J u a n a s  J o s é   M i l l á s  gimė 1946 m. Valensijoj. Literatūrinę karjerą pradėjo bendradarbiaudamas įvairiuose spaudos leidiniuose. Išleido daug romanų: „Sutemos yra Cerberis“ („Cerbero son las sombras“, Sésamo premija, 1974), „Tai buvo vienatvė“ („La soledad era esto“, Nadalo premija, 1988), „Nežiūrėk po lova“ („No mires debajo de la cama“, 1999) ir kt. 1992 m. išleido pasakojimų rinkinį „Primavera de luto“, o po dviejų metų – „Ella imagina“, veikalą, kuriame pateikti trisdešimt du trumpi apsakymai, susieti to paties pavadinimo. Jo paskutinis romanas „Dvi moterys Prahoje“ („Dos mujeres en Praga“, Primavera de Novela premija, 2002).
         Šiuo metu rašo straipsnius „El País“. 2005 m. J. J. Millásui buvo paskirta Francisco Cerecedo žurnalistikos premija.


       Dantų šepetėlis

       Mieloji Beatrise,
       Rašau Tau medaus mėnesį iš to viešbučio, pro kurio langus žvelgdami į jūrą mes praleisdavome valandų valandas. Negavome to paties kambario, kuriame gyvenome tu ir aš, tačiau anas kambarys – beveik šalia. Be abejonės, mano žmona apie tai nieko nežino. Aš klausiau savęs, ar važiuoti su ja į tas pačias vietas, kur važiuodavau su tavimi, yra visiškas nejautrumas ar meilės įrodymas. Jeigu meilės įrodymas, tai meilės kam? Mes, vyrai, neištikimi savo antroms pusėms, tačiau savo vaiduoklėms išlaikome pavyzdinę ištikimybę. Matai, tu skųsdavaisi dėl mano neištikimybių, tačiau dabar, kai nuo manęs atsiskyrei, aš visą laiką esu su tavimi.
       Aš supratau, kad tu mane paliksi, bet kokia dingstimi: dėl to, kad maisto negaminu, kad tavo dantų šepetėliu valausi dantis (ir dabar valausi, nes tavo dantų šepetėlis buvo vienas iš nedaugelio daiktų, kuriuos pasiėmiau, kai mane išvarei), tačiau ne dėl to, kad miegodavau su kitomis. Jeigu bent kartą per dešimt metų buvau tau neištikimas, tai įvyko nebūtinai lovoje. Kodėl moterys bijo, kad jų vyrai užsiiminėja seksu ne namuose? Gerai, esi teisi, vyrai to taip pat netoleruoja, daugelis vyrų. Tačiau ne aš. Nors man ir nerūpi, neigiu, kad turėjai kokį nors nesantuokinį nuotykį, kai aš buvau tavo vyras. Nesakau, kad man tavo nuotykiai būtų patikę, iš tiesų nesu tiek iškrypęs, tačiau manęs jie nebūtų gąsdinę, tarp noro žinoti ir nežinoti nebuvo priešpriešos. Ar kada nors tavęs klausiau, ką dar darai vonioje, kai valaisi dantis?
       Taigi apie seksą taip pat, kaip ir kitus veiksmus, kurie vyksta vonioje, žmogus nenori nė girdėti, tačiau priima juos kaip prigimties poreikių būtinybę.
