimo galia buvo visuotinai pripažįstama.
Antai 1891 m. „Varpe“ paskelbta programa švietimui kelti. Iš aštuonių punktų vienas pirmųjų buvo: „Įtaisyti atviras, nepaslaptines, giesminykų ir daininykų draugystes, kurios kartu turėtų būti platintojomis lietuviškų knygų ir laikraščių ir auginimo lietuviškos idėjos“13.
       Liaudies dainų iškėlimas į oficialios kultūros paviršių tolygus naujo sociokultūrinio statuso suteikimui. Oficialiai kultūrai atstovaujantis tekstas yra nulemtas tos kultūros normų ir yra normatyvinis kitų tekstų ar tradicijų atžvilgiu. Naujo žanro įtvirtinimas oficialioje kultūroje žymi tos kultūros svarbiausių vertybių, pasaulėvaizdžio ir įtaigos technikų įvertinimą iš naujo, o gal ir pakeitimą. Ar XIX a. tautosakos iškėlimas buvo tik formalus, ar dainos išties turėjo galių pretenduoti į aukštą sociokultūrinį statusą?
      
Verbalinių tekstų (sakytinio ar rašytinio) sociokultūrinio statuso teoriją sukūrusi Heda Jason klasifikuoja tekstus pagal tai, kiek šie įkūnija kultūrines ir socialines vertybes, kokiu būdu kūriniai interpretuoja kitus kūrinius. Svarbiausi – centrinio statuso tekstai – nustato normas tolimesnei literatūros raidai, išreiškia ir simbolizuoja kultūrai esmines vertybes bei normas, tikėjimą. Arčiau centro paprastai būna tai kultūrai ar tradicijai būdingi tekstai. Viduriniam statusui priklauso pirminius tekstus komentuojantys, propaguojantys, populiarinantys tekstai. Periferiniam statusui žemieji žanrai, pramoginiai, komerciniai masiniai kūriniai, indiferentiški tam tikrų normų ir vertybių atžvilgiu arba jas neigiantys. Periferiniais laikomi ir mažos socialinės grupės (subkultūros) tekstai, kurie šiai grupei gali būti patys svarbiausi14.
       Požymiai, pagal kuriuos nustatomas atskirų tekstų ir žanrų kultūrinis statusas, būtų šie: 1) ar įkūnija kultūrines ir socialines vertybes, 2) kokiu būdu interpretuoja kitus kūrinius, 3) ar yra rašytiniai, ar žodiniai, 4) priklauso išmoktai ar liaudies tradicijai, 5) profesionalūs ar mėgėjiški, 6) privatūs ar vieši, 7) estetiški ar ne.
      
Aukštesnį statusą paprastai turi rašytiniai, išmokti, profesionalūs, vieši, estetiški kūriniai. Neraštingose visuomenėse centriniai esą žodžiu perduodami mitai (jie atstovauja religijai, tikėjimui), o iš pasaulietinių kūrinių – epai bei įstatymai, kurie skelbia bei propaguoja pasaulietines vertybes15. Pagaliau, apibrėžiant statusą, itin svarbu ir teksto paplitimas, populiarumas, idėjinis socialinis angažuotumas, ilgalaikė refleksija.
       Nustatę centrinius tekstus, įvardiję jų normatyvinį turinį bei retoriką, galime suvokti, kas tiriamai kultūrai, tradicijai ar sociumui yra svarbu, kokie tekstai ir retorika laikomi patikimais ir priimtinais. Įvardiję periferinius tekstus matytume, kokia yra subkultūra ir jai priimtina retorika, t. y. kokio sąmoningumo, aktyvumo ir populiarumo pasiekusi oficialią kultūrą neigianti tradicija. Vidurinio statuso tekstų gausa ir brandumas rodytų, kiek centriniai tekstai yra svarbūs didžiajai visuomenės daliai, kiek jie įsišakniję, persmelkę mąstymą.
