Kaip galima filosofinė literatūrinių tekstų interpretacija? Ar filosofas, priartėjęs prie literatūros teksto, nepažeidžia jo unikalios prigimties? Gal literatūros teksto preparavimas, jo taikymas filosofinių idėjų iliustracijai yra neleistinas? Tokie klausimai gali kilti svarstant klasikinės filosofijos ir literatūros santykį. Tačiau disciplinų ribas tirpdo postmodernioji arba postklasikinė filosofija (linkstame rinktis šį terminą, kadangi ir Gilles Deleuze'as, ir Jacques Derrida vengia būti pavadinti postmodernistais, kratosi šios etiketės). J. Derrida požiūriu, bet kurį tekstą – žurnalistinį, mokslinį ar literatūrinį – galima perskaityti arba „netranscendentiniu“, arba „transcendentiniu“ būdu. Kiekvienas tekstas „leidžiasi“ būti perskaitytas transcendentiškai. Jei tekstas tokiam perskaitymui absoliučiai priešinasi – tai reiškia jo mirtį.

       Filosofija ir literatūra labiausiai suartėja prancūzų kultūroje. J. Derrida pabrėžia, kad jų susitikimas tampa galimas ir dėl tam tikrų edukacinės sistemos ypatybių. Jeanas Paulis Sartre'as pademonstravo gebėjimą pakaitomis kurti ir labai sudėtingus fenomenologinius traktatus, ir literatūrinius romanus bei pjeses. Tarp literatūros ir filosofijos taip pat „kabėjo“ Albert'as Camus, Georges Bataille'us. Kita vertus, Prancūzijoje matome ne tik filosofijos slinktį link literatūros, bet ir literatūrologijos – link filosofijos. Pavyzdys – Maurice Blanchot, literatas, padaręs didžiulę įtaką postklasikinės filosofijos atsiradimui ir raidai (su juo nuolatos palaikė dialogą Michelis Foucault, J. Derrida). Literatūros prigimčiai suprasti jis rėmėsi „sunkiasvorio“ klasikinio mąstytojo Georgo Hegelio įžvalgomis, susiedamas jas su F. Kafkos fenomenu. Tačiau šiuo rašytoju taip pat domėjosi ir G. Deleuze'as su F. Guattari'u, ir J. Derrida. Kodėl jiems buvo svarbus F. Kafka?


       Maurice'as Blanchot: Kafka ir „neliteratūrinė tiesa“

       M. Blanchot knyga „Nuo Kafkos link Kafkos“ („De Kafka ą Kafka“) pradedama skyriumi „Literatura ir teisė mirti“, kuriame apie F. Kafką daug nekalbama. Čia mąstoma apie literatūros prigimtį. Bet vėlgi – apie literatūros prigimtį mąstoma atskleidžiant jos nebuvimą. Bandomas suvokti literatūros paradoksas: kodėl literatūra kuriama ant jos pačios griuvėsių? M. Blanchot, sekdamas G. Hegeliu, mąsto apie literatūros nepagrįstumą, apie literatūrą kaip apgaulę. M. Blanchot daro išvadą, kad literatūra yra niekis (nulle). Bet kaip tik iš to ir kyla jos išskirtinė galia. Lygiai toks pats niekis yra ir rašytojas, – kol nieko nerašo. Jis pats nežino, kas jis toks yra. Rašytojas sėda rašyti be jokios prielaidos ir perspektyvos. M. Blanchot perfrazuoja G. Hegelio mintį: rašytojas – niekis, dirbantis niekyje (comme un néant travaillant dans le néant). „Jis neegzistuoja skyrium nuo savo kūrinio, bet kaip tada gali egzistuoti kūrinys?“1 – retoriškai klausia M. Blanchot. Ir cituoja G. Hegelį, kuris teigęs, kad vienintelė niekio įveika yra pats rašymo veiksmas, – nemąstant nei apie sąlygas, nei apie pradžią, nei apie priemones, nei apie rezultatą. Taip išsiveržiama iš užburto rato. Tada, kai gimsta kūrinys, gimsta ir rašytojas. Rašytojas sutampa su savo knyga. M. Blanchot nurodo į F. Kafkos ištartą frazę „Jis žiūrėjo per langą“, kuri, anot jo, ir sukūrė autorių. Bet F. Kafka čia minimas tik kaip pavyzdys. M. Blanchot domina kūrinio ir rašytojo santykio problema. Tas, kuris pasako šią frazę, per ją ir tampąs autoriumi: ji lemia jo egzistavimą, – jis ją sukūrė ir ji sukūrė jį (il l'a faite et elle le fait2).

