Kodėl Voronežas

       Į Voronežą norėjau visada.
       Ne kartą minėjau tą miestą savo rašiniuose, knygose.
       Pasakojau apie prosenelį. Knygnešys Augustinas Baranauskas iš Liepojos patraukė į Rusijos pietus su Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais – estų universitetu, latvių gamyklomis, lietuvių gimnazijomis.
       Voroneže mokytojavo Pranas Mašiotas, mergaičių gimnazijoje mokslus ėjo Bronė Buivydaitė. Juozas Balčikonis su gimnazistais ten vertė H. C. Anderseno pasakas, eilėraščius rašė Julius Janonis.
       Mano poetas!
       Apimta vaikiškos aistros, deklamavau jį nuo mokyklos scenos. „Kad trenkiau į žemę smuiką...“ – kaip tik šį kūrinį, nenutampytą ir nenuvalkiotą, parinko man mama. Ją, baigusią Kauno „Aušros“ gimnaziją, glumino prie poeto, regėjosi, visiems laikams prisegta etiketė: proletarinis.
       Mamos dokumentuose įrašyta: gimė Voroneže. Istorija tokia: mano močiutė troško, kad vaikų vardai būtų lietuviški. Augo Rimvydas, Gražina... Mama turėjo tapti Živile. Močiutė su krikštijusiu kunigu kalbėjosi apie praeitį – apie savo tėvą, buvusį Voroneže, kas žino, apie ką dar... Užsimiršęs kunigas Živilės metrikuose įrašė ne Kauną – Voronežą. Regis, ir pats ten glaudėsi. O gal – jo artimieji...
       Naiviai maniau, kad ir mano pase, mano vizoje, rasis slaptingasis žodis: Voronežas. Tėra tik Rusija... Tikėjau, kad senojo Voronežo pamatysiu daugiau – pasikalbėsiu su sienomis, prie kurių glaudėsi klajoklis prosenelis.
       Voronežas per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas. Tartum ir nieko apčiuopiamo, nieko... Man liko tik keistas laimės jausmas – jo atšvaitas ar šešėlis. Žadėjau sau: būsiu tame mieste džiugi.
       Ir buvau.