       Tai reiškia, kad niekada tavęs neapgaudinėjau būdamas su kitomis, ir jeigu apie tai sužinojai, kaltas ne mano diskretiškumo trūkumas, o tavo perdėtas tiriamasis pavydas. Nesiliauju savęs klausinėti, ką norėdavai man ar sau įrodyti, kai namuose iškeldavai neištikimybės klausimą. Dabar, kai manęs nebemyli, galiu tau pasakyti, jog laiką su moterimis leidau daug daugiau kartų nei tu sužinojai. Praktikavau seksu, ir toliau tai darau, kaip kiti praktikuoja filatelija ar herbariumų sudarinėjimu, nes praktiškai noriu suprasti, kodėl aistros stiprėja, kai jas patenkiname. Esu smalsus, tai žinai, ir man patinka aiškintis, kas kur slypi, taip pat ir po merginų vokais bei jų liemenėlėmis.
       Keisčiausia, kad po visų mano nuotykių dovana man būdavai tu. Niekada tavęs nemylėjau labiau nei sugrįžęs iš viešbučio, kur varčiausi su kokia nors atsitiktine meiluže. Kodėl taip sunku suprasti tokį paprastą dalyką? Ką žaidei tu, kai aš, nuplėšdamas vis naujus sijonus ar tirdamas vis kitų kūnų skysčius žaidžiau gyvenimą? Žaidimai neturėjo jokio ryšio su mumis, jokio, jie buvo tolimi mūsų istorijai kaip ir tai, kai aš traukdavau lošti futbolo, o tu eidavai su draugėmis į kiną. Beje, ar visada eidavai į kiną, kai sakydavai, jog eini į kiną? Tai neįmanoma. Atsimenu, vienąsyk apskaičiavau: tą patį filmą tu turėjai žiūrėti tris ar keturis kartus. Nesu naivuolis ir žinau, kad gyvenimas nepasigaili net ir labai įsimylėjusios poros. Daugybę kartų klausiau tavęs, kur iš tiesų eidavai, kai sakydavai, kad eini į kiną, tačiau numaldžiau savo smalsumą, nes gerbiau tavo laisvę, tą slaptą laisvę, kurios pažeidimas yra gausybės santuokų griūties pradžia.
       Man dabar atėjo į galvą, kad tu galbūt taip pat mane apgaudinėjai, tačiau negalėjai to daryti nesijausdama kalta, todėl visą kaltę man suvertei, kaip nevalyvieji suverčia savo šiukšles prie kaimyno durų; tai buvo blogas sprendimas, Beatrise; norėdama jaustis švari, sugriovei meilės projektą, kurį vertėjo vykdyti visą gyvenimą.
       Jau septinta ryto – nepraradau įpročio anksti keltis. Mano dabartinė žmona, tačiau taip pat vardu Beatrisė, kietai miega, o aš rašau tau laišką, kurio negausi. Aš vis dar jos neapgavau, iš dalies dėl laiko trūkumo (esame susituokę septynias dienas), bet labiausiai dėl to, kad tikiu, jog taip stipriai kaip tave jos nemyliu; ji manęs taip pat: mes jau pasiekėme tokį gyvenimo tašką, kai kiekvienas žino, ko ir kokia kaina tikėtis vienam iš kito. Mūsų santuoka bus maloni, tačiau be aistros. Gretimame kambaryje miega kaip ir mes pora, kuri vis dar neigia, kad išsiskirs dėl meilės pertekliaus. Apgausiu tave iš tiesų pirmą kartą, iš įniršio: eisiu į vonios kambarį ir išsivalysiu dantis dabartinės žmonos šepetėliu. Jeigu ten, kur esi, vis dar nesupranti, ko mūsų santuoka buvo verta. Bučiuoju.