       G. Hegelio mąstymo stilistika stipriai paveikė XX a. prancūzų literatūros sampratą ir filosofiją. G. Deleuze'as vėliau kratysis G. Hegelio šmėklos: jis prieš ją sukils ir neigs ją, priešpriešindamas G. Hegeliui Friedrichą Nietzsche'ę. M. Blanchot, kaip ir G. Bataille'us, J. P. Sartre'as, seka G. Hegeliu ir integruoja jo įžvalgas į savo teorinius apmąstymus. Taip G. Hegelis per M. Blanchot ir G. Bataille'aus interpretacijas tampa vienu iš prancūzų postklasikinės filosofijos krikštatėviu.

       Tokia iš niekio įveikos kylanti literatūra ir lieka, anot M. Blanchot, tiktai rašytojo veiksmu, jo literatūriniu žaidimu, nieko nepasakančiu nei apie tiesą, nei apie moralę. Rašytojas apgaudinėja save, – rašydamas jis bando įveikti niekį, bet kai tik kūrinys tokiu būdu yra sukuriamas, jis pats yra pasmerktas išnykti. O jeigu nesukuriamas?
Tuomet dar geriau, tvirtina M. Blanchot: „Tyla ir nebūtis ir yra literatūros esmė, „daiktas savaime“ (la Chose meme)3.

       M. Blanchot eina dar toliau ir teigia, kad žodis naikina daiktą. Todėl, kai kas nors kalba savo vardu, per jį kalba mirtis, nes žodžiai sukuria distanciją ir su daiktais, ir su kalbančiuoju žmogumi.
„Įvardydamas save, aš tarsi giedu sau laidotuvių giesmę: aš išsiskiriu pats su savimi, manyje daugiau nebėra manęs, nei mano realybės, aš esu tik objektyvus beasmenis mano vardo buvimas, kuris pranoksta mane ir kurio sustingęs nejudrumas tarnauja man antkapiu, pakibusiu virš tuštumos“4. Ar tik šiame literatūros negatyvume neslypi ir jos gelbstinti galia? Ta, kurios ieškojo F. Kafka? M. Blanchot rašytojo fenomene įžvelgia kažką daugiau nei rašytoją: „gyvasis Kafka“ jo interpretacijoje persveria „rašantįjį Kafką“. „Gali būti, kad tokios knygos kaip „Procesas“ ar „Pilis“ keistos todėl, kad jos nuolatos mums nurodo kažkokią neliteratūrinę tiesą“5.

       M. Blanchot, interpretuodamas F. Kafką, remiasi daugiausia jo dienoraščiais ir juos išleidusio draugo Maxo Brodo komentarais. Galima pažymėti, kaip keistai klostosi F. Kafkos šlovė – juk jis norėjęs sunaikinti savo literatūrinius kūrinius, tačiau galiausiai net jo užrašai sau – dienoraščiai – tampa neatskiriama, kone svarbiausia jo fenomeno dalimi. Slaptumo ilgesys išvirsta vieša paslaptimi. Ta paslaptis nuolatos komentuojama. Paskaitę šiuos dienoraščius jų komentatoriai turi daug ką pasakyti apie F. Kafką kaip apie žmogų. Pavyzdžiui,
prancūzų filosofijos kritikas Pierre'as Klossowskis rašo: „Kafkos dienoraštis, tai dienoraštis ligonio, trokštančio pasveikti. Jis trokšta sveikatos… Vadinasi, jis tiki sveikata“6. M. Blanchot nurodo tokio F. Kafkos skaitymo dviprasmybę, bandant paslaptį ir išlaikyti, ir pateikti jos sprendimą. Visa F. Kafkos kūryba, jo manymu, tėra fragmentas, kurį skaityti labai sunku, nes juose prasmės ieškojimas sutampa su jos nebuvimo atskleidimu. F. Kafkos sukurta visata yra ir uždara, ir tuo pat metu – begalinė. Tai – neįstatymiškumo ir kaltės persmelkta visata. Bet kaip tik toks, be prasmės ir be vilties F. Kafkos sukurtas pasaulis, nurodo mirusiojo Dievo galią ir vietą.