       Tiesa, ši schema gali būti taikoma tik iš dalies. Verbalinių tekstų statusą pagal šį modelį palanku tirti, kai turime gana vienalytę visuomenę, kur skirtingos grupės gyvai komunikuoja. XIX a. Lietuvoje egzistavo kelios socialinės grupės – aukštuomenė, valstiečiai, lietuvių inteligentija, – kurios skyrėsi kalba, gyvenimo būdu, pasaulėžiūra ir bendravimo bei literatūrinėmis tradicijomis. Kiekvienai iš jų savi tekstai ir jų tvirtinamos vertybės buvo centrinės svarbos, kiekvienai vis kita normatyvinė retorika įprasta ir tinkama. Per visą XIX a. santykis tarp šių grupių keitėsi, kartu formavosi ir intensyviai sąveikavo kelios kultūrinės tradicijos, tad tapo galimos įvairios centrinių ir periferinių tekstų jungtys bei tekstų sociokultūrinių funkcijų kombinacijos. Svarstant, ar kuris nors žanras, literatūros rūšis XIX a. atlieka centrinio teksto vaidmenį, reiktų žiūrėti, ar yra tekstų, kuriuose būtų jungiama skirtingų socialinių grupių pasaulėžiūra, vertybės, normos bei jų tvirtinimo būdai.
       Vertinant pagal šį modelį, L. Rėzos pradėtas moralinis ir estetinis liaudies dainų aukštinimas yra reiškinys, analogiškas centrinių tekstų komentavimo tradicijai. Tokiu atveju prakalbos dainynams, liudijimai apie pateikėjus, aprašymai, dainų analizė yra tarsi centrinius tekstus komentuojanti vidurinio statuso raštija. Juo labiau, kad dainos neretai apibūdinamos kaip aukščiausio statuso tekstai, išsiskiriantys lietuviškumu, ypatingu moralumu, estetiškumu bei senumu. Dainų adoracijos lietuvių kultūros veikėjams reikėjo pirmiausia tam, kad jie galėtų pasijausti esą dvasingos, kultūringos ir civilizacijos nesugadintos kultūros ainiais kultūringų Vakarų ir slavų pašonėje. Šios vertybės romantizmo šviesoje atrodė itin gerbtinos.
       Aukštą dainų statusą rodo tai, kad periodika, dainynai tuo metu buvo vieninteliai tikrai savą originalią lietuvišką kūrybą pateikiantys leidiniai. Religinė literatūra, beletristika, praktinio pobūdžio knygelės yra arba iš kitų kalbų versti tekstai, arba jų paveikti. Dainynai, poezijos rinkiniai geriausiai iš visų spaudinių išreiškia lietuviškumą, tai saviausia lektūra. Kita centriniams kultūros tekstams būdinga ypatybė – jų prieinamumas. Dainos – iš tiesų vienas prieinamiausių žanrų XIX a. Lietuvoje. Jos plinta žodžiu, rankraštiniu ir spausdintiniu pavidalu.
       Dainų aukštinimas ir viešinimas veikė ir folklorinės tradicijos vidų, – kiek vėliau dainos, o ne koks nors kitas žanras tapo mūsų tautinės dvasios pripažintuoju reprezentantu plačiojoje visuomenėje, tarp mažaraščių sodiečių. XIX a. dainos bent iš dalies įgyja pagrindinių normatyvinių tekstų požymių bei funkcijų, akumuliuoja ir adaptuoja įvairių verbalinių tradicijų ideologinį turinį.
       Kaip rodo tautosakos medžiaga – pirmiausia dainynai ir rankraštiniai tautosakos rinkiniai – populiarusis liaudies dainų repertuaras per XIX a. labai keičiasi: kuriama daug naujoviškų dainų, kurios išsiskiria literatūrine tematika, stilistika bei strofika. Dainose akcentuojamos naujos temos, aktualijos, galima kalbėti apie stipriai atsinaujinusį jų pasaulėvaizdį: gamtos dainose pagal idilės stilių grožimasi gamta, metų laikais, didaktinėse-humoristinėse ar net senosiose tradicinėse daugėja moralizuojančių posmų, primenančių bažnytinį pamokslą ar didaktinės prozos ištraukas, vis daugiau populiariose anoniminėse dainose papročių kritikos, viešojo gyvenimo refleksijos, tautinės, religinės savimonės akcentavimo.
LLTI* kataloguose iš 500 000 lietuvių liaudies dainų apie ketvirtį sudaro šios vėlyvosios literatūrinės kilmės dainos, kurių pritapimas folklorinėje tradicijoje yra toks pat neabejotinas kaip ir vėlyva jų kilmė. Šių dainų folkloriškumą liudija daugybė užrašytų tekstų (didelė dalis jų priklauso neraštingų žmonių repertuarui), taip pat gana įspūdingas jų variantiškumas. Tai rodo, kad didaktinės, pilietinės XIX a. poetų eilės ne tik buvo dainuojamos, bet ir stipriai keitėsi perduodamos žodiniu būdu.