       Keliauninkai ir šeimininkai

       Aštuonios mokytojos iš Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos; devintasis – lituanistas Jonas Krivickas, puoselėjantis poeto muziejų. Keliolika gimnazistų. Ponia Nelė iš Klaipėdos – aplankys į Voronežą nutekėjusią sesę. Panevėžio Vežimo teatro režisierius Antanas Markuckis. Rašytojai – Ričardas Šileika bei aš.
       Lietuvos dienos Voroneže, J. Janonio 110-ųjų gimimo metinių minėjimas – šit kodėl vykstame ten... Tačiau įvykiai pasisuka kitaip: neapsakomai daug rusų kultūros, o dar kiek dėmesio, kiek meilės gauname mes.
       Nuo Šiaulių iki Voronežo – 1500 kilometrų. Dvi naktys autobuse. Pakeliui – Maskva. Ten neva ilsimės aštuonias valandas, kad jas kur! Išprotėjusiame megalopolyje randame ramybės salas: Sokolo rajonas kiek primena Žvėryną ar Žaliakalnį, o ir Senasis Arbatas vidurdienį – dar ramus.
       Tik atvykę į Voronežą, ankstų rytą Maskvos kryptimi pasukame vėl – pirmoji ekskursija. Jų bus, jų dar bus, kiek bus... Retsykiais su Ričardu dingsime. Eisime per Voronežą – beveik milijoninį miestą – kur akys mato, kur kojos veda. Jausimės kiek nusikaltę – tartum neklusnūs, iš pamokų pabėgę paaugliai.
       Nebus tokios dienos, kad neužsuktume į mokyklą J. Janonio gatvėje – ten rusai moksleiviai sekė pasakas, deklamavo eilėraščius... lietuviškai. Ten – M. K. Čiurlionio reprodukcijų paroda. Ten – J. Janonio muziejuje – pablukusios Lietuvos vaizdų nuotraukos. Kas tiedu? Ogi Leninas ir Kapsukas, kadaise stovėję Saulėtekio alėjoje.
       Mokykloje būtina persiauti. Tik mums, svečiams, išimtis... Moksleiviai – uniformuoti. Bet ne ano laiko, ne mums pažįstamomis uniformomis, anaiptol. Elegantiški... Visi nemokamai maitinami: pietūs kuklūs, tartum iš kirvio (visai kaip mūsų namuose Žirmūnuose). Privalu lankyti teatrą. Praleisti pamokas – beveik neįmanoma, kontrolė griežta. Mokytojos ir moksleivės segi sijonus.
       Klasikinė tvarka žavėjo mokytoją Joną Krivicką. Ir kėlė siaubą lietuviams gimnazistams.
       Lietuvos kultūrą puoselėjančios Voronežo mokytojos neslepia – jos tartum baltos varnos. Įgudo atsakyti į skeptiškus klausimus: kas jums iš tos meilės Lietuvai?
       Kas?
       O prasidėjo viskas prieš dvidešimt penkerius metus... Jei jau mokykla J. Janonio gatvėje – kodėl poeto nepažinti? Nadežda Tišaninova žūtbūt bandė sudominti neramią klasę – smarkius vaikėzus. Pavyko!
       Vieną pamoką vienuoliktokams vedžiau ir aš. Pamoka nieko verta, jei mokytojas nepasimoko pats. Pasimokiau. Laukiau įvairiausių klausimų, tik jau ne šio: kokia Lietuvoje žemė, kas joje auga?
       Voronežas didžiuojasi juodžemiu. Jo gyventojai nenurimsta, kol nesukiša į žemę rankų savo soduose ir daržuose. Ten auga arbūzai ir abrikosai, nepakeliamai karštos vasaros, o šįmet žiema buvo kaip reta rūsti: pusnys užvertė net daugiabučių duris. Vienuoliktokai pasakojo: jų mieste siaučia gaujos, ne tik mušančios, bet ir žudančios juodaodžius studentus.
       Ir teiravosi: o pas mus, Lietuvoje? Kalbėti rusiškai – nepavojinga? O kuo ypatingas Kaunas?
       Mokykloje bendravome su lietuvių autonomija – taip pasivadino tautiečių bendruomenė. Ji nedidelė... Daugiausia nuotakos, patraukusios paskui mylimus vyrus. Pagėgiuose gimusi Rita Rodina lietuvių kalbos moko jaunuosius rusus. Ne tik juos. Ir idealistes mokytojas...
       Lietuvių, prisiglaudusių nuo karo Voroneže, palikuonių neužtikau. Tik spėlioti galime, kaip klaidžioja po miestą ir jo apylinkes, kur nuklydo lietuviškasis genas. Netikiu, kad niekas jo nepaliko.
       Mokykla turi A. F. Černonogo vardą. Buvęs karys tapo mokyklos direktoriumi. Kūrė savą pedagoginį pasaulį. Mokytojauti priimdavo tik gražias moteris – tartum artistes. „Kokios tai buvo damos, kokios...“ – pasakojo mokytoja Nataša.
       Rūsčiai romantiškas tos mokyklos pasaulis... Prestižinės mokyklos! Ji pasišaukė ne vieną absolventą. Bene trečdalis pedagogų – buvę mokiniai.
       Anfisa... Rudai pilkai balta... Ta tai jau tikrai nustebino. Ar matėte pasaulyje bent vieną mokyklą, kurioje netoli durų, prie drabužinės, murktų katė?