       M. Blanchot toliau rutulioja iš G. Hegelio tekstų ataidėjusią mintį, kad Dievo mirties negalimybė liudijanti mirties negalimybę apskritai. Iš čia, jo nuomone, kyla ir visų F. Kafkos personažų dviprasmiškumas. Net mažiausi jų gestai persmelkti dviguba dviprasmybe.
M. Blanchot juos vadina mirusiaisiais, beviltiškai ieškančiais savo mirimo pabaigos7. M. Blanchot pamatine žmogiškojo nerimo priežastimi laiko ne tik nebūties idėją, o baimę, kad pačios nebūties nėra, kad tai, kas mums atrodo nebūtimi, gali taip pat pasirodyti esanti būtis. Mes tikimės gyventi, bet bandome išsigelbėti mirtimi. Mirtis valdo mus, bet ji gąsdina mus savo negalimybe. Neužbaigtas egzistavimas, iš kurio neįmanoma išeiti – tai absoliutus neapibrėžtumas. Mes jame esame uždaryti ir beviltiškai ieškome išėjimo, desperatiškai bandydami už kažko užsikabinti. Šios M. Blanchot įžvalgos kažką sako ir apie žmogiškąją situaciją apskritai, ir apie F. Kafkos kūrybos pamatinę potemę, ir apie patį F. Kafką kaip užtekstinę realybę.