       Esame laimingi?

       Palikau savo moterį lovoje, nes nuo tada, kai ji pastojo, praradome įprotį kartu pusryčiauti, ir skubėdamas išėjau į gatvę. Per dešimt minučių neatvažiavo nė vienas autobusas, todėl pasigavau taksi ir pradėjau graužti nagus galvodamas, kad šį mėnesį po darbo jau porą vakarų namo parėjau vėlai. Ir tuo metu per taksi radiją girdžiu: kažkoks klientas prašosi paimti iš Elfo gatvės; ir sau galvoju, koks sutapimas – Elfo gatvėje gyvena mano viso gyvenimo draugas Federikas. Kartu mokėmės kolegijoje; mano dėka tapo bakalauru, nes pakeisdavau visus jo pažymius. Vėliau tame pačiame mieste tarnavome kariuomenėje, nors jis turėjo pažinčių ir netrukus gavo neliečiamybės bilietą, todėl taip ir nesužinojo, ką reiškia karinė tarnyba. Vėliau susitikome universitete, deja, studijų aš negalėjau baigti, nes mano tėvui pakriko nervai, jam buvo suteiktas nuolatinis invalidumas, iš jo pensijos negalėjome išsiversti, todėl turėjau pradėti dirbti. Pirmą darbą man kaip tik ir surado Federiko tėvas, kuris turėjo medžio dirbtuves Hermanos de Pablo gatvėje. Mes gyvenome Konsepsiono gatvėje. Mano motina sakydavo, kad Federikas ir jo tėvas mane išnaudoja, tačiau aš visada labai vertinau draugystę su jais ir nekreipiau į tai dėmesio.
       Kol mąsčiau, panelė iš dispečerinės pasakė numerį namo, prie kurio laukia keleivis. Numeris 56! Ėmiau širdyje juoktis. Ir vėl sutapimas: kaip tik šiame name gyvena Federikas. Jau kuris laikas jo nesutinku, tačiau tai nesvarbu, vis tiek esame kaip broliai. Na jeigu rytoj man iš jo ko nors prireiktų, galėčiau pas jį nuvažiuoti nepaskambinęs. Tuo pasireiškia tikra draugystė: draugo nematai dvejus metus, tačiau žinai, kad jis atsistos šalia visada, kai jo prireiks. Aš, kai tik Federikas paskambindavo, viską mesdavau ir lėkdavau jam padėti. Jam padėjau daugiau kartų nei jis man, tačiau man nepatinka apie tai galvoti, per žema, todėl susidomėjęs toliau klausiausi panelės dispečerės. Jos informacija man atrodė lyg ir nereikšminga, tačiau kai išgirdau tikslų adresą ir pono, kurį reikia paimti, pavardę, aš pašokau nuo sėdynės ir sušukau:
       – Federikas Vara! Tai mano draugas! Kartu tarnavome kariuomenėje.
       Taksistas buvo šiek tiek antipatiškas ir nieko nepasakė. Aš buvau susijaudinęs. Nusprendžiau vakare būtinai paskambinti Federikui. „Kur šįryt važiavai taksi?“ Tuo metu radijas pranešė, kad tą poną reikia nuvežti iš Elfo gatvės į Marijos Moliner gatvės 77 numerį. Vėl sutapimas: mano gatvė ir mano namo numeris! Pradėjau juoktis, pamatęs, kad taksistas neramiai sukruto, jam pasakiau:
       – Tai kad septyniasdešimt septintame Marijos Moliner gatvės name gyvenu aš.
       – Ar jūs vedęs?
       – Taip.
       – Ir tas Federikas yra jūsų draugas?
       – Esame kaip broliai.
       – Aišku, – burbtelėjo ir nutilo taksistas.
       Tą akimirką aš supratau, kas vyksta, ir pradėjau verkti. Taksistas, kuris nebuvo toks blogas kaip atrodė, nuvežė mane į barą ir privertė išgerti taurelę anyžinės. Aš niekada per pusryčius negerdavau anyžinės, tačiau pamenu – man patiko. Neabejoju, kaip tik nuo tos dienos aš pradėjau svaigintis. Žmona ir vėl pastojo, ir toliau gyvena su Federiku nuo pat pirmos valandos, kai aš išėjau iš namų, kad susitikčiau su pirmu dienos buteliu. Taigi abudu (ar turėčiau sakyti – visi trys?) turime priežastį pabusti. Tačiau ar esame laimingi?


       Pragaras

       Laidojome draugą, kai telefono skambutis nutraukė slogią ceremonijos tylą. Susižvalgę klausiamais žvilgsniais, supratome, kad garsas sklinda iš karsto, – jo dangtis buvo atidengtas, kad velionis priimtų paskutinius atsisveikinimus. Našlė labiau nesąmoningai nei drąsiai pasilenkė ir iš mirusiojo švarko kišenės ištraukė telefoną. „Kalbėkit“, – skausmingai pratarė. Nežinojome, ką ji išgirdo, tačiau pamatėme, kaip išbalo ir po akimirkos pradėjo šaukti: „Fernandas vakar mirė, o jūs esate mergšė, kuri sugriovė mūsų namų gerovę!“ Paskui nutraukė pokalbį ir vėl įkišo aparatą į mirusiojo švarko kišenę.
       Išeinant iš kapinių nugirdau, kad šeima išpildė paties Fernando valią – jis prašė įdėti į karstą jo mobilųjį telefoną, tuo galutinai baigė kurti savo ekscentrišką charakterį. Ši žinia neabejotinai padarė man vieną didžiausių įspūdžių gyvenime. Kaip įprasta, aš kartu su visais artimaisiais patraukiau į našlės namus pareikšti jai užuojautą. Ji mums pasiūlė kavos, kurią gurkšnodami kalbėjomės apie amžinus dalykus. Vėl suskambo telefonas. Per kelias siaubo sekundes visi sudarėme nebylų sandorį: niekas negirdėjo signalų, joks garsas iš karsto neįsiterpė į artimųjų šneką. Po dešimties ar dvylikos signalų aparatas nutilo ir našlė nuėjo jo išjungti. „Nereikia užuojautos“, – pasakė.
       Vieną nemigos naktį aš atsikėliau, nuėjau prie telefono ir surinkau Fernando mobiliojo aparato numerį. Atsiliepė po pirmo signalo, aš nesiklausiau, ką balsas sako, išjungiau telefoną. Tiesiog norėjau įsitikinti, kad pragaras egzistuoja.