       Miestas

       Voroneže – tik penkios dienos, tik keturios naktys. Tik įkvėpti gali miestą, tik žvilgtelti į jo mūrinį centrą, besikeičiantį su medinių namų jaukiomis salomis; už tų salų ir vėl mūriniai rūstūs pakraščiai.
       Žvilgtelėjome: autobusai Voroneže keleivius vežioja nemokamai.
       Nuo artimų vardų ir pavardžių Voroneže man sukosi galva.
       Maskvoje – senųjų kvartalų menkuose likučiuose – bandžiau bendrakeleiviui pasakoti apie Vladimirą Giliarovskį – įžymų publicistą. Milžiniško ūgio žmogus ir rašė tartum milžinas. Gerietis milžinas... Jo maskviečiais ir miesto požeminėmis upėmis, skersgatvių klystkeliais esu kliedėjusi. Tas žmogus po lygiai mylėjo teatro prakilnumą ir gyvenimo dugną ar padugnes – nakvynės namus, valkatas, nugirdytus, elgetauti išvarytus vaikus.
       Vykdama į Voronežą, palikau ant stalo V. Giliarovskio atverstą knygą „Maskva ir maskviečiai“. Ar galėjau įsivaizduoti, kad...
       ...Voroneže jis privalėjo pasitikti žymią aktorę Jermolovą. Kur pasitiks! Juk buvo ir savanoris gaisrininkas, gesinti ugnį jam tą dieną atrodė svarbiau, nei lydėti nuo stoties iki teatro žvaigždę.
       Voroneže savąją tremtį tramdė Osipas Mandelštamas. Poeto ištikimi gerbėjai tikrai mena eiles, kur jis savaip šifruoja skambų, aštrų, nuo upės kilusį vietovardį: Voronež nož dla vora. Galbūt kai kas pamena ir Anos Achmatovos apsilankymą Mandelštamų šeimoje, jos jautrų dėmesį miesto topoliams.
       Kai rusai vienuoliktokai teiravosi, kas man jų mieste įsiminė labiausiai, turėjau ką atsakyti. Topoliai! Achmatovos ir... mano topoliai. Tie išstypę medžiai Lietuvoje nemylimi, gal net nekenčiami. Bet juk jie – jovaro, tuopos, drebulės giminaičiai. Dabar, kai rašau, nekantriai laukiu: jovarai ir jų pusbroliai tuoj apsipūkuos – Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Maskvoje, Voroneže.
       Marija Prudnikova – lietuvių autonomijos kūrėja, politikė, ezoterikė, žymi Panevėžyje auklėta dviratininkė, trijų sūnų mama – skubėjo mums pasakoti: Voroneže susikerta baltosios ir juodosios Rusijos jėgos. Atsitiktinis praeivis mokytojai Romai aiškino: žodis žlobas – tai tipinio voronežiečio apibūdinimas.
       Gal...
       Ezoterikos niekada neišmaniau. Tačiau jutau: esu priešybių mieste. Mus lydėjusios ar po muziejus vedžiojusios gidės, pedagogės – stebina jų elegancija, intelektas, artistiniai gebėjimai! Ir pavasario purvas, maišytas su šiukšlių gausa, ir pašto tarnautojų pyktis, net panieka, kai bandėme klusniai teirautis: kokius klijuoti ženklus, kad atvirlaiškis pasiektų Lietuvą, Vilnių?
       Pasiekė!
       Ričardo keistieji atvirlaiškiai su privalomaisiais ženklais į Vilnių keliavo savaitę. Manasis įgytas vokas tiko vien Rusijai... Vis tiek atkeliavo – per dešimt dienų.
       Laišką artimam rašiau iš geležinkelio stoties kavinės. Pro langą mačiau generolą Černiachovskį, mūsų savivaldybės aikštės Černiachovskį, iškeliavusį ne į Grūto parką, bet į Rusiją – arčiau tėviškės. Tas pats Černiachovskis, tik postamentas kitas. Neliko iškaltų lietuviškų motyvų. Jei tik juos pamenate...
       Laiškų rašymo diena – balandžio ketvirta.
       Tądien Voronežo kavinėse pamerkė geltonus narcizus. O tose kavinėse kerėjo papročiai: degtinę, net jei užsisakai po taurelę, pateikia grafinuose, arbatą – arbatinukuose.
       Ar brangu? Kaip Lietuvoje. Glumino ne kainos. Pavadinimai: Bunino degtinė, šokoladas „Puškino pasakos“... Ar įsivaizduojate Krėvės trauktinę? Valančiaus vaisvandenius? Mašioto šokoladą? Salomėjos Nėries pyragą? Juliaus Janonio duoną?
       Turistams skirtuose bukletuose minimi Voroneže gyvenę poetai bei rašytojai. Ilgas sąrašas... Jame – tarp daugybės kitų – mums žinomi M. Lermontovas, M. Gorkis, S. Maršakas, A. Platonovas, O. Mandelštamas, A. Achmatova, V. Majakovskis, J. Janonis.
       Vien tik topolių mieste J. Janonis šitaip garbingai įrašytas. Galbūt kada nors kas nors jo biografiją garbingai surašys Lietuvoje.