       F. Kafka, kaip jį interpretuoja M. Blanchot, ne rašė, ne kūrė literatūrą kaip literatūrą, o gelbėjosi literatūra. Visa tai, kas nebuvo literatūra, jam kėlė neviltį. F. Kafkos dienoraščiuose, M. Blanchot šiai savo įžvalgai pagrįsti suranda nemažai paties rašytojo paliudijimų. Kai ant jo pečių savo rūpesčius užvertė tėvas ir jis numatė, kad penkiolika dienų negalės rašyti, F. Kafka ėmęs galvoti apie savižudybę. Nes F. Kafka gyvenęs tik tada, kai rašė. Tik rašant jo monotoniškas, vienišas viengungio gyvenimas jo paties akyse turėdavo prasmės. F. Kafka savo pavyzdžiu parodęs, kad rašytojas pats sau sukuria „dvasinę galimybę gyventi“, – jo kūryba kiekvienu žodžiu yra sukibusi su jo gyvenimu, rašydamas jis kuria pats save.
Taip vienatvės ir kalbos galios rašytoją veda prie šio pasaulio ribos, prie „žmogiškumo ribos“8. Literatūra skausmą paverčia objektu. M. Blanchot pakartoja šią paties F. Kafkos konstatuotą literatūros galią. Literatūra ne išreiškia skausmą, bet priverčia jį egzistuoti kitame matmenyje, suteikia jam materialumo, kuris skiriasi nuo kūniškojo, – žodinio materialumo. Bet pasakymas „man bloga“ kaip skausmo išraiška, anot M. Blanchot, tampa nelaime tik supynus jį su kalbos pasauliu, kuriame šis jausmas įgyja formą, į kurį panirdamas užsimiršta ir taip įsiamžina. M. Blanchot atkreipia dėmesį, kad rašytojas, nustatydamas distanciją tarp savęs ir teksto, keistai savęs išsižada. Viena vertus, jis, rašydamas „Procesą“, „Nuosprendį“ ar „Metamorfozę“, pasakoja apie būtybes, kurių istorija priklauso tik jiems patiems. Tačiau, kita vertus, jis kuria pasakojimą ir savo paties istorijoje, kuri priklauso tik jam pačiam. „Viskas vyksta taip, kad, lyg tai toldamas pats nuo savęs, jis tampa vis labiau esančiu. Literatūra rašančiojo viduje nustato tam tikrą distanciją, tarpą (iš esmės fiktyvų), be kurio jis nieko negalėtų išreikšti. Ši distancija didėja stiprėjant autoriaus dalyvavimui savo paties pasakojime“9. Taip „aš“ tampa „jis“, ir M. Blanchot tai vadina neutralaus pasakotojo atsiradimu. Poezija, teigia M. Blanchot, yra išsilaisvinimas, bet toks išsilaisvinimas, kuris reiškia, kad daugiau nėra kam išsilaisvinti, kad rašantysis tampa dalimi kažko kito ir negali tame kažkame savęs surasti. Todėl, anot M. Blanchot, dauguma F. Kafkos apsakymų yra mitai, svetimi realybei prasimanymai. Distancija atsirandanti dėl negalimybės atpažinti save tame, ką jis sukūrė. Kad išsakytų savo paties literatūros negalimybės hipotezę, M. Blanchot pasitelkia F. Kafkos pavyzdį. Kalba, jo nuomone, yra galima tik todėl, kad ji siekia tapti negalima. Pasakytas žodis, ištarta frazė šaukiasi kitos frazės. Sustoti darosi nebeįmanoma ne tik ties fraze, bet ir ties visu romanu. Kalba negalinti egzistuoti tik per tylą, nes tyla – tik viena iš jos raiškos būdų, todėl šis prieštaravimas stumia vis tolyn, įtraukdamas vis daugiau ir daugiau žodžių. Žodžiai patys turėtų susinaikinti. Tyla taip pat nesanti išsigelbėjimas. „Kalbos žiaurumas yra tas, kad ji nuolatos užsimena apie savo mirtį, visada likdama negebanti numirti“10. Bet ar šis kalbos žiaurumas nereiškia ir jos gelbstinčio pobūdžio? Ar galima literatūra kaip išsigelbėjimas? Galbūt literatūra gelbsti tuo, kad, įsitraukęs į šį literatūros negalimybės žaidimą, rašantysis kvestionuoja savo paties egzistencijos pamatus. Rašyti – tai rizikuoti savo paties egzistencija, užbaigia M. Blanchot skyrių „Kafka ir literatūra“. Tačiau, kita vertus, nepaisant nieko, rašantysis pačiu rašymu įrodo ne tik literatūros negalimybę, ne tik griuvimą ir suirimą, bet ir amžinumą bei gėrį. Ši rašymo dviprasmybė įtraukia ir gelbsti. Ypač tuos, kurie rašo iš nevilties. Taip, kaip rašė F. Kafka. Jo poreikiui kurti M. Blanchot paskiria atskirą skyrių.