       Sutrikęs suaugęs

       Vyriškis nurenginėjo savo meilužę, kai pastebėjo, jog ji žaidžia su apatiniais drabužiais lygiai taip pat, kaip jo žmona, todėl jam pakirto rankas ir jis prisėdo ant lovos krašto.
       – Kas nutiko? – paklausė ji.
       – Nežinau, tiesiog silpnumas suėmė. Palauk, praeis.
       – Taip yra todėl, kad maitiniesi vien sumuštiniais.
       Jiedu visą popietę praleido kalbėdamiesi apie bendradarbius. Taip elgdavosi, kai aistra atslūgdavo. Ji skaičiavo sagas palaidinės, kurią nusipirko parduotuvėje apačioje. Jis pro langą žvelgė į gatvę, į mašinas, pastatytas prie namų. Vieno fasado terasoje buvo skalbinių džiovykla.
       Jam pasirodė labai keista, kad nežino, kur jie randasi.
       – Kur mes esame? – paklausė.
       – Na dabar nežinau, ar gatvė vadinasi Matildes Díez ar Matildės Diez, priklauso nuo to, kur dedi kirtį. Ten, šiek tiek aukščiau, į kairę, yra Lopeso de Hoyoso gatvė.
       – Ir kieno šis butas?
       – Vienos iš Pilaros Lopes seserų, tos iš buhalterijos, kuri yra stiuardesė ir daugiausia gyvena kitur.
       Iki šiol ji visuomet sugebėdavo rasti žmogų, kuris užleistų jiems butą. Atsisakydavo mylėtis nuomojamuose butuose ar viešbučiuose, tai siejo su prostitucija. Todėl jis pamatė, kaip atrodo kiti rajonai, kurių kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų pažinęs. Jam atrodė keista, nenatūralu žinoti, kad gyvena mieste, kurio nebuvo gerai ištyręs. Kaip ir savo kūno, kuriame visada buvo ką tyrinėti.
       Vieną dieną atsitiktinai išėjo į M-30 ir vaikštinėjo sukdamas ratus gatve, kuri jam priminė vaikystę Avenidos Parke. Užėjo į kepyklą, nusipirko sviestainį, kurį vėliau išmetė supratęs, kad pardavėjo ir jo žvilgsniai niekada nebesusitiks. Kitą dieną per televizorių pamatė, kad šalia kaip tik tos kepyklos esančioje laiptinėje buvo padarytas nusikaltimas, ir pardavėjas, išėjęs iš kepyklos, pasakojo, jog vakar aplink suko ratus vyriškis, kurio esminiai bruožai sutapo su jo bruožais.
       Kartą, prieš daug metų, jis stebėjo vonioje savo vaiką. Šis užčiuopęs savo genitalijas staiga siaubingai išsigando. Tikriausiai mūsų kūne yra zonos, kurių niekada neatrandame, ir tai nėra kasa ar inkstai, tai – paprasčiausios kūno vietos, ranka lengvai pasiekiamos.
       Pamatė kažką blizgant ant grindų, po televizoriaus stalu. Pasilenkęs ir paėmęs pamatė, kad tai dokumentams skirta jo – trisdešimt penkerių metų – nuotrauka su daugybe skylių. Jis žvelgė į objektyvą absurdiškai užsispyręs, taip, lyg aparatas jam būtų buvęs skolingas. Panašiai jautėsi ir dabar, ir kišdamas nuotrauką į kišenę pasakė:
       – Nenoriu, kad važiuotume į kieno nors butą. Man susidaro įspūdis, lyg pažeistume kieno nors intymią erdvę.
       – O aš nenoriu eiti į viešbutį, nesu kekšė, neisiu, – pasakė ji perkąsdama siūlą dantims valytis, šiuo veiksmu nuo vaikystės jį žavėjo motina. Pasaulyje kartais atsitinka dalykų, kurie smaugia skersai, ir dalykų, kurie klaidina išilgai.
       Tą naktį jis ištraukė nuotrauką iš švarko kišenės ir įdėjo į naktinio stalelio stalčių, tarsi norėdamas kaip kortas sumaišyti pragaištingai skirtingas realybės dalis. Paskui atsigulė į lovą ir lyg kieno dėtas žiūrėjo, kaip nusirenginėja jo žmona, kuri apatiniais drabužiais valkstėsi lygiai taip pat, kaip jo meilužė. Jis, negalėdamas susivaldyti, pradėjo verkti.
       – Jaučiuosi nekaip, – pasakė nustebusiai žmonai.
       – Tai todėl, kad maitiniesi vien sumuštiniais, – atsakė ji.