       Miesteliai

       Venevitinovų dvarą kairiame Dono krante pasiekėme pervargę. Jau minėjau, kad pirmoji ekskursija mūsų tykojo tik atvykusių. Buvome purvini, mieguisti, kaprizingi.
       Ve-ne-vi-ti-no-vai! Lenktyniavome: kas sugebės nesuklupęs ištarti pavardę...
       Novoživotinoje – bene taip derėtų lietuviškai rašyti vietovardį... Rūmuose (kiek panašūs į Jašiūnų ar kitus Lietuvos dvarų pastatus) sužinome: Voronežo apylinkės juto sostinės dvelksmą. Petras I mieste įkūrė laivybos statyklas. Caras palaimino vieną iš Venevitinovų – klusniai apsikirpusį, nusiskutusį, prie naujos mados prisiderinusį, skubotai pasitrumpinusį drabužį – Antoną.
       Pasakodami apie kilnią giminę, istorikai dažniausiai mini Dmitrijaus vardą. Dekabristų bendramintis bausmės išvengė – neišvengė ankstyvos mirties. Svarbus pasauliui tuo, kad Aleksandras Puškinas, jį pažinęs, širdingai pamilo. Ir sukūrė vieną personažą, padalytą į du – Oneginą ir Lenskį.
       Vėliau, kur kas vėliau, tame dvare guvernante dirbo anglė Etelė Bul. Ji ištekėjo už revoliucionieriaus lenko ir tapo Voinič. Parašė romaną „Gylys“ – knygą, graudinusią manąją kartą. „Man nereikia trupinių nuo Dievo stalo!“ – kaip pamirši kategorišką, bene esminį knygos šūksnį.
       Kas kitas, jei ne J. Krivickas primins: Voiničius yra mokęsis Šiaulių gimnazijoje...
       Žodžio Novoživotinoje kilmė anaiptol nesiejama su gyvuliu. Su gyvybe!
       Neatplėšiau dvarvietės muziejuje akių nuo tautinių drabužių: balta, juoda, sodriai raudona. Tai buvo tik eksponatai... Tikroji Voronežo žemės aistra liejosi koncertuose – kiek temperamento!
       Kitas miestelis (pagal Rusijos apimtis – miestelis, pagal mūsiškes – miestas) – Jelecas. Pirklių, batsiuvių, mezginių nėrėjų, šventyklų gyvenvietė per daugybę karų išliko.
       Per mažai turėjome laiko po jį klajoti, sukiotis... Kaip nesisuksi – Jelece suapvalintos kampinių namų sienos. Tai – Ivano Bunino miestas. Nobelio premijos laureatas čia kentė savąsias paauglystės kančias – glaudėsi kampininku pas svetimus.
       Slaptis ir palaima mūsų, atvykėlių, tykojo cerkvėse – jų didybėje, rūstume, šviesotamsoje... Ikonų prakilnumas ir be perstojo šventyklos numintas grindis šiūruojančios klusnios juodais drabužiais moterys – pirmyn su skuduru, atgal, pirmynatgalpirmynatgal...
       Rūstu. Baugu. Ir...
       ...ir Zadonske – gal kiek... keista.
       Zadonsko vienuolyne – griežti perspėjimai. Negalima moterims be sijono, negalima dažytomis lūpomis, negalima nuogais pečiais, negalima vienplaukėms.
       Šventyklos prieangyje – trobelė. Ten krūvos sijonų. Segamės juos, kelnėtosios, laižomės lūpas, tykiai kikename. Apsaugininkas sudraudžia. Nutylame. Jis stovi prie vartų. Gliaudo saulėgrąžas.
       Maldininkų ašarota egzaltacija... Barzdotų, ilgaplaukių šventikų išskirtinumas... Jie oriai tiesia ranką – tiek norinčiųjų rankas bučiuoti...
       Pasiilgau. Pasiilgau!
       Zadonske, painiodamasi savo kelnių kliošuose ir svetimame laikiname sijone, apsigobusi galvą skara, beveik staugiu: pasiilgau!!! Pasiilgau Lietuvos ir draugiškų vienuolių – Vargdienių sesių: džiugių, mokslingų, paprastų, tolerantiškų.
       Mūsų ekskursija eina stebuklingo šaltinio link. Tas gaivus vanduo ne vieną lietuvį lydėjo iki pat namų, o ir ten buvo dosniai padalytas – tiek jo prisėmėme.


