b_140_174_16777215_00_txt_images_stories_zelciute.jpeg


***
Vėjas
kuris atpažins tave ir mane
vieną rytą tame pačiame mieste
dar nesusitikome
ką tik prabudai keliesi kaiti kavą
radijo stoties muzika šansonetė
esu jau kelyje
vairuotojas pareigingas bet liūdnas
ūmai nušvinta važiuojam! –
radijo stoties muzika šansonetė
vėjas drebia sniegą į langą
vėjas kuris atpažins tave ir mane
kyla pūgos kamuoliai neramu
gurkšnis kavos abejoji šuniškas oras
bet ta muzika vėjas
vėjas kuris atpažins tave ir mane
vieną dieną toje pačioje šviesoje
labinamės balso tembras ir balso tembras
geliantis lūžtantis neišvengiamas
vėjas
atpažinęs tave ir mane
proregių fotografas nuojautų blykstės
antrojoje nuotraukos pusėje
nieko nereiškiančios datos laikas
greitai jau pusė šimto
pačių vienišiausių valandų neviešinamos gėdos
suveltos kasdienybės išduoto dekalogo
vėjas
bet vėjas kuris mus atpažins
bet švytintis mirtinas vėjas



***
Užklotas rudens alsavimo
susitraukęs į nebuvimą
atsimerk atsigręžk
mes dar turime laiko
tavo rankos ant mano pečių
mano lūpos prie lūpų
tavo lūpos prie mano lūpų
tirpdo šiltas alsavimas perkeičia
tikiu
ištirpdo ir perkeičia
šiluma gyvasties mirtini ritualai
nepasiduokim nepatikėkime
laikysiu tave už rankų
kad ir kur eitum į ką atsitrenktumei
kada tiktai mirtum nuo šviesos
iš šviesos kuomet prisikelsi
laikysiu tave už rankų
pridengsiu kaip įkapės
kai bers žemėm
šypsokis juokis kalbėk
mes dar turime laiko
nuo pusės septynių iki pusės neseptynių
iki pusės nieko
nieko nieko
karšto pieno tau prieš naktį prieš baimę
iš mano lūpų medaus kūno
rugsėjo pilnačiai sotinant
kol tėkštels tamsa
mes dar turime – – –


Dykumų rožė

Gulėti
skaisčiai
tyliai
nurimus
be pagalvės
be ateities



***
vasario šviesa –
nuojautos mirksnis
perveria
perlieja
upė plyšta ledu
(nesudaigstomas apklotas)
dar neplaukiam tylime
dar laikomės savo krantų
sakai, išsigandę?
it mirtis aistriai ir ritmingai
potvynis veržias artėja



***

Ir sakysiu daug kartų dėkoti išmokti dėkoti
bet kas kad sakysiu lyg užkalbėdama ligą
pritvinkus penkta ketvirta valanda ryto
o vakaro prietema plėšriai įauga į kūną
kambario grindys kaip skliautas bet uždrausta skristi

ir trečia ir antra tik tamsos begėdiško klaiko
tik vaikystės užuoglauda durys ir sapnas virvena
ir klaikiausias n e s u upės mėlynas peilis
tiltų ūkiančios šviesos o skristi nemoku bet angele

už garažų žalio metalo kur tušti buteliai ir primyžta
ten kur šunį vedžiojau rudą kalę žinojau kaip būti
bet kas kad rypuosiu atgal užkalbėdama ligą
lyg save atpažinčiau tave penktą valandą ryto
neišmokau dėkoti buvo uždrausta skristi

mano angele lūpų švelniausių vėsa tai bučiuoki
drėgnas gomurio skliautas lietus vakarėja ir sensta
mūsų rankos skirtinguos namuos ir pro vakaro tamsą
lyg save atpažinčiau tave o galėjom nebūti
o dar galim priglusti lyg įkapės vienas prie kito
dangus kapo dangtis tai sakyk ar dar galima skristi


Priešui

Nulipu laiptais sniegas tu lauki prie durų
bučinys panešk mano krepšį kaip miegojai
miegojau? Čia slidu įsitvėrus striukės rankovės
slysčioju garsiai juokiuos kate katyte
pilvukas purvinas lauki vaikų? Žiūrėk nesušalki
o man nebeteks kur mašina kur važiuosim
suksim po miestą ratus po gyvenimus rėžiais
kruvinais klausimais nekrešančiais atsakymais
taip mano giminėje yra savižudžių
diabetikų aktorių vargonininkų užkalbėtojų
pribuvėjų nelėk taip greitai nelėk stabtelėk
parodyk randą ant rankos matau nieko nepasakok
bučiuoju
dabar atsimerk: mes jau buvome susitikę
atsimeni ežerą nesvarbu sakyk kad atsimeni
vandens mirtinus ribulius tada kai išgelbėjai
ir dabar tokia pati pergalė darsyk prabudome
atsisek kailinukus tada ir tu atsisek atšildysim
vienas kitą atitirpinsim atsikalbėsime
už visus praverktus pracyptus prainkštus
pažeminimo vienišystės kirčius metus kol sulaukėme
pasakok man pasakok karštis košia kaip vėjas
tylėdamas įsiterpdamas tarp drabužio ir odos
pirštų galiukais pasakok pasakok
kur mes sustojome? Mano namai ką tiktai pravažiavome
skardžio dugne blizga peilio ašmenys upė
nebijok mes tiesiog užmigsime banaliausias
dienraščio puslapis stipriai laikykis
įkalčiai bus paviešinti
veidas tavo veidas mano išsiplėtusiuose vyzdžiuose
kvėpuok man į burną tavo alsa už visa brangesnė
nekvėpuok nedrįsk užsimerkti skrendame