       Dukra kaip tu

       Mieloji Ana,
       Jau keli mėnesiai turiu dukterį, kuri pakrikštyta tavo vardu. Nežinau, ar prie vaikų priprantama, tačiau aš prie dukters dar nepripratau: žiūriu į ją taip, lyg jei nustočiau žiūrėjęs, jinai pradingtų. Kai nesu namie, kiekvieną akimirką galvoju apie ją ir daugybę kartų skambinu, jog įsitikinčiau, kad jai viskas gerai; taip, tikrai, jog įsitikinčiau, kad iš tiesų egzistuoja, taigi vis dar nesugebu jos įvesdinti į gyvenimo rutinos ratą. Labai keista, tačiau įtariu, jog niekada nepriprasiu būti tėvu ir, užuot buvęs laimingas, esu neramus. Manau, visada saugojau save nuo ypatingų jausmų, esu vangios prigimties, visą gyvenimą rutina, uniforma mane traukė labiau nei netikėtumai. Todėl man kartais net vidurius suka pagalvojus apie ateitį, kai kiekvieną dieną atsibudus šalia bus kambarys ir mergaitė, kuri vardu Ana, kaip ir tu. Keisčiausia, kad savo gyvenimo be jos jau nebegalėčiau įsivaizduoti.
       Vakar naktį nubudau ir nuėjau jos pažiūrėti. Atsisėdau šalia lopšio, žiūrėjau į ją, pradėjo veikti atmintis ir prisiminiau tave. Kaip tik tada, tarsi kieno nors apšviestas supratau, kodėl ją pavadinau Ana. Iki to momento buvau susitaikęs su mintimi, kad taip pavadinom, nes toks yra mano žmonos vardas, tačiau tai netiesa; ji vardu Ana todėl, kad tu esi Ana, nors iki vakar dienos to nesupratau.
       Kaip visa tai keista. Pamenu, kai mano dar nėščia žmona pasiūlė tą vardą, aš sutikau, nors niekada nebuvau šalininkas to, kad vaikai turėtų perimti tėvų vardus: man atrodo, kad tai valdingas būdas juos apibrėžti, gal net apsunkinti jiems galimybę susikurti identitetą, nepriklausomą nuo mūsų. Tačiau nepaisant to, kaip sakiau, ne tik palaikiau, bet ir priėmiau žmonos idėją su šiokiu tokiu malonumu. Dabar žinau: tai buvo tavo vardas, o ne mano žmonos, kuri jį parinko. Taigi mūsų gyvenimo dramą, kuri paliko širdyje tuštumą, pabaigė ta mergaitė, tavo vardas, be abejonės, paveldėtas kaip ir tai, kas tu man buvai.
       Sako, kad vaikai geriau girdi tai, kas nutylima, nei tai, kas pasakoma, ir tai yra tiesa. Aš šiomis dienomis daug galvojau apie savo vaikystę ir prisiminiau, kaip iššifruodavau žodžius, kuriais mano tėvai stengdavosi ką nors nuslėpti. Tai, kas nepasakoma, tampa ekspansyvia jėga identiteto šešėlių zonoje, iš kur veikia mūsų likimą. Aš klausiu savęs: kaip tavo vardas ateity paveiks mano dukters likimą? Nes kuo didesnė užsklanda, tuo didesnį nusikaltimą stengiamės ja nuslėpti. Šiuo atveju užsklanda yra tobula: mano duktė Ana yra Ana todėl, kad tai jos motinos vardas, tačiau tu ir aš žinome, jog juo slepiamas veiksmas, kuriuo demonstruojamas mano nekaltumas, nežinau, atstumiantis ar nuostabus.
       Ir nebandyk interpretuoti, kad aš nemyliu savo žmonos: aš ją myliu ir labai stipriai, tačiau negaliu to jausmo lyginti su meile, kurią jaučiau tau, kai mes buvome šešiolikos ar septyniolikos. Tikiu, kad visose meilėse, kurios ateina po pirmosios, žmogus ieško to paties, ką jautė mylėdamas paauglystėje. Galiausiai juk tada tu pertraukei mano gyvenimo rutiną lygiai taip pat kaip ir ši mergaičiukė, kurios negaliu nustoti stebėjęs, tarsi ji būtų šulinys, kurio gelmėse slypi visi atsakymai į neatsakytus klausimus. Žvelgiu į savo dukterį lygiai taip pat įdėmiai, kaip anuomet stebeilydavau į tave, ir galvoju apie ją su panašia neviltim. Nežinau, ar teisinga tokia meilė, tikriausiai ne, tačiau kaip jos išvengti?
       Galbūt tai tiesiog beprotybė, Ana, tačiau nuo vakarykštės nakties, užuot bandęs dukros veidely įžvelgti mano žmonos ar savo bruožų, ieškau tavųjų. Ar tai blogai, ar gerai, tačiau aš jų atrandu. Manau, kad jos toks pats antakių linkis ir įprotis pakėlus viršutinę lūpą palikti neuždengtas dantenas. Mane apima ir siaubas, ir malonumas, kai susimąstau, kokie bus mūsų santykiai jai sulaukus tokio amžiaus, kokio buvome tada tu ir aš.
       Pasakysiu tau kitaip: manau, jog sulaukiau ne tiek dukters, kiek sužadėtinės. Ir nors ši mintis man kelia nerimą, iš kitos pusės, galvoju, kad taip nutinka visiems tėvams, kurie sulaukia ne dukters, o sužadėtinės; paprasčiausiai dauguma to tiesiog nesuvokia ir neužsikrauna kaltės naštos, kuria prislegia šis malonumas. O tu? Ar turi vaikų? Ar kuris nors iš jų panašus į mane? Parašyk, jeigu gali, ir padėk išsivaduoti iš minčių sumaišties.