       Apie teatrus ir šunis

       Voroneže norėjau daug ko.
       Tas miestas, nemėgstantis Maskvos, juodžemyje puoselėja ne vien arbūzus, abrikosus, topolius. Labiausiai – savąjį patriotizmą. Jis turi viską, ko reikia normaliam žmogaus gyvenimui – daugybę aukštųjų mokyklų, muziejų, teatrų. Šiemet Voroneže – kultūros metai. Mes, kukli delegacija, tartum jų dalis.
       Norėjau cirko. Kartą kitą esu užklydusi į keliaujančių artistų palapines, tačiau tikro vaidinimo mūriniame apvaliame pastate niekada nemačiau. Norėjau ir baleto – Voronežo šokėjai laimi garbingus konkursus. Kiek visko norėjau, kiek nespėjau, ir...
       ...kiek verkiau. Ne aš viena. Visi. Ne, delegacija neraudojo. Tik ašarojo… Droviai – teatro salės tamsoje. Ašaringieji vieni kitiems prisipažino ne tuoj pat – tik pakeliui į Vilnių.
       Voronežo lėlių teatre „Šut“ stebėjome du spektaklius. Pirmasis – Gavrilo Trojapolskio „Baltasis Bimas Juodoji ausis“. Juk pamenate, vyresnieji, knygą? O gal labiau – filmą?
       Spėju, kad Šiaulių gimnazistai šuns Bimo istoriją patyrė pirmąsyk. Ne tik ją... Kai kurie lėlių teatro nebuvo regėję.
       Voronežo teatre artistai vaidina ne už širmos. Ir ne kaukėti, apsidangstę. Jie – išties scenoje, lygiaverčiai su lėle. Gali pasirinkti, į kurį žiūrėsi – į žmogų ar lėlę. Gali – jei pavyks – aprėpti žmogaus ir lėlės duetą. Gali vien tik klausytis santūraus, bet jausmingo teksto.
       Voronežas – ne tik topolių, bet ir šunų miestas. Kiek jų sutikome – tartum ir taikiai po penkis, šešis, septynis gatvėse gulinėjančių, po jas klydinėjančių, tartum abejingų... Kur ten!
       Tik Ričardas pakelia fotoaparatą, ir gatvės šunys sukrunta, maištauja, pyksta, nerimsta. Jie baiminasi net švelnaus judesio – jie skriausti, jie žiauriai mušti.
       Kitas spektaklis teatre „Šut“ – Nikolajaus Gogolio „Milinė“. Ir vėl – duetai; artistas – lėlė. Neverkiu... Žaislinės įtaigos apimta nirštu. Negaliu susitaikyti, kad pasaulis toks. Vis dar toks: milinės prabanga ir skurdas. Spektaklis mane lydės ilgai. Per ilgai... Tai – teatro keistenybės, ypač – lėlių. Bimą apverki. Ir primiršti. Milinėje tebelieki.
       Regis, neseniai (o juk tik kovo mėnesį...) Vilniaus operos ir baleto teatre stebėjau generalinę repeticiją: Giacomo Puccin'io „Madam Baterflai“. Operos debiutanto, kino veterano Anthony Minhgellos režisūra pritrenkė tą akimirką, kai scenoje pasirodė Čio Čio San vaikas. Žinoma, kad jūreiviškais drabužėliais – taip įprasta. Neįprasta, kad į sceną įėjo už virvučių tampomas žaislas – lėlė...
       Voroneže – vienas žymiausių Rusijos lėlių teatrų, sukurtas režisieriaus Valerijaus Volkovskio.
       – Jis – tartum Miltinis. Abu – legendos. Skirtumas: voronežietis saviškiams buvo tėvas, diktatoriaus – nė dvelksmo, – taip mums pasakoja A. Markuckis.
       – Tie... padarai, – taip teatro „Šut“ direktorius sako apie aktorius, prieš tėvą – švelnųjį režisierių Volkovskį – maištavusius ir nuvariusius jį į kapus.
       Panevėžyje, Vežimo teatre, pas svetingąjį A. Markuckį baigiasi mūsų kelionė. Panevėžietis, klaipėdietė, šiauliečiai, vilniečiai – visi keliame kas brendžio, kas sulčių taures, kas kavos puodelį.
       Pro teatro langą stebiu: bronzos paminklas Hansui Christianui Andersenui. Prie jo kojų – mažytis šuo.
       Ką tik spektaklį pamatę vaikai glėbesčiuoja paminklą. Sėda rašytojui ant kelių.
       Ir spiria šunyčiui. Bronzai...