       XIX a. tradicinės kaimo kultūros atstovams svarbiausi buvo religiniai raštai ir tautosaka. Religinės literatūros ir dainos santykį kultūroje galėtume įvardyti kaip abipusį ir simbiotinį. Per devynioliktąjį šimtmetį tradicinės dainos apeiginė maginė vertė silpnėjo, iš sakralaus diskurso pozicijų ją stūmė malda ir giesmė, bet čia pat kurti ir liaudiškieji religinių giesmių, legendų variantai. Antra vertus, esama giesmės ir dainos suartėjimo požymių, tam tikro jų bendrumo viešajame kultūriniame gyvenime. Vėlyvosios, patriotinio turinio dainos buvo dainuojamos bažnyčiose, viešai pareiškiant politinį nusiteikimą.
Tokia tradicija uždrausta po 1863 m. sukilimo16. Taigi dainos, įsileistos į Dievo namus, šiuo atveju prilygdavo šventųjų religinių giesmių vertei ir atliko tą visuomeninę ir ideologinio poveikio funkciją, kurios nepajėgė atlikti giesmių žanras. Dainoms atsiranda vietos šalia religinio diskurso, nes šis neapima visų lietuvių šviesuomenei aktualių kultūrinių vertybių. A. Baranausko poezija (ypač poemėlė „Dievo rykštė ir malonė“17) yra gana vėlyvas ir tuo metu vos ne vienintelis toks akivaizdus bandymas jungti lietuvių kultūros, istorijos dominantes su religine ideologija.
       Svarstytinos ir individualios pasaulietinės literatūros galimybės atlikti centrinių kultūros tekstų vaidmenį. Lietuvių šviesuomenei romantinė lenkiškoji ir lietuviškoji poetinė tradicija, istoriniai, lingvistiniai veikalai buvo centrinės svarbos. Kitaip į romantinę poeziją reagavo neišprususi visuomenė. „Naujausio sukirpimo“ literatūra paprastiems sodiečiams neretai atrodė keista, sunkiai suprantama ir nereikalinga. Štai
F. Milašauskas savo dainynėlio prakalboje taip kreipiasi į skaitytojas: „Jūs (mergelės), turėdamos norą ant išsimokinimo dainų, tankiai nusiperkate daineles perdaug su patriotiškomis ir politiškomis dainomis, kurias ne vien ką reikia daboti nuo policijos, bet dar, negalėdami jų suprasti, metate po pečiaus“18. Maironis, išleisdamas „Tarp skausmų į garbę“, taip pat yra prasitaręs apie labai skirtingą įvairių socialinių sluoksnių mentalitetą ir daugumos nepajėgumą įvertinti jo poeziją: „Išleisdamas į žmones savo mylimiausią kūdikį, kam gi jį pašvęsiu? Mūsų garbingoji diduomenė jo nesuprastų; seniai išvariusi iš salionų savo tėvynės liežuvį, moka jo tik tiek, kad su tarnais susišnekėtų <...>. Neskaitys mano poemos ir ūkininkai – vargdieniai; ne dėl jų rašiau; reikia dar jiems apšvietimo, kad galėtų ją suprasti. Visa mano viltis tai moksliškai apšviesta jaunuomenė“19.