       Autobusas buvo rojus

       Jis visą gyvenimą dirbo metalo gaminių dirbtuvėje miesto centre. Pusę auštuonių ryto eidavo į autobusų stotelę ir sėsdavo į autobusą, kurio laukdavo ne ilgiau nei dešimt minučių. Ji visą gyvenimą dirbo audinių parduotuvėje. Įlipdavo į autobusą trimis sustojimais vėliau nei jis ir išlipdavo vienu anksčiau. Darbą baigdavo skirtingu laiku, todėl vakarais jie niekada nesusitikdavo.
       Jie niekada nesikalbėjo. Jeigu būdavo laisvų vietų, atsisėsdavo taip, kad galėtų vienas kitą matyti. Kai autobusas būdavo pilnas, pasitraukdavo į jo galą, stebėdavo gatvę ir jausdavo vienas kito artimą buvimą netoliese.
       Atostogaudavo tą patį mėnesį, rugpjūtį, todėl pirmomis rugsėjo dienomis žiūrėdavo vienas į kitą dar atidžiau nei visada. Jis grįždavo labiau nei ji įdegęs, nes jos oda buvo labai šviesi ir jautri. Nei jis, nei ji niekada nesužinojo, koks buvo jų gyvenimas: ar buvo vedę, ar turėjo vaikų, ar buvo laimingi.
       Siųsdavo vienas kitam nežodinius ženklus, kuriuos stengdavosi suprasti su vis didėjančiu susidomėjimu. Ji, pavyzdžiui, įprato rankinuke nešiotis romanus, kuriuos kartais skaitydavo arba apsimesdavo skaitanti. Jam atrodė, kad jautriai jai atsakys, jeigu kiekvieną dieną pirks spaudą. Jis visada atsiversdavo tarptautinių apžvalgų puslapius, tarsi teigdamas, kad yra susirūpinęs pasaulio problemomis. Jeigu kartais dėl kokios nors priežasties ji nevažiuodavo į darbą ir nesutartas pasimatymas neįvykdavo, jis prarasdavo susidomėjimą viskuo ir palikdavo laikraštį ant autobuso sėdynės jo neskaitęs.
       Todėl vienu metu, kai ji buvo susirgusi, jis sulyso keliais kilogramais, nustojo rūpintis asmenine higiena, net darbe į tai atkreipė dėmesį: su klientais dirbantis žmogus privalo šukuotis kiekvieną dieną.
       Kai vėl susitiko, abu atrodė pasikeitę: ji – todėl, kad operuojama dėl skrandžio sutrikimų, kurių nepaisė, kad nepraleistų pasimatymų, kovojo už gyvybę; jis todėl, kad buvo susirgęs iš meilės ir melancholijos. Tačiau po kelių pasimatymų abu vėl priaugo svorio ir pradėjo prisižiūrėti kaip anksčiau.
       Jį paaukštino, jis tapo viršininko pavaduotoju ir nusipirko dienoraštį. Autobuse atsisėsdavo kiek įmanoma arčiau prie jos, atsiversdavo užrašų knygą ir tušinuku užsirašinėdavo painias pastabas apie susitikimus. Be to, pradėjo ryšėti kaklaraištį, šis ją įpareigojo pasitempt ir visada stropiai rinktis aprangą. Tuo metu jie jau buvo nebe jauni, tačiau ji pradėjo vilkėti labai puošnius ir šiek tiek viliūgiškus drabužius, kurie aistrino jį, vedė iš proto. Aistra, užuot senstant mažėjus, augo maitinama tylos ir duomenų apie šią moterį trūkumo.
       Keitėsi rudenys, pavasariai, žiemos. Kartais lydavo ir vėjas blokšdavo į autobuso langą lietaus lašus, kurie iškreipdavo miesto vaizdą. Tada jis prasimanydavo, kad autobusas yra jųdviejų namai. Vaizduotėje piešdavo virtuvę, miegamąjį, vonios kambarį. Ir įsivaizduodavo laimingą gyvenimą autobuse, kuris nesustodamas sukdavo po miestą ratus, ir lietus arba sniegas juodu saugodavo nuo prašalaičių žvilgsnių. Nebūdavo nei Kalėdų, nei Velykų. Visą laiką pliaupdavo lietus arba snigdavo sniegas, ir juodu keliaudavo nesikalbėdami, nieko apie vienas kitą nežinodami. Apsikabinę.
       Taip jie, nepaliaudami žiūrėti vienas į kitą, brendo, seno. Ir kuo vyresni buvo, tuo labiau mylėjo; ir kuo labiau mylėjo, tuo sunkiau buvo vienam prie kito priartėti.
       O vieną dieną darbe jam pasakė, kad turėtų išeiti į pensiją, jis to niekaip nesuprato, bet dokumentai vis tiek buvo sutvarkyti. Dar kurį laiką jis vis tą pačią kaip visada valandą įlipdavo į autobusą, kol vieną dieną nebegalėjo žmonai pateisinti tų savo keistų klajonių.
       Po kelių mėnesių ji taip pat išėjo į pensiją, ir autobusas nustojo būti jų namais.
       Išsiskyrimo ilgesys abu nukamavo. Jis mirė po trijų, o ji – dar po kelių mėnesių. Atsitiktinai buvo palaidoti gretimuose kapuose, kur tikriausiai juto vienas kito artumą ir svajojo apie autobusą kaip rojų.