       Kodėl F. Kafka negebėjo vesti? Klausimas, kažkodėl svarbus ir M. Blanchot. F. Kafkos „Laiškas tėvui“ tarsi turėtų nurodyti, kad rašytojas vengęs santuokos, kaip tėvo – galingo šeimos žmogaus – užimtos teritorijos. G. Deleuze'as su F. Guattari'u vėliau pasakys: tai šizoidinis F. Kafkos judesys, teritorijos pakeitimas. Tėvas edipizuojamas iki galingiausios, visą pasaulio žemėlapį užgožiančios figūros. Rašytojas jautęsis niekada negebėsiąs būti toks tvirtas sutuoktinis kaip kad buvęs jo tėvas. F. Kafka, pasirodo, labai gerbęs vedybas.
„Vesti, sukurti šeimą, priimti visus vaikus, kuriems bus lemta gimti, juos išlaikyti ir net šiek tiek pavėdėti per šį nesaugų pasaulį, – tatai, mano įsitikinimu, yra didžiausias dalykas, kuris žmogui apskritai gali pasisekti“11. F. Kafka šiuo požiūriu mąsto kaip Søreno Kierkegaard'o teisėjas – etinės stadijos patikimiausias atstovas. Du reikšmingiausi už teksto atsiveriančios realybės ženklai filosofijoje ir literatūroje – F. Kafkos ir S. Kierkegaard'o nesėkmingi vedybų projektai. Būtent projektai, nes niekas pernelyg nesigilina, kodėl šeimos nemėgino kurti, tarkime, koks René Descartes'as, Benedictas Spinoza, Davidas Hume'as ar Immanuelis Kantas. Jie tiesiog pasirinko viengungišką gyvenimo būdą. F. Kafkos ir S. Kierkegaard'o atveju simboliškas tampa pats vedybinio gyvenimo ilgesys. Ženkliškomis tampa nutrauktos sužadėtuvės. F. Kafka sugebėjo su viena iš sužadėtinių jas nutraukti net du sykius. S. Kierkegaard'as irgi būtų galėjęs padaryti tą patį. Jau nutraukęs sužadėtuves su Regina ir išvykęs į Berlyną klausytis paskaitų, jis pradėjo rašyti „Pasikartojimą“, keldamas klausimą: „Ar galima pakartoti nelaimingą meilę taip, kad ji baigtųsi laimingai?“ Ir pamažu Reginą ėmė ruošti galimą jų santykį pakartoti. Iki kitų sužadėtuvių nutraukimo? Regina tuo metu apdairiai ištekėjo už savo mokytojo. Prieš mirtį pastoriui S. Kierkegaard'as pasakė: „Aš turėjau dyglį kūne, todėl nevedžiau ir negalėjau užimti oficialaus posto. Aš galėjau gauti viską, ko norėjau, tačiau tapau išimtimi“12.

      
Vedybų projektų nuolatinę nesėkmę pats F. Kafka „Laiške tėvui“ vertina kaip skaudžiausią ir reikšmingiausią savo patyrimą: „Drįstu tvirtinti, kad per visą tavo gyvenimą nieko nėra nutikę, kas Tau būtų taip reikšminga, kaip man – tie vedybiniai mėginimai“13. Kodėl F. Kafkai nepavyko gyvenime realizuoti to, ko jis labiausiai troško? M. Blanchot atsakymas: labiau negu vesti F. Kafka troško rašyti. Jis pasirinko vienatvę, nes tik ji leido atsidėti literatūrai. Vedybos niekada nesudarytų sąlygų jam pasilikti vienam. Tik vienatvė atveria kelią į rašymo erdvę.


       1 B l a n c h o t  M .  La littérature et la droit à la mort // De Kafka à Kafka. – Paris: Gallimard, 1981. – P. 14.
       2 Ten pat. – P. 16–17.
       3 Ten pat. – P. 21.
       4 Ten pat. – P. 37–38.
       5 B l a n c h o t  M .  La lecture de Kafka // De Kafka à Kafka. – Paris: Gallimard, 1981. – P. 63.
       6 Ten pat. – P. 63.
       7 Ten pat. – P. 71.
       8 B l a n c h o t  M .  Kafka et la littérature // De Kafka à Kafka. – Paris: Gallimard, 1981. – P. 82.
       9 Ten pat. – P. 87.
       10 Ten pat. – P. 88.
       11 K a f k a  F .  Laiškas tėvui. – Vilnius: Vyturys, 1997. – P. 71.
       12 Р о д е  П .  П .  Сёрен Киркегор сам свидетельствует о себе и своей жизни. – Урал, 1998. – C. 201.
       13 K a f k a  F .  Laiškas tėvui. – P. 70.