       Turint galvoje tai, kad vėlyvosios dainos atsiranda veikiant to laiko populiariai literatūrai ar neretai yra autorinių kūrinių plagiatai, jas tarsi derėtų laikyti vidurinio statuso tekstais, komentuojančiais rašytinę tradiciją. Kiekvienas originalus autorinis kūrinys būtų sociokultūriškai reikšmingesnis už folklorinius variantus ar sekimus. Pavyzdžiui, A. Baranausko eilės bei poema „Dievo rykštė ir malonė“ yra įvairiai plagijuojami, jo kūrybos moralinis turinys bei stilius, tekstų struktūra (priešiškumas kitatikiams, religijos sureikšminimas, pomėgis pradėti kūrinį tikslia istorine data ir didaktiniai posakiai) perimami poeto sekėjų. Tuomet reiktų teigti, kad į centrinių kultūros tekstų vietą stoja meniškiausia ir idėjiškai pažangiausia autorinė poezija, kuri savo raiškos būdais nenutolusi nuo dainos ir pati gali būti dainuojama, ir tai garantuoja jos sėkmingą plitimą. Bet realiai tradicinėje kultūroje skirtis tarp šių tekstų lyg ir neegzistuoja. Kiekvienas naujas variantas ar versija, plagijavimo ar sekimo atvejis paties atlikėjo paprastai buvo suvoktas kaip pusiau savarankiška kūryba ir socialinė akcija, kaip asmeninė pastanga įvardyti vertybes. Kūrinio originalumas mažai terūpėjo, atlikėjas literatūrines dainas tiesiog skyrė dainų tradicijai, o autorių dažnai pamiršdavo. Taigi dainos savaip konkuruoja su svarbiausiomis rašto tradicijomis, perimdamos tuos jų elementus, kuriuos gali pritaikyti.
       Tačiau galima pažymėti, kad dainos neretai yra ir menkesnės už literatūrinę poetinę tradiciją: jose kur kas silpniau reiškiama kultūrinė refleksija ir tik iš dalies atsispindi tuo metu vykusios pasaulėžiūrų sandūros. XIX a. poezija neretai tampa tarytum socialinių derybų vieta: pono ir mužiko, tėvynės ir lietuvio, keliaujančio amatininko moralisto ir sėslaus sodiečio, išmintingo Dievo ir nuodėmingo žmogaus, pagaliau – teigiamo ir neigiamo personažų. Jų dialogai signalizuoja aktualiąsias laikui literatūrines temas ir vertinimus. Dainose dialogas daugiau žaidybinis, imituojantis priešiškumą tarp vaikinų ir merginų, vyro ir žmonos, skirtingų kaimų bendruomenių ar girtuoklio ir degtinės. Jame idėjinis aštrumas nunyksta.

       Santrupos

       LLD – Lietuvių liaudies dainynas. – T. 16: Dainos apie girtuoklystę. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002; T. 17: Karinės istorinės dainos. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.

 
       1 A l e k s a n d r a v i č i u s  E .  Lietuvių atgimimo kultūra. XIX amžiaus vidurys. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – P. 12.
       2 S u b a č i u s  P .  Tautinio išsivadavimo kultūros samprata: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1996. – P. 49–50.
       3 J u r g i n i s  J .  Istorija ir poezija. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 266.
       4 G e n z e l i s  B .  Šviečiamosios idėjos Lietuvos filosofinės minties raidoje: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1973. – P. 323.
       5 J o v a i š a s  A .  Liudvikas Rėza. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 297.
       6 S t a n e v i č i u s  S .  Raštai. – Vilnius: Vaga, 1967. – P. 52.
       7 K a b e l y t ė  S .  Kondratavičius ir Lietuva: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1972. – P. 148.
       8 S p e i č y t ė  B .  Poetinės kultūros formos. LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – P. 204.
       9 Przegląd literacki. – 1861. – Nr. 38.
       10 D a m b r a u s k a s  A . - J a k š t a s .  Dainų skrynelė. – 1894.
       11 V a n a g a s  V .  Antanas Strazdas. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 194.
       12 L a u r y n a i t i s  V .  Dionizas Poška: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1958. – P. 219, 239.
       13 V ė b r a  R .  Nacionalinės buržuazijos formavimasis XIX a. antroje pusėje Lietuvoje: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1966. – P. 299.
       14 J a s o n  H .  Literatūra, raštai, verbaliniai tekstai: Kas yra tai, ką nagrinėjame // Tautosakos darbai. – XIV (XXI). – 2001. – P. 245–247.
       15 Ten pat. – P. 247–250.
       16 Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis. – Kaunas: Šviesa, 1938. – P. 182.
       18 [M i l a š a u s k a s  F . ] .  Dainų knygelė. Pavesta Lietuvos jaunumenei ir ypatingai mergaitėms / Parašė F. M-kis. – Tilžė, 1898. – P. 3.
       19 [M a i r o n i s ] .  Terp skausmų į garbę. Poema isz dabartiniu laiku / Parasze St. Garnys. – Tilžė, 1895.