       Suaugusio aistra

       Mieloji Džulija,
       Tai tiesa, aš esu suaugęs, ir ką čia jau bepadarysi, tačiau suaugęs esu taip kaip kiti yra raiši arba trumparegiai, kitaip tariant, kaip tai, kas išslysta iš mano kontrolės. Man labai gaila. Gali netikėti, bet jeigu nuo to būtų galima gydytis su džiaugsmu gydyčiausi. Suaugimas, nors suteikia daug pasitenkinimo, per ilgą laiką nualina, nes verčia žmogų nuolatos būdrauti.
       Kad ir kaip būtų, mūsų istorijai pasibaigus mane labiausiai nustebino tai, jog mane palikai dėl to paties, dėl ko buvai manim susižavėjusi: dėl to, kad buvau suaugęs. Primenu, kad prieš tapdamas tavo vyru buvau tavo meilužis. Ar jau užmiršai tas ilgas pavakares, kurias praleisdavome viešbučio lovoje, kai mano žmona atlikdavo autopsijas ligoninėje? Tau buvo labai malonu, kad buvau vedęs morgo medikę ir tave iki sąmonės netekimo jaudindavo menkiausios autopsijos proceso detalės. Man tai patiko. Ir tada tu jau žinojai, kad aš esu suaugęs: buvau su tavimi ne taip kaip kiti, ne todėl, kad nemėgau savo žmonos; priešingai – visada tau sakiau, kad esu stipriai įsimylėjęs ją ir jos anatomijos žinias. Mudviejų ryšys buvo visai kita istorija, kita istorija, kuri vadinasi suaugimas ir kuriam tikiu turįs tokią pat teisę kaip raišas turi teisę pasiramsčiuoti lazda ar hipochondrikas turi teisę sirgti įsivaizduojamu vėžiu. Ir kodėl tada sukėlei skandalą, kai – jau būdama susituokusi su manimi – ėmei įtarinėti, kad slapta susitikinėju su kita moterimi?

       Tai tiesa, ta kita moteris buvo mano eksžmona, morgo medikė, kuri, sužinojusi apie mūsų ryšį, mane paliko, o vėliau sugrįžo jau kaip meilužė. Puiki meilužė, tačiau tiesa ir tai, kad pastaruoju mūsų santuokos metu, net nežinau kodėl, ji buvo nustojusi pasakoti savo autopsijų istorijas, tačiau vėliau, kai tu lankydavai savo klientus kalėjimuose, ji pasakodavo man iš proto varančias patologoanatomijos baisybes. Pamenu, kiaurą dieną vaikščiojau nepakeliamai seksualiai pakylėtas vien dėl to, kad ji man papasakojo apie kūno dalis taip provokuojamai, jog aš krausčiausi iš proto. Tu taip pat mane jaudindavai pasakojimais apie kalėjimus, tačiau suprask, kad tuo metu virškinamojo trakto sutrikimas ar encefalito sankaupos organizme man kėlė daugiau rūpesčių nei padirbtų pinigų operacijos ar užpuolimai. Juk pati žinai, kad seksas – labai kaprizingas.
       Iš kitos pusės, nenoriu likti nepasakęs, kad tu sužinojai apie mane ir mano eksžmoną dėl mano neatsargumo – aš esu labai diskretiškas suaugusysis – o dėl to, kad pasamdei detektyvą. Tau pačiai geriau žinoti, iš kur tas susidomėjimas tuo, kas su tavimi visai nesusiję. Aš irgi, man atrodo, tai suprantu; leisk tau paaiškinti: po to, kai tau pasipiršau, kai mes jau buvome meilužiai, kai tapau tavo vyru, tu kitaip pradėjai vertinti privalumus, kuriuos turėjome anksčiau. Tai, atrodo, pats baisiausias žmogaus charakterio bruožas: visada norime to, ką neseniai praradome, kitaip tariant, būdami kaime ilgimės miesto, o kai esame mieste, fantazuojame apie kaimą. Taigi, kai jau buvome vyras ir žmona, tu norėjai, jog būtume meilužiai. O kadangi tai pasirodė nebeįmanoma, ėmei manęs nekęsti, neapkęsdama sumanei pasamdyti detektyvą, o pamačius detektyvo surinktas žinias nusprendei mane palikti.
       Iš tiesų nežinau, ką reiškia būti suaugusiam, tačiau man buvo malonu patirti, ką reiškia santykinės aistros atspindžiai. Kai savęs klausiu, kodėl privalau nuraminti tą savo slaptą įkarštį, negaliu atrasti atsakymo, beje, nuvokiu, kad aistra išpildo vieną mano ypatingą troškimą, nors ir neneigiu, kad taip neturėtų būti. Jeigu turėčiau tai išreikšti keliais žodžiais, pasakyčiau, jog suaugimas mane veda prie fundamentaliųjų egzistencijos tiesų: pirmiausia prie gimimo, o paskui jau tikriausiai ir prie mirties. Taip jau yra, ir negalėčiau to geriau išreikšti. Ir žinau, kad jums, moterims, yra kitaip: jums ryšiai su suaugusiu nesuvokiami kaip ir jų pabaiga, žiūrite į juos kaip į išankstinius žingsnius stabilios sutarties link; todėl buvau vedęs tave ir kaip tik todėl šiuo metu gyvenu su savo pirmąja žmona, kuri buvo mano meilužė, kai aš ir tu buvome susituokę. Esu silpno charakterio, visada nuo pat santuokos pradžios kažkas verčia mane skirtis, kitaip tariant, kai suaugau, santuoka mane stumdavo į neregimus nesutapimus. Ir man santuokos bei skyrybos iki šios dienos yra dvi skirtingos institucijos, nors ir viena kitą papildančios.
       Tau tai pasakoju dėl to, kad vėl galvoju vesti savo dabartinę palydovę, morgo medikę, mes labai mylime vienas kitą ir norime įforminti savo santykius. Tai reiškia, kad ateity laukia stabili, solidi santuoka ir išskirtinė galimybė kultivuoti suaugusio aistrą. O tau norėjau pasiūlyti pasidalyti su manim patirtimi suvokiant, jog ji kaip ir gyvenimas baigsis, taigi tuo pat metu siūlau gyvenimą, kupiną staigmenų ir stebuklų. Jeigu sutinki, parašyk man tuo adresu, kurį nurodžiau kitoje voko pusėje, ir mes apie tai padiskutuosime.

       Versta iš:
       Millás J. J. CUENTOS DE ADULTEROS DESORIENTADOS.
       Editorial Lumen, S. A., Barcelona, 2003

Iš ispanų k. vertė LAURA LIUBINAVIČIŪTĖ